Alius Sakinis ką tik buvo vandentiekis. Pūškėdamas speigo garais lyg garveržys parsigabeno tris didelius pilnus kibirus. O vakar, aptikęs užšalusį šulinio vamzdį, labai supyko ant siurblio, kad tas atsisakė siurbti į trobą vandenį. Kurį laiką Alius netgi svarstė, ar jam panikuoti, ar ne, bet apsisprendė džiaugtis ramybe. Ar jis koks civilizacijos invalidas, kad neparsineštų vandens iš prūdo? O gėrimui, kai pasibaigs atsargos, parsiveš iš artimiausio kaimyno.
Vandens yra, malkų yra, šaldytuvas jį išmaitins visą mėnesį. Ko daugiau reikia?
Labai geras jausmas - nieko daugiau nereikia, tiktai gyventi.
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Na štai, pagaliau daržovės! Sausio viduryje pirmą sykį pavalgėme ką tik nuskintų salotų. Ne, mes jų nepirkome jokiame prekybos centre. Pasiskynėme savo darže. Jos nekainuoja nė cento - kainavo tik įranga.
Daržas štai čia, kambaryje. Jis yra ant sienos, bet nelabai matyti. Viskas - už tų piešinukais apklijuotų kartono lapų. Nuimkime vieną lapą ir pažiūrėkim, kas už jo:
Iš arčiau viskas atrodo taip:
Salotos susodintos mažuose vazonėliuose, kurie sudėti į vamzdžiuose išpjautas apvalias skyles. Tai du paprasčiausi plastikiniai 10 cm skersmens 2 metrų ilgio kanalizacijos vamzdžiai, tik apklijuoti aliuminio folija. Vamzdžiais nuolatos teka deguonimi prisodrintas vanduo su ištirpusiomis mineralinėmis trąšomis. Augalus iš viršaus apšviečia raudonos ir mėlynos diodinės lempos. Susimaišius mėlynai ir raudonai, atsiranda violetinė šviesa, kurioje lapai atrodo keistai, tarytum būtų nuvytę. Bet išjungi lempas, ir jie susigrąžina labai ryškią žalią spalvą. Raudonas ir mėlynas lempas parinkome todėl, kad augalams kitokia šviesa nereikalinga. Kam be reikalo švitinti baltą arba geltoną ir eikvoti elektrą?
Konstrukcija turėtų būti aiškesnė iš galo:
Vanduo atiteka iš už sienos, kur stovi jo indas, viršutiniu vamzdeliu pompos varomas jis srovena į viršutinį vamzdį, nubėga iki vamzdžio galo, persilieja į apatinį ir grįžta atgal. Išbėga apatiniu vamzdeliu. Ten, už sienos, vonios kambaryje stovi plastikinė 50 litrų statinė su vandeniu. Joje panardinta paprasčiausia akvariumų vandens pompa. Į statinę nuolatos orą varo akvariumo burbuliatorius.
Kad siurbtų šiltesnį orą, burbuliatorių pakabinome šalia šildymo “gyvatuko”. Kam reikalingas burbuliatorius? Jis vandenį prisodrina deguomini, kurį pasiima augalų šaknys. Be to, deguonis yra mirtinas puvimo ir kitų pavojingų bakterijų priešas. Jeigu vandenyje daug deguonies, jis neges.
Kambario daržą įsirengėme dar lapkričio mėnesį, o pirmąsias nusiskynėme tik sausio viduryje. Kodėl tiek ilgai augo? Tiesą sakant, jos visai neaugo - trūko šviesos. Be šviesos nevyksta fotosintezė, ir augalai negali vegetuoti. Kai valgome agurkus, salotas ar duoną, iš tiesų mes pasistipriname saulės energija, kurią buvo sukaupę augalai. Nėra saulės - ką augalai kaups?
Kiek reikia šviesos? Mes to nežinojome. Pirkome šviečiančias diodines juostas ir klijavome ant savadarbio reflektoriaus, kurį išlenkėme iš cinkuotos skardos lapo ir pakabinome ant lubų. Klijavome vis daugiau ir daugiau diodinių juostų, kol pasiekėme normą. Vegetacija prasidėjo tik tada, kai 2 metrų ilgio šviečiančių juostų galia pasiekė 100 vatų. Šimtas vatų - tai 25 litai per mėnesį. Šviesos augalams duodame 18 valandų per parą. Lempas nustatytu laiku įjungia ir išjungia laikmatis.
Taupydami šviesą, ant sienos pakabinome senus sąvartyne rastus veidrodžius. Nuo kambario pusės vamzdyną su augalais atitvėrėme kartono lapais, lapus iš vidaus apklijavome aliuminio folija. Kad geriau atspindėtų šviesą, aliuminio folija apklijavome ir vamzdžius. Ko gero, taip aptaisyti jie atrodo netgi geriau.
Taigi kas reikalinga kambario daržui? Šiluma, švarus vanduo su ištirpusiu deguonimi ir trąšomis, stipri šviesa. Žemė?.. Ne, žemės nereikia. Daržovės pasėtos tarp keramzito granulių. Augalai, pasirodo, neturi dantų ir žeme nesimaitina, žemė jiems - tik gyvenimo terpė, iš kurios jie pasiima vandenyje ištirpusias trąšas bei deguonį. Vietoj žemės geriau naudoti keramzitą, žvyrą, netgi akmens vatą - tokioje terpėje neįsimes grybelis bei pavojingos bakterijos.
Ši technologija, kai augalai auginami vandenyje, vadinami hidroponika. Tai nėra naujas dalykas, jis išrastas dar praeitame amžiuje, bet dabar, atsiradus itin ekonomiškoms diodinėms lempoms, atsirado reali galimybė visą žiemą auginti daržą ir savo bute, katilinėje ar kitoje šiltoje vietoje. Jeigu augalus švitintume ne diodinėmis, bet senosiomis kaitinamosiomis lempomis, elektros prireikų ne 100 vatų, bet kelių kilovatų.
Augalams dar reikia daug anglies dvideginio, kurį jie pasiima iš oro, mainais grąžindami gryną deguonį. Garindami vandenį, augalai neblogai drėkina ir patalpą - tai žino visi gėlininkai.
Bet svarbiausia, žinoma, derlius. Mūsų ridikėliai dar maži, o salotos auga labai greitai. Tempas labai panašus į tą, kurį vasarą buvome pasiekę hidroponikos šiltnamyje. Kai parduotuvėse atsiras svogūnų gumbelių, sodinsime ir tuos. Agurkų kambaryje auginti neplanuojame - tam mūsų daržas truputį per mažas.
Hidroponikai reikia šiek tiek žinių, bet priežiūra labai paprasta: nei ravėti, nei laistyti. Kas dvi svaitės ph matuokliu patikrini vandens rūgštingumą, vandens elektrinio laidumo matuokliu - ištirpusių trąšų kiekį. Jeigu trūksta, įpili kelis mililitrus acto rūgšties, ištirpini kelis gramus trąšų. Nei vandens ph, nei elektrinio laidumo matuoklis, kuriuo nustatomas ištirpusių druskų kiekis, nėra brangūs, internetu kur nors iš Kinijos jų galima parsisiųsti už kelias dešimtis litų. Ten pirkome ir vandens pompą bei burbuliatorių. Pirkti Lietuvoje būtų brangu.
Beje, mums su sūnumi Vincu hidroponika nėra visiškai naujas dalykas. Vasarą savo šiltnamyje be jokio rūpesčio mes tokiu būdu auginome agurkus, salotas ir ridikėlius. Daržovės augo labai greitai, daug greičiau nei įprastame šiltnamyje, agurkai derėjo iki spalio vidurio. Tačiau, konstruodami žiemai hidroponikos daržą kambaryje, mes nebuvome garantuoti sėkme ir gerokai rizikavome.
Dabar - pagrindinis klausimas: ar pasimoka? Skaičiuokite patys: visos sąnaudos yra elektra, kurios per mėsenį išdeginsim už 27 litus (25 litai lempoms ir 2 litai pompai bei nurbuliatoriui). Ar daug daržovių viduržiemį nusipirksi už 27 litus? Šiek tiek nusipirksi, bet visą mėnesį tikrai nevalgysi.
Kainuoja įranga, o labiausiai - diodinės lempos. Jos ima mažai elektros, užtat yra labai brangios - joms išleidome 440 litų. Dar impulsinis 12 V maitinimo šaltinis, vamzdžiai, pompa, burbuliatoriai… Iš viso paklojome apie 600 litų. Bet nesigailime. Juk tai - vienkartinė investicija. Jeigu ne šią, tai jau kitą žiemą visa įranga mums atsipirks šviežiomis daržovėmis. Dabar tuo esame įsitikinę.
Daugiau panašių dalykų rasite čia
Rodyk draugams
Jeigu speigas, vadinasi - saulė. Valio, įsijungia saulės kolektoriai!
Vakar paskambino Giedrius iš Šiaulių ir pasveikino su nauju saulės kolektorių sezonu. Pagaliau pasirodė saulė, ir ventuliatoriai pradėjo suktis, speiguotą dieną varydami į kambarį šiltą orą. Pažiūriu į saviškius - jie irgi sukasi! Nė nepamačiau, kada juos valdiklis įjungė…
Apie pirmą valandą saulė užlenda už eglių, bet apie antrą ima švitinti į vakarinę sieną ir šildo ją iki laidos.
Šiandien irgi saulė. Dabar, kai rašau šias eilutes, lauke yra - 13, o ventiliatoriai į kambarį varo + 22 laipsnių orą. Vakar po pietų iš vakarinės sienos jie varė į vidų +33 laipsnius. Giedriaus ventiliatoriai varė dar karštesnį orą. Mat jo kolektorius uždaro tipo, jis šildo tą patį kambario orą, sukdamas jį ratu. Vakar, siurbdami į save + 15 laipsnių kambario orą, grąžino atgal ššildytą iki 40 laipsnių (kartais temperatūra pakildavo iki +54). Maniškiai - atviro tipo, jie atlieka ir ventiliacijos funkciją - pašildo ir varo į kambarį šviežią lauko orą. Beje, vieną uždarą turiu pasidaręs ir aš - jis iš tiesų orą įšildo gerokai daugiau.
Išsamiau apie orinių saulės kolektorių tipus galite paskaityti čia.
Kartais manęs klausia: tai saulės kolektoriai namą šildo tik kelias dienas per žiemą, kai spygteli saulė? Ne, iš tiesų jie šildo sienas visą žiemą, net naktį, tik šilumos būna per mažai, kad galėtum įsiurbti į mano vidų. Jau keleri metai stebiu temperatūrą lauke ir saulės kolektoriuose. Netgi labai apniukusią žiemos dieną saulės kolektoriaus viduje oras būna bent 5 laipsniais šiltenis, nei lauke, keliais laipsniais jis šiltesnis net naktimis - naktį ant sienų pritaisyta skarda ir stiklo paketai atlieka šiltinimo funkciją. O dabar, kai speiguotomis dienomis sienos įšyla nuo saluės, jos ir naktį būna 10 - 12 laipsnių šiltenės už lauko ora. Beje, tai pats paprasčiausias ir pigiausias būdas žiemą pasiimti saulės energijos - apšiltinti namą stiklu. Kaip tik nuo to mes su Vincu ir pradėjome. Dabar mes jau mokame perteklinę šilumą ventiliatoriais susiurbti į vidų ir į pasidaryti elektroninius valdiklius, kurie ventiliatorius įjungia tik tada, kai oras saulės kolektoriuje yra bent keliais laipsniais aukštesnė, nei kambaryje. Veikia užtikrintai.
Aišku, vienais saulės kolektoriais namo nešildysi. Gruodžio ir sausio mėnesiais saulės beveik nebūna, paprastai ji pradeda pasirodyti vasario mėnesį. Kovo mėnesį savo namą saule šildau realiai - kiek trūksta šilumos, pridedu malkų virykle, gamindamas maistą ir šildydamas vandenį. Įdomus dalykas - per pačius speigus paprastai būna saulėta, tokia, kaip dabar, o saulė su kaupu kompensuoja itin didelį šaltį. Todėl drąsiai galima sakyti, kad oriniai saulės kolektoriai atremia speigus - speiguotą dieną namo sienos netgi šiltesnės.
Daugelis manęs klausia: o kiek tai kainuoja? Jeigu būtume pirkę savuosius (tokio pat galingumo, bet pramoninius) ir jais aptaisę pietinę bei vakarinę sienas, tas malonumas būtų kainavęs 20 tūkstančių litų. Patys pasidarėme už kelis šimtus.
Beje, didžiausia kliūtis pasiimti dykos saulės energijos yra ne kaina, bet neišmanymas ir fobijos. Dalis žmonių neišmano šitų dalykų - jie užsiėmę kitais reikalais. O kiti paprasčiausiai bijo būti “kitokie”. Absoliuti dauguma žmonių negali išsiskirti iš minios (vadinamieji miniažmogiai) ir bijo stiklu apsišiltinti savo trobų tik todėl, kad taip aptvarkyta troba išsiskirs iš kitų miniažmogių trobesių. Tai ir graudu, ir juokinga. Dykai saulės šilumą jie ims tik po daugelio metų - tada, kada ši technologija taps įprasta ir madinga. Manau, kada nors tai atsitiks - energetikų monopolis valstybės pagalba žmonėms jau neria dvigubą kailį, ir jie anksčiau ar vėliau turės ieškoti pigesnių išeičių.
Daugiau panašių dalykų rasite čia
Rodyk draugams
Jeigu nusipirkote kaimo sodybą arba turite ją nuo seniau, neskubėkite išgriauti senosios viryklės. Nors ji turi keletą trūkumų, bet yra puikus įrenginys, o trūkumus labai nesunku ištaisyti. Nedidelė rekonstrukcija, ir senoji viryklė virs dvigubo degimo krosnimi, kuri dar vadinama medžio dujų reaktyvine krosnele.
Pirmiau - apie senosios viryklės privalumus. Ji kūrenama pačiu pigiausiu kuru - malkomis, o tai, brangstant iškastiniam kurui, darosi vis svarbiau. Viryklė Lietuvoje paprastai statoma su kokline sienele, o ji - puikus šilumos akumuliatorius ir kamino dūmų ekonomaizeris. Ekonomaizeris - naujas ir mandras žodis, bet liaudies meistrai jau seniai žinojo, kaip surinkti kamino dūmų šilumą. Eidami pro sienelę, dūmai labai neblogai ataušinami, ir į lauką vėjais nueina nedaug šilumos. Pavadinkim kaimo viryklės sienelę ekonomaizeriu, ir jūsų viryklė atrodys daug moderniau. Be to, sienelė - dar ir šilumnos akumiliatorius, per dieną, gaminant maistą, jos sukaupia nakčiai.
Tačiau senoji viryklė turi keletą trūkumų. Degimo kamera paprastai būna didoka (kad tilptų daugiau malkų), liepsna eina tiesiai į kaminą arba į sienelę, aplenkdama užkaistą puodą. Todėl tenka ilgokai laukti, kol jis užvirs. Norint padidinti liepsną, tenką pridėti daug smulkesnių malkų ir padidinti oro trauką. Kol išsivirsi arbatinuką, sudeginsi glėbį malkų, Bet tai - dar ne viskas. Padidinus oro trauką, pro kaminą išlekia nespėjusios sudegti medžio dalelės. Degimas neefektyvus, o sienelė labai greitai prisikaupia suodžių. Neefektyvus degimas - didelės kuro sąnaudos.
Kaip ištaisyti trūkumus?
Tai gana paprasta. Jeigu suvaldysime liepsną ir ją nukreipsime tiesiai į puodo dugną, puodą užvirinsim keliais smulkiais pagaliukais, o malkų sąnaudos sumažės perpus. Imkimės rekonstrukcijos. Tai nekainuos nė pusantro šimto litų.
Štai nerūdijančio plieno pypkė, kuria sumoviau iš 15 cm skersmens 50 cm ilgio dūmtraukio vamzdžio ir tokio pat skersmens alkūnės. Man jie kainavo 130 litų. Jeigu šią pypkę įkišime į viryklę, ji liepsną nukreips į viršų - tiesiai į puodo dugną. Be to, pagerės degimas, nes tokiame vamzdyje pavyks pasiekti kur kas aukštesnę temperatūrą.
Matuojame. Pypkė ilga, į viryklę ji niekaip netelpa. Pamatavę nupjauname iš abiejų galų.
Štai dabar ji tilpo kaip tik. Vienas galas remiasi į dureles, kitas beveik siekia viryklės viršų. Tarp vamzdžio ir puodo dugno tegu lieka bent keli centimetrai - oro srautas turi praeiti laisvai.
Štai ir viskas. Vamzdį įtvirtiname, kad jis neklibėtų. Paprasčiausia tai padaryti, tarp vamzdžio ir v iryklės šonų įrėmus plytgalius. Galima plytgaliais apdėti ir visą vamzdį, kad kamino siurbiamas oras eitu tik vamzdžiu, bet ne pro šoną. Vamzdžio dugne įdėjau ketaus plokštelę, joje prigręžiojęs skylių. Tai - labai svarbi detalė. Po ta plokštele eis oras ir įšilęs pateks tiesiai į vamzdžio alkūnę - ten, kur smarkiausias degimas.
Sauja smulkių pagaliukų įsidega greitai. Iš pradžių ugnis dega vamzdžio pradžioje, bet oro srautas ją nutraukia toliau, į pačią alkūnę, kur ji gauna papildomai oro ir įsiplieskia labai smarkiai. Karštas oras yra lengvesnis, jis kyla pypke aukštyn ir dar padidina srautą. Liepsna plieskia tiesiai į arbatinuko dugną.
Netrukus vamzdis įkaista, ir liepsna pasidaro nebe raudona, bet melsva. Tai - aukštos temperatūros požymis. Prasideda įdomus dalykas. Vamzdžio pradžioje malkos dar nedega, jos tik kaista ir smilksta, o moksliškai tai vadinama pirolize - iš medžio išsiskiria degios dujos, jos oro srauto traukiamos į degimo kamerą (alkūnę), kur beveik idealiai sudega. Pro kaminą beveik neišeina dūmų. Pakeli arbatinuką - iš po jo plieskia liepsna, o dūmų nėra. Jie paprasčiausiai sudega. Štai kodėl malkų reikia perpus mažiau - dvigubas degimas efektyvesnis, o šiluma geriau išnaudojama. Beje, panašiu principu veikia ir medžio dujų viryklė, apie kurią esu rašęs anksčiau.
Tačiau, kūrendamas malkomis, dūmų visai neišvengsi. Kad neaprūktų puodai, galima naudoti ketaus dangčius. Ant jų puodai ir arbatinukai išliks dar švaresni, nei virtumėt dujine virykle.
Maniškė viryklė yra dviejų skylių. Antroji kaip ir nereikalinga - ten nieko neverdu. Tą skylę uždengiau ketaus dangčiu, o ant viršaus uždėjau skardinę dėžė su skyle ventiliatoriui. Tai - puikiausias šilumos kolektorius ortakiui. Į ortakį karštą orą varo 12 V ventiliatorius ir šildo gretimą kambarį. O ant kolektoriaus uždėjau groteles, ant jų dedu džiovinamas malkas. Rudenį taip džiovinau grybus ir obuolius. Obuolių prisidžiovinau tiek, kad užteks iki kito derliaus. Obuoliams džiovinti gaminamos elektrinės džiovyklos, bet jos, palyginus su maniške, yra labai negalingos ir ryja elektrą. O aš džiovinu be papildomų sąnaudų.
Jeigu ant viryklės užkaistą puodą užvošite kitu puodu, turėsite puikią orkaitę. Tokioje orkaitėje puodas užverda daug greičiau, negu ant dujinės viryklės. Aš joje kepu vėdarus ir pyragus. Manau, būtų galima kepti ir duoną.
Įkaitęs ketaus dangtis skleidžia šiluminius spindulius. Jeigu virš jo padėsit groteles, galėsite skrudinti duoną, kepti obuolius. Šiluminiai spinduliai labai giliai skverbiasi į kūnus, todėl obuoliai juose kepa tolygiai, o duona skrunda nesvildama. Kas mėgsta česnakinę duoną, tas turi puikmiausią prietaisą.
Bet tai - dar ne viskas. Nors dvigubas degimas skleidžia labai mažai dūmų, bet jų rūkyklai užteks. Mano namuose antrame aukšte stovi dujinė viryklė. Viryklė veikianti, bet nesinaudoju orkaite. Ją perdirbau į rūkyklą. Toks ir perdirbimas - padariau, kad viryklės dūmai pirma užsuktų į rūkyklą, o tik po to - į šalia esantį kaminą. Dujinių viryklių orkaitės būna sandarios, jos nepraleidžia dūmų, o viduje telpa nemažai mėsos - tereikia iš storos vielos pasidaryti groteles. Rudenį ant tų grotelių dzūkų pavyzdžiu rūkiau grybus. Tai - bene pats paprasčiausias grybų konservavimo būdas. Nuvalęs sudėjai ant grotelių (plauti negalima) ir jokių rūpesčių.
Tai štai koks efektyvus ir universalus dalykas gali būti senoji kaimo viryklė - ji labai efektyviai dvigubu degimu sudegina malkas, liepsną nukreipia į norimą tašką, greitai išverda arba improvizuotoje virtuvėje iškepa maistą, džiovina malkas, grybus, obuolius, šildo gretimą kambarį, sukaupia šilumos nakčiai, skrudina duoną, o antrame aukšte rūko mėsą. Beje, maniškė viryklė jau ir anksčiau buvo modernizuota - joje įtaisytas šildymo sistemos katilas. Taigi virdamas maistą aš ne tik rūkau lašinius, bet dar ir šildau vandenį bei kitus kambarius. Vos nepamiršau pasakyti - viryklė dar ir vėdina trobą! Kai užkuri ugnį, kaminas ima veikti kaip galingas ventiliatorius ir siurbti iš trobos orą. Kaminas išsiurbia senąjį, prikvėpuotąjį, o iš lauko pro plyšius arba specialias ventiliacijos angas į vidų veržiasi šviežias.
Ne, ar nė už ką negriausiu senosios kaimo viryklės!
Daugiau panašių dalykų rasite čia
Rodyk draugams
Kaltinėniškis Bronius Letukas nebeturėjo vilties, kad Lietuva dar kada nors stosis. Gal tą mintį NKVD tardytojai Tauragės kalėjime mušte išmušė jam iš galvos? Ne, sako žmogus, kaip tik tada viskas atrodė apsirikimas. Kaip jo byla ir katorga. O po to praėjo per daug laiko, per daug viskas nutolo, kad būtum galėjęs tikėtis… Bet Lietuva grįžo, o džiaugsmas labai greit išsilakstė. “Nebus teisybės - nebus Lietuvos”, - šiandien sako žmogus apie savo valstybę.
Pagaliau dienos nurimo
Jadvyga pakyla pirmoji. Užkuria ugnį, užkaičia pusryčius. Bronius tegu pasnaudžia. Jis ką tik išsilaižė plaučių uždegimą. Vakar jau buvo pakilęs iš lovos. Jadvyga sveikesnė - jai abu kelėnų sąnariai pakeisti į dirbtinius, bet laksto tarsi jauna. Parsinešti iš daržinės malkų yra grynas juokas. Broniui sunkiau. Na, ji aštuoneriais metais jaunesnė, o Broniui spalio mėnesį suėjo 90.
O, štai ir jis! Kaip sveikata? Sveikata šiaip, bet gyventi gali.
- Aš jau ruošiuosi namo, - sako jis filosofiškai. - Laikas išvykti ir nebeparvykti.
- Nu tu baik, - tildo žmona. - Juk esam sutarę, kad mirsim sykiu. Vienas numirsim, kas prižiūrės antrą? Kur tada eiti antram - į ubagyną?
O kur Broniui skubėti? Dar malkų yra. Kažkada jų priruošė visą daržinę. Aštunti metai kūrena iš atsargų ir dar kažin kiek kūrens. Ir dujų tris balionus atsargai turi. Ką žinai - gal pabrangs, o gal nebus kam atvežti? Geriau gyventi be rūpesčio. Ramiai ir tyliai eina jų dienos.
Ar jie norėtų atgal, į anuos laikus?
- Taip, žinoma, - nesvarsčiusi sako Jadvyga.
Į pokarį? Taip, ji norėtų į pokarį. Juk tada jie gyveno linksmai. Sunku patikėti, bet ji pakartoja:
- Taip, mes buvom jauni ir gyvenom linksmai.
O Bronius? Bronius - irgi. Žinoma, Tauragės tardymus, teismus ir Vorkutą būtų gerai išmesti. Bet juk neišmesi.
Atėjo baimės laikai
Tą rytą viskas atrodė keistai. Gimtieji Iždonai - tarsi išmirę. Trobų ir tvartų durys atlapos, guvuliai vaikšto po kiemą, bet niekur nė vieno žmogaus. Tarsi koks uraganas visus išnešiojo.
Apie pietus atsirado stribai, visas karves, telyčias, veršius ėmė varyti į krūvą. Paskui keliu - į Kaltinėnus. Žilių dvaras jau seniau buvo tuščias. Ten ir suvarė visą Iždonų bandą.
O kur šeimininkai? Net šnekėti apie tai buvo baisu.
- Po tų vežimų bijodavau mašiną išgirsti, - prisimena Jadvyga. - Išgirstu mašiną - atvažiuoja išvežti!
Jadvyga kilusi iš Nuomininkų, bet ir ten buvo tas pats. Dėdes ir tetas išvežė, tik jos su mama paliko. Paliko bijoti: kada mus?..
Jadvyga dar bijojo ateiti į Kaltinėnus Kražių gatve. Prieina miestelį ir pasuka į daržus, tada daržais, bulvienojais, kad tik aplenktų žydų šiūlėj įsikūrusią stribaitynę. Atrodo, tuoj pamatys stribų vadas, vėl nusitemps tardymui. Iš kur gavai sąsiuvinuką? Kokie banditai davė? Sakyk jų pavardes! Sąsiuvinuką su partizanų dainomis ji buvo gavusi paskaityti iš tokios draugės, jokių ryšių su jokiais partizanais ji neturėjo. Bet kas tau tikės?
- Kai po paros išleido, man jau atrodė, kad buvau amžinybę, - prisimena Jadvyga.
- Tau dar gerai pasibaigė, kad negavai į plutą, - sako Bronius. Tada ir jis dar nebuvo gavęs į kailį.
Nauji žodžiai, nauja tvarka
Bronius pradėjo dirbti pieno surinkėju Iždonų punkte. Punktas buvo įsikūręs ūkininko name ir liko be šeimininkų. Juk visus stambesniuosius išvežė. Pieno surinkėjos irgi neliko - ir ta kartu su tėvais išvažiavo į Sibirą. Tada surinkėju kolūkis paskyrė Bronių.
Kolūkis - tai kažkokia keista nematyta valdžia. Tuos gyvulius, kur atėmė iš žmonių ir suvarė į Žilius, išdalijo kolūkiams. Pirmieji kolūkių tvartai, daržinės - irgi iš žmonių atimti. Atsirado atimto turto - niekas nenori valdyti. Į tokią valdžią niekas nesiveržė. Šiandien pirmininkas, o rytoj gal jau lavonas. Bet vieną moterį privertė.
Broniaus sesuo Antosė gavo normą sustatyti į guobas miežių lauką. Norma - irgi negirdėtas žodis. Anksčiau visi kiek galėjo, tiek dirbo, kiek spėjo, tiek ir padarė. O už dyką taigi nedirbs. Norma - tai toks kaip ir lažas. Kiek pasakė, tiek turi padaryti. Antosė savo normą tikriausiai būtų padariusi, bet iš alksnyno išlindo miškiniai. Eik, išvirsi pietus, atneši į mišką.
Ką Antosė darys? Eina ir verda - negi ginčysies? Kol išvirė, kol nunešė, kol pavalgydino - jau ant nosies ir vakaras. Ateina pirmininkė - nieko nepadaryta.
- Banditams verdi pietus, neši į mišką, o kolūkiui nedirbi? - šaukia pirmininkė. Matyt, užmatė kažkas, įkišo liežuvį.
- Dirbsi, kol padarysi. Nors iki ryto!..
Tačiau rytą nebeliko pačios pirmininkės. Susirado sunkvežimį, susikrovė daiktus ir dingo kažkur į Šiaulius. Tiek ją čia ir bematė! Po kaimą pasklido kalbos, kad ji išvažiavo ištarkuotu užpakaliu.
Pasirodo, tą naktį ji sulaukė ginkluotų svečių. Tų pačių, kurie valgė Antosės virtus pietus. Pavalgę jie liko alksnyne ir viską girdėjo. Aha, užsipuolei žmogų, kuris mums padėjo? Sijonas - ant galvos, tarka - į rankas. Ištarkavę pirmininkei užpakalį, jie dar ir druska žaizdą pabarstė. Tai irgi buvo nauja tradicija.
Jaunystės nesustabdysi
Šį vakarą šokiai Požerės kaime. Bronius turėjo bandoniją. Dar kas nors atsineš smuiką, būgną - kuo ne orkestras? Kartais ir birbynės užtekdavo. Pasibaigia darbas, kas nors išsitraukia birbynę, pradeda groti - kojos pačios kilnojasi. Jokio nuovargio! Sekmadienį po bažnyčios jaunimas ima būriuotis: kur susimesim šokti? Požerėj? Gerai, einam į Požerę!
O per patį linksmumą į salę įpuolė ginkluoti vyrai.
- Gult!
Visi krenta ant grindų. Bronius žiūri - pažįstami vyrai. Jų pačių kaimo!
- O tu kas per bajoras? - užrinka pažįstami vyrai. - Negirdėjai komandos?
Bronius krenta irgi. Ir dar gauna bizūno. Nesmarkiai - tik dėl akių. Būtų negavęs - būtų kas nors įskundę. Su miškiniais jokių draugų, jokių pažinčių negalėjai turėti.
- Visiems nusimaut kelnes!
O, čia tai bent! Negi ir jiems - kaip tai pirmininkei?..
Bet komanda atšaukiama:
- Šį sykį - ne. Laiko nėra. Visi - ant kelių!..
Suklupdyti ant kelių jie išklausė griežto pamokslo:
- Mes liejame kraują, kenčiame alkį miške, o jūs čia linksmybes keliate? Jokių šokių daugiau. Tai - paskutinis sykis!
Visi labai išsigando, bet paskutinis sykis nebuvo.
- Sueidavom ir pasišokdavom, - prisimena Bronius. - Po kūlės, po mynės - kaip nepašoksi? Ir šiaip visokie patalkiai… Patefonų nebuvo - patys grojome, patys dainavome.
- O mus sustabdė po gegužinių maldų, - prisimena Jadvyga. - Gegužės vakarais susirinkdavome pas kurį nors kaimyną giedoti. Na, kur troba didesnė… Einam būriu namo - sustabdo juodi šešėliai. Pasišaukia pusbrolį, pasiveda į šalį, paaiškina, kas ir kaip. Tas grįžta labai išsigandęs. Daugiau - jokių susiėjimų!
Kodėl partizanams užkliuvo giedojimai?
- Manau, kliuvo ne giesmės, - svarsto Bronius. - Jie nenorėjo, kad žmonės būriuotųsi. Juk būryje prasideda kalbos. Tas taip, tas anaip. Tas pabėgo nuo kariuomenės, o tas išėjo į mišką. O užverbuotos ausys girdį, raportuoja stribams… Bet nemanau, kad tas draudimas suveikė. Mes buvom jauni ir gyvenom savo linksmybe.
“Broniau, atleisk!”
- Jei Stalinas nebūtų pakratęs kojų, nei vienas lietuvis nebūtume grįžęs, - sako Bronius dabar. - Nei vienas lietuvis nebūtų pamatęs namų.
Bet štai jis eina namo. Ne po mišių, ne po talkos - po ilgos ir sunkios katorgos. Aplaužytas, nuo vargo susenęs. Iki Kaltinėnų parvažiavo autobusu, o į savo Iždonus drožia pėsčias. Kojos neša nešte. Neįtikėtina. Dešimt metų pragaro, o jis dar gyvas, eina pas savo mamą. Iš tiesų jis turėjo sėdėti dvidešimt penkerius, o paskui dar penkeri metai - tremties. Bet nusibaigė Stalinas, atsivėrė kalėjimų vartai.
Jam dar ilgai vaidensis sėdėjimas ant taburetės. Pasakyk banditų vardus! Kur jūsų gauja? Ko tyli, liežuvis prikepė? Bet jis nebegali kalbėti. Galva ūžia, liežuvis pinasi. Kad būtų greičiau, stribai užpila vandens. Nuo šalto vandens jis greičiau atsigauna. Sakysi, ar ne? Smūgis į šoną, ir jis vėl lekia nuo taburetės lyg svėdinys. Bet jie kelia už sprando, sodina vėl. Kai spardo kojomis, sutrata šonkauliai. Akyse susilieja viskas. Dar jis prisimena, kaip nuriedėjo laiptais. Nuo antro aukšto - lyg maišas.
Ir štai akyse ima ryškėti kameros vyrų veidai.
- Kiek tu guli? - klausia jie. Matyt, norėjo suprasti, ar tas atsipeikėjo.
- Nuo vakar. Vakare mane tardė.
- Žmogau, tu ne nuo vakar, tu jau trys paros guli!
Bronius to neprisimena. Jis nejuto, kaip stribai parvilko be dvasios ir paliko gulėti lyg skudurą. Nematė nei slaugės, kuri atėjo pasižiūrėti, ar gyvas. Kameros vyrai pasakojo, kad ji vis ateidavo, uždėdavo ant galvos šlapią skudurą. O Bronius nieko nejaučia. Galėjo ir nepabusti.
Tą kelią atgal į namus jis mena kaip vakar. Dešimt metų per savo kančias, teismus ir Vorkutos šachtas. Vorkutoj bent nemušė…
Iždonai jau netoli. Prieky ateina žmogus. Susenęs, apdriskęs. Sunku patikėti - juk tai jo kaimynas Milius! Pirmasis žmogus, kurį jis sutiko visai netoli namų. Ir štai jie stovi vienas prieš kitą. Jie žino daugiau už kitus. Tiesą sakant, jie žino viską.
Milius neištveria, puola ant kelių:
- Broniau, atleisk! Padariau didelę klaidą, įskundžiau nekaltą!..
Ir dar apsipylė ašaromis. Labai šlykštus vaizdas.
O tada, prieš dešimtį metų, karinis tribunolas prieš Bronių nieko daugiau neturėjo, tik šio atgailautojo skundą.
Teismas nuteisė, teismas paleido. Už nieką nuteisė, be nieko paleido. Byla baigta, kraukitės daiktus. Tarsi nebūtų buvę tų dešimties metų!..
Bet ar tikrai nieko nebuvo?
- Broniau, atleisk!..
Lietuva be teisybės - ne Lietuva
Šiandien - ne tie laikai. Jadvyga jau nebebijo mašinos ūžesio. Bronius už savo kančias gauna kelis litus prie pensijos. Anksčiau gaudavo 200, po to Kubilius 20 atėmė. Iš ko daugiau atimsi, jeigu neiš mažųjų? Jeigu ne iš tų, kurie visada buvo spardomi? Toks yra teisingumas.
Na, bet jie išgyvena. Abu - po mažytę pensiją. Bet ne dėl to apmaudu.
- Nėra teisingumo - nieko iš to nebus, - sako Bronius apie savo valstybę.
Tada Iždonų kaimas ištuštėjo per vieną naktį, dabar labai pamažu tuštėja visa Lietuva. Žmonės bėga iš savo šalies, važiuoja ten, kur teisybės daugiau. Tada neteisybę atnešė svetimųjų valdžia, dabar lietuvius iš Lietuvos veja savieji. Ar tai teisingumas, jeigu žmogus negali turėti tėvynės?
- Kad atsistojo tokia, verčiau nebūtų stojusis, - sako Jadvyga, o Bronius tylėdamas pritaria.
Kokios Lietuvos jie norėjo?
- Aš visada maniau, kad lietuviai būsim vieningi, laikysimės vienas kito, - sako Jadvyga. - Supriešinti žmonės - kas gali būti baisiau?
Dabar vienas iš kito jie atima duoną, po karo atimdavo dar ir gyvybę. O iki pokario nebuvę tokių piktumų. Ir su Miliais Letukai gyveno gražiuoju. Kas būtų tada pagalvojęs, kad Milius įduos Bronių stribams?
Ar Broniui nekilo mintis pačiam atstatyti teisybę?
- Ką tu sakai? - jis net nesupranta klausimo.
Na, ar tada, susitikus kely, jam nekilo mintis atsiskaityti su skundiku? Paprasčiausiai uždrožti į snukį, kai tas klūpėjo ant kelių?
- Kas? Ar aš? - pagaliau jis supranta klausimą, o akyse pasirodo ašaros. - Aš gyvenime žmogaus nesu pastūmęs! Kaip aš taip su kitu?..
- Kur jis kerštaus, jis musės nėra nuskriaudęs, - įsiterpia Jadvyga. - Amžinai jam gaila visų, kad tu žinotum, koks tai jautrus žmogus! Broniau, baik, nepradėk ašaroti…
“Aš nebuvau didvyris”
Bronius ir šiandien negali suprasti: už ką?
Dabar jis galėtų vaidinti didvyrį. Juk taip kentėjo dėl Lietuvos! Juk nieko neišdavė. Mušamas krenta ant žemės, sėda vėl ant kankinimų suolo, vėl krenta ant žemės, bet neišduoda nė vienos pavardės. Ar ne didvyris?
- Kaip aš išduosiu, jeigu tikrai nežinojau? - stebisi Bronius. - Juk nebuvau nei partizanas, nei ryšininkas!
Truputį keista girdėti tokius žodžius. Dabar, kur eini, visur sutinki didvyrį. Visi kovojo dėl Lietuvos, tik jis: nebuvau nei didvyris aš, nei partizanas…
Politinė Broniaus byla, pasirodo, visai be politikos! Tai paprasčiausias absurdas. Naktį kažkas apiplėšė Milius, o įtarimas kilo ant Broniaus. Įtarimas tada buvo už nuosprendį. Po šonkaulių laužymo, žinoma, po tos baisios inkvizicijos.
- Žinojau, kad Milius pardavė bulių - to ir užteko… Kaip nežinosiu - pats jį pirkau atiduoti prievolei.
Ir viskas? Taip, teisme - kaimyno skundas, nieko daugiau. Jokio pogrindžio, jokios politikos, jokių ryšių su partizanais.
- Kokie esam, tokie, - sako Jadvyga.
- Be teisybės nieko nebus, - įsitikinęs Bronius.
Savo skundiką jis matė negyvą, bet tai nebuvo joks teisingumas. Vieną sekmadienį Miliaus dukros laksto po kiemą, klykia tarsi pakvaišusios. “Ko čia lakstot, eime į bažnyčią, pavėluosim į pamaldas”, - sako joms Bronius. “Kokios pamaldos - tėvo nebėr!” - šaukia kaimyno dukros.
- Žiūriu į langą: žvakelė dega! - prisimena Bronius. - Atėjo naktį ginkluoti vyrai, atėmė šautuvą, o šeimininką nušovė. Milius priklausė apylinkės aktyvistams, turėjo ginklą. Dažnai kalbėjo kaimynams: “Apsiginkluokim, išmuškim iš miško paskutinius banditus!” Prisišnekėjo žmogus…
Bronius net neprisimena, kaip reagavo į tai. Kaimyno mirtis visada buvo baisi netektis, o čia… Nei liūdėti, nei džiaugtis.
- Tada, kai susitikom kely, aš jam paskiau: Miliau, aš nepažinsiu tavęs, o tu manęs nepažink!
Du kaimynai, o nepažįstami. Bronius grįžo atgal, o Lietuva - ne ta. Jis ir pats iš vidaus sudraskytas.
- Labai norėčiau, kad to nebebūtų, - sako Jadvyga. - Kad žmonės laikytųsi vieni kitų…
- Nebus teisybės - nebus Lietuvos, - tyliai kartoja Bronius.
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Švarus darbelis
Po Naujųjų Alius Sakinis nuėjo į darbo biržą.
- Gal turit kokio švaresnio darbelio? - paklausė.
- Taip, yra bendrovės direktoriaus postas. Dešimt tūkstančių litų per mėnesį, tarnybinis mersas, komandiruotės po visą Europą…
- Kam taip žiauriai juokaujat? - įsižeidė Alius.
- O kam tu pirmas pradėjai?
Žodžio vertė
Po pietų Alius turėjo kvietimą į teismą.
- Pilieti Aliau Sakini, kodėl mūsų premjerą viešai vadinai idiotu? - paklausė teisėjas.
- Atleiskit, aš nežinojau, kad tai paslaptis, - gynėsi Alius.
- Už pareigūno įžeidimą - tūkstančio litų bauda! Dar turi pasakyti ką nors?
- Aišku, turėčiau, bet kad jau šitokios kainos…
Tikimybė - ne juokas
Tą vakarą Alius sapnavo, kad jį ištiko infarktas. Greitoji įjungė sireną ir vežė kažkur per miestą.
- Kur mane vežat? - prasimerkęs paklausė Alius.
- Į morgą, - atsakė jam sanitarai.
- Bet aš dar nenumiriau!
- O mes dar nenuvažiavom! - nusijuokė du sanitarai.
Bet sanitarai juokavo. Alių nuvežė į ligoninę.
- Operaciją darysim už pinigus ar be narkozės? - paklausė jaunas chirurgas.
Alius pašoko ir norėjo lipti nuo stalo.
- Gulėk, gulėk, - nuramino chirurgas. - Pajuokavau.
Alius truputį apsiramino.
- Operacija nėra labai pavojinga? - paklausė dėl viso pikto.
- Na, kaip čia pasakius, - pasakė chirurgas, galąsdamas didelį peilį. - Iš dešimties miršta devyni.
- Tegu velniai! - Alius pakilo ir ėmė lipti nuo stalo.
- Nusiramink! - sušuko chirurgas. - Devyni maniškiai jau numirė…
Operaciją darė ilgai, labai ilgai. Kai Alius pramerkė akis, jaunas chirurgas buvo susenęs, ilga žila barzda.
- Na, daktarėli, tu ir pasenai! - nusistebėjo Alius.
- Koks aš tau daktarėlis! - įsižeidė daktaras. - Aš šventas Petras!
Šventasis biurokratizmas
Pasirodo, Alius jau buvo rojaus migracijos punkte.
- Krikšto pažymėjimą turit, buvot krikščionis demokratas, mokėjot bažnyčios mokesčius? - klausinėjot budintis muitinės angelas. - Na, matot, dokumentų neturit, partijai nepriklausėt, mokesčių vengėt, o dabar norit į dangų? Jums paruošti pragaro vartai!
Po tų angelo žodžių prasivėrė muitinės grindys, ir Alius ėmė kristi į pragarą.
Velniams jis nukrito kaip iš dangaus ir buvo labai išsigandęs.
- Iš kur nukritai? - paklausė raguotas pragaro sargas trumpai kirpta uodegyte. - Iš Lietuvos? Nusiramink - jeigu iš Lietuvos, tau čia atrodys kurortas. Užkurkit jam pirtį!
Nelegalus kotletas
Alius pabudo, išpiltas prakaito.
“Reikia daryti ką nors! - suprato tada. - Be darbo visai išprotėsiu.”
Tą pačią dieną nuėjo Alius į nelegalų darbą. Dirbo savaitę, antrą, o trečią išsikvietė šefas.
- Sveikinu! - pasakė jam šefas. - Išmėginimus atlaikei, bandomasis laikotarpis baigtas. Nuo kito mėnesio dirbsi už algą.
- Nuo kito mėnesio? - pasibaisėjo Alius. - Jau dvi savaitės, kaip nemačiau mėsos!
- Dvi savaitės? - nustebo šefas ir iškvietė sekretorę.
- Kvietėt? - prisistatė jauna sekretorė ir nužiūrėjo Alių kaip antikvarinį daiktą.
- Mūsų naujokas dvi savaites nėra matęs mėsos, - pasakė jai šefas. - Nueik į bufetą, atnešk ir parodyk žmogui kotletą!
Paskutiniai draugai
Alius parėjo namo tuščiomis kišenėmis. Jo butą buvo užpuolęs būrys tarakonų. Alkani tarakonai lakstė visur - ir po virtuvę, ir po knygų lentynas.
- Viskas, maisto nėra! - pasakė Alius ir parodė tuščias rankas.
Nusiminę tarakonai išsilakstė kas sau.
- Atsikračiau bent jų! - apsidžiaugė Alius ir nuėjo miegoti.
Naktį pabudo, girdi - krebžda kažkas prie ausies:
- Šeimininke, kelkis, mes tau valgyti parnešėm!
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Atėjo du susirūpinę žmonės ir paklausė Aliaus Sakinio:
- Kaip tau pavyko save nugalėti?
- O, tai buvo didelis karas! - atsakė Alius Sakinis. - Jūs klausiat, kaip nugalėti save ir pačiam sau nesulaužyti kaulų?
Po to jis pakėlė akis į dangų ir ėmė kalbėti:
- Dievas mato, žinojau: negalima sau nuolaidžiauti. Aš ir anksčiau būdavau griežtas pats sau, o tą sykį kilo nuožmus konfliktas. Kaip visada, rytą pradėjau pats nuo savęs. Kiekvieną dieną po kelias valandas dirbdavau su savimi, pats sau iškeldamas vis didesnes užduotis, o jeigu nepavykdavo jų įvykdyti, bausdavau save už apsileidimą. Niekada sau nepataikaudavau, niekada netenkinau savo įgūdžių, bet jų vis atsirasdavo. Aš pasakydavau: NE!, ir viskas tuo pasibaigdavo. Daugelį metų taip dirbau su savimi, pastatydamas save į vietą, bet šį sykį atsitiko kažkas netikėto. Nė iš šio, nė iš to trūko kantrybė. Pats sau pasakiau: kurių velnių? Kiek aš galiu pats save uiti, apgaudinėti save, atiminėti pats iš savęs džiaugsmus?
Kad jūs žinotumėt, kokia kilo kova! Vienu metu pagailo savęs ir jau norėjau taikytis su savimi, bet ryžausi nepasiduoti. Įsivaizduojat, kokia būtų gėda pačiam sau pralaimėti? Nugalėti save, palaužti save - štai kas tikroji pergalė! Sukaupiau valią atakai ir supratau, kad tai bus paskutinė, lemiama pergalė. Puoliau save iš visų jėgų, kibau į save dantimis, bet staiga pajutau, kad kautis nebėra su kuo. Tą paskutinį sykį pats sau pasidaviau.
Kitą rytą žiūriu - nebėra dirbti su kuo. Nerandu pats savęs. Kur aš galėčiau būti?
Dar kurį laiką ieškojau savęs. Paieškojau čia, paieškojau čia, po to numojau ranka. Kam tie tušti ieškojimai?
Dabar gyvenu ramiai, be jokių karų. Kai praradau save, man nereikia sukti galvos, ar aš geras, ar blogas, storas ar plonas, pasikėlęs ar nusižeminęs. Tie dalykai man neberūpi.
- Tai ką tu darai? - klausia kiti.
Na, gyvenu… Ar to neužtenka?
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Metų pabaigai - solidi tarptautinė apklausa, kuri parodė, kad Lietuvos žmonės nusivylė kapitalizmu, demokratija ir nepriklausomybės metais įvykusiais jų gyvenimo pokyčiais. O kaip mūsų žmonės vertina savo pačių nusivylimą?
Amerikiečių tyrimų centras “Pew Research Center” ką tik paskelbė duomenis vienos apklausos, kurią atliko kovo ir balandio mėnesiais, apklausdamas 750 Lietuvos žmonių. Štai piliečių nuosprendis šalies politinei sistemai: per 20 nepriklausomybės metų ji pasitarnavo politikams ir verslo savininkams, bet ne paprastiems žmonėms. Tokia pat apklausa buvo atlikta Rusijoje bei Ukrainoje, ten aptiktas dar didesnis nusivylimas demokratija ir rinkos ekonomika.
Ši apklausa buvo atlikta ir 1991 metais, pakartota 2009 - aisiais. Pasirodo, pasitikėjimas kapitalizmu ir demokratoja visą laiką mažėjo. Prieš 20 metų rinkos ekonomikos atsiradimą Lietuvoje palaikė 76 proc. Lietuvos gyventojų, 2009 -aisiais - 50 proc., o šiemet palaikančių rinkos ekonomiką jau liko mažiau nei pusė - tik 45 procentai. Panašiai mažėjo ir parama daugiapartinei sistemai - nuo 72 proc. 1991 metais iki 55 proc. 2009 -aisiais ir 52 procentų šiemet.
Oficialiuosius valdžios ideologus toks žmonių nusivylimas savo valdžia ir jos teikiama demokratija labai suerzino, savo komentaruose jie jau spėjo Rytų Europos visuomenę apkaltinti “nesupratimu”, “nežinojimu” ir “nesugebėjimu prisitaikyti”. Tačiau mes siūlome pasiklausti ne valdžios ruporų, bet pačių vertintojų ir paieškoti natūralesnių nusivylimo priežasčių. Ką mūsų žmonės sako apie savo pačių nuosprendį kapitalizmui?
Bene svarbiausią nusivylimo priežastį galime rasti tarp apklausos rezultatų. Lietuvos gyventojų nuomone, permainos per pastaruosius du dešimtmečius labiausiai į naudą išėjo politikams (juos išskyrė 91 proc.) ir verslo savininkams (78 proc.), bet ne paprastiems žmonėms (20 proc.). Ar reikia geresnio atsakymo?
Labai panašiai situaciją vertino mano pakalbinti paprasti žmonės. Štai keltas, mano manymu, taikliausių pastebėjimų: “Su ašaromis akyse ėjome į Baltijos kelią, drožėme į Pažadėtąją Lietuvą, o priėjome laukinį kapitalizmą” (Benius). “Jeigu Lietuvoje yra trys skirtingų pavadinimų prekybos centrai, tai dar nereiškia, kad čia veikia konkurencija ir rinkos dėsniai. Rinką gali rasti tik Rietavo turguje ir nudėvėtų skudurų krautuvėse” (Antanas).
“Tai ne rinkos, bet monopolijų ekonomika, - sakė ūkininkas Pranciškus. - Lietuvoje gerai tik patiems didžiausiems, o mes, ūkininkai, kaip ir smulkieji verslininkai, esame vis stumiami prie bankroto ribos”. “Monopolinės šilumos ir kitos komunalinės kainos paliko tokios, kad vienas žmogus iš minimalios algos benegali išlaikyti buto. O juk dar ne šalčiai! Pasiekėme tokią ribą, kai monopolijos ėmė reikalauti daugiau, nei mes galim uždirbti. Valgį atidėsim pavasariui, o dantis pakabinsim ant gembės iki kito sezono?” (Andrius).
O kodėl mes nuėjome ne į Pažadėtąją Lietuvą, kaip sakė vienas pašnekovas, bet į laukinį monopolijų kapitalizmą? “Mūsų valdžia 20 metų nieko daugiau nedarė, tik kūrė geresnį gyvenimą sau ir savo sėbrams” (Aldona). “Kol mes mitingavom Baltijos kelyje ir gynėme Seimą, jie jau kūrė planus paimti viską į savo rankas, o mus palikti be nieko” (Simas).
Nusivylimas daugiapartine sistema yra kur kas daugiau, negu nusivylimas A. Kubiliumi, I. Degutiene ar ankstesniais šalies vadovais. Pažvelgę į nueitą 20 metų laikotarpį, žmonės negali pasakyti, kuri valdžioje buvusi partiją reiškė jų interesus. Buvusią A. Brazausko vyriausybę jie prisimena šiek tiek palankiau už dabartinę A. Kubiliaus (tai rodo ir oficialių apklausų rezultatai), bet ar tai reiškia, kad socialdemokratai “liaudiškesni” už konservatorius? Ne, jokiu būdu! Juk socialdemokrato G. Kirkilo vyriausybė buvusi dar prastesnė už dabartinę konservatorių…
“Partijos sukurtos ne ideologiniu, bet verslo grupuočių pagrindu. Tai ne rinkėjų atstovai, bet draugų, švogerių, verslo partnerių gaujos, - apibendrino mokytojas Egidijus. - Koks man skirtumas, kuri oligarchų grupuotė įsigalės Seime?”
Ieškodami nusivylimo priežasčių, galime prisiminti vieną labai svarbų šių metų įvykį - visuotinį gyventojų surašymą. Rezultatai dar nėra galutiniai, bet jau aišku - per nepriklausomybės laikotarpį Lietuva sumažėjo 640 tūkstančių žmonių. Ir tas mažėjimas vis didėja! Nuo 1989 iki 2001 metų ji neteko 190 tūkstančių, per pastarąjį dešimtmetį - jau 450 tūkstančių žmonių. Šiurpus paradoksas - lietuviai išsikovojo nepriklausomybę, susikūrė savo valstybę ir nebegali joje išgyventi. Būtų labai keista, jeigu tokioje situacijoje jie dar svaigtų nuo optimizmo.
Statistiniai duomenys rodo, kad Lietuvoje vis gilėja praraja tarp turtingųjų saujelės ir skurstančios daugumos. Šiemet verslo pelnas ir kitos kapitalo pajamos jau viršijo darbo pajamas. Kitaip sakant, nedidelis verslo savininkų sluoksnis į savo kišenes jau susižėrė kur kas daugiau, negu uždirbo algos visi jų samdiniai. Su mokesčiais - atvirkščiai: darbo pajamų mokesčiai kelis kartus viršijo kapitalo mokesčius, šis atotrūkis itin padidėjo krizės metais. Žmonės nėra tokie kvaili, kad nematytų - visas sunkmetis suvertas ne ant stambiojo kapitalo, bet ant pačių mažiausių žmogelių pečių. Kaip jie džiaugsis tokiomis permainomis?
Mano pašnekovai minėjo ir ką tik įvykusį paslaptingą “Snoro” banko žlugimą, kuris pakirto pasitikėjimą valdžia ir visa finansine sistema. Kur laikyti santaupas, jeigu negali jų patikėti bankui? Jeigu bankas pardavinėja žmonėms neapdraustas obligacijas, ir niekam tai neužkliūva, tai kokio kapitalizmo laikus mes gyvename? Argi tai neprimena istorinės “Sekundės” banko aferos, kai demokratiškai rinktos valdžios akyse buvo nuskurdinta dar daugiau žmonių?
Dabar - esminis klausimas: jeigu daugiapartinė demokratija tokia bloga ir neatspindi tautos interesų, tai gal lietuviams jau reikėtų kietos rankos, stipraus Vado? Amerikiečių atlikta apklausa parodė, kad stipraus lyderio labiau ilgisi Rusijos (57 proc.) ir Ukrainos (60 proc.) gyventojai, o lietuvių dauguma (52 proc.) dar vis tiki, kad teigiamų permainų galima pasiekti demokratijos priemonėmis.
Kokios tai būtų priemonės? Vienas į užsienį darbams išvykstantis pašnekovas mėgino jas apibūdinti taip: “Dabar išvykstu, bet manau, kad galėsiu grįžti. Anksčiau ar vėliau turės įvykti lūžis. Gal pradės protestuoti čia likęs Lietuvos jaunimas, inteligentija, ims telktis pažangūs, žinomi visuomenei žmonės, kaip Vakaruose susiburs galingi judėjimai, profsąjungos, vyks daugiatūkstantiniai protesto mitingai, kurie įvarys baimės politikams. Gal tada mūsų šalies kursas imtų keistis į socialiai subalansuotą, atsakingą politiką? Mano galva, jeigu panašūs procesai vyksta Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, tai negi lietuviai kokia avinų tauta? Ne, aš manau, mes ne avinai, ir vis tiek prasidės permainos į gerąją pusę!..”
Įdomu tai, kad nuo socialinių ir politinių permainų lietuvių nacionalinė savigarba nukentėjo kur kas mažiau (30 proc.), nei Rusijos (56 proc.) ir Ukrainos ( 61 proc.) gyventojų. Tai galima būtų paaiškinti tuo, kad mūsų šalies žmonės jaučiasi labiau susieti su tam tikrais procesais visoje Europoje. Šių metų įvykiai Graikijoje bei Italijoje keistu būdu net pakuteno lietuvių savimeilę: “Jeigu prie bankroto ribos atsidūrė tokios valstybės, kaip Graikija bei Italija, tai mes tikrai nesame išskirtinė kvailių tauta, - tvirtino man vienas internautas. - Mums nors bankrotas nekvepia!”
Mūsų tautiečiai visai neblogai suvokia, kad ekonominė krizė kilo visai ne dėl lietuvių “tingėjimo”, “nesugebėjimo prisitaikyti”, kaip buvo mėginta vienu metu kalti į galvas. Štai kokį nežinomo piliečio pastebėjimą radau internete: “Įvykiai Europoje, arabų pasaulyje ir pačiose JAV rodo, kad pasaulis priėjo ribą, kurios neperžengs, neatlikęs esminių reformų. Pasaulio šalys yra tiek prasiskolinusios, kad skolų jau neįstengs grąžinti. Jos visos kam nors skolingos, bet negali skolų paprasčiausiai nurašyti, nes yra skolingos ne viena kitai, o bankams ir jų susivienijimams. Pasiekta absurdo riba, kai visa Žemė skolinga savo pačių bankams, kurie nekuria jokios vertės, tačiau paskolų procentais sugebėjo primesti savo valią visam pasauliui. Paskolų procentai pavertė visą Žemę bankų skolininke! Aš nemanau, kad šitas absurdas tęsis amžinybę. Esu optimistas ir manau, kad žmonija jau stovi ant didelių permainų slenksčio”.
O gal tikrai Lietuva bei visas pasaulis pasiekė ne tik didžiausio nusivylimo, bet ir absurdo ribą? Tai būtų puikus vilties šviesulys dienų ir epochų sandūroje - atsitrenkus dugną, visada ateina metas pakilti.
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Sykį Kubilius sėdo ant dviračio ir išvairavo į savo valdas pažiūrėti, kaip žmonės gyvena. Ar sočiai pavalgo, ar pramogauja linksmai, ar suduria galą su kitu galu? Žodžiu, kiek dar galima būtų nulupti nuo jų ir padidinti savo valstybės iždą?
Atvažiavo pas tokį žmogelį, pastatė auksinį dviratį šalia seno nutrinto golfuko ir sako:
- Žiūriu, mašinėlę turi… Į bažnytėlę nuvažiuoji, už vyriausybę pasimeldi?
- Mašinėlė man prabanga, - pasiguodė žmogelis. - Kai dujos pabrango, niekur ja nevažiuoju.
- Dviračiu, dviračiu! - suspindo Kubiliaus akys. - Yra visai nebrangių už kelis tūkstančius litų…
- Ir dviratis man prabanga! - sudejavo žmogelis. - Norėjau pirkti dėvėtą - nėra iš ko.
- Viskas jums prabanga, - kraipė galvą Kubilius.
- O taip, žinoma! Štai išmečiau vonią į kiemą. Vanduo pabrango, maudytis joj - prabanga. Anksčiau darydavom kaip? Išsimaudo vaikai, išsimaudome mes su žmona, paskui išsimaudo uošvė, o vandens vis tiek nepilam lauk. Semiam iš jos, pilame į unitazą. Visai savaitei užtekdavo. Dabar vanduo šitiek pabrango, kad jau ir tai - prabanga!
- Tai būsit ne?..
- Tai va, neišeina… Prabanga ne prabanga - mažąjį reikalą visi atliekam vienu sykiu iš eilės ir nupilam vienu kibiru, o didelio einame į seniūniją. Ačiū Dievui, geroji valdžia netoli, yra naudos bent tiek!
- Išeitų, ir unitazas jau - prabanga?
- Ir unitazas, ir muilas!..
- Palaukit, užsirašysiu, - pasakė Kubilius, išsitraukė knygelę ir užsirašė prabangas: - Mašina, dviratis, vonia, unitazas… Kas dar prabanga?
Po kojomis pasipainiojo katinas.
- Ir katino neišlaikau! - sudejavo žmogelis. - Gyvenimas šitaip pabrango, kad būti gyvam - prabanga.
- Aha, supratau, - užsirašė Kubilius. - Visur viena prabanga!
Grįžo namo, pilnas geriausių idėjų. Tuo metu komanda sėdėjo ant iždo skrynios ir svarstė, kur čia dar susiveikus pinigo. Vieni siūlė apmokestinti elgetas, kiti siūlė atimti pensijas, treti siūlė surinkti visas ubagų lazdas ir parduoti ketvirto pasaulio šalims. Kubilius nusijuokė:
- Vyrai, kam mums tie ubagai! Atrodo, nežinot, kad Lietuvoj - viena prabanga? Mašinėlė jiems prabanga, dviratis jiems prabanga… Vonia, unitazas ir katinas - viskas išvirto į prabangą! Apdėsime mokesčiais prabangą - štai kur sprendimas!
Kaip tarė, taip ir padarė. Pinigų surinko nedaug, bet vis tiek tai buvo geriau, negu apmokestinti kapitalą, kaip kad siūlė kiti gudručiai. Girdi, kapitalas pelno ir pajamų jau gauna daugiau, negu visi samdiniai uždirba algos. Ne vienu kitu litu - darbdavių pelnas ir pajamos viršija samdinių algą dešimčia procentų! Su mokestukais, deja, atvirkščiai. Samdiniai mokesčių moka beveik penkis kartus daugiau, nei tie pinigų maišai! Tai apmokestinkim pelną ir kapitalo pajamas - bus septyni milijardai!
Apmokestinti tai apmokestinti… Arba įvesti progresyvinius mokesčius, kaip sakė tie iš opozicijos. Ko nepadidinti mokesčių patiems turtingiausiems, sumažinant utėlių mokestį vargšams? Teoriškai viskas būtų įmanoma: per naktį parašei projektėlį, rytą draugai pabalsavo mygtukais…Na, o paskui? Ką pasakysi tiems, kuriuos apmokestinai? Kaip pasiteisinsi savo rėmėjams, tiems, kurie per anuos rinkimus tave taip finansavo ir laimino, vaikus ir vaikų vaikus aprūpino, sūrių pilis jiems pastatė, dešrų kolonomis parėmė, baseinus aukso pripylė?.. Vyrai, nepykit, mes pajuokavome?
Už tokius juokus dar ir galvelė nulėks - kur ją besurasi? Ne, geriau apmokestinti prabangą. Juk patys didžiausiai bosai ir aukso maišai savo vardu jokios prabangios neturi - ir limuzinai, ir jachtos, ir lėktuvėliai, viskas yra ne jų, bet įmonių. Nebus tų 7 milijardų - užteks kelių milijonų. Vis pinigai… Ir skamba gražiai - prabanga! Kubilius eina prieš prabangą.
O ateity - kas žino?.. Jeigu gyvenimas brangs, prabanga bus ir batai, ir autai, ir paskutinės ubago kelnės. Štai kada prisipildys iždas!
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Šalyje didėjant energijos kainoms, nemažai žmonių neretai susimąsto apie jos taupymą. Vienas iš ekologiškų taupymo sprendimų - alternatyvios energijos šaltinių panaudojimas. Pastaruoju laiku visuomenė daug dėmesio skiria vėjo, biokuro jėgainėms ir ypač saulės kolektoriams. Nors įmonių, kurios verčiasi saulės kolektorių prekyba, yra nemažai, didžiausia kliūtis naujovei plisti yra nežmoniškos jų kainos.
Dėl šios priežasties šių atsinaujinančiųjų saulės energijos šaltinių Lietuvoje išvystama kur kas rečiau negu kitose tos pačios platumos šalyse, pavyzdžiui, Danijoje. Kita vertus, matydami tokią situaciją, keletas šalies entuziastingų žmonių, žinodami fizikos dėsnius, sumąstė namų sąlygomis pasigaminti saulės kolektorius, kurie sėkmingai veikia iki šiol.
Kaimo sodybą apšildo saulės kolektorius
Daugelis žmonių nė neįtaria, kad saulės kolektorius iš tiesų yra labai paprastas išradimas, jis gali veikti be jokių pagalbinių siurblių, vožtuvų ir elektronikos. Užtenka žinoti keletą fizikos dėsnių, ir galima imtis darbo. Žurnalistas, savamokslis inžinierius Petras Dargis savo kaimo sodyboje, Kaltinėnuose, Šilalės rajone, jau septynerius metus naudoja keletą saulės kolektorių, kuriuos pasigamino savo rankomis namų sąlygomis. Tokią naujovę pasidaryti žmogų paskatino vis didėjančios šalyje elektros kainos. P.Dargio teigimu, saulės kolektorius šešis mėnesius per metus garantuoja karštą vandenį. Jis apskaičiavo, kad jam kolektoriai atsipirko per kelis mėnesius.
Kaip teigia žurnalistas, gaminant namų sąlygomis, saulės kolektoriaus kaina yra apie 200 litų. Tuo tarpu įsigyjant saulės kolektorių iš firminės parduotuvės, atsinaujinantis saulės energijos šaltinis kainuotų maždaug septynis kartus daugiau. „Nors iš firmų perkami saulės kolektoriai yra kokybiški ir geri, tokia prabanga - tik šalies turtingiesiems, paprastam kaimo žmogui tektų laukti daug metų, kol ši brangenybė atsipirktų. Bet nereikia nusiminti, juk ir namų sąlygomis pasidaryti tos pačios paskirties saulės kolektorių įmanoma”, - sakė pašnekovas.
Saulės kolektorių gali pasigaminti kiekvienas
Paprasčiausias būdas pasigaminti saulės kolektorių yra labai racionalus ir logiškas. „Imame medžio drožlių plokštę, klojame ant jos skardą, nudažome juodai, ant skardos išraitome juodą plastikinę žarną. Norint mažesnių šilumos nuostolių, tarp skardos ir plokštės reikia padėti kokios nors šilumai nelaidžios medžiagos, pavyzdžiui, porolono, akmens vatos, putplasčio. Toliau išraitytą žarną reikia apdengti stiklu. Tam galite panaudoti paprasčiausią medinį daugiabučio langą. Juos žmonės dabar keičia plastikiniais langais ir paprasčiausiai išmeta arba parduoda už kelis litus. Uždėkite langą ant viršaus ir medsraigčiais pritvirtinkite prie plokštės. Štai jums ir saulės kolektorius”, - noriai savo žiniomis dalijasi fizikos dėsnius išmanantis žmogus.
Vėliau pasigamintą saulės kolektorių reikia sujungti su vandens rezervuaru. Naudojant plastikinius vamzdžius, standartinėmis movomis tai padaryti labai paprasta. Jeigu saulės kolektorius bus žemiau, o rezervuaras - aukščiau, vanduo cirkuliuos savaime. Tokį kolektorių galima jungti ir prie šilumokaičio. Tekėdamas šilumokaičio „gyvatuku”, karštas saulės kolektoriaus vanduo šildys vandentiekio vandenį. Toks saulės kolektorius intensyviausiai veikia nuo balandžio iki spalio mėnesio.
Saulėje keptas kugelis taip pat skanus
Saulės kolektoriai dažniausiai būna trijų rūšių: vieni skirti vandeniui pasišildyti, kiti - patalpoms šildyti, treti - maistui gaminti. Pastarasis vadinamas paraboliniu saulės kolektoriumi, nes, skardą sulenkus į parabolę, ji saulės spindulius kreipia į vieną tašką. Tame taške bet koks tamsus daiktas labai greitai įkaista. Kad būtų patogiau naudoti, sulenktą skardą galima įstatyti į kokią nors dėžę. P.Dargio teigimu, šios rūšies saulės kolektorius yra kuo puikiausia viryklė, bet, skirtingai nuo plokščiųjų, gali veikti tik saulėtą dieną lauke. „Darydami šį įrenginį, mes su bendraminčiu Vincu šiek tiek abejojome, ar jis veiks Lietuvos klimato sąlygomis. Pasirodo, veikia, jam visai nebūtina Sacharos dykumų saulė!” - džiaugėsi pašnekovas, vasarą kepantis kugelį, kuris toks pat skanus, kaip ir keptas orkaitėje.
Įgijęs patirties namų sąlygomis gaminant saulės kolektorius, savamokslis inžinierius noriai dalijasi žiniomis su žmonėmis savo tinklaraštyje. „Norinčiųjų skaičius suaktyvėja pavasarį, kai saulės vis daugiau, o žmonės suinteresuoti taupyti energiją ir imti ją iš gamtos natūraliu būdu. Sulaukiu nemažai klausimų apie galimybę įsirengti saulės kolektorių daugiabučiuose. Šis atvejis kiek sudėtingesnis, bet įmanomas”, - daugiabučio gyventojams viltį suteikė ponas Petras. Jis tikisi, kad šiuo savo išradingumu užkrės aplinkinius ir paskatins visuomenę patiems imtis iniciatyvos, gamintis saulės kolektorius ir taupyti energiją bei pinigus.
www.alkas.lt
Rodyk draugams
