Aną savaitgalį kartu su kitais tikėjimo broliais pasiekiau gyvenimo tikslą ir pajutau gyvenimo prasmę.
Kaip parašyta, gyvenimo tikslas yra tarnauti Dievui ir patekti į Jo karalystę.
Grupelė piligrimų įsidėjome kūniško maisto ir iškeliavome.
Tikrai, kas jis yra?
Kaip atsakyti vaikui?
Tarkim, gyveno žmogus, kuris tikėjo, kad Kalėdų Senelis gyvena Lalandijoj, o jo padėjėja Snieguolė yra nekalta mergaitė.
- Užmuškit, jei norit, aš tuo visada tikėsiu, - sakydavo jis. - Muškit, kankinkit - neišduosiu savo tikėjimo!
Sykį tą kalbą nugirdo keli chuliganai, labai negeri žmonės.
- Tikrai leisies kankinamas? - nusistebėjo jie. - Muštų kas nors, o tu kalbėtumei savo?
- Aš kalbėčiau iš savo tikėjimo!
- Gerai, pamėginkim, - nusijuokė chuliganai, labai negeri žmonės ir nutvėrę ėmė sukti jam ranką. - Tai kur Kalėdų Senelis gyvena?
- Laplandijoj, niekur kitur! - sušuko tikintysis ir sudejavo iš skausmo.
Tie chuliganai, labai negeri žmonės, buvo nustebinti tokio tikėjimo.
- Oho! - sakė jie. - Pamėginkime dar.
Dabar jie nutvėrę suko abi rankas ir porą sykių kumščiu smogė kankiniui į paširdžius.
- Laplandijoj, Laplandijoj!.. - šaukė tikėjimo kankinys. - O Snieguolė - nekalčiausia mergelė! Darykit, ką norit, kankinkit mane elektra - neišduosiu savo tikėjimo.
- Tikrai gera idėja - jungiam elektrą!..
Tie chuliganai, labai negeri žmonės, tikėjimo kankiniui pririšo prie rankų laidus ir įjungė elektrą. Manė, dabar jau tikrai palauš užsispyrėlį.
Bet elektra buvo stipri, o žmogelio širdis menka - tas ėmė ir krito negyvas.
Jis mirė, neišdavęs tikėjimo. Kalėdų senelis taip ir kilo gyventi Laplandijoj.
Daugybė vaikų tuo tiki ir šiandien.
O kur iš tiesų jis gyvena?
Kaip tai - kitur? Tavo tikėjime!
Niekur kitur - tik tavo tikėjime!
Aha.
Jei tikro Kalėdų Senelio niekur tikrai nėra, tai jis gali būti bet kur?
Išeitų, žmogus galėjo sakyti kitaip, galėjo sakyti, kad Lietuvoj ar Vokietijoj?..
Ne, negalėjo - juk neleido tikėjimas!
Vaikeli, negi nesupratai?
Tikėjimo kankinys - tai žmogus, kuris kenčia nuo savo tikėjimo.
- Norėčiau ir aš gyventi sodyboj, - sako ji. - Bet ne tokioj, kaip tavo.
Na, tai savaime suprantama - mano sodyba prasta. O kokia būtų gera?
- Norėčiau gyventi tokioj džiunglių sodyboj, tokioj be civilizacijos priemaišų.
Vakare išeiname pasivaikščioti. Vedu į džiungles, gruntiniais kaimo keliukais, kad būtų kuo mažiau civilizacijos priemaišų.
- Kodėl Žemaitijoje nėra asfaltuotų kelių? - netrukus pasipiktina ji.
Šunkeliukas pasibaigė, prasidėjo asfaltas.
- Petrai, gyventi kaime ir ant asfalto, yra tas pats, kaip ir mieste. Kuo Vilniaus asfaltas blogesnis už kaimo asfaltą? Kas gero iš tokio kaimo?
Taip ji ėjo žeme, draskoma prieštaravimų.
Domas šiandien virš akmenų kalno iškėlė aukštesnį vėliavos stiebą. Rugpjūčio pradžioje, per pačias Onines, kai susirinks žmonės, čia vėl suplazdės Trispalvė. O tie akmenys - ne šiaip sau krūva. Jie žymi vietą, kur stovėjo Snieguolės tėvų gyvenamasis namas. Namo seniai nebėra, tėvų - irgi, bet Jurskių sodyba prisikėlė iš griuvėsių ir šiukšlių krūvos. Ji vėl - Karužiškės perlas.
Miręs visiems pasidaro geras. Beveik…
Gerbiamas velionis daugiau neužims šventos vietos ir nekliudys besistumdantiems prie lovio. Netgi tie, kurie mus tiek metų gąsdino, kad Algirdas Mykolas Brazauskas vis dar taikosi Lietuvą sugrąžinti į Rusijos glėbį, šiandien nulenkę galvas mekena, kad tas žmogus buvęs ir stabilumo garantas, ir laivės troškulio išraiška.
Ar gali būti, kad dabar jie ėmė kalbėti nuoširdžiai?
Nebūkime naivūs. Kad ir koks stambus tai buvo žmogus, dėl jo vieno mirties pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Ar sveikina ką, ar užjaučia - politikai visada tai darys su išskaičiavimu. Garsaus, žmonių mylimo žmogaus laidotuvės - irgi proga užsidirbti politinių balų. Štai kodėl buvę oponentai ir priešai šiandien skuba nuliūdusiai tautai pareikšti, kad tas žmogus buvęs ir “mūsų istorija”, ir “tautos patriarchas”, ir “valstybinio masto figūra”, ir “sektinas pavyzdys” ir netgi “asmeninis mokytojas”. Kalbėti kitaip būtų politinė savižudybė.
Dabar labai pravartu pamiršti, ką tas žmogus padarė “ne taip”. Partinio bilieto spalva ir netgi “nomenklatūrinė praeitis” - viskas dabar tokia smulkmena…
Kas laidotuvių dieną ateis ir verkiančiai miniai pasakys, kad apraudamas žmogus gyveno ne taip, kaip turėjo gyventi?
Kur tie savižudžiai?
Pasirodo - yra!
Į verkiančia minią jie neatėjo - pasiliko tenai, viduje, užsidarę savo bažnyčios duris. Ne, nė už ką jie čia neįleis nusidėjėlio karsto! Kas nori, tegu ateis, pasimels, bet karstą su netinkamu velioniu tegu palieka už durų.
Oho, tai juk antausis!..
Antausis ne tik velioniui, kuris kažkada sugrąžino bažnyčią bažnyčiai. Tai geras niuksas ir tautai, kuri susirinko apverkti ne tik Prezidento, bet ir “archetipinio patriarcho”.
Ar jis koks pakaruoklis, ar žmogžudys, ar nusikaltėlis?..
Už ką taip skaudinti žmones?
O šiaip, nė už ką. Tvarka turi būti. Tegu nepamiršta, kas čia dabar mūsų epochos protas, garbė ir sąžinė. Monopolinės partijos nebėra, jai sugriūti padėjo ir tas nusidėjęs velionis, bet yra kita institucija, kuri dar gali nuspręsti, kas vertas garbės, o kas - nelabai.
Netgi politikai aiktelėjo. Vienas netgi pareiškė: “Su sveiku protu tai nesuderinama”.
Keletas nacionalinių aplinkybių antausio rezonansą sustiprino.
Pirmoji - istorinė. Dar tebebūdamas LKP CK pirmuoju sekretoriumi, A. Brazauskas Vilniaus katedrą gražino bažnyčiai. Rizikavo savo kailiu, bet tikintiesiems atvėrė duris: eikite! Dabar bažnyčios elitas duris užtrenkė jo atminimui.
Bažnyčios prestižas pasaulyje yra nebe tas, kuris buvo iki pedofilijos skandalų ar jos sutarties su Adolfu Hitleriu. Tačiau Lietuvoje prašmatnūs jos ritualai tradiciškai laikomi didelės pagarbos ženklu. Jeigu kunigai atsisako atlikti tokius ritualus “už mirusio sielą” arba neleidžia bažnyčion įnešti karsto, tai jau būna dviguba tragedija velionio giminei. Užtrenkti bažnyčios duris “tautos patriarchui” - tai jau antausis gedinčiai tautai. Štai kodėl įžeisti pasijuto net tie, kurie laiko save tikrais katalikais ir savo ganytojų sprendimais paprastai neabejoja.
Lietuva - irgi nebe ta. Per dvidešimt šiokios tokios demokratijos metų Lietuvos žmonės priprato, kad svarbūs sprendimai valstybėje būtų priimami viešai, motyvuotai. Netgi patys kvailiausi ir žalingiausi sprendimai turi būti rinkėjams “racionaliai” paaiškinti. Visuomenę šiandien užgavo ne tik sprendimas užtrenkti katedros duris laidotuvių procesijai, bet ir arogantiška hierarchų laikysena. “Mes turėjome savų racijų, ir aš nematau reikalo čia aiškintis”, - tai buvo vienas vienintelis aukštai pasikėlusio vyskupo komentaras.
Neištvėrę ėmė reikalauti paaiškinimų ir politikai - netgi tie, kurie per rinkimus taip mielai naudojasi reklaminėmis mišiomis. Žmonės juk laukia!
Laukia, bet nesulauks.
Prie viešumo pripratintai tautai ėmė rodytis, kad ir bažnyčios sprendimai turi būti vieši bei atitikti daugumos nuomonę. Bet iš tiesų taip nėra.
Per dvidešimt metų visuomenė gerokai pasikeitė, o katalikų bažnyčia išliko tokia pat uždara viduramžių struktūra. Demokratijos apraiškų galima rasti protestantų bažnyčiose, o katalikuose - ne. Netgi oficialiai tai yra monarchija, laiptuota valdžios piramidė. Kur jūs matėt, kad monarchas kažką aiškintų savo vasalams arba klausytų mužikų nuomonės?
Mūsų šalyje nė viena organizacija neturi tiek privilegijų, kaip šita. Valstybė mokesčių mokėtojų sudėtomis lėšomis ne tik apdraudžia bažnyčios tarnus ir moko mūsų vaikus jų ideologijos, bet ir remontuoja, restauruoja bažnyčios pastatus. Šiandien vyskupai vis atkakliau reikalauja jiems atstatyti sudegusias bažnyčias arba pastatyti visai naujas - tarkim, Šiaulių rajone prie Kryžių kalno…
Tai kokia prasmė užtrenkti bažnyčios duris geradariams valstybės statytojams?
Ar tai - ne beprotybė?
Ne, motyvas visgi yra. Apie jį niekas nenori kalbėti viešai, bet jis matyti plika akimi.
Nueik į bažnyčią ir pamatysi, kur tavo vieta.
Tavo vieta čia, apačioj. Tu - avinėlis. Paprasčiau sakant - avinas.
Hierarchas ten - viršuje. Jis žiūri į mus iš viršaus, kalba irgi iš aukšto, tenai, iš sakyklos. Jis kalba tik tiesą, o tu negali net paklausti. Ką sako hierarchas - šventa, jo žodžiai yra nesvarstytini, nekomentuotini. Bažnyčios sprendimai nekeistini, jie nepriklauso nuo visuomenės balso. Tai visuomenė turi klausyti hierarchijos. Kitaip jie nebebus hierarchai…
Kaip sako teologai, “mes - ne pasaulio”. Bažnyčia gyvena valstybėje, bet yra “virš valstybės”. Šventieji ganytojai patogiai įsitaisė pasaulyje, bet yra “virš pasaulio”. Tai labai svarbi teologinė dogma. Ne pasaulis įtakoja bažnyčią bet bažnyčia veda pasaulį į… Na, kur nors veda.
Kai į niekingą pasaulį ir jų nuodėmingus vadovus pažiūri iš tokių arogantiškų hierarchijos aukštumų, viskas atrodo logiška. Įžūliausi sprendimai - pagrįsti ir motyvuoti.
“Turėjome savų racijų, - tai viskas, ką turi pasakyti Jo Ekscelencija. - Nematau reikalo aiškintis”.
Teisingai!
Pažiūri iš apačios - nesąmonė. Kyla nors įsižeisti ir protestuoti.
“Į bažnyčią nebekelsiu kojos”, - skaitau laikraštyje įsižeidusio kataliko žodžius. Vienas politikas taip komentuoja vyskupų sprendimą: “Jie patys sau užsidarė duris”.
Patys sau?
Matysim.
Konfliktas užtruks ilgai…
- Koks tu sublogęs! - sako draugai ir kaimynai. - Bene kas atsitiko?
Norėtų!..
Dar visai neseniai jie už nugaros rodė špygas, kad nepanešu pilvo, o dabar, kai numečiau nereikalingus kilogramus, jie visi stengiasi įžiūrėti “blogumą”.
Tai pati keisčiausia kliūtis, su kuria susiduri, ką nors keisdamas savo gyvenime. Kažkada gėriau, ir jie vadino girtuokliu, paskui mečiau, ir daugelis nusisuko. O kai mečiau rūkyti, tą visiškai tuščią dalyką, jie visi šaukė, kad nieko iš to nebus, ir vis provokavo užtraukti dūmą. Net artimiausieji raukėsi. Jie išsigando, pamatę mane kitokį.
“Tas ar ne tas?” - įsimetė abejonė.
Gal aš - visai kitas žmogus?
Eina jie šėko pjauti!..
Žinau svarbesnių rūpesčių.
Dabar laikas išmokti valgyti. Tikra beprotybė: nugyveni pusę amžiaus, o tada mokaisi valgyti. O ką daryti, jeigu visą laiką žalojai save? Jeigu prie stalo viską darei, kad būtų blogiau?
Aš visą laiką tikėjau, kad dėl mano storumo kalta medžiagų apykaita. Šitas tikėjimas vedė mane prie stalo, kai dar nebuvau alkanas, su tokiu tikėjimu praverdavau šaldytuvo duris, nors būdavo jau po pietų, neprarasdavau savo tikėjimo, kirsdamas antrą rinkį dešros.
O taip, lėta medžiagų apykaita!
Ir didelis stresas, žinoma.
Jeigu ne stresas, gyvenčiau kitaip. Stresas - tai didis mano tikėjimas. Jis palaikė mane, kai gėriau, valkatavau, jis užpildė pragertas dienas ir tuštybei suteikdavo prasmę. Gėriau dėl streso, rūkiau dėl streso, dabar dėl streso lendu į šaldytuvą. Patys suprantat, būna visokių bėdų: pasaulinė krizė, darbdavys piktas, rytojus neaiškus, jaunimas sugedęs, o čia dar krenta akcijų kursas Londono biržoje. Kaip neišgersi, neužrūkysi, kaip tokia proga ant kumpio neužsitepsi sviesto?
Dabar ir maistas ne tas. Anksčiau maistas buvo kaip maistas, dabar privaro tų konservantų, saldiklių, prikiša visokių ten E, nuo kurių apetitas didėja ir pučia tave kaip pyragą. Jeigu ne maistas, viskas būtų kitaip.
Šis tikėjimas irgi ramina, jis suteikia tam tikrą dvasinį pagrindą.
Maistą reikėtų derinti. Ne visi produktai dera vieni su kitu, tarkim, negerai valgyti bulves ir mėsą - valgyčiau mėsą su bulvėmis, tada būtų kas kita. Tunki, jeigu maišai daržoves ir žuvį, jeigu dešreles maišai su grietine. Matot, kaip sudėtingą! Iš kur man viską žinoti?
Kai gėriau, žinojau - nereikia maišyti alaus ir degtinės. Jeigu dar primaišai vyno, brendžio, viskio, o pabaigai susivarai naminės arba pilstuko, tada kitą dieną galvelė plyšta pusiau. Kaltas ne keikis, o maišymas. Sykį išgėriau šimtą gramų degtinės, šimtą gramų brendžio, šimtą gramų konjako, šimtą gramų kažkokios trauktinės, iš tiesų visko labai nedaug, visko po šimtą gramų, dar pusę butelio likerio, dviese butelis likerio - argi tai daug? O paskui neiškentęs suvalgiau vieną meduolį ir nieko daugiau neprisimenu. Rytą vos pajudėjau, galva atrodė suskilusi, visą dieną keikiau save: kurių velnių reikėjo ryti tą prakeiktą meduolį?
Kam miltus maišyti su degtine?
Mėginau derinti užkandą. Draugai sakė: prie degtinės riebi užkanda negerai, riebi užkanda - tik prie alaus. Ko tik nedariau: mėginau ir su riebia, ir su liesa užkanda, gėriau degtinę ir visai be užkandos, bet vis, būna, kažko nenutaikau. Per vieną vakarą esu mėginęs ir taip, ir anaip, bet vis kažko padaugindavau - tai lašinių, tai mėsos, tai padažo…
Aišku, kad užkandos!
Tai negi degtinės arba alaus?
Kada jų buvo per daug?
Kada buvo per daug tikėjimo?
Tikėjimas laikė mane ir saugojo mano orumą. Kiti jau laikė mane latru, o aš tikėjau, kad ne.
Kaip tai juokinga!
Kai prisimenu tai, kartais klausiu savęs: Petrai, ar tu iš tiesų buvai šitoks kvailys?
Tikėjai ta beprotybe?
Jei ne - kam tu save žaloji? Jeigu ne beprotis - kam valgai, kai esi sotus? Kam tu geri, jei bijai pagirių?
Tiki, kad girtas - drąsus, o nutukęs - galingas?
Pradėjau taisytis tada, kai ištrūkau iš savo tikėjimo. Kokia banali tiesa: jei pagiringas, tai tik todėl, kad prisigėrioau. Ne užkandos per daug!..
Jeigu nutukau, maisto buvo per daug. Suvalgau daugiau, nei organizmas sudegina - kaupiasi atsargos. Ar tu valgysi mėsą su bulvėmis, ar bulves derinsi su mėsa - koks skirtumas? Jeigu per daug, tai per daug. Ne stresas, ne medžiagų apykaita išpučia pilvą. Visiškai ne.
Užteks šitų kvailysčių.
Šiandien aš vėl normalus žmogus. Po trijų mėnesių dvidešimties kilogramų tarsi nebūta. Koks aš buvau kvailys, kad nešiojau šitokį svorį! Juk tai du kibirai vandens! Du kibirus vandens be jokios prasmės nešiojau kasdien nuo ryto iki vakaro. Kaip nepavargsi nuo tokio darbo?
Dabar lekiu kaip ant sparnų.
Kiti klausia, kaip tai pavyko. Geležinė valia?
Visai ne - valios kaip tik neturiu.
Jei reikėtų badauti - neištverčiau savaitės. Įtraukti pilvą man pati didžiausia kančia. Tuščiu pilvu aš nieko daugiau negaliu galvoti - tik apie maistą. Jei esu alkanas, nieko daugiau nematau, tik kepsnius, nieko daugiau neužuodžiu, tik rūkytos dešros kvapą… Žiūriu į paršelį - matau rūkytus kumpius, bėga višta - regiu lėkštę paukštienos. Kaip aš badausiu?
Nebadavau.
Maistas nelygu maistui. Kaloringo maisto organizmui reikia labai mažai, užtat nekaloringo gali kabinti dviem šaukštais. Mažas lašinių gabaliukas - tai visa lėkštė salotų, šaukštas grietinės - tai jau dvi bulvės. Liesos mėsos gali valgyti dvigubai daugiau, negu lašinių. Internete pilna lentelių, kur surašytos maisto kalorijos. Viskas labai paprasta. Dietos riba - 1200 kalorijų dienai. Valgyk kiek nori, bet šitos ribos neperženk. Tada svoris kris akyse.
Taip ir gudravau. Pilvas nieko neįtarė. Pripilu į jį sriubos, kimšte prikemšu salotų, dėl kvapo duodu gabaliuką mėsos, o jis laimingas ūžia, mala tą šieną ir nė mur mur!
Pasirodo, mano galva daug protingesnė už pilvą.
Žiūriu į veidrodį: o kas toliau? Svoris nukrito, dieta baigta. Dabar vėl tuksiu? Nutuksiu - numesiu, numesiu - nutuksiu, ir taip - be pabaigos?
Aš taip jau dariau keletą kartų.
Laikas mokytis valgyti.
Pradėjau stebėti, kiek valgo kiti. Tie, kurie nenutukę.
O siaube!.. Jiems užtenka dviejų cepelinų. Žiūrėkit, kokie jų pusryčiai: du kiaušiniai, gabaliukas duonos, sauja salotų… Ir sviesto ant duonos jie tepa vaisai nedaug - sviesto, pasirodo, turi būti mažiau, nei duonos.
Anksčiau būčiau klausęs: kas jums yra, gal sergat, kodėl be apetito?
Kas tai per medžiagų apykaita?
Dabar klausiu savęs: kas man yra?
Kurių velnių žaloju save?
Kodėl neišmokus valgyti?
Kaip sujungti saulės kolektoriaus vamzdelius, kad būtų kuo paprasčiau, o įrenginys veiktų efektyviai?
Paskaitę apie šį labai paprastą išradimą, turėtų pašiurpti lupikaujantys vakuminių saulės kolektorių gamintojai ir pardavėjai. Manau, susierzins ir tie, kurie jau užkibo ant marketingo sukčių kabliuko, sukišo kelis tūkstančius litų ir dabar puikuojasi “tikrais”, “velniškai efektyviais” vakuminiais saulės kolektoriais, kurie iš tiesų nelabai ir atsipirks. Pasirodo, visa tai galima susimeistrauti daug paprasčiau - be jokios elektronikos, cirkuliacijos siurblių, nedarant saulės kolektoriaus dėžės ir netgi nešiltinat jo. Vienas kvadratinis metras tokio įrenginio jums kainuos ne tūkstantį ir ne du, kiek lupama už pramoninius, bet viso labo 20 - 30 litų. O galingumas bus labai panašus.
Mielas sūnau, aš suprantu, kaip tau sunku pas mane atvažiuoti. Mus skiria daugybė kilometrų ir nemažai metų - aš esu ten, kur tu dar negreitai būsi.
Bet kai galėjai, mes nemažai laiko praleidom kartu. Atsimeni, kaip mes sykiu statėme namą, kaip rausėme kanalizacijos griovį, kaip tiesėm vandentiekį? Buvo ankstyvas pavasaris, žemė įšalusi, bet mes nenorėjome laukti - labai nekantravome. Aš vienas niekaip nebūčiau įveikęs šitokio griovio, bet sykiu su tavimi aš daug ką galėjau. Ir koks buvo džiaugsmas, kada atsukome čiaupą, o iš jo pasipylė vanduo! Mes taškėmės tarsi vaikai.
Aš noriu, kad tai prisimintum.
Arba kaip nusipirkome valtį, parsivežėm ją ir nuleidom į vandenį. Atsimeni, kaip mudu norėjom pagauti kokią žuvelę ir visą dieną atsisėdę žiūrėjom į plūdę? Meškerioti esu mėginęs anksčiau, bet tas darbas - ne mano kantrybei, man buvo per daug sunku nusėdėti ramiai kokią valandą ir nieko neveikti. Bet su tavimi aš galėjau tyliai sėdėti nors dieną, nepagauti jokio kilbuko ir grįžti į krantą labai praturtėjęs.
Aš pats nustebau atradęs, kad moku tylėti.
Atsimenu, tavo mama sykį paklausė: ko jūs nesikalbat?
Tu atsakei: ko mums kalbėti?
Tikrai - juk aišku ir taip!
Imu į ranką kirvį, ir tu supranti, kad eisim į mišką. Keliu rąstą - tu prišoki ir keliame dviese. Įsikertu pirštą ir pamatau, kaip tau skaudu.
Ne sykį galvojau: kam mums kentėti dviese? Tiesą sakant, kartais slėpdavau savo žaizdas. Melavau, kad tai neskaudu. Sykį vinis išlindo per delną, buvo taip netikėta, aš dar nespėjau pajusti skausmo, o tu jau pablyškai visas. Vinis tikriausiai praėjo pro nervą, ranka paprasčiausiai nutirpo, bet tu nenorėjai tikėti, kad man visai neskaudu. Aš ir dabar sakau: man iš tiesų neskaudėjo.
Tau buvo skaudžiau, nei man.
Džiaugtis kartu - man tai labiau priimtina.
Eiti kartu, juoktis kartu, sėdėti prie laužo kartu, tylėti ir kurstyti ugnį.
Aš noriu, kad tai prisimintum.
Tu prisimink, kaip mes gyvenom.
Dalį kelio ėjom kartu - buvo gera kelionė.
Aš noriu, kad eitum toliau, darytum, ką daręs. Kai bus sunku, žinok: aš pritariu tau.
Tavo sprendimai teisingi.
Laikykis!
Tikriausiai jau supratai, kodėl šis netikėtas laiškas. Taip, iš tiesų tai atsitiko.
Neišsigąsk.
Jeigu gavai šį laišką, žinok: man nebeskauda. Aš nieko nebejaučiu. Ramybė.
Aš paprašiau, kad laišką įteiktų tiktai po mano mirties - kaip pranešimą.
Visiems pasakiau: verčiau pranešiu aš pats.
Taip gera buvo sykiu, bet tu daugiau neatvyksi.
Nepraversi durų ir nesušuksi: labas!
Manęs čia nebėra.
Nei skausmo, nei baimės - nieko.
Aš nieko jau nebeieškau, o tu manęs neberasi. Nenusimink. Juk man dabar nieko blogo.
Aš noriu, kad tu neliūdėtum.
Verčiau prisimink, kaip mudu gyvenom. Tai buvo geri laikai.
Kas atsitiko dabar - tai tik akimirka.
Aš nenoriu, kad vienas blyksnis būtų daugiau už visą gyvenimą.
Tegu mirtis nebūna svarbesnė už laimės metus.
Tegu mano kapas nebūna didesnis už prisiminimą.
Tegu manęs nepakeičia mano lavonas. Nepaveiksluokis prie jo, nepasilik prisiminimui. Nepasilik laidotuvių nuotaikos.
Prisimink mane gyvą - tokį, kai buvom sykiu, kai statėme namą, kai ėjom grybauti, kai laukėme traukinio.
Kitokio manęs nematei.
Prisimink tokį, kokį matei.
Prisimink čia, kur buvom sykiu: troboje, kur kalėm grindis, kieme, kur pjaudavau žolę, prie daržinės, kur lakinau šunį.
Neik į kapus - tenai manęs niekada nebuvo. Ir karste aš niekada negulėjau. Tas pašarvotas žmogus - tai nebe aš.
Nepirk nė vienos gėlės - kam man tos gėlės?
Neleisk pinigų ir nesamdyk giedotojų. Pats pagalvok - kam man tos giesmės? Negi aš mėgau giedoti?
Jeigu ką mėgau klausytis - tai džiazą. O labiausiai - paukščius. Patiko ir varlės, kai jos kurkdavo mūsų prūde. Ateik manęs prisiminti čia.
Mintimis ateik - kam trenktis šitokį kelią? Atvyksi - bene susitiksim? Bene vėl eisim sykiu žvejoti? Jei ne, tai kam tas kvailas žaidimas, kam tas tūpinėjimas apie supuvusius kaulus?
Ant kapo man neridenk didžiulio akmens, antkapio man nestatyk. Kam man tas kvailas užrašas: mirė, išėjo, paliko?.. Aišku, miriau - kas būtų kasęs gyvą?
O dar geriau, kad kapo visai nebūtų. Tą vietą, kur manęs vis tiek nėra, kur aš niekada nebuvau, reikės prižiūrėti, sodinti gėles, lankyti per Vėlines… Kam ta beprotybė, kam šitaip garbinti nieką?
Verčiau atiduok sudeginti.
Tu nebijok - man karšta nebus. Juk tai - nebe aš, tai - tik kalnas mėsos ir kaulų. Tegu sudega viskas, tegu būna švaru.
Pelenų nelaikyk ir negarbink. Išbarstyk važiuodamas traukiniu. Arba išsklaidyk pavėjui.
Iš manęs nieko daugiau tegu nelieka - tik prisiminimas.
Aš liksiu tavo širdy, o ne kape. Aš noriu išlikti gyvas, o ne supuvęs,
Galų gale, ir tai nesvarbu.
Man jau nesvarbu, ar tu paklausysi manęs.
Jeigu padarysi kitaip, manęs tikrai nenuskriausi.
Kai buvom sykiu, tu man be galo padėjai. Tu viską man padarei.
Dabar tu nieko neprivalai.
Visiškai nieko.
Atėjo skolų metas. Mano bičiulis Alius, be galo darbštus žmogus ir nagingas plastikinių langų meistras, kišenėj nebeturi nė cento. Firma, kurioje jis dirba, tris mėnesius jam nesumoka algos, nes pačiai firmai už plastikinius langus nesumoka keli stambesni klientai. Tie klientai vėlgi negali atsiskaityti, nes neatsiima pinigų iš kažkokių savo klientų…
Alius dabar skolingas už elektrą, vandenį ir man 50 litų už benziną - aš jam paskolinau, kai jam reikėjo važiuoti į uošvės laidotuves.
Vakare tie visi žmonės žiūri televizorių ir svarsto, kodėl taip beviltiškai prasiskolino Graikija. O gal graikai sulindo į skolas todėl, kad nemoka ūkininkauti, yra išlaidūs, dideli tinginiai ir anksti išeina į pensiją?
Tarkim, graikai iš tiesų yra tinginiai, o lietuviai - nepaprastai darbštūs. Įsivaizduokim, jog graikai išlaidūs ir nemoka tvarkytis, o lietuviai yra tradiciškai taupūs ir geri šeimininkai. Nežiūrint į tai. kad mes tokie geručiai, mūsų irgi laukia graikų likimas. Tai tik laiko klausimas, kada Lietuva sulįs į skolas. Gyvens gerėliau - prasmegs greičiau, labiau spaus piliečius - konvulsija užsitęs šiek tiek ilgėliau.
Sakot - negali būti? Kaip aš prasiskolinsiu, jeigu niekada nesiskolinsiu, kaip aš visko neteksiu, jeigu nešvaistysiu?
Mintyse atlikime nedidelį eksperimentą.
Įsivaizduokim, kad sėdim už stalo, ir ta užstalės kompanija - tai visa Lietuva arba visas pasaulis - kaip jums geriau. Be mūsų nieko daugiau nėra.
Jeigu norime žaisti visuomenę, mes turėsime gaminti ir prekiauti vienas su kitu.
Mainytis daiktais būtų labai nepatogu - reikalingi pinigai.
Tarkim, aš esu bankas ir vienintelis galiu spausdinti pinigus. Lietuvos bankas, jeigu žaidžiame Lietuvą, Valiutos rezervo fondas, jeigu žaidžiame viso pasaulio imperiją JAV.
Antruoju atveju turėtume žaisti ne tik JAV, bet ir visą pasaulį, nes aš spausdinčiau dolerius visam pasauliui. Bet tai nesvarbu. Svarbu, kad aš vienintelis galiu spausdinti pinigus, o jūs, prasidėjus žaidimui, neturit nė cento.
Aš atspausdinsiu pinigų ir jums paskolinsiu. Tai bus paprasčiausi, niekuo nepadengti popiergaliai - kaip litas arba doleris. Pamirškite tarybinį rublį, ant kurio buvo parašyta, kad jis padengtas auksu, sidabru ir kitomis vertybėmis. Kažkada taip buvo rašoma ir ant dolerio. Dabar tai - “oficiali atsiskaitymo priemonė”. Tų priemonių galiu spausdinti kiek noriu ir kada noriu.
O skolinsiu jums už palūkanas, žinoma. Jeigu už stalo sėdit penki, išleisiu 500 pinigėlių ir kiekvienam paskolinsiu po 100. Metų gale turėsite grąžinti skolą ir dar 10 procentų palūkanų. Iš viso man turėsite atiduoti nebe 500, bet 550 pinigėlių. Iš kur jų tiek imsit, jeigu tesu išleidęs 500? Tų papildomų procentų, kuriuos irgi privalot grąžinti, paprasčiausiai nėra!
Jūs, žinoma, prašote, kad atidėčiau skolą arba paskolinčiau dar. Gerai, išleidžiu dar 500 pinigėlių. Dabar žaidžiam infliaciją - tie pinigėliai, kuriuos tebeturite saujoj, netikėtai nuvertėjo perpus. O visi jūsų daiktai pabrango dvigubai. Jeigu nori ką pirkti, tau reikia dvigubai daugiau pinigų. Vėl eisi pas mane, bankininką, skolintis dar?
Dabar apyvartoje vaikšto 1000 pinigėlių, o grąžinti metų gale man turėsit 1100. Ak taip, pamiršau - dar užsiliko pernykštė 50 pinigėlių skola!..
Įdomu, iš kur paimsite tiek pinigų, jeigu iš viso tėra tik tūkstantis?
Atrodo, visi po truputį lendate į mano kišenę. Juk skolindamiesi užstatėte man savo laikrodžius, marškinius, kelnes…
Pasidarys dar įdomiau, kai pradėsite skolintis vienas iš kito. Irgi už palūkanas, žinoma. Pinigų ir taip neužtenka, o jūs dar turite vienas kitam mokėti kažkokius mistinius procentus.
Jūs galit daryti puikiausius daiktus, siūti kelnes arba gaminti plastikinius langus, bet jūs negalite atsispausdinti pinigų. Pinigus spausdinu tiktai aš, iš jūs visi pamažu tampate mano vergais. Kažkuriam iš jūsų eina blogiau, ir jis bankrutuoja, palieka be švarko ir kelnių, kuriuos buvo užstatęs, o kiti galite džiaugtis, kad konkurentu mažiau. Bet neilgai - artėja ir jūsų eilė…
Kažkuris vienas iš jūsų, tarkime, Jonas ar Petras, gali parduoti savo kelnes, padaryti kokį biznelį, apmauti kaimyną, sukrapštyti palūkanoms ir ištrūkti man iš nagų. Tačiau jūs visi, visa jūsų kompanija, įsivaizduojama mūsų valstybė, iš skolų niekaip neišbris. Ką bedarytumėt, kaip netaupytumėt - skola visada bus didesnė už pinigų masę.
Žinoma, esat dori žmonės ir po truputį grąžinat skolą. Tarkim, atiduodate man atgal tuos pinigėlius, kuriuos aš atspausdinau, tą visą tūkstantį. O kur dar 150 palūkanų?
Štai toks galutinis finansinis rezultatas: dabar jūs visi neturit nė cento ir dar esate man skolingi 150. Tai vyksta ir realiame gyvenime. Tarkime, 2007 metais JAV vyriausybės ir gyventojų bendra skola pasiekė 53 trilijonus dolerių, o pinigų apyvartoje tebuvo 12 trilijonų dolerių. Palūkanos pinigus suėda greičiau, nei bankai juos spėja spausdinti.
Prasideda krizė. Atsitinka tai, ką dabar matom visuomenėj - žmonės yra, įrengimai yra, technologijos yra, žaliavų yra, bet visi stovi, prekyba apmirštą. Niekas negali judėti, nes nėra pinigų atsiskaitymams. Ir visai nesvarbu, ar jūs dirbote taip, ar dirbot anaip, ar išlaidavot, ar taupėt, ar jūsų premjeras buvo raudonas nuo vodkos ar smirdėjo konservais - pinigų paprasčiausiai nėra, nes jų ir negali būti. Valstybė veržia piliečiams diržus, pirmiausia spaudžia pačius mažiausius, traukia iš jų kišenių maistui skirtus skatikus, valstybės ir verslo nušerta bažnyčia trankosi kumščiais ir grasina dar pomirtine bausme, bet skola vis tiek didesnė už realius pinigus.
O mes žaidžiam toliau. Ką man, vieninteliam bankui, daryti? Juk aš - visų pinigų valdovas, jūsų tikrasis viešpats, ir man visai nenaudinga, kad vergai stovėtų be darbo. Vergai turite dirbti.
Atspausdinu vėl pinigų, paleidžia naują emisiją, pamažinu procentus… Mainai atsigauna, prasideda naujas ciklas. Žmonės vėl džiaugiasi - gyvenimas kyla. Kyla ir kyla, bet skola kyla greičiau…
Ir taip - iki dar didesnės krizės.
Po kiekvieno tokio jūsų kišenių išpurtymo vis daugiau jūsų daiktų pereina man. Aš jau turto turiu kur kas daugiau, nei jūs visi kartu sudėjus. Dabar aš vienas turtuolis, o jums, vergams, - trupiniai. Vieni susirgsit depresija ir eisite kartis, kiti bėgsite laimės ieškoti svetur. Bet nesvarbu - nuo palūkanų nepabėgsite niekur. Pabėgsite jūs - skola liks jūsų vaikams, ji bus gerokai didesnė, nes procentai auga.
Pinigai ir palūkanos - pats geriausias būdas nusavinti svetimą turtą ir pavergti tautas. Nereikia nei karo, nei okupacijos - skolininkai patys atneš savo pinigus. Pietų Amerika jau kada tarnauja Jungtinių Valstijų bankų imperijai, Azijos naftą irgi valdo ta pati galinga ranka. Ir nereikia manyti, kad šitas skolų šešėlis aplenks Europą.
Nesmerkime Graikijos. Graikai - mūsų pačių likimas.
Ir nekaltinkim Aliaus, kad jis negrąžina skolų. Nevadinkim jo tinginiu, nes jis dirba kaip dirbęs, nevadinkim jo blogu žmogumi, nes jis iš tiesų neturi iš ko sugrąžinti.
Mes visi - normaliausi žmonės. Viskas kaip buvę, tik iš mūsų atėmė pinigus.
“Mes visi kalti, - moko valdančioji religija. - Nėra žmogaus be kaltės - mes visi kalti nuo gimimo. Kalti už savo tėvų ir protėvių nuodėmes…”
Tuos žodžius galime perfrazuoti. Štai taip dabar jie skambėtų kur kas aiškiau: “Mes visi skolingi, visi mes paveldėjom skolą. O mūsų vaikai ir anūkai mokės už mūsų skolas… Amen.”
Darykit, ką norit.
Galite mušti save į krūtinę, ieškoti savo klaidų ir kalčių bei virvės.
Galite kreipti žvilgsnį kitur - į pačią vergovės sistemą.
Žiūrint, ką rodo jums televizorius.