BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Palieku atgyvenusį “blogą.lt”

Kviečiu visus savo skaitytojus, kurių čia dar šiek tiek yra, pereiti į tikrąjį mano tinklalapį petrasdargis.lt , o čia neberašyti jokių komentarų ir nebelaukti atsakymų. Jie nebus net paskelbiami, kadangi “blogą.lt” išjungiu visiems laikams ir ištrinu jo adresą iš savo sąrašų. Aš čia nebekeliu kojos.

Skaityti senus įrašus, aišku, galėsit, kol ta kontora visai neišnyks.

Šį tinklalapį kurį laiką laikiau kaip antrinį, paplldomą. Čia mėgsta lankytis metantys svorį - jie dalijasi savo patirtimi ir prašo visokios paramos. Kartais jie duoda klausimus, o aš negaliu atsakyti, nes “blogas.lt” jau kuris laikas mane užblokavo, ir aš negaliu įkelti komentarų į savo tinklalapį. Rašyk nerašęs administratoriui - kaip žirniai į sieną. O aš dar mokėjau jiems už “profesionalią” versiją! Pagaliau mano kantrybė baigėsi.

Tikrai profesionali versija yra tinklalapis Kitas gyvenimas, kur aš galiu daug patogiau sisteminti medžiagą, o svarbiausia - niekas šeimininko čia neblokuoja, čia aš tikrai šeimininkas, o ne kažkokių administratorių pastumdėlis. Taigi, jūsų laukia Kitas gyvenimas!

Rodyk draugams

Kaip išsiverdu kieto muilo

Ilgais žiemos sekmadieniais, kai atsibosta maldos, pasidarau muilo.

Šiandien - tris porcijas. Viena jau sustingusi ir supjaustyta, kitos dvi porcijos dar stingsta plastiko indeliuose. Vėsdamas muilas stingsta greitai, bet jį dar reikia džiovinti (nokinti).Naminis rankų darbo muilas būna švelnesnis ir nedžiovina rankų. Jis yra su pasilikusiu glicerinu, kurį fabrikai išseparuoja ir parduoda vaistinėse kaip atskirą produktą.
Naminis geros kokybės muilas nėra brangus.
Aš darau pagal tokį receptą:
500 gr lydytų kiaulės taukų;
150 gr kokoso aliejaus;
150 gr avyvuogių aliejaus;
200 gr saulėgrąžų aliejaus;
400 gr vandens;
160 gr natrio šarmo.
Natrio šarmas perkamas bitininkų parduotuvėse. Lydytų kiaulės taukų galima nusipirkti maisto parduotuvėse, bet galima išsilydyti pačiam, nedideliame vandens kiekyje verdant taukinę. Verdi, verdi, kol pasibaigia vanduo, ir plėvės ima ruduoti. Tada viską perpili per kiaurasamtį, kuriame pasilieka skrudintos kresnos. Aš jas naudoju vėdarams, kugeliui kepti, jomis kepu ir kiaušinienę. Skanumėlis!
Taukai tinka ne tik kepimui, bet ir muilui.
Muilą reikia virti nerūdijančio plieno arba emaliuotame puode, kurie nebijo stipraus šarmo. Aliuminiai puodai netinka!
Šarmą ištirpini vandenyje ir supili į verdančius taukus bei aliejų. Su šarmu - menki juokai! Saugokite rankas, o ypač - akis. Dėl viso pikto galite užsidėti apsauginius akinius ir apsimauti gumines pirštines.
Verdi, maišai, kol masė pasidaro vientisa ir ima tirštėti lyg kisielius. Tada įpili kokių kvapų.
Tirštėjančią masę supili į indelius. Kiti pilsto į visokias prašmatnias formeles, aš supilu į paprasčiausius indelius nuo šaldytos paukštienos. Kai masė sukietėja šiek tiek, atsargiai iškratau, supjaustau ir padedu džiūti.
Šviežiu muilu naudotis negalima! Visas šarmas dar nėra sureagavęs su taukais, jis degina odą. Muilas dar turi džiūti ir nokti. Po kelių savaičių ar mėnesio jis jau puikus.
Kas yra muilas? Tai šarmu paveikti riebalai, kurie jau nebeatstumia vandens, bet tirpsta jame. Taigi šarmu paveikti riebalai sulimpa ir su vandeniu, ir su nešvarumais, o stipri vandens srovė nuplauna nešvarumus kartu su muilu. Nieko čia stebuklingo, nieko nepaprasto.
Pasidaryti puikaus ir pigaus muilo gali kiekvienas.

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

Ar įmanoma išsivaduoti be pašalinės pagalbos?

Geras klausimas. Neseniai pagrindiniame propagandos tinklalapyje skaičiau uždarbiaujančio psichiatro atsakymą: tokia galimybė lygi nuliui. Jeigu nesikreipsite į tokių šarlatanų klinikas, niekaip neišsikapstysit.

Kodėl vadinamąjį psichiatrą vadinu šarlatanu? Todėl, kad jau beveik 20 metų negeriu. Todėl, kad pažįstu keletą savo jaunystės draugų, buvusių sugėrovų, kurie irgi negeria. Jie irgi apsiėjo be šarlatanų pagalbos. Be ekstrasensų, koduotojų, vadinamųjų psichiatrų…

Alkoholizmas nėra liga tikrąja žodžio prasme, tai ir gydyti nėra ko. Aš jau seniai įsitikinau, kad tai viso labo vertybių klaida, kultūros apgaulė. Kol žmogus tiki tariama alkoholio “nauda” ir alkoholizmo “privalumais”, tol jis kankinsis, kovodamas su savo tikėjimais. Žmogus tarsi plyšta pusiau - jis norėtų padėti pats sau ir gyventi be apsinuodijimo, bet kultūros įsodintas tikėjimas Dievo krauju tarsi koks virusas raukia atgal į pamazgų duobę. Bet vos tik išnyksta šitas tikėjimas, nebelieka jokio noro gerti nuodus. Vienas alkoholikas mano namuose pamatė degtinės ir vyno butelius, pasibaisėjo: “Ir kaip nebijai, kad išgersi?” Bet juk mano namuose yra ir skysto muilo, ir acetono, ir žiurkių nuodų… Kodėl niekas nebijo, kad juos išgersiu?

Pradedantiesiems sveiką gyvenimą patarčiau pakeisti savo pačių tapatybę. Labai svarbu suvokti save ne kaip alkoholiką, bet kaip negeriantį žmogų. Man tai labai padėjo ne tik mesti gerti, bet ir mesti rūkyti. Pirmąją dieną, kada mečiau rūkyti, buvo labai sunku ištarti “Aš nerūkau”. O ir draugai juokėsi. Petras nerūkantis! Aš juk rūkiau beveik po du pokelius per dieną! Ir štai tas garvežys sako, kad jis nerūkantis?

Taip, nerūkantis. Taip, negeriantis. Kurie lankote AA sektas, tiems bus sunkiau atsikratyti senosios tapatybės. Juk AA niekaip negali atsiskirti su praeitimi, jiems niekaip neatsibosta gyventi praeityje, man atrodo, jie tyčia nenori kurti sau naujos tapatybės. O verta!

Patikėkite žmogumi, kuris jau beveik 20 metų (gal 18?) be jokių ekstrasensų, vadinamųjų psichiatrų ir kitų šarlatanų pagalbos gyvena blaivus. Blaivus nuo tos dienos, kai tapau negeriantis. Ir jokių “atkritimų”, jokių sugrįžimų į praeitį, kuri manęs nei kiek netraukia. Kiti netiki, bet aš nepasiilgstu nei pagirių, nei skolų po išgertuvių, nei gėdos dėl vakarykštės dienos. Tai kokio velnio turiu kalti pats sau, kad tebesu alkoholikas?

Jeigu kam įdomu, galite mano tinklalapyje paskaityti apie kitą žmogų, kuris labai panašiu būdu metė gerti, rūkyti ir apskritai labai pakeitė savo gyvenimą: http://petrasdargis.lt/kategorijos/deim … -gyvenimas


Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

Sekit Bažnyčios mokymu

Jums reikia susikurti negodaus, dosnaus altruisto įvaizdį?
Puiku! Bet nedarykit klaidos ir niekada netrimituokit, kad esat negodus, dosnus ir altruistas. Niekas tuo netikės, dar ir pagaus meluojant.
Žiūrėkite į auksinę katalikų bažnyčią.

Ar jūs girdėjot, kad auksinė bažnyčia sakytų: “Mes neturime aukso”? Bene kuris nors pralobęs kunigas sakė: “Aš niekinu žemišką turtą ir štai limuziną iškeičiau į dviratį, apturėdamas dvasinį lobį”?

Daug veiksmingiau, kada mokai kitus. Atsiverti kurią nors evangeliją ir skaitai auditorijai: „Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės”.
Tai girdėdami, kiti pagalvos, kad ir jūs šitaip darote. Jeigu mokot kitus, tai tikriausiai ir pats ką nors paaukojot, o vietoj pinigų įsitaisėt kažkokį nenykstantį dvasinį lobį? Taip, žinoma, jūs gi mokytojas!
Šis metodas puikiausiai veikia du tūkstančiai metų.
Pasinaudokit.
P.S. Nenoriu paniekinti stačiatikių ir nesakau, kad jų cerkvė yra žioplesnė ir šito nedaro. Paprasčiausiai pas mus prieinamesnis katalikų bažnyčios marketingas.

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

Du pigiausi būdai šildyti namą

Turiu pasistatęs 100 kvadratinių metrų neblogai apšiltintą namą. Kokį patartumėt šildymo būdą, kad būtų labai efektyvus ir brangiai nekainuotų įranga?

Skaityti atsakymą

Rodyk draugams

Po kokiu jūs ženklu?

- Petrai, po kokiu ženklu tu gimęs?

Iš pradžių nesupratau klausimo. Pirma mintis buvo apie kryžių. Prietaringoje šeimoje galėjau gimti po kryžiaus ženklu, bet tikriausiai gimiau ligoninėje, o tenai ant sienos kryžių kabinti neleisdavo.

Toliau

Rodyk draugams

Maldų efektyvumas ištirtas

Ar Dievas padeda, jeigu karštai meldiesi? Ar ligoniai pagyja greičiau, jeigu tikintieji už juos meldžiasi? Daktaras Herbertas Bensonas (Herbert Benson), JAV Dvasios ir kūno medicinos instituto (Mind/Body Medical Institute) kardiologas, spaudoje yra pareiškęs: „Vis daugiau sukaupiama įrodymų, kad medicinos praktikoje užtarimo maldos yra veiksmingos”.

Tai paskatino kardiologą atlikti maldų eksperimentą ir moksliniais metodais nustatyti maldų efektyvumą. Tyrimą finansavo religiją remiantis Templetono fondas, tam reikalui jis skyrė 2,4 milijono dolerių.

Toliau apie tyrimą

Rodyk draugams

Kur tu esi palaidotas?

Kai pamatau naktinę žvakių pašvaistę, kuri nušvinta virš kapinių, prisimenu vieną keistą istoriją. Ji padeda man suprasti, kas traukia atgal. Dabar į mūsų miestelį grįžta iš Vilniaus, iš Kauno, kiti parvažiavo iš Sibiro. Prie miestelio bažnyčios sustoja procesija, o mes traukiam pečiais. Nežinome - kas.

O tai - kažkas iš mūsiškių. Nesvarbu, kad iš Alytaus ar Zarasų. Nesvarbu, kad neprisimenam. Visi turi sugrįžti.

Aldona gyveno Radviliškyje, Renė - Utenoje. Tikriausiai ji buvo Irena, bet visi vadino Rene. Kai mirė tėvas, jos dažnai čia atvažiuodavo. Aplankydavo mamą, ant kapo gėlių pasodindavo. Taip jie visi prie kapo ir susirinkdavo. Kaip mes visi per Vėlines.

Ir štai visai netoli jų tėvo kapo išdygo naujas kapelis. Antanas, mūsų miestelio kapininkas, išsprogino akis.

- Kas per velniava? - pasipiktino jis.

Niekas neklausė leidimo, nieko jis neužrašė į knygą. Tada tvarka nebuvo tokia, kaip dabar, bet vis tiek be Antano žinios negalėjai palaidoti.

- Ir kaip nepamačiau? - graužėsi jis.

Gyveno žmogus šalia kapinių. Kaip jis galėjo prasnausti?

Juk tai gali būti baisus nusikaltimas. Kokia merga pasigimdė vaiką, pasmaugė ir užkasė čia. Kapelis visai nedidelis. Gal eiti, pasakyti milicijai? Bet visi šauks: ko nežiūrėjai!

Antanas verčiau palauks ir pažiūrės. Kas nors ateis aplankyti. Arba neateis. Tada kapelis išnyks, ir nebeliks gėdos.

Kitą sekmadienį ant kapo atsirado gėlių. Kažkas pasodino… Kas? Šeštadienį buvo keli žmonės, bet jie dirbo kitam kapinių gale, o čia tik Renė su Aldona tūpinėjo prie tėvo kapo. Antanas abi pažįsta nuo mažumės, jie dar šiek tiek paplepėjo. Gal kas atėjo patamsiais, naktį ir pasodino našlaites?

Ko tik nedarė Antanas, jis negalėjo nutverti akiplėšų. Ir po kapines vis vaikštinėjo, ir prie lango sėdėdavo… Kas jie tokie? Kas patyliukais sodina, ravi gėles? Jeigu tai žmogžudžiai, jie nekeltų nė kojos! Tai kas jie tokie?

Galiausiai Antanas numojo ranka ir nutraukė stebėjimus.

- Yra diena, kai juos tikrai pagausiu, - nusprendė.

Tai diena, kai visi susirinks. Visas miestelis - ir tas, kuris dar pasiliko čia, ir tas, kuris seniai išvažiavęs. Ir tie, kurie niekur jau nevažiuos… Gyvieji ir mirusieji. Visi lyg šešėliai tą vakarą eina žvakių šviesoj.

- Jis iš tiesų mus pagavo! - kitą dieną juokėsi Aldona, su kuria mes buvom geri pažįstami. - Vos tik uždegėm žvakę, iš kažkur atsirado Antanas ir čiupo už rankų. Kad žinotum, kaip išsigandau! Aha, žudikės, šaukė jis mums, kuri užkasėt benkartą? Bet mes juk nieko neužkasėm!

Aldona žegnojasi, kad nieko ji nepalaidojo. Renė - irgi. Paprasčiausiai buvo vienas gražus sekmadienis, ir jos su Rene atvyko prie tėvo kapo. Nurovė senas, pasodino naujų gėlių. Paskui kažkuri sako:

- Ale kokia graži vieta! Visas miestelis matyti. Ar nenorėtum čia pasilaidoti?

Aldona jau neprisimena, kuri pasakė pirmiau - gal Renė, gal ji pati. Arba abiems vienu metu šovė į galvą. O greta šeimos kapo buvo laisva vieta…

Iš pradžių jos tik padarė kaupelį, kad niekas neužimtų tos vietos. Paskui pasodino gėlių. O kam degti žvakes, jei nieko čia nepalaidota?

- Ir Antanas to klausė, - juokėsi Aldona. - Kam žvakės, jeigu nieko neužkasėt? O mes nežinom, ką atsakyti. Bet juk netiesa, kad nieko visai neužkasėm. Na, jeigu tai mano kapas, tai aš jau kažką palaidojau! Kažkokia dalis užkasta. Nežinau, kaip pasakyti…

Išgirdęs tokius žodžius, Antanas vos neprarado kalbos.

- Ką?..

To jis tikrai nelaukė.

- Durnos abi! - pareiškė atsitokėjęs. - Sakytų - užsiėmėm vietą… O jos - palaidojom! Ką jos durnės palaidojo?

Ir tikrai - ką?..

Aš irgi negalėjau suprasti. Antanas netikro kapo nedraskė, bet vis ateidavo pasižiūrėti. Buvo keista, kaip jis gražiai prižiūrėtas. Būna, kad žmonės užsiima vietą, bet kad sodintų gėles ir lankytų per Vėlines?..

- Man jau ima atrodyti, kad čia palaidota aš, - prisipažino Aldona.

Lapkričio pirmąją kartais nueidavau pažiūrėti. Rodžiau draugams. Ant jų netikro kapo degdavo kelios žvakės. Tai būdavo graudžiai juokinga.

Po daugelio metų vėl nuėjau. Prie kapo rymojo tamsi figūra. Veidas gerokai susenęs, vos pažinau.

- Aldona! - apsidžiaugiau. - Kodėl tu viena? Kur Renę padėjai?

- Renė jau čia, - ji parodė į žemę.

- Aha, - sutrikau. Nežinojau, ką pasakyti.

- O tavo mama? - paklausė jinai. - Girdėjau, kad šimtas metų?

- Buvo šimtas vieni… Ji ten, aname gale.

- Nu taip, - pasakė ji paprastai. - Netrukus visi susirinksim.

Pasakė ji taip paprastai, tarsi sakytų: seniai jos nemačiau, netrukus vėl susitiksim.

- Palaikyk, - ji padavė žvakę ir užbrėžė degtuką. Liepsna nušvietė veidą.

Jos akyse nemačiau baimės.

- Eini prie savo kapų? - paklausė.

- Taip, einu prie savo…

Paėjęs kelis žingsnius, staiga supratau, ką ji pasakė. Prie savo! Visi judam tenai.

Tą iškilmingą dieną, kai visa Lietuva pakylam iš savo namų ir užtvindom kelius, įvyksta keistas dalykas. Plentu viena po kitos slenka mašinos, ilga jų virtinė tamsoje pavirsta į begalinę procesiją. O čia, po klevais, procesija juda toliau, žvakių šviesoj virsdama į šešėlius. Kur slenka jinai? Prie tėvo, prie mamos, prie brolio, prie mirusio kaimo kapų… Bet mes nepasakom visko.

Iš tikro lėtai ir su nedidele baime kiekvienas einam prie savo.

Visi pamažu grįžtam atgal, kur nuo vaikystės palaidoti.

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

Kūrenu mažiau, bet šilumos - daugiau

Kai pirmą sykį išgirdau šitą Petro idėją, nelabai norėjau tikėti. Kaip galima kūrenti mažiau, bet šilumos turėti daugiau?

Pasirodo, tikrai!

Skaityti toliau

Rodyk draugams

Velykų stebuklas: mirė vaduotojas - prisikėlė monstras

Moterys atėjo prie kapo ir rado jį tuščią. Stebuklas!

Jėzus Kristus padarė tą patį, ką jau buvo padarę kiti senesnių mitų dievažmogiai Ozyris, Dionisas ar Krišna, - trečią dieną jis prisikėlė. Taigi pats mirties - prisikėlimo mitas nėra unikalus. Jokia naujiena nebuvo ir tai, kad dievas įtaisė vaiką moteriai - beveik visi antikos dievai mėgo gulinėti su žemės moteris, būtinai - su nekaltomis mergelėmis. Žydų Jahvė nieko naujo nesugalvojo, kai išsirinko sau nekaltą mergaitę Mariją. Beje, patys žydai ta daugelio tautų nuvalkiota dieviško sekso pasaka netiki.

Bet senas, nuvalkiotas mitas vieną naują dalyką turi. Tokį naują, kad jo iki šiol daugelis dar nežino. Tai visiškai naujas herojus. Toks naujas, kad jį ir dabar sunku priimti.

Jeigu atidėsime į šalį stebuklinių pasakų elementus ir pasidomėsime Jėzaus asmenybe, pamatysime, kad tai iš tiesų buvo novatorius, pasiūlęs žmonėms visai kitą dievo paveikslą. Senojo Testamento dievas yra ne tik pavydus ir kerštingas, kaip sako jis pats apie save, bet ir nepaprastai žiaurus kitatikiams, sadistiškai nuožmus netgi savo “išrinktiesiems” žydams, kai tie nusižengia tikėjimui. Jis ne tik pateisina nukariavimus ir nukariautų tautų plėšimus, bet ir atvirai moko genocido. Taigi genocidas jokiu būdu nėra XX amžiaus ar antikos laikų išradimas - genocido mokė Senojo testamento dievas, parodęs žydams Pažadėtąją žemę ir liepęs išskersti visus jos gyventojus - ne tik vyrus, moteris, bet ir vaikus, kad toje žemėje neliktų pagoniško užkrato.

Žiauriai, lyg tikras pasakų slibinas, Jahvė elgėsi ir su savo išrinktąja tauta. Kai tik ta bent kiek nusidėdavo, užsiundydavo ant jos ginkluotus babiloniečius, o kai tie uoliai įvykdydavo dievo įsakymą ir išvarydavo žydus į vergiją, pabaisa Jahvė imdavo keršyti patiems babiloniečiams, užuot jiems dėkojęs už paklusnumą. Už ką keršijo tas psichopatas dievas? Už tai, kad babiloniečiai jo įsakymu paklusniai engė žydus!

Jeigu šiandien pamėgintume gyventi pagal Senojo testamento dievo žodį, pasaulis paskęstų kraujo jūroje. Užtektų vieno vienintelio nurodymo - akmenimis užmušti visus, kurie dirba šventadieniais (šabo dieną). Beje, vykdydami tą dievo nurodymą, turėtume užmušti ir savo tėvą ar motiną.

Kodėl per tūkstančius metų buvo sukurtas šitoks dievas pabaisa? Aišku, tam, kad pateisintų žudymus, nukariavimus ir plėšimus, ir kad žmonės bijotų. Baimė - pats geriausias visų religijų įnagis. Žydų religija - jokia išimtis.

Ir štai visuotinės baimės laikais atsiranda religinis maištininkas, kuris pasiūlo visai kitą dievo paveikslą. Vietoj žiauraus, pavydaus ir kerštingo sadisto, keršijančio iki kažkelintos kartos, - mylintis ir atlaidus tėvas, kuris meiliai sutinka kiekvieną sūnų paklydėlį. O jeigu taip, jeigu dievo nebereikia bijoti, turėtų atsirasti visai kitas, naujas santykis tarp žmogaus ir mylinčio dievo. Jėzus pasiūlė ne baime, bet meile paremtus santykius. Iš meilės, o ne iš baimės, turėjo kilti ir žmonių tarpusavio santykiai. Tokia buvo novatoriaus Jėzaus idėja.

O kas ištiks religiją, jeigu nebeliks dievo baimės? Kaip kunigai, Rašto aiškintojai (teologai) po to valdys religingas minias?

Niekaip jie nevaldys. Religijos ir kunigų klano turėjo nelikti. Šiandien kiekviena bemokslė davatka žino evangelijų epizodą, kaip Jėzus bizūnu vaikė šventikus iš šventyklos. Bet Jėzaus maištas prieš kunigus ir religiją - tai ne tik pasišvaistymas rimbu ir šventyklos stalų vartymas. Jo maištas iš tiesų daug gilesnis, ardantis pačius religijos pamatus.

Kas yra skaitęs evangelijų legendas, turėjo pastebėti “keistus” (religingo žmogaus akimis) Jėzaus paliepimus. Vienas tokių yra draudimas melstis viešai - gatvių kampuose ir sinagogose. Tie, kurie taip daro, jau yra atsiėmę užmokestį. Mestis reikėtų vienam, užsidarius savo kambarėlyje ir pasilikus akis į akį su mylinčiu Tėvu. Ir nereikėtų bubenti ilgų maldų, tarsi jomis būtų galima užsidirbti išganymą. Vietoj ilgų litanijų Jėzus pasiūlė trumpą maldelę, kurią dabartiniai kunigai vadina Viešpaties malda.

Kai tuos draudimus ir nurodymus parodau uoliems krikščioniams, jie visi ima psichuoti. Žiūri į savo šventąją knygą ir siunta - visai lyg buliai, pamatę raudoną skudurą. Viena arši krikščionė Naująjį tetamentą pavadino “ateistų biblija” ir trenkė į stalą, kitas aršus krikščionis - “citatniku”. Jis irgi “citatniką” trenkė į stalą. Įdomi buvo ir kunigo reakcija - jis tą liepimą melstis vienam kambarėlyje pavadino nesąmone. “O kaip aš koncelebruosiu mišias, užsirakinęs savo kambarėlyje?” - klausė kvailys kunigas. Tarsi Jėzus būtų kam liepęs koncelebruoti tas kvailas mišias!

Jeigu laikysimės Jėzaus nurodymų, tai nebeliks kam tas mišias kocelebruoti. Jokių šventųjų tėvų, ganytojų ir mokytojų! Nieko žemėje nevadinkite tėvu, mokytoju ar ganytoju. Tai Jėzaus draudimas. O jeigu taip, vadinasi, kunigų ir Rašto aiškintojų (teologų) luomas paneigiamas. Religija nereikalinga, ją pakeičia asmeninis kiekvieno žmogaus santykis su mylinčiu (ne kerštaujančiu) dievu. Tarpininkai nereikalingi!

Dar reikėtų pridurti, kad Jėzus buvo ir pacifistas, kovotojas su tautiniais bei religiniais prietarais, neturtingas herojus, dar ir kitus mokantis niekinti žemišką turtą. Žodžiu, tai vaduotojas, kuris norėjo žmogų matyti visiškai laisvą - netgi nuo savo paties priesaikų. Juokinga situacija: kai šiandien prisiekia prezidentai ar parlamentarai, jie deda ranką ant Biblijos, kuri draudžia… prisiekti.

Kada Jėzaus maištas pasiekė Jeruzalę, o pats maištautojas pasikėsino į švenčiausiąją šventenybę - šventyklos pinigus, kunigai nebeištvėrė ir atidavė maištininką Romos galvažudžiams. Viskas logiška. Įsivaizduokim, kad šiandien kas nors įsilaužia į Vatikano banką ir ima naikinti milijardines bažnyčios sąskaitas. Ar jam tas nuotykis pasibaigtų geruoju?

Taigi atomazga logiška - herojus negailestingai nužudomas. Mirė vaduotojas, paprastų žmonių užtarėjas, kunigų, Rašto aiškintojų (telogogų) ir fariziejų (davatkų) negailestungas kritikas. Ėjo herojus naikinti religijos, o buvo pats sunaikintas.

Tačiau tragedija tuo nesibaigė. Prasidėjo antroji dalis - šiurpi herojaus parodija.

Kaip sako legenda, dievažmogis prisikėlė.

Žinot, tikrai!.. Netgi atmetę pačią stebuklinę pasaką, turėsime pripažinti: po mirties prasidėjo antrasis Jėzaus Kristaus gyvenimas. Tai po mirties mažai kam žinomas ir neturtingas mokytojas tapo pasaulinio masto žvaigžde. Šiandien vargiai rastume žmogų, kuris nebūtų girdėjęs Kristaus vardo.

Bet jei palyginsim Jėzaus mokymą ir jo pomirtinį gyvenimą, aptiksim labai keistus dalykus. Pagal krikščionių teologus Jėzus prisikėlė su kūnu, ir tas kūnas yra krikščionių bažnyčia. Ir ką gi tas jo prisikėlęs kūnas daro dabar?

Po šeimininko mirties palaukęs kelis šimtus metų, jo prisikėlęs kūnas nedvejodamas įkuria religiją - tai, su kuo šeimininkas kovojo iki mirties. Mutavęs kūnas suvaro mokinius atgal į šventyklas, pilnas auksinių stabų. Buvęs pacifistas dabar šaukiasi keršto ir varo Europą į šventuosius karus, apginkluoja vienuolius ir pasiunčia juos plėšti bei žudyti pagonių tautų. O šiurpiausia, kad prisikėlęs gailestingojo gydytojo kūnas įsteigia šventąją inkviziciją, kuri jo vardu ir su sadistiniu pasimėgavimu ima žaloti, iki mirties kankinti nekaltus žmones. Ginklu, apgaule ir auksu sukuriama pati žiauriausia visų laikų religija - krikščionybė.

Degraduoja ir mokymas. Viskas, kas daroma krikščionių bažnyčioje, dabar jau prieštarauja seniai nužudyto mokytojo nurodymams. Mirė gailestingas vaduotojas - prisikėlė žiaurus monstras. Tokia yra Velykų stebuklo esmė.

Kai šiandien apkvaišę krikščioniai gatvių kampuose ir stabmeldyklose ilgomis savo maldomis mini dievažmogio prisikėlimą, jie iš tiesų švenčia doro, kilnaus, drąsaus, nesavanaudžio ir prieš religiją šokusio tragiško žydų herojaus virtimą religiniu monstru.

Su Jėzaus Kristaus mutacija, piktybių garbintojai!

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

←senesni