BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žydrieji sapnai

Alius Sakinis atsisėdo prie televizoriaus ir užknarkė.
Užmigo tarsi negyvas.
Sapnavo jis baisų sapną.
Kažkas jį tarsi pažadino, grubiai supurtė, padėjo ant neštuvų iš išnešė.
- Tikrai, tarsi negyvas, - girdėjo jis sanitarų balsus.
Greitoji jį nuvežė į didelį aukštą pastatą. Prie durų kabojo vėliava.
Didžiuliame foje pasitiko pareigūnas baltu kostiumu.
- Čia Seimas? - paklausė Alius Sakinis.
- Seimas? - išsišiepė pareigūnas ir tvojo guminiu plaktuku į kaktą. - Kam Seimas, kam Vyriausybė.
Aplink sanitarai nusijuokė. Nuvedė Alių į priėmimo skyrių, atrišo rankas.
Pareigūnas balta uniforma skaitė asmens bylą.
- Miegate prie televizoriaus? - paklausė griežtu balsu.
- Na taip, mažumėlę ramina.
- Ramina? - pareigūnas pažiūrėjo pro akinių viršų.
- Darbas sunkus, pavargstu, - pasiteisino Alius. - Parėjęs atsisėdu, įsijungiu, atsipalaiduoju…
- Ir kada tai prasidėjo?
- Kas? - nesuprato Alius Sakinis, bet pareigūnas neatsakė ir naršė po bylą toliau.
- Tikrai miegat kaip užmuštas? - paklausė.
- Užmuštas ar neužmuštas, bet numiegu…
- Kaimynai skundžiasi, kad negali pažadinti. Drebinat namą. Lunatikuojat dažnai?
- Lunatikuoju? Niekada!
-
Rudenį nevaikščiojot po laiptinę ir neagitavote kaimynų eiti į
kažkokius rinkimus? Nekaišiojot po nosimi kažkokių lapelių ir
nešūkavot: “Kas, jei ne jūs”?
- Ką jūs!..
- O štai kaimynai
skundžiasi, kad trikdėt ramybę, raginot eiti kažkur, atiduoti kažkam
savo balsus ir gelbėti Lietuvą. Negana to, dar žadėjot įvesti tvarką ir
teisingumą, nes visi nusipelnę gyventi geriau ir gali pasiekti santarvę.
Alius Sakinis neteko žado.
-
Ir tai dar ne viskas, - kalbėjo toliau pareigūnas, kuris darėsi vis
labiau panašus į gydytoją. - Namo seniūnas rašo, kad vakarais mėgstat
išeiti į kiemą ir pamokslauti apie kažkokias partijas. Atseit, yra
kažkokios kairiųjų ir dešiniųjų partijos. Kairieji turi balsuoti už
kairiąsias, dešinieji - už dešiniąsias partijas. Mat dešinieji, kaip
čia rašoma, atstovauja stambesniajam verslui, o kairieji - labiau
neturtingam socialiniam sluoksniui. Jūs ir to neprisimenat?
- Nieko
nežinau apie jokias partijas! - neištvėręs sušuko Alius Sakinis. - Į
mūsų firmą ateina po kelias partijas plytų, bet niekas jų neskirsto į
kairiąsias ir dešiniąsias.
- Keista… - subarbeno pirštais baltadrabužis, kuris jau buvo visai panašus į psichiatrą.
-
Man atrodo, tai šmeižtas, - iškėlė versiją Alius. - Aš esu doras
žmogus, kilęs iš padorių tėvų, niekada nieko nesu pavogęs, suklastojęs
arba apgavęs, taigi nieko bendro negaliu turėti su jokia politika.
Psichiatras giliai susimąstė.
-
Mąstymas logiškas, reakcija adekvati, - subarbeno jis pirštais į stalą.
- Patriotizmo priepuolių neturėjot, pilietiškumas nepaūmėdavo?
- Yra
buvę, bet jau seniau, - prisipažino Alius. - Tada daug kam užeidavo…
Sykį su draugeliu užsikepėm nuvažiuoti į Vilnių ir mirti po tankais už
Seimą ir Vyriausybę. Bet pakeliui prisigėrėm, nenuvažiavom ir likom
gyvi. Dabar gyvenu blaiviai, sveikai, ir nieko tokio nebeužeina.
- Visai sveika mąstysena! - stebėjosi daktaras.
- Aš juk sakau - šmeižtas, - įtikinėjo Alius Sakinis. - Kažkas nori įkišti mane į durnyną!
-
Visas namas negali taip susimokyti. Žmonės rašo, kad rudenį, atšalus
orams, jūsų priepuoliai paūmėjo ir padažnėjo. Išeinate iš savo buto
išsprogusiomis akimis tarsi užprogramuotas, agituojate palaikyti
Vyriausybę ir jos antikrizinę programą: dar labiau padidinti mokesčius,
pakelti šildymo kainas, sumažinti algas ir socialines išmokas, o
pensijas atidėti pomirtiniam gyvenimui. Negana to, parašėte į laikraštį
straipsnį, kuriame reikalaujate pakelti naftos kainas, padvigubinti
akcizą, PVM  ir pajamų  mokestį. Sakote, šmeižtas? Štai!
Psichiatras
ištraukė iš bylos laikraštį, kuriame tikrai buvo Aliaus Sakinio vardu
parašytas straipsnis, reikalaujantis kelti kainas ir stiprinti
monopolines organizacijas.
- Nieko nesuprantu… - suglumo Alius. - Neprisimenu, kad būčiau rašęs kažką panašaus…
-
O kad ėjot per namo kaimynus ir reikalavot pasirašyti po prašymu įvesti
mokestį už kieme stovinčias mašinas, dviračius ir riedučius? Irgi
neprisimenat? Sakykim, atleistina. Na, bet kai pradėjot visą namą
agituoti važiuoti į  Vilnių ir palaikyti diržų veržimo politiką…
- Kada?
-
Na, pats sakėt - penktadienį. Važiuoti į Vilnių, į didvyrių miestą, ir
duoti atkirtį kažkokiems protestuotojams, kurie nesupranta brangios
Vyriausybės gerų kėslų… Žmonės labai išsigando ir prašo jus
izoliuoti. Jūsų psichika kelia pavojų.
Alius Sakinis tylėjo. Jis nesuprato, kas vyksta. Nieko panašaus niekada jis nedarė!
-
Uždarykit mane į beprotnamį! - netikėtai paprašė ir krito ankelių. -
Būkit geras, uždarykit mane! Jeigu man iš tiesų tai užeidavo, ir aš
tiek padariau - atitverkit mane nuo žmonių. Man gėda prieš savo
kaimynus!
- Miegat gerai? - paklausė psichiatras.
- Dabar - pusėtinai. Anksčiau pavargęs niekaip neužmigdavau. Paskui suradau vaistų. Tikrai uždarysit mane?
- Vaistų? Kokių? Psichotropinių?
- Ne, televizorių. Įsijungiu televizorių ir užmiegu.
- Televizorių? - psichiatras pakėlė akis. - Kokią televiziją žiūrit labiausiai?
-
Nesvarbu, kokią, - prisipažino Alius. - Svarbu, kad apie politiką. Na,
visokie tenai politikai, politologai, ekonomistai… Nesuprantu, ką jie
šneka, apima miegas ir išsijungiu kaip nuo narkozės.
- Ką jie sako - prisimeni?
- Ne. Juk nesuprantu…  Ką aš prisiminsiu!
- O kai užmiegi - sapnuoji?
- Ne, niekada… Arba neprisimenu.
- Seniai tuos vaistus atradai?
- Rudenį. Prieš tuos vadinamuosius balsavimus, kai padaugėjo tokių kalbų…
Psichiatras pašoko ir trenkė kumščiu į stalą.
- Tu sveikas žmogus! - suriko.
- Ką, neuždarysit manęs?..
-
Neieškok kvailių! Miegi prie televizoriaus, klausaisi šitos hipnozės,
paskui pridarai kvailysčių ir taikaisi gauti nemokamą lovą? Dabar, kada
šitaip apkarpė lėšas vaistams ir ligonių išlaikymui, tu mums vaidinsi
lunatiką? Dink iš akių! Čia tau ne seimas ir ne nakvynės namai!
Subėgo sanitarai ir nutvėrė Alių Sakinį už parankių.
- Išmeskit tą simuliantą velniop! - sukomandavo daktaras. - Ir pasakykit kaimynams, kad tas idiotas visiškai sveikas!
- Ne!.. - ėmė klykti Alius Sakinis. - Būkit geri, neišmeskit manęs iš beprotnamio!
Jis klykė ir klykė, paskui gavo į snukį. Sykį, dar sykį. Pagaliau pramerkė akis.
Tai buvo žmona.
- Ko klyki kaip pjaunamas? Įsijungi tą televizorių ir eini iš proto…
Ji dar sykį uždrožė į žandą susuktu laikraščiu. Televizorių buvo išjungusi.
- Štai, pažiūrėk, - ji pakišo kažkokį popierių.
Tai buvo sąskaita už buto šildymą. Pamačius baisius antikrizinius skaičius, Aliui Sakiniui išsprogo akys.
- Atrodo, neišsimokam…
- Gal koks kaimynas paskolintų? - svarstė žmona.
- Kaimynas? Ne, tik ne kaimynai! - sušuko Alius, susiėmė už galvos, įsijungė televizorių ir krito ant sofos.
Netrukus jis vėl miegojo.

Rodyk draugams

Komentarai (1)

aralzero2009-01-09 10:29

Geras… man patiko… Gaila, kad mažai žiūriu televizorių…

Rašyti komentarą

Tavo komentaras