Ar prisimenate lemtingąją Kovo 11-ąją, po kurios taip viskas pasikeitė? Ką patyrėt tada, kokių turėjote lūkesčių? Kas išsipildė, o kas - ne? Į tuos klausimus šiandien atsako įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonės. Jie gimė skirtingu laku, vieni - kaime, kiti - mieste, bet visi patyrė tą patį lemtingą posūkį.
Larisa, buhalterė:
- Tiesą sakant, aš neturėjau jokių lūkesčių. O kas tą kovo 11-ąją buvo? Ar kai tą herbą pakeitė? Aha, man vis stovi akyse, kaip rusišką herbą uždengė ir iškėlė Vytį. Nebuvo jokių lūkesių, tik baimė. Aš juk turėjau gerai apmokamą darbą, per mėnesį gaudavau 240 rublių, metų gale - dar 6 atlyginimų dydžio premija. Dabartiniais pinigais su viskuo išeitų 3200 litų per mėnesį. Buvau viename rajone kolūkio profsąjungos pirmininkė, dirbti, lyginant su dabar, man kaip ir nereikėjo…
Ar mano baimės išsipildė? Kai kas - taip. Tokio lengvo ir gerai apmokamo darbo aš jau neturėsiu. Buvo metas, kai jo neturėjau visai, paskui vyras buvo bedarbis. Dabar ta pati problema mano vaikams. Aukštasis mokslas tapo mokamas ir neįkandamas. Nei garantuoto darbo, bei garantuoto būsto. Anais laikais tokie dalykai man nerūpėjo. Niekam turbūt nerūpėjo.
Bet ne viskas išėjo į blogą. Dabar aš laisvesnė, galiu važiuoti, kur noriu - kad tik pinigų turėčiau. Nebevargina deficitas. Kiek prastovėdavau eilėse, norėdama šeimai nupirkti paprasčiausio maisto! Dabar visko, ką siūlo prekybos centrai, aš neįperku, bet tikrai perku daugiau, nei tada. Ir aš, ir mano vaikai turime automobilius, o tada tai buvo viso gyvenimo pirkinys, ir tai - ne visiems. Vartojimo kokybė tikrai pagerėjo.
Sudėjus viską, gal ir gyvenimo kokybė yra pagerėjusi. Vienintelė problema - nerimas dėl ateities. Man visiškai neaišku, kaip bus rytoj. Nieko, absoliučiai nieko negaliu prognozuoti. Jau rituosi į šeštą dešimtį, jeigu prarasiu darbą, kito gauti man bus sunku - yra labai daug jaunų bedarbių. Pensijas mažina, dabar jas dar atidėjo… Kaip reikės gyventi, jei neturėsiu nei darbo, nei pensijos? Niekada tiek nerimo mano gyvenimo nėra buvę.
Deimantas, inžinierius:
- Tada aš buvau jaunas, karštas Lietuvos patriotas. Šių dienų akimis žiūrint - aršus nacionalistas. Juk su rusais kategoriškai atsisakydavau kalbėti rusiškai. Paskui įsipainiojau į Sausio 13-osios įvykius ir vos nepadėjau galvos prie Vilniaus televizijos bokšto.
Jeigu viskas pasikartotų iš naujo, dabar aš elgčiausi visai kitaip. Pulčiau gelbėti ne Lietuvos valstybę, bet savo artimuosius ir savo kailį. Dabar aš žinau, kad reikia gyventi pačiam, o jei neišeina, tai Lietuvos valstybė tau nė kiek nepadės. Jeigu pats, tai pats…
Dabar vis mažiau dairausi į valdžią, mano likimas yra mano reikalas. Man visada patiko meistrauti, konstruoti, taisyti mašinas. Norėjau iš to gyventi, bet rusų laikais toks darbas buvo laikomas “nedarbinėmis pajamomis”. Maniau - laisvoje Lietuvoje turėsiu savo mažą versliuką ir gyvensiu pats iš savęs. Deja.
Laisvoje Lietuvoje irgi neišeina… Po mokesčių man nieko neliktų. Smulkiam verslui - beviltiška. Kaip ir tada, rusų laikais, vėl sugrįžau į pogrindį - turiu “oficialų” darbą, o laisvu laiku paslapčiomis tvarkau garaže mašinas. Žodžiu, slapstausi nuo valstybės, dėl kurios kažkada vos nepadėjau galvos.
Visgi esu patenkintas, kad Lietuva turi nepriklausomybę. Kaip yra, taip gerai. Aš netapau jos priešu, nors sparčiai sveikstu nuo patriotizmo. Nusileidau ant žemės, į viską žiūriu ne taip romantiškai.
Jonas, pensininkas:
- Aš tau papasakosiu apie Šakinį - ne tą “Artojo” herojų, bet savo draugą, kuris irgi buvo velnio neštas. Tada mes dirbome Šilalės tarpkolūkinėje statybos organizcijoje, o Šakinis buvo vairuotojas. Mūsų pirmininkas liepė Šakiniui nuvežti į Vilnių sunkvežimį cemento - ministras prašė sodo namelio statybai. Nuvežė. Atrodo, viskas gerai. Po savaitės ministras skambina mūsų pirminikui: kur cementas? Pimininkas kviečiasi Šakinį ant kilimo, klausia, kame reikalas. Šakinis iš sako: “Nuvežti nuvežiau, bet pono sutartą valandą nebuvo, kiek galiu laukti? Nuvežiau į sąvartyną ir išverčiau”.
Tiesą sakant, cemento į sąvartyną jis nevertė, pardavė už pusę kainos ministro kaimynui. Bet svarbiausia - ne tai. Jis įmonės vadovui pasakė “Aš pono nelauksiu”, ir jam nenulėkė galva. Prikrovė kitą sunkvežimį ir paprašė dabar jau būtinai nuvežti, jeigu kas - ir palaukti… Dabar tu mūsų ponams taip pasakyk! Sutryps kaip vabalą. Šiandien žmogus yra niekas.
Kad tu žinotum, kaip aš buvau už Lietuvą! Ir kaip paskui pasisukau prieš ją! Prieš tą vadinamą laisvą. Tada, kai Landsbergio ir Vagnoriaus šutvė ėmė viską naikinti. Kai nešerti ir negirdyti buliai ėmė baubti iš bado. Ar tu esi girdėjęs, kaip baubia išbadėję dvesiantys gyvuliai? Jie dvėsė, o paskui mes juos tempėme lauk, kasėme į duobes. O Dieve, juk tai mūsų turtas! Juk tai mūsų pastatai, kuriuos mes statėme savo rankomis. Kodėl juos griauna? Kodėl žmonių turtą reikėjo naikinti?
Dabar turiu vieną atsakymą: Vakarams nereikėjo stiprios Lietuvos, jiems reikėjo nualinto krašto, kurio gyventojai važiuotų pas juos dirbti už pusę kainos. O mūsų pakalikai jiems tarnavo. Pažiūrėkit, kas atsitiko su cukraus fabrikais. Danai juos nusipirko tik tam, kad uždarytų. Jie patys vieni nori prekiauti cukrumi. Panašiai atsitiko ir su kitomis Lietuvos įmonėmis. Paskui liepė susinaikinti Ignalinos atominę elektrinę. Jeigu norite į mūsų sąjungą - susinaikinkite elektrinę. Kam jiems stipri šalis, kuri dar turi tokią jėgainę? Ir mūsų pakalikai sunaikino, nors visiems buvo aišku, kad ji dar galėjo dirbti ir dirbti. Pagalvok pats: argi tai ne nusikaltimas prieš Lietuvos žmones?
Rusų laikais labai didžiavausi, kad esu lietuvis ir gyvenu Lietuvoje. Sykį važiavau aplankyti sūnaus į Rusijos gilumą, traukinyje įsišnekau su vietiniais rusais. Vienas pradėjo girtis, kaip jie gerai gyvena, kaip jie visko turi. Kitas tam savo broliui rusui ir sako: “Ką tu čia kabini makaronus? Ar tu žinai, iš kur Jonas? Jonas - iš Lietuvos. Tu niekada taip negyvensi, kaip gyvena lietuviai”. Tu žinai - anas rusas iškart nutilo ir liovėsi girtis. Jeigu lietuvis - prie jo geriau patylėti. Tada mes tarp kitų Tarybų Sąjungos tautų buvome aristokratai. O kas mes dabar tarp kitų Europos Sąjungoje? Kažkokie benamiai valkatos, kurie užplūdo visas šalis, nes namuose nebeturi iš ko gyventi. Jeigu dabar pavažiuočiau kur nors toliau, man būtų gėda prisipažinti, kad esu lietuvis.
Alvydas, tarnautojas:
- Kovo 11-osios aš kaip ir neprisimenu, nors tada man jau buvo 12 metų. Mažai ką supratau - tik girdėjau, kad mūsų valdžia priėmė kažkokį aktą, kad delegacija tą aktą turėjo nuvežti kažkur į Maskvą, kad ji parašė kažkokiame stende LTSR pakeisti į Lietuvos Respubliką. Gėda prisipažinti, bet nesupratau, nei kas pasirašė, nei kas tai per aktas. Dabar žinau, kad tai buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas. Pasidarė šiek tiek aiškiau, kai mokykloje jį palygino su Vasario 16-osios aktu. Apie tą draudžiamą dieną buvau šį tą girdėjęs.
Nemanau, kad Kovo 11-oji mane išlaisvino. Taip negali būti, kad vienas raštas išlaisvintų žmogų. Viduje išsilaisvinau tik Sausio 13-ąją. Užgniaužęs kvapą sekiau įvykius, stebėjau, kaip dingsta televizijos. Išjungia vieną, antrą bokštą… Atrodo, tada Lietuvos televiziją transliavo tik Kaunas, Mažeikiai, dar kažkas… Supratau, kad vyksta kažkas itin svarbaus. Ir jeigu tada manęs būtų paklausę, už ką aš - už komunizmo statybą ar už laisvą Lietuvą, aš būčiau atsakęs: eikit velniop su savo komunizmu. Tai jau buvo mano paties asmeninis apsisprendimas. O juk prieš tai per Kūčių vakarienę atsisakiau žegnotis, nes jaučiausi esąs pionierius…
Žodžiu, mokykla iš manęs labai stropiai darė pavyzdingo pionieriaus modelį, ir tėvams tai nelabai rūpėjo. Po to viskas apsivertė antraip: mokykla iš manęs ėmė daryti pavyzdingo ateitininko modelį, o tėvai panoro, kad būčiau vos ne kunigas. Kai dabar pagalvoju, tai juk viskas vyko pagal tą patį scenarijų: anksčiau mus suvarydavo į Gegužės 1-osios minėjimus, dabar - į Kovo 11-osios. Vėl patriotinės dainos, eilėraščiai, tiesa, vėliavos kitos, dainų žodžiai irgi kiti… Bet ir žmonės buvo tie patys. Anksčiau jie mokė vienų dainų, dabar - kitų. Bet jų įpročiai nepasikeitė, jie mus dorojo taip pat. Turėjau paaugti, subręsti, kad išsivaduočiau dar sykį. Dabar - jau nuo kitos ideologijos.
Man atrodo, dabar esu atsparesnis visoms ideologijoms. Daug ką imu suprasti savo protu, nepasiduodamas nei spaudos, nei bažnyčios, nei televizijos įtakai. Tapau laisvesnis, nes patyriau tuos kelis lūžius ir turėjau progą pasaulį pamatyti iš kelių pusių.
Jonas, ūkininkas:
- Tada nei aš, nei mano draugai nesupratome, kas vyksta. Senieji džiaugėsi: bus Lietuva, vėl gyvensime kaip prie Smetonos! Aš Smetonos laikų nematęs, man tai nieko nesakė. Maniau: atsiimsiu senelių žemę ir dar dirbsiu kur nors, tarkime, kolūkyje ar bendrovėje.
Nei kolūkių, nei bendrovių labai greitai neliko. Turėjo praeiti dar treji metai, kol aš ir kiti kaimo žmonės supratome: dabar teks verstis savo paties galva. O kokį tu verslą pradėsi, jei teturi dvi karves? Mėginome įsidarbinti mieste, bet ir ten darbdaviai susidūrė su ta pačia problema. Jie irgi neišmanė, kaip mus aprūpinti darbu. Laikas kažką pradėti, bet neaišku - kaip. Vis delsėme.
Aš su keliais draugais pradėjome nuo spekuliacijos. Pirkome nurašytas subirusių kolūkių karves, skerdėme ir mėsą vežėme į Kauno turgų. Atsimenu, uždirbdavome tiek “vagnoriukų”, kad vos tilpdavo į celofaninius maišelius. Bet nemažai laiko jau buvom praradę.
Kita klaida - laiku nesupratau, kad reikia pirkti kuo daugiau žemės. Atrodė - turi keletą hektarų, išgyvensi. Turėjo praeiti dar dešimt metų, kol pamačiau, kad išsilaikys tik patys stipriausi. Reikia turėti ne kelis, bet keliasdešimt hektarų. O ateity ir tų neužteks.
Yra dar vienas dalykas, kurio ir dabar iki galo kaimo žmonės dar nesame suvokę. Į kaimą ateina tikrasis, juodasis kapitalizmas. Viskas turi kainą ir viskas - tiktai už pinigus. Man dar gėda už menkiausią piršto pajudinimą imti litais, bet kai nuvažiuoju į prekybos bazes, man nuolaidų niekas nedaro, aš turiu už menkiausią smulkmeną sumokėti iki paskutinio cento. Šiandien man kainuoja ir specialisto patarimas. Vadinasi, už viską turiu imti ir aš! Ir tas supratimas į kaimą ateis labai gretai. Jis jau ateina ir labai keičia kaimiečių gyvenimą.
Anksčiau mes gyvenome bendruomeniškiau. Juk sykiu dirbome, padėdavome vienas kitam talkomis. Sykiu ir šventes šventėme. Dabar esi paliktas vienas. Kiekviena šeima - atskiras ūkis. Kaip nori, taip išgyvenk, niekas kitas tau nepadės. O dar pavydas! Kaimo žmonės pasidarė uždaresni, jie nebenori ateiti ir į kaimyno laidotuves. Kur tai girdėta, kad reikėtų kaimynus kvietinėti į laidotuves!
Dabar aš visko turiu daugiau, nei turėjau kolūkio laikais. Bet tada gyvenau laisviau, man nedaug kas rūpėjo. Sakyčiau, tada gyvenome linksmiau ir buvom labiau apsaugoti. Net klausimo tokio nekilo - išlikti.
Sigutė, bendruomenės slaugytoja:
- Prisimenu tų dienų nerimą ir tokį jaudulį. Tarsi Kauno “Žalgiris” būtų laimėjęs prieš Maskvos CSK. Juk tada “Žalgirio” pergalės buvo bene vienintelis būdas išreikšti tautines mūsų ambicijas.
Ko gero, tada mes gyvenome geriau už kitas Sąjungos tautas, bet mane erzino geležinė uždanga. Labai norėjosi pažiūrėti, kaip ten, anoje pusėje. Juk ten, kur nesi buvęs, visada geriau, ar ne? Tai va, norėjau būti laisva ir keliauti.
Dabar pažiūrėkit į mano pasą. Kiek ten užsienio vizų? Viena vienintelė! Per 20 metų vieną sykį buvau nuvažiavusi į Maskvą. Į Maskva bet kada galėjau nuvažiuoti ir sovietmečiu. Kodėl aš niekur nekeliauju, jeigu tapau tokia laisva? Aš neturiu iš ko. Man ne kelionės galvoj, mano vienintelis rūpestis - kaip išgyventi?
Kas bus, jeigu mano vaikai arba vyras susirgs? Jeigu pati neteksiu darbo? Į tuos klausimus neturiu jokio atsakymo. Todėl geriau apie tokius dalykus negalvoti. Galvoti apie ateitį būtų per didelė prabanga. Man rūpi, ką šiandien paduosiu vaikams. Aš net nebebijau, kad galiu prarasti darbą. Juk negali visą laiką, kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro bijoti ir bijoti. Ko gero, taip atbukau, kad nieko tarsi nebejaučiu, paprasčiausiai einu, kažką darau. Tarsi koks robotas. O kas neatbunka ir suka galvą toliau, tiems būna depresija ir dar blogiau.
Televizoriaus nebežiūriu, laikraščių beveik nebeskaitau. Būtų kvaila tikėti visokiais plepalais. Su valstybe mano santykis labai paprastas: valstybė iš manęs atima, o man iš jos laukti nėra ko. Paima sau, paima “Sodrai”. Kiek jai reikia, tiek paima, o kai ateis kada nors laikas į pensiją, tai jau tos “Sodros” ir mano pinigų tikriausiai nebus nė kvapo. Bet viskas toli, apie tai geriau negalvoti. Ne, verčiau pakalbėkim kokia kita tema…
Lietuvos vyskupai:
„Lietuva yra kraštas, kuriame gera gyventi, į kurį norisi grįžti po kelionių ar studijų svetur, kuriame jauku kurti šeimą ir auginti vaikus, steigti verslą, kur save kūrybiškai reiškiame ir kitą suprantame gimtąja kalba; drauge tai vienintelis kraštas, kurio rytdieną mes patys galime sukurti pagal savo įsivaizdavimą, kurio sėkmė yra mūsų valioje”. (Iš Lietuvos vyskupų laiško, skirto padėkos už laisvę metams.)
Ko laukia šitas žmogus su savo karučiais automobilių turguje? Ko jis gali tikėtis? (turguje)
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
KGB archyvus būtinai reikia atverti. Dabar, kai po visko praėjo 20 metų, būtų pats laikas.
Laiko dulkės daug ką suėdė, išblukino daug pavardžių. O tai ir yra svarbiausia.
Atsimenu, kaip juos atidarė patį pirmąjį sykį. Kiek buvo džiaugsmo, kiek baimės! Kaip ten puolė Aukščiausios Tarybos deputatai, vėliau tapę Atkuriamojo Seimo nariais. Vienai gerbiamai signatarei bylos ėmė kristi iš po sijono, apsauginis stovi sutrikęs ir žiūri, nežino, ką jam daryti, o mes negalim atsitraukti nuo televizoriaus. Buvo toks įdomus sujudimas, kad apie tai rašė beveik visi laikraščiai, o televizija tuos nuotykius rodė kelis kartus.
Man irgi atrodė labai juokinga, bet tada negalėjau suprasti, kas iš tiesų vyksta, neįstengiau suvokti visos momento didybės.
O buvo didžiulis dalykas - pradėta rašyti nauja istorijos versija.
Tie, kurie vakar buvo blogiukai, šiandien tampa mums sektinu pavyzdžiu. Švarus, gražus pavyzdys be menkiausios dėmelės. Tiesiog ateina nauji idealūs žmonės, tikri Lietuvos patriotai, kurie okupacijos metais dešrą ir lašinius valgė tik tam, kad liktų mažiau rusams. O kiek būta pogrindžių! Lietuvoj nebuvo šitiek grindų, kiek buvo pogrindžių.
Bet va, kažkas likti galėjo archyvuose… Kažkokie šešėliai.
Visiems labai rūpi, kas ten galėtų būti. Kaip ten su vieno garbaus patrioto tėvu, kuris vokietukų laikais buvo susidėjęs su negera vyriausybe, o rusų laikais saugus grįžo į Kauną ir netgi atgavo valstybės atimtą namą? Už ką šitoks tarybų valdžios kilnumas? Kaip ten su vienu itin garbiu Amerikos lietuviu, kuris be didelių kliūčių galėjo važinėti iš ten šiapus geležinės uždangos? Gal ta geležinė uždanga nebuvo tokia geležinė ir liaudies priešų vaikams, tiems, kurie kažkokiu paslaptingu būdu sugebėjo padaryti stulbinančią tarybinio žmogaus karjerą?..
Kaip būtų smalsu užmetus akį pro rakto skylutę! Bet niekas neleidžia.
Viskas, net menkiausia užuomina iš anų paslapties namų mums tokia brangi. Kiek jie užverbavo piliečių? Vienas buvęs saugumietis prasitarė: dešimtadalis dirbo saugumui, kitas tvirtina, kad kai kuriose svarbesnėse įstaigose draugus šnipinėjo kas trečias. Tai va, dešimtadalį arba trečdalį tautiečių teks nurašyti į istorijos laužą. O kuriuos konkrečiai? Pirmiausia, žinoma, tuos, kurie buvo užsienyje. Beveik visi mano pažįstami, kurie anais laikais buvo bent Bulgarijoje, prisipažino pasirašę kažkokį pasižadėjimą. Dar tuos, kurie prilįsdavo prie valstybės paslapčių, kurie negalėjo į tam tikras vietas, mokyklas bei seminarijas įstoti be vienos labai negeros įstaigos sutikimo… Hm. Švarių lieka ne tiek daug.
Šiandien nėra ko svarstyti, ar visi, kurie pasirašė kažkokį susitarimą su velniu, ir tiesų taip kruopščiai atliko pavestas pareigas. Yra dabar, aš manau, ir tada buvo žmonių, kurie dirbo aplaidžiai, atmestinai, žiūrėjo pro pirštus ir apskundė ne visus patriotus, tuos, kurie platino anekdotus ar po kaldra klausėsi “Amerikos balso”. Bet jeigu imsime gilintis į tokias smulkmenas, tai paaiškės, kad ir pačiame KGB buvo susimetęs patriotinis pogrindis, ir tas pogrindis buvo didesnis už KGB struktūrą… Ko gero, tai būtų per daug sudėtinga.
Verčiau žiūrėkim esmės: kas Lietuvoje patys švariausi?
Aišku, tie, kurių bylos iš archyvų seniai… Na, kurie neturi blogų bylų.
Tik nepradėkim įtarinėti viens kito! Jeigu KGB mane būtų infiltravęs į Sąjūdį, ir aš būčiau patekęs į valdžią, manot, būčiau ką nors vogęs, klastojęs? Jokiu būdu! Įsivaizduokit, ir aš, ir mano vakarykščiai kolegos čekistai netikėtai pakylam į patį aukščiausią valdžios ešeloną. Mes galim patarti ir tam, ir anam gerbiamam pirmininkui, mums atvertos visų seifų slaptosios durys. Nueinam į archyvus - ten irgi mūsų kolegos! Tokie geri ryšiai ir jokios tvarkos! Visur - viena revoliucija, visi daro, ką nori, neša, tiek telpa po sijonu arba kelnėse.
Tai negi būtumėm ėmę, nešę ir mes, naikinę tokią vertinga istoriją? Žinoma, ne! Mes būtume liepę viską išsaugoti.
Istorijos nesuklastosi.
Juokauju, žinoma. Mano kartos akyse istorija buvo sėkmingai perrašyta keturis kartus. Tikriausiai ir šis - ne paskutinis sykis.
Visgi pasitaikė žmonių, kurie, pasikeitus laikams, norėjo pasikeisti, nusimesti praeities naštą ir pradėti kitą gyvenimą. Atsimenu, vienas garsus žurnalistas patikėjo naujos patriotinės komisijos garbės žodžiu, nuėjo, prisipažino, atliko atgailą. Kitą rytą jis dar nebuvo pabudęs, o mes jau skaitėme visose laikraščiuose, kad tas niekšelis tikrai buvo KGB šnipas. Taip ir šitam, ir kitiems perbėgėliams buvo parodyta - ša!.. Nemėginkit šnekėti per daug!
Ką reikės - paviešinsim patys. Kokį nors konkurentą, skersai kelio stojusį inspektorių, nenorintį nusileisti prokurorą. Ir politinį oponentą, žinoma. Negirdėjau nė vieno skandalo, kad saviškis į liustracijos šviesą būtų ištempęs partijos draugą.
Nedaug tų skandalų ir buvo. Jų negalėjo būti!
Pagalvokite patys: kas būtų buvę, jei gerbiamieji seimo nariai, ministrai, teisėjai, prokurorai ir kiti naujosios valstybės vyrai būtų ėmę skelbti viens kito slaptąsias bylas? Kaip viskas būtų atrodę?
O dabar, žinoma, galima. Po 20 metų - pats laikas. Ateikit, žiūrėkit, landykit, kur norit. Ir ką gi suradote? Nieko?
Tai va! O jūs galvojot - ir mes…
Aš irgi už tai, kad žmonės tai sužinotų. Tegu pamato visi - nieko tokio nėra. Bijoti nebėra ko. Tiems, kurie siūlo - tai jau tikrai.
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Kiti klausia, kaip aš pakilau.
Tai buvo vaiskų vasaros rytą. Aš stoviu mūsų miške prie upelio, už nugaros - aukštas, status skardis, o jis man sako:
- Virsk aukštėlninkas!
Kaip aš virsiu?
- O taip: suglausk kojas, ištiesk kelius, rankas laikyk prie šonų. Dabar griūk ant nugaros.
Jo balsas švelnus, raminantis, bet vis tiek bijau.
- Patikėk manimi - tu gali!..
Aš patikiu. Nežinau, kas bus, bet - tiek to.
Oho, aš laikausi ore!
- Sakau: tikėk manimi, tu gali skraidyti!
Pasirodo, tiesa! Dar niekada nebuvau toks lengvas. Upelis ten, apačioje. Pakylu virš ąžuolų. Oho, koks gražus mūsų miškas. Aš jo niekada nemačiau iš aukšto.
- Tikėk manimi, - girdžiu jo balsą. - Tikėk!.. Tu jau skrendi.
Padariau lanką ir nusileidau ant pievos.
Ar galėčiau pakilti dar sykį?
- Na, pamėgink!..
Aš vėl lengvai, be jokių pastangų pakylu.
Vėl nusileidžiu.
Nepaprastas atradimas. Niekada nemaniau, kad galėčiau skraidyti.
Tą sapną patyriau daugybę kartų, ir visada mane lydėjo įsivaizduojamas draugas. Niekada jo nemačiau, bet visada jausdavau, kad jis šalia. Jis man labai padėjo.
Tiesą sakant, ne pats pakilau - jis mane pakėlė.
Man atrodo, visi, kurie siekia pakilti, susiranda įsivaizduojamą draugą. Nesvarbu, kaip jį vadina. Svarbu pasitikėti - juk tada, kai niekas kitas iš šalies padėti jau nebegali, jis gali padėti vienintelis.
Labai realus įsivaizduojamas draugas.
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Kai pradėjau skaityti “Jėzus Kristus - rajono superžvaigždė. Transcendentinė publicistika“, pamaniau - pokštas. Žiūriu - ne. Manau, tai visiems reikėtų paskaityti ir savo akimis pamatyti, kas atsitinka, kai fantastinei būtybei suteikiamas “realus” statusas:
Gruodžio 25 d. krikščionys švenčia Kalėdas - Jėzaus gimimo šventę. Sausio 1 d. minima Jėzaus apipjaustymo ir vardo suteikimo šventė. Šiame tarpušventyje, dar nespėję išsiblaivyti po Jėzaus gimtadienio šventimo, Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos nariai priėmė nutarimą rajone paskelbti Kristaus Karaliaus intronizacijos - valdžios perleidimo Dievui - aktą. Skaityto toliau
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Atrodo, jie deda pastangas, optimizuoja ir mažina, bet kas iš to?
Štai jie ryžosi pailginti savo rinkėjų amžių ir pratęsti jų darbingą jaunystę. Senatvė atidėta! Sunkiais ir nelengvais sovietinės okupacijos metais dar visai nieko 55 metų moteris būdavo nurašoma į pensininkes, o dabar ir 65 ji bus pradedančioji pensininkė.
Bet pajauninti seniai neskuba džiaugtis pratęstu darbingumu. Jie mato, kad Lietuvoje atsiras dar daugiau nereikalingų žmonių. Iki šiol turėjome šimtus tūkstančių nereikalingo jaunimo ir vidutinio amžiaus atliekamos darbo jėgos, o dabar prisidės ir pajauninti seniai. Akademinis jaunimėlis, bakalaurai ir magistrai puikiausiai išsiverčia, Vakaruose plaudami lėkštes bei valydami unitazus, bet jaunųjų senių tikriausiai nereikės ir tenai. Tėvynėje darbo sunku gauti ir ketvirtą dešimtį peržengusiam specialistui - ką čia kalbėti apie septintą dešimtį minantį veteraną…
Tai ką jiems reikės daryti pratęstu bedarbystės laiku?
Ką norite, tą ir darykite. Yra darbo birža - užregistruos…
Žiūrint į vadinamąsias reformas, kartais norisi surasti kokią nors logiką. Kai seniams buvo karpomos pensijos ir apribojamos jų galimybės dirbti, tada daug kam atrodė, kad tokiu būdu išvalomos darbo vietos jaunimui. Dabar, kai seniai verčiami dirbti ilgiau, jaunimui darbo vietų lyg ir sumažinama. Tai kaip čia yra?
Taip ir yra, kad nieko jau nebėra.
Jeigu mūsų brangioji valstybė būtų grupės draugų akcinė bendrovė ar kurio nors vieno gerbiamo draugo individuali įmonė, ji jau turėtų skelbti bankrotą ir savo likusį turtelį parduoti varžytinėse. Pagalvokite patys: nei ji padengs skolų svetimiesiems, nei savo žmonėms, kurių uždirbti pinigai seniai praūžti arba pamažu išleisti smulkioms kanceliarinėms išlaidoms.
Bet ir tai - ne pati didžiausia bėda.
Pats ryškiausias pabaigos ženklas yra apsisprendimas likviduoti apskritis.
Buvo visai natūralu, kai valstybė įkišo ranką į vargšų kišenę ir ėmė mažinti pensijas, motinystės pašalpas ir kitas socialines išmaldas. Mes jau seniai pripratę, kad tėvynė traukia kąsnį iš elgetos ir našlaičio lėkštės, bet kai ji neužtenka pinigų valdininkijai - savo pačios pagrindų pagrindui… Ko gero, tai labai rimta.
Pagalvokite patys - naikinamos apskritys, kur dirba tiek reikalingų žmonių, draugų ir pažįstamų, kurie vėlgi turi būrius tokių pat gerbiamų draugų ir pažįstamų!
Aišku, tai nieko neduos. Kažkoks Vyriausybė klerkas suskaičiavo, kad naikinant apskritis turės būti pakoreguoti 85 įstatymai, apie 450 Vyriausybės nutarimų, apie 500 žinybinių teisės aktų. Velniškai daug. Ir kam visa tai? Kad po liepos pirmosios panaikintų kontorų darbuotojai atsiimtų teisėtas kompensacijas ir pereitų į kitas naujai įsteigtas kontoras? Juk ne pirmi metai kuriame augančią savo valstybę ir puikiai žinome, kad visi etatų mažinimai baigiasi naujų kūrimu, o po kiekvieno valdininkijos saulėlydžio ateina dar gražesnis saulėtekis.
Kas bus, kai visi valdininkai susirinks prie tuščio valstybė lovio? Na taip - bankrotas.
Visai be reikalo buvo išjuokti siūlymai pratęsti bankrutuojančių savivaldybių gyvavimą, parduodant jų turtą, o paskui jį nuomoti iš naujųjų savininkų. Pagal susitarimą savivaldybės galėtų ir nemokėti nuomos - tokiu atveju jos turėtų atidirbinėti savo šeimininkams, priimdamos naudingus sprendimus ir pavesdamos pelningiausius užsakymus. Tiesą sakant, viskas būtų taip pat, kaip daroma iki šiol, tik nelegalus valdžios papirkinėjimas ir baisioji korupcija virstų legaliu užsakymu.
Einat toliau šiuo keliu, būtų galima privatizuoti ir kai kurias valstybines įstaigas. Tarkim, Žemės ūkio ministeriją galėtų išlaikyti kelios stambiausios pieninės ir mėsos perdirbimo įmonės, Finansų ministeriją - bankai ir Maxsima, Ūkio ministeriją - energetikai… O jei įsileistume užsienio kapitalą, Krašto apsaugos ministeriją tikriausiai sutiktų tiesiogiai finansuoti Pentagonas, Sveikatos ministeriją galėtų išlaikyti kuri nors konkursą laimėjusi tarptautinė farmacijos korporacija, Užsienio reikalų ministerijos funkcijas puikiausiai atliktų JAV ambasada, aplinkos apsaugą pavestume danų kiaulininkystės kompleksams…
Paprastas pilietis tikriausiai nepajustų didelių pasikeitimų, jeigu patį Seimą bei Vyriausybę išnuomotume Pramonininkų konfederacijai ir pagrindiniams bankams. Juk ir dabar, verždama diržus smulkiesiems verslininkams bei nualintiems ūkininkams, brangioji valdžia tarnauja savo didiesiems šeimininkams, mažindama jiems pelno mokestį. Būtų legalizuota tai, kas jau seniai vyksta.
Galite būti tikri - verslieji valstybės šeimininkai kaip mat prispaustų nuosavas valdžios institucijas, jų vadybininkai sumažintų ne tik valdininkijos, bet ir rinkimų ritualų išlaidas, supaprastindami formalią procedūrą iki protingų sąnaudų. Ir tikrai - kam tokie prašmatnūs, tiek daug kainuojantys rinkiminiai šou, jeigu prezidentą ar premjerą galėtų išrinkti valstybės akcininkų susirinkimas arba jų paskirti rinkikai? UAB Lietuva kainuotų gerokai pigiau už Lietuvos Respubliką.
Sakot, valstybė turi įsipareigojimų ne tik korporacijoms, bet ir paprastiems piliečiams?
Taip, turi, bet jų vis atkakliau kratosi. Mažinant seniams pensijas, labai iškalbingai nuskambėjo gerbiamo premjero užuomina, kad senais tėvais turėtų pasirūpinti vaikai. Taip, aišku - vaikai. Štai Vidurinėje Azijoje įvedama tvarka - ten jau naikinamos pensijos kaip sovietinė atgyvena.
Ne mažiau iškalbingas yra ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlymas nagrinėti galimybę, kad darbuotojui susirgus, kompensaciją už pirmąsias septynias ligos dienas mokėtų darbdavys, o nuo aštuntosios ši prievolė tektų „Sodrai”. Šiuo metu darbuotojui susirgus darbdavys turi mokėti už dvi pirmąsias ligos dienas, bet ateity jis galėtų prisiimti ir kitus socialinius įsipareigojimus. Tarkim, savo buvusiems darbuotojams jis galėtų septynerius metus mokėti ir pensiją.
Tokiame kontekste visai suprantamas pasidaro dviejų seimorių šiauliečių siūlymas išleisti policininkus po darbo pauždarbiauti - kai valstybė nebegali išlaikyti savo pareigūnų, kiekvienas tegu išgyvena kaip išmanydamas. Galima būtų juos išleisti į chaltūrėlę su uniformomis bei tarnybiniais ginklais… O jei dar atgaivintume kažkada priimtą ir atšauktą leidimą gydytojams imti kyšius?..
Žodžiu, valstybės privatizavimas kaip ir prasideda. Svarbu jį atlikti apdairiai, neįsileidžiant rusiško kapitalo ir nepažeidžiant JAV interesų. Vardan teisingumo dalį valstybės akcijų būtų galima išdalyti nemokamai, tarkim, kiekvienam piliečiui - po vieną akciją, labiausiai nusipelniusiems valstybės kūrėjams ir jų pažįstamiems - po kelias papildomas, bet pagrindiniams akcininkams reikėtų iš anksto palikti neribotos emisijos teisę. Tegu spausdina kaip litus arba dolerius. Kiek turės popieriaus - tiek.
Sakot, nuo begalinės emisijos jos taps bevertės, o žmonės vėl liks be nieko? Na taip, žinoma! Užtat jokio pavojaus, kad UAB Lietuva akcijas pamažu perims rusai, kinai, žydai, Lukašenka ir kitos tamsiosios jėgos. Būkite ramūs - kas tokį šlamštą pirks?..
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Kada Vytautas Stonevičius iš Pakarčemio kaimo (Kaltinėnų seniūnija) pradėjo konstruoti traktorius ir žemės ūkio padargus? “Kai subiro kolūkiai, ir mus paleido tuščiomis rankomis, reikėjo kažko imtis. Šake daug nenuveiksi, traktoriaus pirkti nėra iš ko… Kas daugiau liko? Teko galvoti pačiam”, - sako Vytautas.
Šiandien jis visą 17 hektarų ūkelį apdirba savos gamybos traktoriumi ir paties sukonstruotais padargais. Turi nusipirkęs tik mažiuką kombainą ir bulvių sodinimo mašiną. Skaityti toliau
Vytauto traktoriaus šiltoje kabinoje gali pasijusti kaip senuose “Žiguliuose”, iš kurių kabina ir padaryta.
Rodyk draugams
Aliui Sakiniui parodžiau pirmąjį savo eilėraštį.
- Na, kaip? - paklausiau, laukdamas pagyrimo.
- Žodžių daug. Labai daug žodžių, - pasakė Alius Sakinis ir padėjo plaktuką į šalį.
- Visai ne. Klausyk:
Mažas berniukas
Išbėgo į pievą
Ir paklausė dangaus:
Kas yra draugystė?
- Kodėl mažas, kodėl berniukas? - paklausė Alius. - Ar negalėtų būti didelis, ir ne berniukas, o vyras? Ar jis taip negalėtų paklausti?
- Tiesą sakant, galėtų.
- Tai išbrauk pirmą eilutę. Kitas klausimas: kodėl jis išbėgo į pievą? Ar negalėjo išbėgti į kelią, į mišką, į kalnus?..
- Gerai, išbrauksiu antrą eilutę.
- Ir kodėl paklausė dangaus, o ne medžio, ne žemės, ne paukščio?
- Taip, supratau. Išbraukiau. Bet juk klausimas mano prasmingas: “Kas yra draugystė?”
- Žinai ir klausi? O jei ne, tai iš kur ištraukei, kad ji iš tiesų - draugystė? Jeigu žodis neturi prasmės, jį geriau sąžiningai išbraukti.
-Bet juk nieko nelieka!..
- Kodėl? Poezija liks, - nuramino Alius Sakinis ir paprašė palaikyti vinį.
Kitą dieną nusprendžiau labai įsižeisti.
Vėl nuėjau pas jį.
-Aliau, štai tu rašai: lijo, langu tekėjo lašas. Ar negalėjo snigti, už lango lakstyti snaigės?
- Ne, negalėjo.
- Kodėl?
- Iš kur aš žinau? Jei lijo, jei langu tekėjo lašas, matyt, negalėjo kitaip.
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Simbolinis, netikras, įsivaizduojamas veiksmas. Tai ritualas.
Įsivaizduokite svečią, kuris prie miesto vartų simboliškai sutiktas su duona ir druska, atsisėda ir iš tiesų ima valgyti - dar išsitraukia iš kišenės dešros ir agurką…. Kataliką, kuris trauktų į bažnyčią pavalgyti duonos, protestantą, kuris ten eitų išgerti apeigų vyno. Neįtikėtina?
Tačiau kas pasakys, kad jie nevalgo ir negeria?
Juk matome - valgo ir geria.
Valgo nevalgydami, geria negerdami. Jie tai daro simboliškai.
Dabar pamėginkime įsivaizduoti atsitiktinai sutiktą pažįstamą, kuris mandagų “Sveikas, kaip gyveni” priima už tikrą klausimą, sustoja ir ima pasakoti, kaip iš tiesų gyvena. Arba prezidentą, kuris atvykęs padėti naujo pastato kertinio akmens, pasiima statybininko mentelę ir iš tiesų ima mūryti.
Kaip dažnai mes bendraujam visai nebendraudami, dirbame nedirbdami!
Netikri, simboliniai veiksmai arba ritualai - dalis mūsų gyvenimo.
Sakyčiau, labai nemaža.
Simbolinis - visada daugiareikšmis. Ženklas 3 matematikoje reiškia tik tris, o romane tai gali būti labai sudėtingas, dramatiškas ir net tragiškas meilės trikampis.
Daugelio kasdieniškų simbolių reikšmių mes nė nežinome. Antropologai sako, kad rankos paspaudimas - tai ištiesto delno parodymas: štai, pažiūrėk, aš neturiu akmens. Ėjimas įsikibus į parankę - tai mechaniškas būdas išlaikyti partnerį prie savęs, kad jis nenubėgtų pas kitą patelę.
Paprasčiausias pasisveikinimas turi daugybę reikšmių.
Paprastai reikalaujama, kad jaunesnysis imtų sveikintis pirmas - nuolankumo parodymas. Kuo jis žemiau nulenkia galvą, tuo nuolankesnis. Iš labai aukšto viršininko arba karaliaus užtenka, kad jis vos pastebimai pajudina pirštą arba mirkteli akimis - oho, tai begalinio palankumo ženklas! Tik intymiai bendraujantys vienas kitam lygūs žmonės gali sveikindamiesi demonstruoti familiarumą. Visa kontora būtų šokiruota, jeigu rytą sekretorė pakšteltų savo mylimam šefui į žandą arba valiūkiškai pliaukšteltų jam per užpakalį.
Ritualai patogūs tuo, kad visi juos atlieka vienodai, o išmokti jų labai nesunku.
Jeigu nori pritapti naujoje bendruomenėje, pirmiausia turi išmokti jos ritualų.
Ritualai padeda prisitaikyti, jie supaprastina bendravimą.
“Visi kartu!” - tai magiškas šūkis, kurį išgirdę visi atsistoja, išgeria, užtraukia dainą, ima eiti ratu, atsisėda, atsiklaupia, užgieda, nutyla.
Visi kaip vienas.
Mums, socialioms būtybėms, tai itin svarbu.
Ko gero, tai pats svarbiausias bet kurio ritualo tikslas.
Iš visų ritualų religiniai yra patys sudėtingiausi, ko gero, jie ir seniausi.
Kai einame į kavinę pavalgyti ir išgerti taurelę vyno, mes pirmiausia norim pavalgyti ir atsigerti vyno. Visa kita - graži aplinka, gera muzika, nuolankus padavėjas - papildomi malonumai, kurių, žinoma, irgi siekiame, bet svarbiausi - ne jie.
Kavinė - pavalgyti ir atsigerti.
Bažnyčioje ritualo dalyviai irgi valgo ir geria, bet ateina čia visai ne dėl to, kad pavalgytų ir atsigertų.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo baisus paradoksas - jie ateina, kad nieko negautų.
Jie valgo, kad nepavalgytų, geria, kad neatsigertų.
Bendrauja jie čia nebendraudami, atgailauja neatgailaudami. Jie tai daro simboliškai. Draudžiama kalbėtis, intymiai liestis rankomis, kikenti, klausinėti, vaikščioti, netgi dairytis. Nepavadinsi dialogu vienakrypčio bendravimo, kai vienas tik šneka, nurodinėja ir moko, o kiti vien tik klauso, neturėdami šanso netgi paklausti, jei kas neaišku. Įdomiausia, kad klauso jie irgi simboliškai - šiandien mažai kas rimtai žiūri į kunigo pastabas ir pamokymus. Parėję visi gyvena, kaip kam išeina.
Vadinamoji išpažintis - irgi simbolinis ritualas. Žiūrint į rimtus šio ritualo dalyvių veidus, gali susidaryti įspūdis, kad jie patys ima tikėti, jog darto kažką svarbaus ir kažką tikrai išpažįsta. Bet rimtai gali tikėti tik tie, kurie niekada nėra atsivėrę nuoširdžiai ir nė nenutuokia, kas tai per dalykas. Paklūpojęs maldinikų eilėje ir pabubenęs kitam žmogui į ausį kelias išmoktas frazes, per minuitę ar dvi tikrai neišvalysi savo sielos kerčių. Be to, prieš mišias nėra kada užsiimti savianalizėmis, už nugaros klūpo visa eilė kitų ritualo dalyvių. Visgi ritualas atliktas, ir dalyviams šiek tiek palengvėja.
Nepatyrusi žurnalistė kažkada man atnešė atlaidų reportažą. Intriguojantis pavadinimas “Nepaprastas sekmadienis kaimo gyvenime” žadėjo kažką įdomaus, bet skaitydamas niekaip negalėjau suprasti, kur tas įdomumas ir apie ką ji apskritai rašo. Tai buvo paprasčiausias šimtus metų kartojamas ritualas: atsiklaupė, užgiedojo, pakylėjo, ekscelebravo…
Pradėjau kalbėtis su ta naujoke. “O kur įvykis, kas čia įvyko? - klausiu aš jos. - Pagiringas kunigas išmetė taurę ir išlaistė pašventintą vyną, vyskupas per pamokslą pasakė kažką naujo, svarbaus, šventoriuje susipešė ubagai?.. ”
Na, ne, atsakė autorė, viskas vyko kaip visada - pakylėjo, pasakė pamokslą, atsiklaupė, atsistojo, pagiedojo…
Tai kas įvyko? Kas konkretaus?
Buvo įdomu žiūrėti, kaip jauną ir šiek tiek tikinčią žurnalistę paveikė mano klausimas. Akys išsiplėtė, o veide kažkurią akimirką švystelėjo siaubas: taigi nieko ten neįvyko!
Ar gali taip būti?
Nustebusi ji sustojo prie durų ir paklausė dar sykį: “Tai negi ten nieko nevyksta?” Matyt, ji nuo vaikystės tikėjo, kad visgi ten VYKSTA kažkas svarbaus.
Kažkada ir man taip atrodė.
Štai jums rezultatas, kurio taip siekė ritualo organizatorius su savo svita: MUMS ĖMĖ ATRODYTI.
Mums atrodo, kad vyksta kažkas svarbaus, nors iš tiesų nieko nevyko - buvo atliekami tik kai kurie įprasti judesiai.
Kai prezidentas deda būsimo namo kertinį akmenį, mes neturim vilties, kad pirmasis šalies politikas iš tiesų mūrys. Bet ritualas mūsų galvoje palieka ženklą, kad prezidentas kažkokiu nesuprantamu būdu yra dar ir STATYTOJAS. O kai meras atidarymo metu perkirps juostelę prie to namo durų, mums bus parodyta, kad tai mero DĖKA mes galim patekti į naują namą ir naudotis juo. Nors, tiesą sakant, “atidarymo” metu nieko neatidaroma, durys seniai atidarytos… Neįvyko nieko - atliktas tik ritualas, o mums atrodo, kad buvo kažkas svarbaus.
Ritualas labai panašus į žaidimą, ko gero, jį galima vadinti socialiniu žaidimu. Juk žaisdami karą, vaikai iš tiesų nieko nežudo, jie tik fantazuoja apie žudymą, o žaisdami lakūnus, jie nevairuoja jokių lėktuvų. Žaisdami žmonės tarsi persikelia į tariamą, įsivaizduojamą realybę.
Štai vaikai “perka” ir “parduoda” įsivaizduojamais “pinigais”, kuriuos jiems gali atstoti kad ir medžio lapai. Vienas įsivaizduoja, kad jis kažką duoda nieko neduodamas, kitam ima atrodyti, kad jis kažką gauna, nieko negaudamas.
Pats būdamas simbolis, ritualas godžiai sugeria ir aplimpa kitais simboliais. Štai daugiareikšmis kryžiaus simbolis, krikščioniui jis gali reikšti ne tik mirtį, bet ir kančią, naštą. Frazeologizmas “Nešti kryžių” reikškia nešti naštas, vargus, sunkumus. Tačiau, atlikdami simbolinį veikslą, ritualo dalyviai neprisiima jokių vargų ir sunkumų - jie iš tiesų ima medinį ar metalinį kryžių ir iš tiesų jį neša apie bažnyčią. Tai toks pat simbolinis veikslas, kaip ir netikra išpažintis, netikras valgymas arba netikras mūrijimas.
Kartais ritualo dalyviai įsižaidžia pernelyg rimtai ir mėgina ritualu iš tiesų kažką duoti, kažką pamokyti, išgelbėti, pagydyti. Sakyčiau, tai reti atvejai, ir visada jie baigiasi labai dramatiškai ar net tragiškai.
Tarkime, kunigas ima ne tik simboliškai, bet ir iš tiesų kažką statyti, prisiimti svetimas naštas, realiai pagelbėti vargo broliams. Kažkas panašaus prieš keletą metų yra atsitikę Kaltinėnuose. Keistuolį kunigą užpuolė net tik bažnyčios hierarchija, kolegos kunigai, bet ir patys tikintieji. Apie jį ir dabar sakoma: “Jis užsiėmė ne tuo”.
Kuo turi užsiimti kunigas? Simboliškais, netikrais veiksmais arba ritualais - simboliškai statyti, simboliškai tarnauti, simboliškai dirbti. Realiu darbu kunigas užsiimti neturi - tai netinka jo statusui.
Beržėje buvo atsiradęs vienuolis kunigas, kuris įsijautė į dvasinio ganytojo vaidmenį ir mėgino realiai padėti visokio plauko nusidėjėliams, išklausydamas juos ir suteikdamas bent paguodą. Girdėjau, jis yra realiai padėjęs netgi alkoholikams ir narkomanams. Bažnyčios vadovybė neapsikentusi jį ištrėmė į patį didžiausią Lietuvos užkampį, o kolegos kunigai apkaltino “populizmu”. Vos tik kunigas mirė, vadovybės nurodymu jo celėje buvo įrengtas tualetas, kad gerbėjai neįrengtų muziejaus.
Šitie žmonės buvo nubausti už tai, kad pažeidė ritualo simbolinę esmę ir bažnyčią vienas galėjo paversti veikliųjų žmonių klubu, o kitas - psichiatrine gydykla.
Bažnyčia iš tiesų neturi nei veikti, nei gydyti, nei statyti, nei duoti.
Jeigu ji ką daro dėl kitų, tai gali daryti tik simboliškai.
Bažnyčia negali ir pataisyti žmogaus, išvaduoti jo iš besikartojančių nuodėmių - jeigu šis pasitaisys ir mažiau nusižengs, tai rečiau eis išpažinties ritualo ir darysis nebepriklausomas.
Tai ką ji dėl mūsų gali?
Savo ritualais ji įstengia sukelti iliuziją, kad mes, šiaip ar taip, kažką reikalingo darome: kad atgailaujame neatgailaudami, kad atsinaujiname gyvendami po senovei, kad prisiimame kažkokias naštas, iš tiesų nieko nenešdami, kad šelpiame vargšą, kurį patys padarėm vargšu, kad meldžiamės, svajodami apie savo reikalus, kad klausome Dievo, gyvendami pagal savo taisykles, kad išvengiam KALTĖS.
Kaltės? Kokios? Prigimtinės?
Prigimtinė kaltė yra tokia pat netikra, kaip ir simbolinis atleidimas. Žmogaus veiksmuose nėra nieko, už ką jį galėtum apkaltinti, todėl nereikalinga nei kaltinamoji išvada, nei advokato ginamoji kalba, nei liudytojų parodymai. Žmogus apkaltinamas taip sau, už nieką, lygiai taip pat simboliškai jam ir atleidžiama. Apšlakstoma stebuklingu vandeniu, ranka padaromas magiškas kryžiaus ženklas - nereikia jokių tyrimų ir apeliacijų.
Žmogus pasijunta geriau. Kodėl?
Nors ritualas - viso labo netikras veiksmas, bet jausmai, kurie apima ritualo dalyvį, yra patys tikriausi. Panašiai atsitinka fobiškam žmogui - nėra tikro pavojaus, bet baimės jausmą jis patiria tikrą. Nusiklatimo nėra - yra “prigimtinės” kaltės jausmas. Nėra ir amnestijos (nenuteistam jos nereikia), bet yra atleidimo džiaugsmas.
Ritualas - labai gudrus išradimas, kuris religingam žmogui padeda netikrą kaltę išpirkti netikrais pinigais. Dar žiloje senovėje žmonės išmoko aukoti Dievui, nieko iš tiesų jam neaukodami, tarnauti jam, nieko iš tiesų nedarydami. Tai pats pigiausias būdas išsigelbėti nuo susikurto baubo ir patirti labai realų palengvėjimo jausmą. Kuo baisesnė fantazija, tuo įspūdingesnis išsigelbėjimas.
Žmonės, kurie neturi tokių fantazijų ir gyvena kur kas realesnį gyvenimą, gali nesuprasti religingo žmogaus, ko jį taip traukia visokie keisti ženklai ir ką jis gauna tuose prašmatniuose ritualiniuose žaidimuose. Ką nekamuoja kaltė, tas nepatirs ir atleidimo džiaugsmo. Nesvarbu, kaltė reali ar išgalvota - džiaugsmas visada būna tikras.
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Man jie kažkuo panašūs į apleistus namus. Atsirado kartu su negyvais langais ir kitais vakarykštės dienos griuvėsiais. Pažinojau aš juos ir anksčiau, bet tai buvo truputį ne tie žmonės. Vėl turiu eiti pas juos, susipažinti iš naujo.
Skaityti toliau
Rodyk draugams
- Ir kaip su juo susidėjai? - klausė draugės Aliaus žmonos. - Jis gi šitoks kerėpla!
- Iš kur aš galėjau žinoti?
- Kaip negalėjai? Jis gi nemoka pakalbinti moters! O jūs taip greitai susituokėt…
- Moka, moka - dar kaip!..
- Ir ką jis pasakė pirmą sykį atėjęs? Mintinai išmoko kokį eilėraštį ir susuko tau galvą?
- Visiškai ne!
- Pabėrė komplimentų?.. Sunku tuo patikėti.
-Nieko nepabėrė.
- Tai ką pasakė?
- Nieko. Visiškai nieko…
- Nesuprantu.
- Jis sėdėjo, išsproginęs akis, tylėjo, - pasakė Aliaus žmona ir susigraudino. - Buvo matyti - vargšelis neranda žodžių.
- Jis tylėjo, o tu patikėjai?
- Na taip… - atsiduso Aliaus žmona. - Buvo taip įtaigu.
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Ko laukia šitas žmogus su savo karučiais automobilių turguje? Ko jis gali tikėtis? (turguje)