Jeigu nusipirkote kaimo sodybą arba turite ją nuo seniau, neskubėkite išgriauti senosios viryklės. Nors ji turi keletą trūkumų, bet yra puikus įrenginys, o trūkumus labai nesunku ištaisyti. Nedidelė rekonstrukcija, ir senoji viryklė virs dvigubo degimo krosnimi, kuri dar vadinama medžio dujų reaktyvine krosnele.
Pirmiau - apie senosios viryklės privalumus. Ji kūrenama pačiu pigiausiu kuru - malkomis, o tai, brangstant iškastiniam kurui, darosi vis svarbiau. Viryklė Lietuvoje paprastai statoma su kokline sienele, o ji - puikus šilumos akumuliatorius ir kamino dūmų ekonomaizeris. Ekonomaizeris - naujas ir mandras žodis, bet liaudies meistrai jau seniai žinojo, kaip surinkti kamino dūmų šilumą. Eidami pro sienelę, dūmai labai neblogai ataušinami, ir į lauką vėjais nueina nedaug šilumos. Pavadinkim kaimo viryklės sienelę ekonomaizeriu, ir jūsų viryklė atrodys daug moderniau. Be to, sienelė - dar ir šilumnos akumiliatorius, per dieną, gaminant maistą, jos sukaupia nakčiai.
Tačiau senoji viryklė turi keletą trūkumų. Degimo kamera paprastai būna didoka (kad tilptų daugiau malkų), liepsna eina tiesiai į kaminą arba į sienelę, aplenkdama užkaistą puodą. Todėl tenka ilgokai laukti, kol jis užvirs. Norint padidinti liepsną, tenką pridėti daug smulkesnių malkų ir padidinti oro trauką. Kol išsivirsi arbatinuką, sudeginsi glėbį malkų, Bet tai - dar ne viskas. Padidinus oro trauką, pro kaminą išlekia nespėjusios sudegti medžio dalelės. Degimas neefektyvus, o sienelė labai greitai prisikaupia suodžių. Neefektyvus degimas - didelės kuro sąnaudos.
Kaip ištaisyti trūkumus?
Tai gana paprasta. Jeigu suvaldysime liepsną ir ją nukreipsime tiesiai į puodo dugną, puodą užvirinsim keliais smulkiais pagaliukais, o malkų sąnaudos sumažės perpus. Imkimės rekonstrukcijos. Tai nekainuos nė pusantro šimto litų.
Štai nerūdijančio plieno pypkė, kuria sumoviau iš 15 cm skersmens 50 cm ilgio dūmtraukio vamzdžio ir tokio pat skersmens alkūnės. Man jie kainavo 130 litų. Jeigu šią pypkę įkišime į viryklę, ji liepsną nukreips į viršų - tiesiai į puodo dugną. Be to, pagerės degimas, nes tokiame vamzdyje pavyks pasiekti kur kas aukštesnę temperatūrą.
Matuojame. Pypkė ilga, į viryklę ji niekaip netelpa. Pamatavę nupjauname iš abiejų galų.
Štai dabar ji tilpo kaip tik. Vienas galas remiasi į dureles, kitas beveik siekia viryklės viršų. Tarp vamzdžio ir puodo dugno tegu lieka bent keli centimetrai - oro srautas turi praeiti laisvai.
Štai ir viskas. Vamzdį įtvirtiname, kad jis neklibėtų. Paprasčiausia tai padaryti, tarp vamzdžio ir v iryklės šonų įrėmus plytgalius. Galima plytgaliais apdėti ir visą vamzdį, kad kamino siurbiamas oras eitu tik vamzdžiu, bet ne pro šoną. Vamzdžio dugne įdėjau ketaus plokštelę, joje prigręžiojęs skylių. Tai - labai svarbi detalė. Po ta plokštele eis oras ir įšilęs pateks tiesiai į vamzdžio alkūnę - ten, kur smarkiausias degimas.
Sauja smulkių pagaliukų įsidega greitai. Iš pradžių ugnis dega vamzdžio pradžioje, bet oro srautas ją nutraukia toliau, į pačią alkūnę, kur ji gauna papildomai oro ir įsiplieskia labai smarkiai. Karštas oras yra lengvesnis, jis kyla pypke aukštyn ir dar padidina srautą. Liepsna plieskia tiesiai į arbatinuko dugną.
Netrukus vamzdis įkaista, ir liepsna pasidaro nebe raudona, bet melsva. Tai - aukštos temperatūros požymis. Prasideda įdomus dalykas. Vamzdžio pradžioje malkos dar nedega, jos tik kaista ir smilksta, o moksliškai tai vadinama pirolize - iš medžio išsiskiria degios dujos, jos oro srauto traukiamos į degimo kamerą (alkūnę), kur beveik idealiai sudega. Pro kaminą beveik neišeina dūmų. Pakeli arbatinuką - iš po jo plieskia liepsna, o dūmų nėra. Jie paprasčiausiai sudega. Štai kodėl malkų reikia perpus mažiau - dvigubas degimas efektyvesnis, o šiluma geriau išnaudojama. Beje, panašiu principu veikia ir medžio dujų viryklė, apie kurią esu rašęs anksčiau.
Tačiau, kūrendamas malkomis, dūmų visai neišvengsi. Kad neaprūktų puodai, galima naudoti ketaus dangčius. Ant jų puodai ir arbatinukai išliks dar švaresni, nei virtumėt dujine virykle.
Maniškė viryklė yra dviejų skylių. Antroji kaip ir nereikalinga - ten nieko neverdu. Tą skylę uždengiau ketaus dangčiu, o ant viršaus uždėjau skardinę dėžė su skyle ventiliatoriui. Tai - puikiausias šilumos kolektorius ortakiui. Į ortakį karštą orą varo 12 V ventiliatorius ir šildo gretimą kambarį. O ant kolektoriaus uždėjau groteles, ant jų dedu džiovinamas malkas. Rudenį taip džiovinau grybus ir obuolius. Obuolių prisidžiovinau tiek, kad užteks iki kito derliaus. Obuoliams džiovinti gaminamos elektrinės džiovyklos, bet jos, palyginus su maniške, yra labai negalingos ir ryja elektrą. O aš džiovinu be papildomų sąnaudų.
Jeigu ant viryklės užkaistą puodą užvošite kitu puodu, turėsite puikią orkaitę. Tokioje orkaitėje puodas užverda daug greičiau, negu ant dujinės viryklės. Aš joje kepu vėdarus ir pyragus. Manau, būtų galima kepti ir duoną.
Įkaitęs ketaus dangtis skleidžia šiluminius spindulius. Jeigu virš jo padėsit groteles, galėsite skrudinti duoną, kepti obuolius. Šiluminiai spinduliai labai giliai skverbiasi į kūnus, todėl obuoliai juose kepa tolygiai, o duona skrunda nesvildama. Kas mėgsta česnakinę duoną, tas turi puikmiausią prietaisą.
Bet tai - dar ne viskas. Nors dvigubas degimas skleidžia labai mažai dūmų, bet jų rūkyklai užteks. Mano namuose antrame aukšte stovi dujinė viryklė. Viryklė veikianti, bet nesinaudoju orkaite. Ją perdirbau į rūkyklą. Toks ir perdirbimas - padariau, kad viryklės dūmai pirma užsuktų į rūkyklą, o tik po to - į šalia esantį kaminą. Dujinių viryklių orkaitės būna sandarios, jos nepraleidžia dūmų, o viduje telpa nemažai mėsos - tereikia iš storos vielos pasidaryti groteles. Rudenį ant tų grotelių dzūkų pavyzdžiu rūkiau grybus. Tai - bene pats paprasčiausias grybų konservavimo būdas. Nuvalęs sudėjai ant grotelių (plauti negalima) ir jokių rūpesčių.
Tai štai koks efektyvus ir universalus dalykas gali būti senoji kaimo viryklė - ji labai efektyviai dvigubu degimu sudegina malkas, liepsną nukreipia į norimą tašką, greitai išverda arba improvizuotoje virtuvėje iškepa maistą, džiovina malkas, grybus, obuolius, šildo gretimą kambarį, sukaupia šilumos nakčiai, skrudina duoną, o antrame aukšte rūko mėsą. Beje, maniškė viryklė jau ir anksčiau buvo modernizuota - joje įtaisytas šildymo sistemos katilas. Taigi virdamas maistą aš ne tik rūkau lašinius, bet dar ir šildau vandenį bei kitus kambarius. Vos nepamiršau pasakyti - viryklė dar ir vėdina trobą! Kai užkuri ugnį, kaminas ima veikti kaip galingas ventiliatorius ir siurbti iš trobos orą. Kaminas išsiurbia senąjį, prikvėpuotąjį, o iš lauko pro plyšius arba specialias ventiliacijos angas į vidų veržiasi šviežias.
Ne, ar nė už ką negriausiu senosios kaimo viryklės!
Daugiau panašių dalykų rasite čia
Rodyk draugams
Kaltinėniškis Bronius Letukas nebeturėjo vilties, kad Lietuva dar kada nors stosis. Gal tą mintį NKVD tardytojai Tauragės kalėjime mušte išmušė jam iš galvos? Ne, sako žmogus, kaip tik tada viskas atrodė apsirikimas. Kaip jo byla ir katorga. O po to praėjo per daug laiko, per daug viskas nutolo, kad būtum galėjęs tikėtis… Bet Lietuva grįžo, o džiaugsmas labai greit išsilakstė. “Nebus teisybės - nebus Lietuvos”, - šiandien sako žmogus apie savo valstybę.
Pagaliau dienos nurimo
Jadvyga pakyla pirmoji. Užkuria ugnį, užkaičia pusryčius. Bronius tegu pasnaudžia. Jis ką tik išsilaižė plaučių uždegimą. Vakar jau buvo pakilęs iš lovos. Jadvyga sveikesnė - jai abu kelėnų sąnariai pakeisti į dirbtinius, bet laksto tarsi jauna. Parsinešti iš daržinės malkų yra grynas juokas. Broniui sunkiau. Na, ji aštuoneriais metais jaunesnė, o Broniui spalio mėnesį suėjo 90.
O, štai ir jis! Kaip sveikata? Sveikata šiaip, bet gyventi gali.
- Aš jau ruošiuosi namo, - sako jis filosofiškai. - Laikas išvykti ir nebeparvykti.
- Nu tu baik, - tildo žmona. - Juk esam sutarę, kad mirsim sykiu. Vienas numirsim, kas prižiūrės antrą? Kur tada eiti antram - į ubagyną?
O kur Broniui skubėti? Dar malkų yra. Kažkada jų priruošė visą daržinę. Aštunti metai kūrena iš atsargų ir dar kažin kiek kūrens. Ir dujų tris balionus atsargai turi. Ką žinai - gal pabrangs, o gal nebus kam atvežti? Geriau gyventi be rūpesčio. Ramiai ir tyliai eina jų dienos.
Ar jie norėtų atgal, į anuos laikus?
- Taip, žinoma, - nesvarsčiusi sako Jadvyga.
Į pokarį? Taip, ji norėtų į pokarį. Juk tada jie gyveno linksmai. Sunku patikėti, bet ji pakartoja:
- Taip, mes buvom jauni ir gyvenom linksmai.
O Bronius? Bronius - irgi. Žinoma, Tauragės tardymus, teismus ir Vorkutą būtų gerai išmesti. Bet juk neišmesi.
Atėjo baimės laikai
Tą rytą viskas atrodė keistai. Gimtieji Iždonai - tarsi išmirę. Trobų ir tvartų durys atlapos, guvuliai vaikšto po kiemą, bet niekur nė vieno žmogaus. Tarsi koks uraganas visus išnešiojo.
Apie pietus atsirado stribai, visas karves, telyčias, veršius ėmė varyti į krūvą. Paskui keliu - į Kaltinėnus. Žilių dvaras jau seniau buvo tuščias. Ten ir suvarė visą Iždonų bandą.
O kur šeimininkai? Net šnekėti apie tai buvo baisu.
- Po tų vežimų bijodavau mašiną išgirsti, - prisimena Jadvyga. - Išgirstu mašiną - atvažiuoja išvežti!
Jadvyga kilusi iš Nuomininkų, bet ir ten buvo tas pats. Dėdes ir tetas išvežė, tik jos su mama paliko. Paliko bijoti: kada mus?..
Jadvyga dar bijojo ateiti į Kaltinėnus Kražių gatve. Prieina miestelį ir pasuka į daržus, tada daržais, bulvienojais, kad tik aplenktų žydų šiūlėj įsikūrusią stribaitynę. Atrodo, tuoj pamatys stribų vadas, vėl nusitemps tardymui. Iš kur gavai sąsiuvinuką? Kokie banditai davė? Sakyk jų pavardes! Sąsiuvinuką su partizanų dainomis ji buvo gavusi paskaityti iš tokios draugės, jokių ryšių su jokiais partizanais ji neturėjo. Bet kas tau tikės?
- Kai po paros išleido, man jau atrodė, kad buvau amžinybę, - prisimena Jadvyga.
- Tau dar gerai pasibaigė, kad negavai į plutą, - sako Bronius. Tada ir jis dar nebuvo gavęs į kailį.
Nauji žodžiai, nauja tvarka
Bronius pradėjo dirbti pieno surinkėju Iždonų punkte. Punktas buvo įsikūręs ūkininko name ir liko be šeimininkų. Juk visus stambesniuosius išvežė. Pieno surinkėjos irgi neliko - ir ta kartu su tėvais išvažiavo į Sibirą. Tada surinkėju kolūkis paskyrė Bronių.
Kolūkis - tai kažkokia keista nematyta valdžia. Tuos gyvulius, kur atėmė iš žmonių ir suvarė į Žilius, išdalijo kolūkiams. Pirmieji kolūkių tvartai, daržinės - irgi iš žmonių atimti. Atsirado atimto turto - niekas nenori valdyti. Į tokią valdžią niekas nesiveržė. Šiandien pirmininkas, o rytoj gal jau lavonas. Bet vieną moterį privertė.
Broniaus sesuo Antosė gavo normą sustatyti į guobas miežių lauką. Norma - irgi negirdėtas žodis. Anksčiau visi kiek galėjo, tiek dirbo, kiek spėjo, tiek ir padarė. O už dyką taigi nedirbs. Norma - tai toks kaip ir lažas. Kiek pasakė, tiek turi padaryti. Antosė savo normą tikriausiai būtų padariusi, bet iš alksnyno išlindo miškiniai. Eik, išvirsi pietus, atneši į mišką.
Ką Antosė darys? Eina ir verda - negi ginčysies? Kol išvirė, kol nunešė, kol pavalgydino - jau ant nosies ir vakaras. Ateina pirmininkė - nieko nepadaryta.
- Banditams verdi pietus, neši į mišką, o kolūkiui nedirbi? - šaukia pirmininkė. Matyt, užmatė kažkas, įkišo liežuvį.
- Dirbsi, kol padarysi. Nors iki ryto!..
Tačiau rytą nebeliko pačios pirmininkės. Susirado sunkvežimį, susikrovė daiktus ir dingo kažkur į Šiaulius. Tiek ją čia ir bematė! Po kaimą pasklido kalbos, kad ji išvažiavo ištarkuotu užpakaliu.
Pasirodo, tą naktį ji sulaukė ginkluotų svečių. Tų pačių, kurie valgė Antosės virtus pietus. Pavalgę jie liko alksnyne ir viską girdėjo. Aha, užsipuolei žmogų, kuris mums padėjo? Sijonas - ant galvos, tarka - į rankas. Ištarkavę pirmininkei užpakalį, jie dar ir druska žaizdą pabarstė. Tai irgi buvo nauja tradicija.
Jaunystės nesustabdysi
Šį vakarą šokiai Požerės kaime. Bronius turėjo bandoniją. Dar kas nors atsineš smuiką, būgną - kuo ne orkestras? Kartais ir birbynės užtekdavo. Pasibaigia darbas, kas nors išsitraukia birbynę, pradeda groti - kojos pačios kilnojasi. Jokio nuovargio! Sekmadienį po bažnyčios jaunimas ima būriuotis: kur susimesim šokti? Požerėj? Gerai, einam į Požerę!
O per patį linksmumą į salę įpuolė ginkluoti vyrai.
- Gult!
Visi krenta ant grindų. Bronius žiūri - pažįstami vyrai. Jų pačių kaimo!
- O tu kas per bajoras? - užrinka pažįstami vyrai. - Negirdėjai komandos?
Bronius krenta irgi. Ir dar gauna bizūno. Nesmarkiai - tik dėl akių. Būtų negavęs - būtų kas nors įskundę. Su miškiniais jokių draugų, jokių pažinčių negalėjai turėti.
- Visiems nusimaut kelnes!
O, čia tai bent! Negi ir jiems - kaip tai pirmininkei?..
Bet komanda atšaukiama:
- Šį sykį - ne. Laiko nėra. Visi - ant kelių!..
Suklupdyti ant kelių jie išklausė griežto pamokslo:
- Mes liejame kraują, kenčiame alkį miške, o jūs čia linksmybes keliate? Jokių šokių daugiau. Tai - paskutinis sykis!
Visi labai išsigando, bet paskutinis sykis nebuvo.
- Sueidavom ir pasišokdavom, - prisimena Bronius. - Po kūlės, po mynės - kaip nepašoksi? Ir šiaip visokie patalkiai… Patefonų nebuvo - patys grojome, patys dainavome.
- O mus sustabdė po gegužinių maldų, - prisimena Jadvyga. - Gegužės vakarais susirinkdavome pas kurį nors kaimyną giedoti. Na, kur troba didesnė… Einam būriu namo - sustabdo juodi šešėliai. Pasišaukia pusbrolį, pasiveda į šalį, paaiškina, kas ir kaip. Tas grįžta labai išsigandęs. Daugiau - jokių susiėjimų!
Kodėl partizanams užkliuvo giedojimai?
- Manau, kliuvo ne giesmės, - svarsto Bronius. - Jie nenorėjo, kad žmonės būriuotųsi. Juk būryje prasideda kalbos. Tas taip, tas anaip. Tas pabėgo nuo kariuomenės, o tas išėjo į mišką. O užverbuotos ausys girdį, raportuoja stribams… Bet nemanau, kad tas draudimas suveikė. Mes buvom jauni ir gyvenom savo linksmybe.
“Broniau, atleisk!”
- Jei Stalinas nebūtų pakratęs kojų, nei vienas lietuvis nebūtume grįžęs, - sako Bronius dabar. - Nei vienas lietuvis nebūtų pamatęs namų.
Bet štai jis eina namo. Ne po mišių, ne po talkos - po ilgos ir sunkios katorgos. Aplaužytas, nuo vargo susenęs. Iki Kaltinėnų parvažiavo autobusu, o į savo Iždonus drožia pėsčias. Kojos neša nešte. Neįtikėtina. Dešimt metų pragaro, o jis dar gyvas, eina pas savo mamą. Iš tiesų jis turėjo sėdėti dvidešimt penkerius, o paskui dar penkeri metai - tremties. Bet nusibaigė Stalinas, atsivėrė kalėjimų vartai.
Jam dar ilgai vaidensis sėdėjimas ant taburetės. Pasakyk banditų vardus! Kur jūsų gauja? Ko tyli, liežuvis prikepė? Bet jis nebegali kalbėti. Galva ūžia, liežuvis pinasi. Kad būtų greičiau, stribai užpila vandens. Nuo šalto vandens jis greičiau atsigauna. Sakysi, ar ne? Smūgis į šoną, ir jis vėl lekia nuo taburetės lyg svėdinys. Bet jie kelia už sprando, sodina vėl. Kai spardo kojomis, sutrata šonkauliai. Akyse susilieja viskas. Dar jis prisimena, kaip nuriedėjo laiptais. Nuo antro aukšto - lyg maišas.
Ir štai akyse ima ryškėti kameros vyrų veidai.
- Kiek tu guli? - klausia jie. Matyt, norėjo suprasti, ar tas atsipeikėjo.
- Nuo vakar. Vakare mane tardė.
- Žmogau, tu ne nuo vakar, tu jau trys paros guli!
Bronius to neprisimena. Jis nejuto, kaip stribai parvilko be dvasios ir paliko gulėti lyg skudurą. Nematė nei slaugės, kuri atėjo pasižiūrėti, ar gyvas. Kameros vyrai pasakojo, kad ji vis ateidavo, uždėdavo ant galvos šlapią skudurą. O Bronius nieko nejaučia. Galėjo ir nepabusti.
Tą kelią atgal į namus jis mena kaip vakar. Dešimt metų per savo kančias, teismus ir Vorkutos šachtas. Vorkutoj bent nemušė…
Iždonai jau netoli. Prieky ateina žmogus. Susenęs, apdriskęs. Sunku patikėti - juk tai jo kaimynas Milius! Pirmasis žmogus, kurį jis sutiko visai netoli namų. Ir štai jie stovi vienas prieš kitą. Jie žino daugiau už kitus. Tiesą sakant, jie žino viską.
Milius neištveria, puola ant kelių:
- Broniau, atleisk! Padariau didelę klaidą, įskundžiau nekaltą!..
Ir dar apsipylė ašaromis. Labai šlykštus vaizdas.
O tada, prieš dešimtį metų, karinis tribunolas prieš Bronių nieko daugiau neturėjo, tik šio atgailautojo skundą.
Teismas nuteisė, teismas paleido. Už nieką nuteisė, be nieko paleido. Byla baigta, kraukitės daiktus. Tarsi nebūtų buvę tų dešimties metų!..
Bet ar tikrai nieko nebuvo?
- Broniau, atleisk!..
Lietuva be teisybės - ne Lietuva
Šiandien - ne tie laikai. Jadvyga jau nebebijo mašinos ūžesio. Bronius už savo kančias gauna kelis litus prie pensijos. Anksčiau gaudavo 200, po to Kubilius 20 atėmė. Iš ko daugiau atimsi, jeigu neiš mažųjų? Jeigu ne iš tų, kurie visada buvo spardomi? Toks yra teisingumas.
Na, bet jie išgyvena. Abu - po mažytę pensiją. Bet ne dėl to apmaudu.
- Nėra teisingumo - nieko iš to nebus, - sako Bronius apie savo valstybę.
Tada Iždonų kaimas ištuštėjo per vieną naktį, dabar labai pamažu tuštėja visa Lietuva. Žmonės bėga iš savo šalies, važiuoja ten, kur teisybės daugiau. Tada neteisybę atnešė svetimųjų valdžia, dabar lietuvius iš Lietuvos veja savieji. Ar tai teisingumas, jeigu žmogus negali turėti tėvynės?
- Kad atsistojo tokia, verčiau nebūtų stojusis, - sako Jadvyga, o Bronius tylėdamas pritaria.
Kokios Lietuvos jie norėjo?
- Aš visada maniau, kad lietuviai būsim vieningi, laikysimės vienas kito, - sako Jadvyga. - Supriešinti žmonės - kas gali būti baisiau?
Dabar vienas iš kito jie atima duoną, po karo atimdavo dar ir gyvybę. O iki pokario nebuvę tokių piktumų. Ir su Miliais Letukai gyveno gražiuoju. Kas būtų tada pagalvojęs, kad Milius įduos Bronių stribams?
Ar Broniui nekilo mintis pačiam atstatyti teisybę?
- Ką tu sakai? - jis net nesupranta klausimo.
Na, ar tada, susitikus kely, jam nekilo mintis atsiskaityti su skundiku? Paprasčiausiai uždrožti į snukį, kai tas klūpėjo ant kelių?
- Kas? Ar aš? - pagaliau jis supranta klausimą, o akyse pasirodo ašaros. - Aš gyvenime žmogaus nesu pastūmęs! Kaip aš taip su kitu?..
- Kur jis kerštaus, jis musės nėra nuskriaudęs, - įsiterpia Jadvyga. - Amžinai jam gaila visų, kad tu žinotum, koks tai jautrus žmogus! Broniau, baik, nepradėk ašaroti…
“Aš nebuvau didvyris”
Bronius ir šiandien negali suprasti: už ką?
Dabar jis galėtų vaidinti didvyrį. Juk taip kentėjo dėl Lietuvos! Juk nieko neišdavė. Mušamas krenta ant žemės, sėda vėl ant kankinimų suolo, vėl krenta ant žemės, bet neišduoda nė vienos pavardės. Ar ne didvyris?
- Kaip aš išduosiu, jeigu tikrai nežinojau? - stebisi Bronius. - Juk nebuvau nei partizanas, nei ryšininkas!
Truputį keista girdėti tokius žodžius. Dabar, kur eini, visur sutinki didvyrį. Visi kovojo dėl Lietuvos, tik jis: nebuvau nei didvyris aš, nei partizanas…
Politinė Broniaus byla, pasirodo, visai be politikos! Tai paprasčiausias absurdas. Naktį kažkas apiplėšė Milius, o įtarimas kilo ant Broniaus. Įtarimas tada buvo už nuosprendį. Po šonkaulių laužymo, žinoma, po tos baisios inkvizicijos.
- Žinojau, kad Milius pardavė bulių - to ir užteko… Kaip nežinosiu - pats jį pirkau atiduoti prievolei.
Ir viskas? Taip, teisme - kaimyno skundas, nieko daugiau. Jokio pogrindžio, jokios politikos, jokių ryšių su partizanais.
- Kokie esam, tokie, - sako Jadvyga.
- Be teisybės nieko nebus, - įsitikinęs Bronius.
Savo skundiką jis matė negyvą, bet tai nebuvo joks teisingumas. Vieną sekmadienį Miliaus dukros laksto po kiemą, klykia tarsi pakvaišusios. “Ko čia lakstot, eime į bažnyčią, pavėluosim į pamaldas”, - sako joms Bronius. “Kokios pamaldos - tėvo nebėr!” - šaukia kaimyno dukros.
- Žiūriu į langą: žvakelė dega! - prisimena Bronius. - Atėjo naktį ginkluoti vyrai, atėmė šautuvą, o šeimininką nušovė. Milius priklausė apylinkės aktyvistams, turėjo ginklą. Dažnai kalbėjo kaimynams: “Apsiginkluokim, išmuškim iš miško paskutinius banditus!” Prisišnekėjo žmogus…
Bronius net neprisimena, kaip reagavo į tai. Kaimyno mirtis visada buvo baisi netektis, o čia… Nei liūdėti, nei džiaugtis.
- Tada, kai susitikom kely, aš jam paskiau: Miliau, aš nepažinsiu tavęs, o tu manęs nepažink!
Du kaimynai, o nepažįstami. Bronius grįžo atgal, o Lietuva - ne ta. Jis ir pats iš vidaus sudraskytas.
- Labai norėčiau, kad to nebebūtų, - sako Jadvyga. - Kad žmonės laikytųsi vieni kitų…
- Nebus teisybės - nebus Lietuvos, - tyliai kartoja Bronius.
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Švarus darbelis
Po Naujųjų Alius Sakinis nuėjo į darbo biržą.
- Gal turit kokio švaresnio darbelio? - paklausė.
- Taip, yra bendrovės direktoriaus postas. Dešimt tūkstančių litų per mėnesį, tarnybinis mersas, komandiruotės po visą Europą…
- Kam taip žiauriai juokaujat? - įsižeidė Alius.
- O kam tu pirmas pradėjai?
Žodžio vertė
Po pietų Alius turėjo kvietimą į teismą.
- Pilieti Aliau Sakini, kodėl mūsų premjerą viešai vadinai idiotu? - paklausė teisėjas.
- Atleiskit, aš nežinojau, kad tai paslaptis, - gynėsi Alius.
- Už pareigūno įžeidimą - tūkstančio litų bauda! Dar turi pasakyti ką nors?
- Aišku, turėčiau, bet kad jau šitokios kainos…
Tikimybė - ne juokas
Tą vakarą Alius sapnavo, kad jį ištiko infarktas. Greitoji įjungė sireną ir vežė kažkur per miestą.
- Kur mane vežat? - prasimerkęs paklausė Alius.
- Į morgą, - atsakė jam sanitarai.
- Bet aš dar nenumiriau!
- O mes dar nenuvažiavom! - nusijuokė du sanitarai.
Bet sanitarai juokavo. Alių nuvežė į ligoninę.
- Operaciją darysim už pinigus ar be narkozės? - paklausė jaunas chirurgas.
Alius pašoko ir norėjo lipti nuo stalo.
- Gulėk, gulėk, - nuramino chirurgas. - Pajuokavau.
Alius truputį apsiramino.
- Operacija nėra labai pavojinga? - paklausė dėl viso pikto.
- Na, kaip čia pasakius, - pasakė chirurgas, galąsdamas didelį peilį. - Iš dešimties miršta devyni.
- Tegu velniai! - Alius pakilo ir ėmė lipti nuo stalo.
- Nusiramink! - sušuko chirurgas. - Devyni maniškiai jau numirė…
Operaciją darė ilgai, labai ilgai. Kai Alius pramerkė akis, jaunas chirurgas buvo susenęs, ilga žila barzda.
- Na, daktarėli, tu ir pasenai! - nusistebėjo Alius.
- Koks aš tau daktarėlis! - įsižeidė daktaras. - Aš šventas Petras!
Šventasis biurokratizmas
Pasirodo, Alius jau buvo rojaus migracijos punkte.
- Krikšto pažymėjimą turit, buvot krikščionis demokratas, mokėjot bažnyčios mokesčius? - klausinėjot budintis muitinės angelas. - Na, matot, dokumentų neturit, partijai nepriklausėt, mokesčių vengėt, o dabar norit į dangų? Jums paruošti pragaro vartai!
Po tų angelo žodžių prasivėrė muitinės grindys, ir Alius ėmė kristi į pragarą.
Velniams jis nukrito kaip iš dangaus ir buvo labai išsigandęs.
- Iš kur nukritai? - paklausė raguotas pragaro sargas trumpai kirpta uodegyte. - Iš Lietuvos? Nusiramink - jeigu iš Lietuvos, tau čia atrodys kurortas. Užkurkit jam pirtį!
Nelegalus kotletas
Alius pabudo, išpiltas prakaito.
“Reikia daryti ką nors! - suprato tada. - Be darbo visai išprotėsiu.”
Tą pačią dieną nuėjo Alius į nelegalų darbą. Dirbo savaitę, antrą, o trečią išsikvietė šefas.
- Sveikinu! - pasakė jam šefas. - Išmėginimus atlaikei, bandomasis laikotarpis baigtas. Nuo kito mėnesio dirbsi už algą.
- Nuo kito mėnesio? - pasibaisėjo Alius. - Jau dvi savaitės, kaip nemačiau mėsos!
- Dvi savaitės? - nustebo šefas ir iškvietė sekretorę.
- Kvietėt? - prisistatė jauna sekretorė ir nužiūrėjo Alių kaip antikvarinį daiktą.
- Mūsų naujokas dvi savaites nėra matęs mėsos, - pasakė jai šefas. - Nueik į bufetą, atnešk ir parodyk žmogui kotletą!
Paskutiniai draugai
Alius parėjo namo tuščiomis kišenėmis. Jo butą buvo užpuolęs būrys tarakonų. Alkani tarakonai lakstė visur - ir po virtuvę, ir po knygų lentynas.
- Viskas, maisto nėra! - pasakė Alius ir parodė tuščias rankas.
Nusiminę tarakonai išsilakstė kas sau.
- Atsikračiau bent jų! - apsidžiaugė Alius ir nuėjo miegoti.
Naktį pabudo, girdi - krebžda kažkas prie ausies:
- Šeimininke, kelkis, mes tau valgyti parnešėm!
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Atėjo du susirūpinę žmonės ir paklausė Aliaus Sakinio:
- Kaip tau pavyko save nugalėti?
- O, tai buvo didelis karas! - atsakė Alius Sakinis. - Jūs klausiat, kaip nugalėti save ir pačiam sau nesulaužyti kaulų?
Po to jis pakėlė akis į dangų ir ėmė kalbėti:
- Dievas mato, žinojau: negalima sau nuolaidžiauti. Aš ir anksčiau būdavau griežtas pats sau, o tą sykį kilo nuožmus konfliktas. Kaip visada, rytą pradėjau pats nuo savęs. Kiekvieną dieną po kelias valandas dirbdavau su savimi, pats sau iškeldamas vis didesnes užduotis, o jeigu nepavykdavo jų įvykdyti, bausdavau save už apsileidimą. Niekada sau nepataikaudavau, niekada netenkinau savo įgūdžių, bet jų vis atsirasdavo. Aš pasakydavau: NE!, ir viskas tuo pasibaigdavo. Daugelį metų taip dirbau su savimi, pastatydamas save į vietą, bet šį sykį atsitiko kažkas netikėto. Nė iš šio, nė iš to trūko kantrybė. Pats sau pasakiau: kurių velnių? Kiek aš galiu pats save uiti, apgaudinėti save, atiminėti pats iš savęs džiaugsmus?
Kad jūs žinotumėt, kokia kilo kova! Vienu metu pagailo savęs ir jau norėjau taikytis su savimi, bet ryžausi nepasiduoti. Įsivaizduojat, kokia būtų gėda pačiam sau pralaimėti? Nugalėti save, palaužti save - štai kas tikroji pergalė! Sukaupiau valią atakai ir supratau, kad tai bus paskutinė, lemiama pergalė. Puoliau save iš visų jėgų, kibau į save dantimis, bet staiga pajutau, kad kautis nebėra su kuo. Tą paskutinį sykį pats sau pasidaviau.
Kitą rytą žiūriu - nebėra dirbti su kuo. Nerandu pats savęs. Kur aš galėčiau būti?
Dar kurį laiką ieškojau savęs. Paieškojau čia, paieškojau čia, po to numojau ranka. Kam tie tušti ieškojimai?
Dabar gyvenu ramiai, be jokių karų. Kai praradau save, man nereikia sukti galvos, ar aš geras, ar blogas, storas ar plonas, pasikėlęs ar nusižeminęs. Tie dalykai man neberūpi.
- Tai ką tu darai? - klausia kiti.
Na, gyvenu… Ar to neužtenka?
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Metų pabaigai - solidi tarptautinė apklausa, kuri parodė, kad Lietuvos žmonės nusivylė kapitalizmu, demokratija ir nepriklausomybės metais įvykusiais jų gyvenimo pokyčiais. O kaip mūsų žmonės vertina savo pačių nusivylimą?
Amerikiečių tyrimų centras “Pew Research Center” ką tik paskelbė duomenis vienos apklausos, kurią atliko kovo ir balandio mėnesiais, apklausdamas 750 Lietuvos žmonių. Štai piliečių nuosprendis šalies politinei sistemai: per 20 nepriklausomybės metų ji pasitarnavo politikams ir verslo savininkams, bet ne paprastiems žmonėms. Tokia pat apklausa buvo atlikta Rusijoje bei Ukrainoje, ten aptiktas dar didesnis nusivylimas demokratija ir rinkos ekonomika.
Ši apklausa buvo atlikta ir 1991 metais, pakartota 2009 - aisiais. Pasirodo, pasitikėjimas kapitalizmu ir demokratoja visą laiką mažėjo. Prieš 20 metų rinkos ekonomikos atsiradimą Lietuvoje palaikė 76 proc. Lietuvos gyventojų, 2009 -aisiais - 50 proc., o šiemet palaikančių rinkos ekonomiką jau liko mažiau nei pusė - tik 45 procentai. Panašiai mažėjo ir parama daugiapartinei sistemai - nuo 72 proc. 1991 metais iki 55 proc. 2009 -aisiais ir 52 procentų šiemet.
Oficialiuosius valdžios ideologus toks žmonių nusivylimas savo valdžia ir jos teikiama demokratija labai suerzino, savo komentaruose jie jau spėjo Rytų Europos visuomenę apkaltinti “nesupratimu”, “nežinojimu” ir “nesugebėjimu prisitaikyti”. Tačiau mes siūlome pasiklausti ne valdžios ruporų, bet pačių vertintojų ir paieškoti natūralesnių nusivylimo priežasčių. Ką mūsų žmonės sako apie savo pačių nuosprendį kapitalizmui?
Bene svarbiausią nusivylimo priežastį galime rasti tarp apklausos rezultatų. Lietuvos gyventojų nuomone, permainos per pastaruosius du dešimtmečius labiausiai į naudą išėjo politikams (juos išskyrė 91 proc.) ir verslo savininkams (78 proc.), bet ne paprastiems žmonėms (20 proc.). Ar reikia geresnio atsakymo?
Labai panašiai situaciją vertino mano pakalbinti paprasti žmonės. Štai keltas, mano manymu, taikliausių pastebėjimų: “Su ašaromis akyse ėjome į Baltijos kelią, drožėme į Pažadėtąją Lietuvą, o priėjome laukinį kapitalizmą” (Benius). “Jeigu Lietuvoje yra trys skirtingų pavadinimų prekybos centrai, tai dar nereiškia, kad čia veikia konkurencija ir rinkos dėsniai. Rinką gali rasti tik Rietavo turguje ir nudėvėtų skudurų krautuvėse” (Antanas).
“Tai ne rinkos, bet monopolijų ekonomika, - sakė ūkininkas Pranciškus. - Lietuvoje gerai tik patiems didžiausiems, o mes, ūkininkai, kaip ir smulkieji verslininkai, esame vis stumiami prie bankroto ribos”. “Monopolinės šilumos ir kitos komunalinės kainos paliko tokios, kad vienas žmogus iš minimalios algos benegali išlaikyti buto. O juk dar ne šalčiai! Pasiekėme tokią ribą, kai monopolijos ėmė reikalauti daugiau, nei mes galim uždirbti. Valgį atidėsim pavasariui, o dantis pakabinsim ant gembės iki kito sezono?” (Andrius).
O kodėl mes nuėjome ne į Pažadėtąją Lietuvą, kaip sakė vienas pašnekovas, bet į laukinį monopolijų kapitalizmą? “Mūsų valdžia 20 metų nieko daugiau nedarė, tik kūrė geresnį gyvenimą sau ir savo sėbrams” (Aldona). “Kol mes mitingavom Baltijos kelyje ir gynėme Seimą, jie jau kūrė planus paimti viską į savo rankas, o mus palikti be nieko” (Simas).
Nusivylimas daugiapartine sistema yra kur kas daugiau, negu nusivylimas A. Kubiliumi, I. Degutiene ar ankstesniais šalies vadovais. Pažvelgę į nueitą 20 metų laikotarpį, žmonės negali pasakyti, kuri valdžioje buvusi partiją reiškė jų interesus. Buvusią A. Brazausko vyriausybę jie prisimena šiek tiek palankiau už dabartinę A. Kubiliaus (tai rodo ir oficialių apklausų rezultatai), bet ar tai reiškia, kad socialdemokratai “liaudiškesni” už konservatorius? Ne, jokiu būdu! Juk socialdemokrato G. Kirkilo vyriausybė buvusi dar prastesnė už dabartinę konservatorių…
“Partijos sukurtos ne ideologiniu, bet verslo grupuočių pagrindu. Tai ne rinkėjų atstovai, bet draugų, švogerių, verslo partnerių gaujos, - apibendrino mokytojas Egidijus. - Koks man skirtumas, kuri oligarchų grupuotė įsigalės Seime?”
Ieškodami nusivylimo priežasčių, galime prisiminti vieną labai svarbų šių metų įvykį - visuotinį gyventojų surašymą. Rezultatai dar nėra galutiniai, bet jau aišku - per nepriklausomybės laikotarpį Lietuva sumažėjo 640 tūkstančių žmonių. Ir tas mažėjimas vis didėja! Nuo 1989 iki 2001 metų ji neteko 190 tūkstančių, per pastarąjį dešimtmetį - jau 450 tūkstančių žmonių. Šiurpus paradoksas - lietuviai išsikovojo nepriklausomybę, susikūrė savo valstybę ir nebegali joje išgyventi. Būtų labai keista, jeigu tokioje situacijoje jie dar svaigtų nuo optimizmo.
Statistiniai duomenys rodo, kad Lietuvoje vis gilėja praraja tarp turtingųjų saujelės ir skurstančios daugumos. Šiemet verslo pelnas ir kitos kapitalo pajamos jau viršijo darbo pajamas. Kitaip sakant, nedidelis verslo savininkų sluoksnis į savo kišenes jau susižėrė kur kas daugiau, negu uždirbo algos visi jų samdiniai. Su mokesčiais - atvirkščiai: darbo pajamų mokesčiai kelis kartus viršijo kapitalo mokesčius, šis atotrūkis itin padidėjo krizės metais. Žmonės nėra tokie kvaili, kad nematytų - visas sunkmetis suvertas ne ant stambiojo kapitalo, bet ant pačių mažiausių žmogelių pečių. Kaip jie džiaugsis tokiomis permainomis?
Mano pašnekovai minėjo ir ką tik įvykusį paslaptingą “Snoro” banko žlugimą, kuris pakirto pasitikėjimą valdžia ir visa finansine sistema. Kur laikyti santaupas, jeigu negali jų patikėti bankui? Jeigu bankas pardavinėja žmonėms neapdraustas obligacijas, ir niekam tai neužkliūva, tai kokio kapitalizmo laikus mes gyvename? Argi tai neprimena istorinės “Sekundės” banko aferos, kai demokratiškai rinktos valdžios akyse buvo nuskurdinta dar daugiau žmonių?
Dabar - esminis klausimas: jeigu daugiapartinė demokratija tokia bloga ir neatspindi tautos interesų, tai gal lietuviams jau reikėtų kietos rankos, stipraus Vado? Amerikiečių atlikta apklausa parodė, kad stipraus lyderio labiau ilgisi Rusijos (57 proc.) ir Ukrainos (60 proc.) gyventojai, o lietuvių dauguma (52 proc.) dar vis tiki, kad teigiamų permainų galima pasiekti demokratijos priemonėmis.
Kokios tai būtų priemonės? Vienas į užsienį darbams išvykstantis pašnekovas mėgino jas apibūdinti taip: “Dabar išvykstu, bet manau, kad galėsiu grįžti. Anksčiau ar vėliau turės įvykti lūžis. Gal pradės protestuoti čia likęs Lietuvos jaunimas, inteligentija, ims telktis pažangūs, žinomi visuomenei žmonės, kaip Vakaruose susiburs galingi judėjimai, profsąjungos, vyks daugiatūkstantiniai protesto mitingai, kurie įvarys baimės politikams. Gal tada mūsų šalies kursas imtų keistis į socialiai subalansuotą, atsakingą politiką? Mano galva, jeigu panašūs procesai vyksta Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, tai negi lietuviai kokia avinų tauta? Ne, aš manau, mes ne avinai, ir vis tiek prasidės permainos į gerąją pusę!..”
Įdomu tai, kad nuo socialinių ir politinių permainų lietuvių nacionalinė savigarba nukentėjo kur kas mažiau (30 proc.), nei Rusijos (56 proc.) ir Ukrainos ( 61 proc.) gyventojų. Tai galima būtų paaiškinti tuo, kad mūsų šalies žmonės jaučiasi labiau susieti su tam tikrais procesais visoje Europoje. Šių metų įvykiai Graikijoje bei Italijoje keistu būdu net pakuteno lietuvių savimeilę: “Jeigu prie bankroto ribos atsidūrė tokios valstybės, kaip Graikija bei Italija, tai mes tikrai nesame išskirtinė kvailių tauta, - tvirtino man vienas internautas. - Mums nors bankrotas nekvepia!”
Mūsų tautiečiai visai neblogai suvokia, kad ekonominė krizė kilo visai ne dėl lietuvių “tingėjimo”, “nesugebėjimo prisitaikyti”, kaip buvo mėginta vienu metu kalti į galvas. Štai kokį nežinomo piliečio pastebėjimą radau internete: “Įvykiai Europoje, arabų pasaulyje ir pačiose JAV rodo, kad pasaulis priėjo ribą, kurios neperžengs, neatlikęs esminių reformų. Pasaulio šalys yra tiek prasiskolinusios, kad skolų jau neįstengs grąžinti. Jos visos kam nors skolingos, bet negali skolų paprasčiausiai nurašyti, nes yra skolingos ne viena kitai, o bankams ir jų susivienijimams. Pasiekta absurdo riba, kai visa Žemė skolinga savo pačių bankams, kurie nekuria jokios vertės, tačiau paskolų procentais sugebėjo primesti savo valią visam pasauliui. Paskolų procentai pavertė visą Žemę bankų skolininke! Aš nemanau, kad šitas absurdas tęsis amžinybę. Esu optimistas ir manau, kad žmonija jau stovi ant didelių permainų slenksčio”.
O gal tikrai Lietuva bei visas pasaulis pasiekė ne tik didžiausio nusivylimo, bet ir absurdo ribą? Tai būtų puikus vilties šviesulys dienų ir epochų sandūroje - atsitrenkus dugną, visada ateina metas pakilti.
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Sykį Kubilius sėdo ant dviračio ir išvairavo į savo valdas pažiūrėti, kaip žmonės gyvena. Ar sočiai pavalgo, ar pramogauja linksmai, ar suduria galą su kitu galu? Žodžiu, kiek dar galima būtų nulupti nuo jų ir padidinti savo valstybės iždą?
Atvažiavo pas tokį žmogelį, pastatė auksinį dviratį šalia seno nutrinto golfuko ir sako:
- Žiūriu, mašinėlę turi… Į bažnytėlę nuvažiuoji, už vyriausybę pasimeldi?
- Mašinėlė man prabanga, - pasiguodė žmogelis. - Kai dujos pabrango, niekur ja nevažiuoju.
- Dviračiu, dviračiu! - suspindo Kubiliaus akys. - Yra visai nebrangių už kelis tūkstančius litų…
- Ir dviratis man prabanga! - sudejavo žmogelis. - Norėjau pirkti dėvėtą - nėra iš ko.
- Viskas jums prabanga, - kraipė galvą Kubilius.
- O taip, žinoma! Štai išmečiau vonią į kiemą. Vanduo pabrango, maudytis joj - prabanga. Anksčiau darydavom kaip? Išsimaudo vaikai, išsimaudome mes su žmona, paskui išsimaudo uošvė, o vandens vis tiek nepilam lauk. Semiam iš jos, pilame į unitazą. Visai savaitei užtekdavo. Dabar vanduo šitiek pabrango, kad jau ir tai - prabanga!
- Tai būsit ne?..
- Tai va, neišeina… Prabanga ne prabanga - mažąjį reikalą visi atliekam vienu sykiu iš eilės ir nupilam vienu kibiru, o didelio einame į seniūniją. Ačiū Dievui, geroji valdžia netoli, yra naudos bent tiek!
- Išeitų, ir unitazas jau - prabanga?
- Ir unitazas, ir muilas!..
- Palaukit, užsirašysiu, - pasakė Kubilius, išsitraukė knygelę ir užsirašė prabangas: - Mašina, dviratis, vonia, unitazas… Kas dar prabanga?
Po kojomis pasipainiojo katinas.
- Ir katino neišlaikau! - sudejavo žmogelis. - Gyvenimas šitaip pabrango, kad būti gyvam - prabanga.
- Aha, supratau, - užsirašė Kubilius. - Visur viena prabanga!
Grįžo namo, pilnas geriausių idėjų. Tuo metu komanda sėdėjo ant iždo skrynios ir svarstė, kur čia dar susiveikus pinigo. Vieni siūlė apmokestinti elgetas, kiti siūlė atimti pensijas, treti siūlė surinkti visas ubagų lazdas ir parduoti ketvirto pasaulio šalims. Kubilius nusijuokė:
- Vyrai, kam mums tie ubagai! Atrodo, nežinot, kad Lietuvoj - viena prabanga? Mašinėlė jiems prabanga, dviratis jiems prabanga… Vonia, unitazas ir katinas - viskas išvirto į prabangą! Apdėsime mokesčiais prabangą - štai kur sprendimas!
Kaip tarė, taip ir padarė. Pinigų surinko nedaug, bet vis tiek tai buvo geriau, negu apmokestinti kapitalą, kaip kad siūlė kiti gudručiai. Girdi, kapitalas pelno ir pajamų jau gauna daugiau, negu visi samdiniai uždirba algos. Ne vienu kitu litu - darbdavių pelnas ir pajamos viršija samdinių algą dešimčia procentų! Su mokestukais, deja, atvirkščiai. Samdiniai mokesčių moka beveik penkis kartus daugiau, nei tie pinigų maišai! Tai apmokestinkim pelną ir kapitalo pajamas - bus septyni milijardai!
Apmokestinti tai apmokestinti… Arba įvesti progresyvinius mokesčius, kaip sakė tie iš opozicijos. Ko nepadidinti mokesčių patiems turtingiausiems, sumažinant utėlių mokestį vargšams? Teoriškai viskas būtų įmanoma: per naktį parašei projektėlį, rytą draugai pabalsavo mygtukais…Na, o paskui? Ką pasakysi tiems, kuriuos apmokestinai? Kaip pasiteisinsi savo rėmėjams, tiems, kurie per anuos rinkimus tave taip finansavo ir laimino, vaikus ir vaikų vaikus aprūpino, sūrių pilis jiems pastatė, dešrų kolonomis parėmė, baseinus aukso pripylė?.. Vyrai, nepykit, mes pajuokavome?
Už tokius juokus dar ir galvelė nulėks - kur ją besurasi? Ne, geriau apmokestinti prabangą. Juk patys didžiausiai bosai ir aukso maišai savo vardu jokios prabangios neturi - ir limuzinai, ir jachtos, ir lėktuvėliai, viskas yra ne jų, bet įmonių. Nebus tų 7 milijardų - užteks kelių milijonų. Vis pinigai… Ir skamba gražiai - prabanga! Kubilius eina prieš prabangą.
O ateity - kas žino?.. Jeigu gyvenimas brangs, prabanga bus ir batai, ir autai, ir paskutinės ubago kelnės. Štai kada prisipildys iždas!
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Šalyje didėjant energijos kainoms, nemažai žmonių neretai susimąsto apie jos taupymą. Vienas iš ekologiškų taupymo sprendimų - alternatyvios energijos šaltinių panaudojimas. Pastaruoju laiku visuomenė daug dėmesio skiria vėjo, biokuro jėgainėms ir ypač saulės kolektoriams. Nors įmonių, kurios verčiasi saulės kolektorių prekyba, yra nemažai, didžiausia kliūtis naujovei plisti yra nežmoniškos jų kainos.
Dėl šios priežasties šių atsinaujinančiųjų saulės energijos šaltinių Lietuvoje išvystama kur kas rečiau negu kitose tos pačios platumos šalyse, pavyzdžiui, Danijoje. Kita vertus, matydami tokią situaciją, keletas šalies entuziastingų žmonių, žinodami fizikos dėsnius, sumąstė namų sąlygomis pasigaminti saulės kolektorius, kurie sėkmingai veikia iki šiol.
Kaimo sodybą apšildo saulės kolektorius
Daugelis žmonių nė neįtaria, kad saulės kolektorius iš tiesų yra labai paprastas išradimas, jis gali veikti be jokių pagalbinių siurblių, vožtuvų ir elektronikos. Užtenka žinoti keletą fizikos dėsnių, ir galima imtis darbo. Žurnalistas, savamokslis inžinierius Petras Dargis savo kaimo sodyboje, Kaltinėnuose, Šilalės rajone, jau septynerius metus naudoja keletą saulės kolektorių, kuriuos pasigamino savo rankomis namų sąlygomis. Tokią naujovę pasidaryti žmogų paskatino vis didėjančios šalyje elektros kainos. P.Dargio teigimu, saulės kolektorius šešis mėnesius per metus garantuoja karštą vandenį. Jis apskaičiavo, kad jam kolektoriai atsipirko per kelis mėnesius.
Kaip teigia žurnalistas, gaminant namų sąlygomis, saulės kolektoriaus kaina yra apie 200 litų. Tuo tarpu įsigyjant saulės kolektorių iš firminės parduotuvės, atsinaujinantis saulės energijos šaltinis kainuotų maždaug septynis kartus daugiau. „Nors iš firmų perkami saulės kolektoriai yra kokybiški ir geri, tokia prabanga - tik šalies turtingiesiems, paprastam kaimo žmogui tektų laukti daug metų, kol ši brangenybė atsipirktų. Bet nereikia nusiminti, juk ir namų sąlygomis pasidaryti tos pačios paskirties saulės kolektorių įmanoma”, - sakė pašnekovas.
Saulės kolektorių gali pasigaminti kiekvienas
Paprasčiausias būdas pasigaminti saulės kolektorių yra labai racionalus ir logiškas. „Imame medžio drožlių plokštę, klojame ant jos skardą, nudažome juodai, ant skardos išraitome juodą plastikinę žarną. Norint mažesnių šilumos nuostolių, tarp skardos ir plokštės reikia padėti kokios nors šilumai nelaidžios medžiagos, pavyzdžiui, porolono, akmens vatos, putplasčio. Toliau išraitytą žarną reikia apdengti stiklu. Tam galite panaudoti paprasčiausią medinį daugiabučio langą. Juos žmonės dabar keičia plastikiniais langais ir paprasčiausiai išmeta arba parduoda už kelis litus. Uždėkite langą ant viršaus ir medsraigčiais pritvirtinkite prie plokštės. Štai jums ir saulės kolektorius”, - noriai savo žiniomis dalijasi fizikos dėsnius išmanantis žmogus.
Vėliau pasigamintą saulės kolektorių reikia sujungti su vandens rezervuaru. Naudojant plastikinius vamzdžius, standartinėmis movomis tai padaryti labai paprasta. Jeigu saulės kolektorius bus žemiau, o rezervuaras - aukščiau, vanduo cirkuliuos savaime. Tokį kolektorių galima jungti ir prie šilumokaičio. Tekėdamas šilumokaičio „gyvatuku”, karštas saulės kolektoriaus vanduo šildys vandentiekio vandenį. Toks saulės kolektorius intensyviausiai veikia nuo balandžio iki spalio mėnesio.
Saulėje keptas kugelis taip pat skanus
Saulės kolektoriai dažniausiai būna trijų rūšių: vieni skirti vandeniui pasišildyti, kiti - patalpoms šildyti, treti - maistui gaminti. Pastarasis vadinamas paraboliniu saulės kolektoriumi, nes, skardą sulenkus į parabolę, ji saulės spindulius kreipia į vieną tašką. Tame taške bet koks tamsus daiktas labai greitai įkaista. Kad būtų patogiau naudoti, sulenktą skardą galima įstatyti į kokią nors dėžę. P.Dargio teigimu, šios rūšies saulės kolektorius yra kuo puikiausia viryklė, bet, skirtingai nuo plokščiųjų, gali veikti tik saulėtą dieną lauke. „Darydami šį įrenginį, mes su bendraminčiu Vincu šiek tiek abejojome, ar jis veiks Lietuvos klimato sąlygomis. Pasirodo, veikia, jam visai nebūtina Sacharos dykumų saulė!” - džiaugėsi pašnekovas, vasarą kepantis kugelį, kuris toks pat skanus, kaip ir keptas orkaitėje.
Įgijęs patirties namų sąlygomis gaminant saulės kolektorius, savamokslis inžinierius noriai dalijasi žiniomis su žmonėmis savo tinklaraštyje. „Norinčiųjų skaičius suaktyvėja pavasarį, kai saulės vis daugiau, o žmonės suinteresuoti taupyti energiją ir imti ją iš gamtos natūraliu būdu. Sulaukiu nemažai klausimų apie galimybę įsirengti saulės kolektorių daugiabučiuose. Šis atvejis kiek sudėtingesnis, bet įmanomas”, - daugiabučio gyventojams viltį suteikė ponas Petras. Jis tikisi, kad šiuo savo išradingumu užkrės aplinkinius ir paskatins visuomenę patiems imtis iniciatyvos, gamintis saulės kolektorius ir taupyti energiją bei pinigus.
www.alkas.lt
Rodyk draugams
Už lango - tirštas rūkas, žolė vos gyva, sode ant šakų vėjas supa kelis užsilikusius obuolius. Šlapias, nykus ruduo… Skaitau:
- Pirmoji žiemos diena. Laukiu pavasario…
Žiema? Ak taip - gamtą tvarko ant stalo padėtas plėšomas kalendorius!
Esu daręs įdomų eksperimentą. Buvo lapkričio vidurys. Paklausiau savo kolegės:
- Kaip tu manai - dabar ruduo ar žiema?
- Na, jeigu lapkritis, aišku, ruduo.
- Ateik prie lango.
Už lango siautė pūga. Tais metais žiema atėjo kaip niekad anksti.
- Ir kaip tu pastebi viską? - nusijuokė mano kolegė.
Eiti į darbą, nepastebėti pūgos? Ne, kažkas čia ne taip!
Perėjau visus kabinetus ir visur daviau tą patį klausimą: žiema dabar ar ruduo? Maždaug pusė sakė - ruduo, maždaug pusė - žiema. Ir tai buvo kontoroj, kur žurnalistų profesija - stebėti gyvenimą! Keli sutriko ir visai negalėjo nuspręsti: pagal kalendorių aiškiai ruduo, pagal orą būtų žiema…
Pagal ką mes matom pasaulį?
Matome tokį, koks jis yra, ar koks aprašytas?
Keista, bet daugeliu atveju žodis yra svarbiau.
Kam reikia, tie žino šitą minios savybę. Štai aš girdžiu:
- Na ir vagis, šitoks vagis, tegu velniai!
- Iš kur tu ištraukei?
- Ar nežinai? Apie jį visi laikraščiai rašė!
O dabar žiūrėkit į tekstą ir mėginkit sakyti, kokia spalva parašyti žodžiai. Gali būti labai įdomu!
Daugiau visko rasite čia
Rodyk draugams
Ką aš galiu ir ko negaliu šitam beprotybės pasaulyje? Tema pasirodė labai įdomi. Kalba prasidėjo nuo to, kaip spręsti netikėtai užgriuvusius rūpesčius. Pasirodo, yra daug lengviau, jeigu susitelki ties šia minute ir pirmiausia darai tai, ko tikrai atidėti negalima. Turiu žiemai pasiruošti malkų, bet šiandien lyja, tai pasiliksiu garaže ir pažiūrėsiu, kas atsitiko varikliui, o prieš tai sumokėsiu mokesčius, nes jau paskutinė diena…Tada bus matyti, kiek liks pinigų ir kiek galiu pirkti maisto.
Šitaip sudėsčius rūpesčius pagal jų pirmenybę, smegenyse atsiranda tvarka, ir aš mažiau puldinėju nuo vieno prie kito. Kartais viskas susijaukia, tada krentu ant žolės ir sakau pats sau: “Eikit visi velniop, dabar aš kosmoso dulkė, ir man niekas nerūpi!” Paskui viskas nurimsta. Mano draugas mėgsta sakyti: “Labai, labai norėčiau, kad būtų taip (ar anaip), bet tegu bus ne mano, bet Dievo valia”. Taip jis iš anksto susitaiko su galima nesėkme ir išvengia baisių frustracijų.
- Pažiūrėčiau, kaip jūs pašnekėtumėt, jeigu reikėtų gyventi iš 800 litų per mėnesį! - įsiterpė trečias.
Net žagtelėjau. Juk ir esu tas žmogus, kuris išgyvena aštuoniais šimtais! Tokių čia - daugybė.
- O jeigu gyventum mieste, jeigu mokėtum didelius mokesčius, jeigu važinėtum į darbą?..
Situacija tapo absurdiška. Juk aš ir esu tas žmogus, kuris visai neseniai gyveno mieste, mokėjo didelius mokesčius, važinėjo į darbą!.. Bet kritikas manęs negirdėjo. Norėjau jam pasakyti: pertvarkius savo paties poreikius, kartais galima labai ryškiai pagerinti savo gyvenimą. Bet pašnekovo mano patirtis neįtikino. Jis turėjo savo gyvenimą ir puikiai žinojo, kad viskas yra kitaip: kainos didelės, algos mažos, mokesčiai žvėriški.
Netrukus supratau, kodėl mes negalime susikalbėti ir niekada nesusikalbėsim. Mes kalbam apie skirtingus pasaulius. Atrodo, apie vieną, vidinį, jis net neįtaria.
Tie du pasauliai labai įdomiai susikerta ir net konfliktuoja. Išorinio pasaulio sunkumai bei kliūtys yra realios, būtų didžiausia kvailystė neigti šitas naštas: kainos didelės, pajamos mažos, mokesčiai baisūs… Pasaulis yra neteisingas, jo taisyklės žiaurios, todėl esame priversti kautis dėl duonos kąsnio, dėl pastogės, dėl didesnės algos, dėl teisingumo. Bet tai - dar ne viskas. Išorinis pasaulis mums gali piršti tokias taisykles ir poreikius, kurie prieštarauja mūsų asmeninėms nuostatoms. Tada aiškiausiai pamatome, kad yra ne tik pasaulio įstatymai - žmogus irgi turi savo vidinę tvarką, savo asmenines taisykles. Neigti šią asmens autonomiją būtų tokia pat beprotybė, kaip ir nematyti visko, kas vyksta aplink.
Keista, bet daugelis pašnekovų, su kuriais kalbėjau šita tema, savo vidinio pasaulio ribų nemato arba nekreipia dėmesio. Tokio pasaulio tarsi nebūtų. Visi valgo ir rengiasi labai panašiai, gyvena labai panašiais rūpesčiais ir siekiniais. Atrodo, daugelis jau ir mąsto, ir kalba labai panašiomis žiniasklaidos padiktuotomis frazėmis, jų galvose siaučia tos pačios minioje kilusios baimės dėl išlikimo. Visi - tarsi viena didelė prekių masė su panašiais prekių ženklais.
Baisus paradoksas: individualistinė visuomenė, kur kiekvienas, atrodo, pats už save, kur taip liaupsinama viskas, kas privatu, iš tiesų nepripažįsta asmeninių individo ribų, pažeidžia jo autonomiją, grubiausiais būdais naikindama individualybę.
Vis sunkiau rasti pasienio ribą tarp asmeniško ir visuomeniško. Po to, kai televizorius tapo šeimos centru, kiekvienas politikas ar marketingo asas iš savo kabineto gali per jį patekti į mūsų svetainę ir kalbėti mums tiesiai į galvas, o redaktoriai - iš vakaro suplanuoti, dėl ko mums rytoj reikės labiausiai bijoti ir apie ką turėsim kalbėtis prie kavutės arba lovoje su mylimąja: apie klimato atšalimą (atsiprašau - atšilimą), kiaulių gripą ar terorizmo aktą.
Šiandien pasidaro neaišku, ar mano asmeninis noras pirkti naują galingą kompiuterį tikrai yra mano paties noras, kilęs iš realaus poreikio, ar tai - tik pavykęs marketingo triukas įpiršti man naują prekę ir dar truputėlį išpūsti vartojimą. Ar man tikrai reikia didesnės mašinos, kad galėčiau daugiau išleisti benzinui? Ar pats sugalvojau vargti kelias dienas ir trenktis kažkur į Paryžių, ar man tokią mintį įpiršo gerai paslėpta reklama, kai žiūrėjau kelionių TV kanalą? Ar man ką blogo padarė arabų diktatorius, kad jo šitaip nekenčiu?..
Spaudimas toks didelis, viskas atrodo taip natūraliai, kad sava pavirsta svetima, o pašaliniai dalykai gali tapti svarbiausiais. Įvaizdis gali būti svarbiau už realų vaizdą, o prestižas atimti duonai uždirbtus centus. Reklamos auka niekada nesakys, kad jai kažkas kitas padarė įtaką. Ji paprasčiausiai nežino, kur sava, kur svetima. Viskas taip įtaigu, kad įdiegtos mintys, sukurti norai, kitų nustatyti standartai ir išgalvoti poreikiai atrodo tokie tikri, tarsi kokie daiktai, sudėti už malkinės. Jeigu nori viską pasiekti, turi dirbti daugiau, siekti daugiau, mažiau tingėti. Daugiau vartosi - tada būsi laimingas.
Baisiausia yra netgi ne tai, kad minios paklusniai eina šituo ratu, tarsi asilai sektų paskui bananą, kurio niekada nepasieks. Didžiausia bėda, kad nuasmeninta asmenybė susitaiko su okupacija ir nebetiki savo pačios autonomija. Tikrų ir tariamų bėdų prispaustas žmogus mato augančias kainas ir jaučia didėjančią naštą, puikiausiai supranta, kokie neteisingi pasaulio įstatymai, bet jis nebetiki, kad dar ir pats turi savo vidinę tvarką ir savo paties taisykles. Ne, ne, jis nė už ką nesutiks savo galva tvarkyti savo gyvenimą! Juk tai neįmanoma, kai šitokios kainos ir šitokie mokesčiai!..
Iš tiesų daug kas yra paprasčiau. Žmogus gali turėti savo standartus ir pats vienas nuspręsti, kiek išleisti prestižui ir kiek - sau pačiam. Jis vienas norėdamas gali puikiausiai atskirti, kur - jo paties interesai ir poreikiai, o kur - svetimi norai pasinaudoti jo kvailumu. Ar jam pirkti brangesnę mašiną ir daugiau leisti benzinui, ar vietoj to patingėti prie upės? Ar sukti galvą dėl Zimbabvės vaikučių, ar eiti padėti savo kaimyno vaikams? Sunku patikėti, bet nėra nė vieno įstatymo, kuris verstų laikytis mados. Paklusimas prievartai būna šiek tiek savanoriškas.
Ar globalioji pasaulio valdžia mus visus padarys vienodus standartinius? Ar ji tikrai mums po oda įsiūs po elektroninį daviklį, ir visi būsim sunumeruoti kaip gyvuliai, ar ji tikrai per elektroniką veiks mūsų smegenis ir mūsų mintis valdys tiesiogiai? Šiandien labai nesunku klausytis mūsų kalbų, skaityti mūsų elektroninį paštą, stebėti mūsų norus ir poreikius, bet pakeisti mūsų galvas kompiuteriais?.. Ar jums neatrodo, kad tai - nuasmeninto ir savo gynybos ribas praradusio žmogaus fobijos?
Verčiau pažiūrėkim į priešingą polių. Kai vieni sako, kad jie nei kiek negali tvarkyti savo gyvenimo, nes viskas priklauso nuo kainų, mokesčių, pajamų ir neteisingų įstatymų, kiti įsitikinę, kad galim pakeisti visą pasaulį, keisdami savo mintis ir asmenines nuostatas. Žmonija nėra abstrakcija, ją sudaro labai konkretūs žmonės su savo norais ir nuostatomis. Keisdami savo norus ir nuostatas, žmonės gali pakeisti pasaulio tvarką. Ginklai patys nešaudys, jeigu nebus kareivių, įstatymai patys neveiks, jeigu niekas jų nevykdys.
Vedami šitos minties, idealistai bėga toliau nuo visuomenės į savo asmens pasaulį, nuo miestų pragaro - arčiau gamtos, nuo marketingo peršamų siekinių - link natūralių poreikių. Žodžiu, jie savo gyvenimą mėgina tvarkyti ne pagal viešuosius “standartus”, bet savo pačių galvomis. Pačiam gyventi savo gyvenimą - juk tai puiki idėja! Aš ir pats gerokai palengvinau savo gyvenimą, iš miesto parėjęs į gamtą, daugiabučio vienutę pakeitęs kaimo sodyba, o vietoj kvailo brangaus prestižo pasirinkęs ramybę. Mes daug kuo panašūs, bet aš tvarkau tik savo gyvenimą, prižiūriu tik savo pasaulio ribas ir niekam neleidžiu kėsintis į autonomiją. Idealistų bėda, kad jie tokiu būdu nori pakeisti pasaulį.
Rinkdami miške išmėtytus bambalius, jie tiksi išgelbėti pasaulį nuo plastiko pramonės gaminamo šlamšto, o sutaupę kelis kilovatus elektros - apsaugoti visą planetą nuo energetikos krizės. Prekybos centre atsisakę plastikinio maišelio ir nustoję pirkti vardan pirkimo, jie nori vartojimo visuomenę transformuoti į protingesnę žmonių bendriją. Keiskim save, ir pakeisim pasaulį!
Man atrodo, jie irgi sumaišė du skirtingus pasaulius. Anie, kurie mano esą bejėgiai, pripažįsta tiktai išorinį, neigdami savo pačių autonomiją. O šitie temato vidinį, žmoniją laikydami vien tik žmonių suma.
Bet mano kompiuteris nėra tik detalių krūva, o valstybė - tai ne asmenybių sąrašas. Kalinys sėdi mažoj vienutėj visai ne dėl agrofobijos, bet kad ten pasodintas, konclagerių žydai nevalgė kiaulienos ne dėl religinių įsitikinimų - jos paprasčiausiai negaudavo. Kalėjimo tvarka nepriklauso nuo kalinių asmeninio požiūrio, o Seimas išleidžia įstatymus, kurie prieštarauja piliečių valiai. Preferanso taisyklės nepriklauso nuo lošėjų moralės, traukiniai nevažiuoja greičiau, jeigu skuba keleiviai. Traukiniai, pasirodo, turi kažkokį grafiką!
Važiuodamas traukiniu, aš nevažiuosiu greičiau už kitus jo keleivius, kad ir koks būčiau protingas ir doras. Bet galiu visai nevažiuoti! Mes - ne daiktai, kuriuos krovikai sukrauna į prekinius vagonus ir siunčia pagal kažkokius lydraščius. Mes patys renkamės laiką ir kryptį, nors išvengti kelionės negalim. Mes žiūrim į grafiką ir patys renkamės traukinį, o kada nors visi sutarę pakeisime grafiką.
Ar mes iš tiesų tai galime? Ar galim pakeisti viso pasaulio grafiką?
O taip, žinoma! Man atrodo, pradžiai užtektų suvokti du dalykus. Pirma: kiekvienas pasaulio keleivis patys esam unikalūs pasauliai. O antra: viso pasaulio grafikas - tai jau ne mes.
Daugiau visko rasite čia
Rodyk draugams
Kaip ten buvo su “Snoro banku”? Šiandien Lietuvą kamuoja dvi nuomonės. Vieni sako, kad banką nacionalizuoti būtinai reikėjo, norint apsaugoti indėlininkų interesus ir išvengti dar didesnių nuostolių. Kiti tvirtina, kad valdžios žingsniai tik pakirto veikiantį banką ir atneš dar didesnių nuostolių žmonėms ir šalies ūkiui. Viešos diskusijos nenutyla antra savaitė.
Lietuvos valdžia laiku ėmėsi veiksmų, nacionalizuodama vieną didžiausių šalies bankų „Snoras”, teigia Europos Komisijos atstovas. Už ekonomiką atsakingo eurokomisaro atstovas Amadeus Altafajus Tardio sako, kad jie palaiko ryšį su Lietuvos valdžia norėdami būti tikri, kad laikomasi visų taisyklių ir kad nacionalizavimas neiškreipia vidaus rinkos.
Tuo metu ekonomistė Margarita Starkevičiūtė sako, kad kitose Europos Sąjungos šalyse su kapitalo trūkumu susidūrusių bankų problemos paprastai sprendžiamos kitam bankui perimant sunkumų patiriantį banką ir padidinant šio įstatinį kapitalą. M. Starkevičiūtės teigimu “Žinių radijui”, nacionalizavimas - kraštutinis ir itin retas ES bankų sistemos reiškinys. Jos manymu, „Snoro” banko nebuvo būtina nacionalizuoti ir ši nacionalizacija Lietuvai kainuosianti daug.
Nacionalizuodama banką, valstybė paprastai siekia pratęsti jo tęstinumą ir išvengti didesnių nuostolių. Žodžiu, ji ne stabdo veiklą, bet ją sutvarko, padaro injekciją ir vėl privatizuoja. Su “Snoru” atsitiko kitaip. Nacionalizavusi banką, Lietuvos valdžia skiria jo laikinąjį administratorių už 140 tūkstančių litų mėnesinę algą, tas atvažiuoja su visa patarėjų svita ir po kelių dienų sukalba bankui amžiną atilsį. Atliekant šią operaciją, banko vadovai buvo išvykę, vienas - į Angliją, kitas - į Ukrainą ir negalėjo įvykdyti reikalavimo atvykti per vieną dieną. Arba toks momentas parinktas tyčia, arba patys bankininkai pajuto pavojų ir davė į kojas. Arba - paprasčiausias chaosas. Toks variantas mūsų valstybėje irgi įmanomas.
Nacionalizavus banką, jo nušalintasis prezidentas bei valdybos pirmininkas Raimundas Baranauskas “Respublikos” laikraščiui pripažino, kad bankas turėjo problemų, bet jo nacionalizavimas tik pablogino situaciją: “Aš jau esu visiškai įsitikinęs, kad „Snoro” nacionalizacija įvykdyta visiškai tam nepasiruošus. Bankas nejautė lėšų stygiaus, netrūko ir grynųjų pinigų - visi bankomatai buvo pilni. Vyko bendradarbiavimas pagal kasdieninius sandorius su kitais šalies bankais, su bankais kontragentais užsienyje. Prieš nacionalizavimą veikė visos tarptautinių bankų kortelių sistemos. Tačiau svarbiausia - „Snoro” bankas gavo visas įplaukas, visus mokėjimus, tai gali patvirtinti ir tų dienų balanso patikrinimas”.
Jeigu bankomatai buvo pilni banknotų, tai kodėl buvo iškart žmonėms pranešta, kad išsigryninti per dieną bus galima tik iki 500 litų? Vėliau pasakyta, kad „Snoro” padaliniai pradės dirbti pirmadienį, po to - gal tik ketvirtadienį… Pasitikėjimas banku krito, jis pradėjo nebegauti įplaukų. “Kuris banko klientas, kurių buvo aibė, mokės į banką, kurio veikla yra apribota, jis net nacionalizuotas? - viešai klausė R. Baranauskas. - Todėl šiandien turime nuolat tik blogėjančią situaciją - visiškai sustojo įplaukos į nacionalizuotą banką. Bankas, negaunantis įplaukų, yra pasmerktas, todėl šiandien svarbu nepradelsti nė vienos valandos”.
Pagaliau lemties valanda išmušė - pasitąsius pusantros savaitės, bankas skelbiamas nemokiu, jam keliama bankroto byla. R. Baranauskas tvirtina kreipęsis ir į banko laikinąjį administratorių, ir į Lietuvos banko valdybos pirmininką, siūlydamas savo pagalbą gelbėti banką, bet sulaukęs labai šaltos reakcijos. Įvyko tai, kas buvo gerai suplanuota?
O štai buvęs didžiausias „Snoro” akcininkas Vladimiras Antonovas prieš suėmimą interviu „Respublikai” spėjo pasakyti, kad “be politinio spaudimo banko nacionalizuoti būtų buvę neįmanoma”.
Jis tvirtina,kad banko finansinė padėtis iš tikrųjų nebuvusi tokia bloga: ” Juk bankas iki tol nė vieno pinigų pervedimo neužlaikė. Šiandien tai, kas atsitiko, - košmaras. Aš pusę amžiaus bankuose dirbau ir žinau - vieną kartą banką uždarius, jo atidaryti niekada nebepavyks”.
Jeigu Lietuvos valdžia ryžosi sukurti “košmarišką situaciją”, pakirsdama pasitikėjimą banku ir jį galutinai sunaikindama, turėjo būti koks nors motyvas. Kas tai galėtų būti?
V. Antonovas tvirtina, kad didžiausia jo ir jo partnerio klaida buvo įsigyti… “Lietuvos ryto” akcijų. “Nemanau, kad tai galutinė ir svariausia priežastis nacionalizuoti banką. Bet tai vis dėlto mano ir mano verslo partnerio klaida. Tai faktas”, - prieš pat savo suėmimą neabejojo V. Antonovas. Skamba kiek netikėtai, bet žinant didžiosios žiniasklaidos įtaką politinėms manipuliacijoms, tai gali būti ir ne visai fantastika. Juk didžiausias šalies dienraštis šiuo metu yra atsidūręs dviprasmiškoje situacijoje. Galingiausios politinės bei finansinės jėgos visada norėjo valdyti ir propagandą.
Oficialus mūsų valdžios aiškinimas daug paprastesnis: bankui teko kelti bankroto bylą, bes kitos išeities nebuvo. „Lietuvos banko valdyba šį sprendimą grindžia tuo, kad, banko administratoriui pateikus savo išvadas, mes pamatėme tai, ko tikrai nesitikėjome išvysti. Tai yra - turtas yra sumažėjęs maždaug 3,4 mlrd. litų. Įsivaizduokite: turto vertė nuo beveik 8 mlrd. litų susitraukė 3,4 mlrd. litų”, - aiškino Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas ketvirtadienį po Lietuvos banko valdybos posėdžio.
Laikinasis banko administratorius Simonas Freakley nustatė, kad banke yra dingę apie 3,4 mlrd. litų. Tai - 1,2 mlrd. litų vertybinių popierių, apie 600 mln. litų užsienio bankuose. Dingo ir 550 mln. litų investicijos į lengvatinių mokesčių šalies Kaimanų fondus, taip pat beveik 600 mln. litų prarasta dėl blogų paskolų, kurioms nebuvo suformuoti atidėjiniai, vardijo V. Vasiliauskas. “Snorą” jis pavadino net ne banku: “Iš principo tai buvo ne bankas. Susidūrėme su galimai nusikalstama veika, ties kuria dirba teisėsaugos institucijos. Tikiuosi, asmenų, kurie prisidėjo prie galimai nusikalstamos veiklos, atžvilgiu teisingumas bus įvykdytas,” - pridūrė V.Vasiliauskas žurnalistams.
Žodžiu, šalies valdžia ne stabdė banką ir ne pribaigė jį, bet mėgino gaivinti, bet po nacionalizavimo sužinojo tokių dalykų, kad ėmėsi skausmingesnės operacijos. Informacinį karą tarp valdžios ir banko šiuo metu laimi valdžia. Jos ir galimybės kitos: Lietuvos prašymu Londone suimti V. Antonovas ir R. Baranauskas, abu paleisti už kelių šimtų tūkstančiu eurų užstatą.
“Dar pavasarį pastebėjau, kad banke vyksta kažkas negerai, - “Šilalės artojui” sakė Seimo narys Remigijus Žemaitaitis. - Bankas taip plėtė savo paslaugas, kad pritrūko apyvartinių lėšų. Neužsitikrino, kad investicijos duos laukiamą pelną, o tada ėmė ieškoti “greitų pinigų” - leisti obligacijas, žadėdamas didelius procentus. Dar pavasarį “Snoras” per savaitę parduodavo obligacijų už kelis šimtus milijonų litų, tačiau jų nedraudė. Man tai pasirodė įtartina ir priminė senoką, bet Lietuvoje dar nepamirštą “Sekundės” banko istoriją, kuomet šalies valdžia užmerkė akis ir leido aferistų bankui nunešti savo tautiečių santaupas. Apie savo nuogąstavimus pranešiau finansų ministrei bei Lietuvos banko valdybos pirmininkui, gavau formalų atsakymą: žiūrime žiūrime, stebime stebime… Nežinau, kur jie žiūrėjo ir ką jie stebėjo, jeigu visą istoriją reikėjo pabaigti bankroto byla”.
Šį sykį apvilti indėlininkai turi šansą atsiimto bent dalį santaupų. Nuo ketvirtadienio, kai priimtas Lietuvos banko sprendimas kelti “Snorui” bankroto bylą, prasideda 30 dienų terminas, per kurį reikia grąžinti indėlininkams apdraustas sumas. Šis terminas baigiasi prieš pat Kalėdas. Adventas tampa ne tik Ganytojo, bet ir savų pinigų laukimu.
“Nuolatinė baimė ir nežinia, - sakė prie “Snoro” skyriaus pakalbintas jo “tipiškas”, kaip pats sakė, klientas Olegas. - Visa mano alga “Snore”, bet neturiu nė skatiko. Ne gyvenimas, o amžinos krizės. Šiandien niekas kitas man daugiau nerūpi: kada atgausiu pinigus? Ar juos išvis atgausiu?”
R. Žemaitaitis sako, kad “Snoro” sąskaitoje pinigus turėję žmonės ar įmonės patenka tarp apdraustųjų indėlininkų ir savo sumas gaus iš draudimo fondo. Bet - ne visas. Indėliai apdrausti tik 100 tūkstančių eurų. Kas turėjo pasidėjęs didesnę sumą, didesnės negaus. Asmeniniam indėlininkui tai būtų labai daug, tačiau įmonėms pusketvirto tūkstančio litų nėra didelės sumos. Ką daryti įmonėms, kurios “Snoro” sąskaitose turėjo po milijoną ir daugiau? Laukti bankroto bylos baigties. Kai bus išparduotas banko turtas, kažkas gal liks ir jiems. Nieko kito nelieka ir neapdraustų obligacijų savininkams.
Pasak finansų ministrės Ingridos Šimonytės, indėliams kompensuoti neužteks indėlių draudimo fonde esančių 4,2 mlrd. litų, todėl valstybei teks prisidėti savais pinigais - skirti 2,5 mlrd. litų. Tačiau tai - toli gražu ne visi nuostoliai, kuriuos patirs šalies ūkis ir žmonės. Jau dabar vieni negali atiduoti skolų o kiti - jų atsiimti, vieni negali atsiimti algų, o kiti neturi iš ko jų išmokėti. Panašu, kad po šitos aferos seks nauja bankrotų banga, būriai bedarbių vėl patrauks į darbo biržas arba į emigraciją.
“Visoje toje istorijoje yra vienas keistas aspektas, - sakė “Šilalės artojui” R. Žemaitaitis. - Jeigu banko situacija buvo tokia bloga, reikėjo iškart jam skelbti bankroto bylą, kam tada žaisti nacionalizavimą? Bankus kontroliuojančios šalies institucijos nieko nežinojo ir be svetur pasamdyto administratoriaus nieko negalėjom matyti? Ne, jos turi visas galimybes matyti! Štai kodėl aš neatmetu ir politinių motyvų tikimybės. Nepamirškim, kad “Snoras” atstovavo rusiškam kapitalui, o dabartinė šalies vadovybė nuolatos mėgsta parodyti, kad jam čia ne vieta. Kaip ten bebūtų, labiausiai yra apmaudu tai, kad nuo tokių štai politinių pasistumdymų ar neišmanymo vėl kenčia patys mažiausi ir labiausiai neapsaugoti Lietuvos žmonės - tie, kurie šiandien paliko be algos ar pensijos, o rytoj gal paliks ir be darbo.”
Gali būti, visų “Snoro” bylos šešėlių mes niekada nesužinosim. Ją užvedęs šalies elitas giriasi savo “ryžtingais veiksmais” ir vos ne žygdarbiu. Bet jeigu tikrai iš prižiūrėtojų panosės nušvilpta pusketvirto milijardo litų, tai nelabai didelis žygdarbis. Už svetimus pinigus tokį žygdarbį galėtų atlikti bet kas.
Daugiau visko rasite čia
Rodyk draugams