Ko gero, tai pats paprasčiausias saulės kolektorius, kokį dar galima sugalvoti.
Štai skėtis - paprasčiausias prekybos centre nupirktas skėtis.
Išskėčiame, o vidus blizga ir atspindi šviesą. Aš jį išklijavau lipnia aliuminio folijos juosta:
Prie koto pritaisiau skardos laikiklį ir padėjau ant jo juodai dažytą skardinę su vandeniu. Kad vanduo negaruotų ir neaušintų visos skardinės, užmoviau nupjautą plastinikinio bambalio galą:
Na štai ir viskas. Palikime visa tai kokiam pusvalandžiui.
O dabar gerkime kavą:
Turiu pasakyti: vanduo skardinėje per pusvalandį neužvirė, pasiekė kokius 90 lazipsnių, o kavai plikyti tokios temperatūros užtenka. Visgi reikėtų plikyti ilgiau… Kitą puoduką dariau kitaip: įpyliau šaukštelį kavos į pačią skardinę, užlyliau vandeniu ir vėl palikau pusvalandžiui skėčio parabolėje. Dabar tikrai liuks!
Skėtis nėra visai taisyklinga parabolė, bet vis tiek saulės spindulius surenka į vieną vietą. Tiesa, mano skėčio židinio centras - ne visai patogioje vietoje, pernelyg arti skėtiklių, bet užteko ir tokio. Veikia!
Šita konstrukcija turi keletą labai svarbių privalumų ir trūkumų. Didžiausias privalumas - tai jos pigumas ir paprastumas. Foliją ant skėčio klijavau gal pusvalandį. Tokį parabolinį saulės kolektorių galima sulankstyti - nenaudojamas jis neužims vietos. Jis labai lengvas, nesunkiai valdomas, labai paprasta jį nukreipti tiesiai į saulę.
Tačiau mano skėtis mažokas, todėl surenka saulės spindulius iš nedidlio ploto. Todėl galingumas nedidelis. Nepasižymiu dideliu kruopštumu ir foiliją priklijavau ne visai tvarkigai, pridariau raukšlių, o raukšlės - tai spindulių nuostoliai. Turint didesnį skėtį ar visai didelį, tarkime, išskėčiamą pavėsinę, būtų galima ne tik kavą plikyti, bet ir pyragus kepti. Aš juk kepu savo senojoje prabolėje!
O štai mano draugas Deimantukas saulės kolektorių pasidarė iš televizoriaus antenos. Irgi veikia puikiausiai! Mano skėtis iš esmės yra tas pats, tik mažesnis.
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Skambina vieno daugiabučio bendrijos pirmininkė. Klausia: ar nepadėčiau jų daugiabučiui suprojektuoti saulės kolektorius vandeniui šildyti? O gal būtų galima šildyti ir butus? Vieno namo siena su balkonais yra į pietus, dar atvira būtų vakarinė siena…
Na, jeigu balkonai į pietų pusę, tai labai paprasta. Ant kiekvieno balkono reikėtų dėti po saulės kolektorių, ir nuo pavasario iki rudens kiekvienas butas turės dykai karšto vandens. Kai žmonės pamatys naudą, bus galima ir ant sienų pritaisyti saulės kolektorius, ankstyvą pavasarį kiekvienam butui jie varys šiltą orą….
- O ar negalima būtų kaip nors visą karštą vandenį surinkti į vieną vietą, tarkim, rūsyje arba ant stogo, jį apskaityti, o tada paleisti į butus?
- Tikriausiai galima, - sakau aš jai. - Bet kam šito reikia? Juk daug paprasčiau ir pigiau, kada kiekvienas turės savo karštą vandenį…
- Jeigu kiekvienas turės kas sau, kokia man nauda? - išsidavė bendrijos pirmininkė.
Aha! Gudri moterytė! Dar tik bendrijos pirmininkė, o jau mąsto kaip moderni magnatė. Kokia magnatui nauda, jeigu kiekvienas žmogelis turės nuosavą energetiką? Jeigu kiekvienas gaus dykos šilumos ir elektros?.. Iš kur pelną paims magnatukas? Kaip jis tada įkinkys mažus žmogelius, kokius pakinktus uždės?..
Norint kinkyti žmones, reikia iš jų atimti resursus, pačiam užvaldyti energijos šaltinius. Centralizuota sistema - pati patogiausia monopoliui. Centralizuotas vandens, elektros, šilimos tiekimas - idealu. Dar būtų gerai centralizuoti oro tiekimą, vėją, saulės šviesą… Tada jau visi patektų į kumštį.
Optimistai sako, kad aš pesimistas. Piešiu pernelyg juodus vaizdus. Juk yra technologijos. Ateis technologijos ir išvaduos.
Teoriškai jau ir dabar kiekviena šeima gali turėti savo elektrinę ir katilinę. Taip, atsiranda tokių technologijų. Kiekvienas kaimietis ant stogo galėtų išsikelti saulės bateriją, pasistatyti nedidelę vėjo jėgainę, vandenį ir kambario orą šildyti saulės kolektoriais. Ne ką blogiau būtų mieste - stogas, balkonai, sienos puikiausiai tiktų saulės baterijoms ir saulės kolektoriams, ant stogo dar būtų galima pasistatyti nedidelius vėjo malūnus ir sukti elektros generatorius. Bet…
Kokia nauda iš to monopolistui? Ar jis kvailas, kad leistų tokią anarchiją?
Grįžkime prie to daugiabučio. Kokia nauda bendrijos pirmininkei, gudriai moterėlei, jeigu ji negalės į vieną vietą surinkti visos šilumos, apskaityti jos, nustaityti, o tada nustatyti kainą ir parduoti butams kaip savo? Daryti projektą? Jeigu kiekvienas butas saulės kolektorius darysis pats sau, tai ji nė tam dideliam projektui juk negalės vadovauti! Kas jai nubirs?
Ta gudri moterytė - tik monopolio modelis. Tikrųjų magnatų nasrai platesni, jie nesismulkins dėl buto - nesunkiai apžioja miestą. Moterytei nereikia savarankiško buto, magnatas nepaleis iš nagų viso namo. Kokia jam nauda, jeigu kiekvienas daugiabutis turės katilinę, savo (tegu ir bendrus) saulės kolektorius, savo vėjo malūną, savo saulės baterijas?..
Ne, gerbiamieji, resursai priklauso magnatui! Prie kiekvienos trobos neturi stovėti po malūnėlį, ant kiekvieno stogo nereikia saulės baterijų, negerai ir saulės kolektoriai, jeigu turės kiekvienas.
Vėjo jėgainės turi būti galingos, centralizuotos, kad gamintų elektrą visam dideliam miestui, o visas miestas mokėtų vieną monopolinę kainą. Saulės baterijos ant namų ir nestatomos, jos tvarkingai vežamos į plačius laukus, o iš ten energija varoma laidais į kiekvieno namus. Kuriami beprotiški centralizuotų saulės kolektorių projektai - vietoj to, kad kiekvienas namas pasiimtų sau šilumos, šalia miesto statomas galingas superkolektorius, iš ten šiluma vamzdžiais varoma į daugiabučius.
Sakote, nuostoliai? Taip, labai dideli nuostoliai šilumą varinėti žeme ir šildyti gruntą - tai žino kiekvienas miestietis, kuris matė žiemą ant šilumos trasų augančią žolę. Nuostolinga ir elektrą varyti laidais šimtus kilometrų, bet… Nuostoliai juk ne monopoliui. Magnatas pakels monopolinę kainą, ir viską padengs vartotojas - tas pats įkinkytas žmogelis, kurį dar taikosi įkinkyti ir daugiabučio pirmininkė.
Kol kas saulės nei vėjo labai nereikia - yra naftos. Gali būti, ji kada nors pasibaigs. Tiesą sakant, niekas nėra atlikęs žemės resursų inventorizacijos, apie tą pasibaigimą tik kalbama. Magnatai mums pakelia naftos ar dujų kainą ir sako: keliam kainą todėl, kad baigiasi. O mes turim tikėti. Ką mums daugiau daryti?
Kiti sako: ir tegu baigiasi! Pasibaigs nafta - ištrūksim iš pančių!
Jų mąstymas toks: kai pasibaigs nafta, pasibaigs ir naftos magnatų galybė. Jie mums daugiau nediktuos monopolinių kainų!
O ką mes kūrensim? Optimistas sako: kam mums nafta, jeigu aplink šitiek dykos energijos! Pasižiūrėk aplink, sako man optimistas, vėjas dykai suka vėjo jėgainių sparnus, saulė dykai daro elektrą!.. Yra naujų technologijų, jos išvaduos iš monopolistų vergovės!
Džiaugiuosi ir aš: technologijos mus išvaduos! Vėjas prisuks kiekvienam pinigų, o saulė dykai iškeps pyragus!
Teoriškai jau ir dabar kiekvienas galim turėti po katilinę bei elektrinę, o juk bus naujesnių, dar geresnių technologijų!
Teoriškai galim, o praktiškai nieko neturim. Taip, aš matau, vėjas dykai suka vėjo malūnų sparnus. Malūnai kieno? Korporacijų. Korporacijoms vėjas ir suka. O korporacijos suka iš mūsų kišenių dvigubą kainą. Dar brangiau mūsų kišenei dyka saulės baterijų elektra - jų savininkai lupa tris kartus brangiau, nei mažmeninė kaina. Išeitų, saulė - ne mūsų, saulė - irgi korporacijų.
- Bet juk yra technologijos!.. - pažaliavęs šaukia man optimistas. - Kiekvienas galim turėti!
Jei galit, eikit ir nusipirkit. Uždirbkit kelis milijonus, pasistatykit vėjo jėgainę - parduosit elektros dar ir kitiems… Nuklokit savo laukus saulės baterijomis. Kelis milijonus turėkite savo, kitus kelis milijonus gaukit iš banko. Eikit, turėkit. Technologijos jus išvaduos.
Aš irgi žinau, kad technologijos geros. Jos gali gaminti elektrą iš saulės, iš vėjo, iš jūros bangų. Nesvarbu - iš ko. Svarbu turėti tas technologijas. Nei aš, nei tu, nei to daugiabučio žmogeliai jų neturėsim. Šiandien neaišku, kas jas turės. Seimuose, vyriausybėse, biržuose, bankuose ir galvose vyksta karai dėl energijos rinkų. Naftos monopolį dabar pasišovė nustumti kitas monopolis. Tas kitas, naujasis, monopolis sako esąs geresnis. Daug sykių brangesnis, užtat malonesnis. Juk dykai varo naujųjų magnatų sparnus!
Einu, pasimelsiu vėjo malūnui.
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Vakar sėdėjome ant žolės ir neatsakingai pliurpėme apie tariamą kunigų pedofiliją, bedievių eskaluojamą bažnyčios godumą bei kitus išsigalvotus šmeižtus, o tada man apsireiškė Dievo ranka su baltu kryžiu ant delno. Dabar visai kitaip žiūriu į gerbiamų dvasios tėvų sielovadą, aukštosios hierarchijos kuklias dvasines pajamas ir Beniaus XVI neklystamumą.
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Vakar blogai pagalvojau ir dar pasakiau “blet”, po to puoliau ant kelių tarp spygliuotų vielų ir pusę dienos paskyriau skausmingai atgailai. O šiandien einu išpažinties. Einu į bažnytėlę dvasiškai pakylėtas - man juk nereikia sukti galvos, ką išpažinti kunigui. Aš juk pasakiau “blet” ir dar blogai pagalvojau! Jbtvm, kaip aš nusidėjau!..
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Kelinta diena Alius Sakinis niekaip nerado savęs. Skaitė knygą ir staiga pasijuto nesavas. Ta knyga buvo apie savęs radimą. Ji paskatino Alių ieškoti, bet jis negalėjo rasti. Namuose - nesavas, kieme - nesavas, daržinėj - irgi kaip ne pats. Kur jis galėtų būti?
Alius nuėjo aludėn, bet čia niekas jokio Sakinio nebuvo matęs. Vienas alaus veteranas sakė girdėjęs apie kažkokį Alių, tikrai šaunų vyrą, kuris vienu sykiu išgerdavo penkis bokalus, bet paskui jam susisuko protas, ir niekas jo čia daugiau neregėjo.
Iš aludės Alius užsuko bažnyčion, pasisukiojo šiek tiek tarp davatkų, bet nerado nė savo žymės. Įtempė galvą - gal prisimins, kaip čia pasikrikštijo? Bet atmintis nieko nesakė. Gal buvo ne ta bažnyčia? O gal krikšto tėveliai užsuko į smuklę, išgėrė penkis bokalus, o pakrikštyti vaiką pamiršo? Gal Alius - visai ne krikščionis?
Darbe Aliaus irgi niekas nematė. Seniai metė mylimą savo kontorą, trenkė durim, išvažiavo kažkur į kaimą ir dabar muša dinderį. Bet policijoj apie tai nebuvo jokios informacijos, piliečio Dinderio pareiškimo negauta, apie jokį sumuštą Dinderį nieko nežinoma.
O gal Alius stovi rūkyloj, traukia dūmą ir plepa su bobomis? Bet rūkykloj - tik lašinių gabaliukas ir sudžiūvęs karosas…
Bet apsvarstykim rimčiau. O jei paskelbus paiešką? Kaip jis įvardins save? Kokios svarbiausios žymės? Kas jis toks? Ciklotimikas, šizotimikas ar neuroleptikas? Vandenis, vėžlys, svarstyklės, žuvis ar banginis? Ar jis patriotas ar kosmopolitas? Kairysis, dešinysis, kairiojo centro pakraščių liberalas?.. Kokio savęs jis ieško?
Alius žiūri į veidrodį, o ten - nepažįstamas veidas.
- Kokio velnio tau reikia? - klausia tas nepažįstamas.
- Nežinau, kaip rasti save, - pasiguodė Alius. - Nusivariau nuo kojų.
- O tu neieškok, - atsakė tas nepažįstamas. - Pasivalkios - pareis. Kiek sykių buvo prasmegęs!
- Bet norėčiau pažinti tave… Nu, save… Net nežinau - tave ar save, bet norėčiau pažinti.
- O kam? - patraukė pečiais nepažįstamas Alius. - Kokio dar tau pažinimo?
- Na, koks aš esu?.. Etiketės niekaip neišsirenku.
- O kur ją klijuosi? Ant subinės?
- Bet juk reikia surasti save, reikia save pažinti! Knygą skaičiau, kaip surasti save, bet nieko man neišėjo, pasijutau nesavas…
- Aha, knygą skaitei! - nusijuokė tas kitas Alius. - Duok šen!..
Alius paklusniai padavė. Tas kitas trenkė knygą į kampą.
- Eik malkų parnešti! Matai - nebėra.
Alius nuėjo, parnešė malkų.
- O knygą išmesi? - paklausė to kito, bet jo nebebuvo. Tas kitas dingo kažkur. Pažiūrėjo į veidrodį - ten buvo jis pats. Jis pats ir nieko daugiau.
Alius nuėjo į kampą, paėmė knygą.
- Išmesti šitokią knygą!.. - pasipiktino Alius. - Gal durnas?..
Pavartė knygą, tvarkingai padėjo ant malkų. Bus prakurams.
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Šį rytą internete radau naują žaliųjų kvietimą. Dabar aš turiu išgelbėti orangutangus. Oho!.. Mūsų kaime nėra nė vieno nykstančio orangutango, kaip man jį gelbėti? Nei aš turiu pinigų nulėkti kažkur į Pietryčių Aziją, nei aš ką padarysiu… O jie nesulauks mano pagalbos.
Seniai pripratau prie kvietimų sumažinti ozono skylę kažkur danguje, išgelbėti Grenlandijos ledynus, likviduoti šiukšlių pramonės padarinius, apsaugoti klimatą nuo metalurgijos korporacijų skleidžiamų dūmų… Į tokius raginimus nebekreipiu dėmesio, man jau atrodė, kad turiu tvirtus šarvus nuo įkyraus žaliųjų baksnojimo. Orangutangas - kas kita. Juk tai - gyvas padaras. Tas vargšas žvėrelis, kurio negaliu išgelbėti, pažadino miegančią sąžinę.
Jaučiu, kad darausi vis didesnis nevykėlis.
Nei sustabdysiu šiukšlių pramonės, nei uždarysiu metalurgijos korporacijų, nei išgelbėsiu velniai žino kur gyvenančio orangutango, ir ta bejėgystė paskatina mane savigraužai. Savigrauža verčia aiškiau suvokti šventosios bažnyčios sukurtą egzistencinę kaltę. Kaltę dėl to, kad valgai duoną, kad geri vandenį, kad kvėpuoji deguonį, kad nusišlapinai miške ant žolės. Kaltę dėl to, kad gimei ir gyveni.
Nuo seno už viską kalčiausi patys mažiausi. Dėl bado kalti ne tie, kurie atėmė duoną ar supylė grūdus į vandenyną. Bažnyčios viešpatavimo metais kalčiausi būdavo žydai, šėtonas, eretikai ir žmogaus prigimtis. Patys vergai kalti, jei mirė iš bado. Juk per mažai meldėsi, per daug pasikėlė ir savo vaikams reikalavo duonos. Jie per mažai atgailavo ir susilaukė dievo bausmės.
Gerai nukreipta kaltė visada lyg bumerangas. Vergui sugrįžta kaltė dėl to, kad jo šeimininkas žiaurus, godus, kad jis naikina viską aplink, įskaitant ir savo gyvybei taip reikalingą aplinką. Kaltė užgriūva aukas, o kapitalui lieka gryna nekaltybės plėvelė. Lieka saugi ir šventa paties viešpaties dievo sukurta tvarka. Kiekviena valdžia nuo dievo, ir nėra valdžios, kuri nebūtų nuo dievo. Taip sakė apaštalas.
Naujieji, žalieji apaštalai kalba labai panašiai ir daro tą patį. Jaučiuosi kaltas dėl vargšų beždžionių žūties.
Kaltas dėl oro, dėl užteršto vandens, dėl tos prakeiktos ozono skylės!
O mano bičiulis Alius Sakinis nesuka sau smegenų. Aną sykį nuėjo kažko į bažnyčią, kartu su visais parkrito ant kelių ir ėmė balsu sakyti tokius žodžius:
- Plaktukas, plaktukas, plaktukas labai!..
Priėjo klebonas ir pašnibždėjo į ausį:
- Kvaily, sakyk ne plaktukas, o kaltas!
Bet varė jis savo:
- Plaktukas, plaktukas, plaktukas!..
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Šitą ankstyvą rytą, nuskambėjus Prisikėlimo varpams, už kampo sutikau Jėzų Kristų. Jis buvo ilgais plaukais, vešlia barzda, liūdno veido ir pamušta akimi.
- Jėzau, tu tikrai priskėlei iš kapo! - sušukau nustabęs ir priėjau arčiau.
- Baik išsipisinėti, - atsakė man Jėzus Kristus. - Sakyk, kur čia gyvena Antosė?
Antosė gyvena kitame miestelio gale. Dievo kraujo ji pati neverda, bet visada galima gauti. Girdėjau, būna ir smilkalų.
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Tryškių istorija labai panaši į JAV kunigų pedofilų bylas. Giliai tikintys katalikai žemaičiai patikėjo aferistui kunigui savo pasus, ir tas jų vardu išdarinėjo finansinius nusikaltikmus. Amerikiečiai giliai tikintys katalikai pedofilams kunigams patikėdavo savo vaikus, ir gašlūs bažnyčios kuiliai juos prievartavo visais įmanomais būdais.
Teisėsaugai tiriant Tryškių klebino bylą, paaiškėjo, kad jis darė įtaką liudytojams, ir tie, paveikti savo dvasinio tėvo, ėme keisti parodymus. Savo aukas bei liudytojus psichologiškai spaudė ir JAV kunigai pedofilai, gąsdindami juos pragaro kančiomis.
Tačiau profesionalai dvasiškiai aukas veikė dar ir savotiška hipnoze. “Kaip mes galėjome nematyti ir nesuprasti, kad su dukra viename kambaryje nakčiai paliktas jaunas kunigas prievartauja mažametę mergaitę?” - vėliau stebėjosi keletą metų kunigo prievartautos dukros tėvai.
Tikrai, kodėl jie nematė? Kas jiems neleido matyti?
Daug ką pasako pats žodis “lengvatikiai”. Lengvai patikėję apgaule, žmonės tampa nesunkiai pažeidžiami. Iš kur jų silpnumas? Kas juos daro bejėgius? Niekas daugiau - tikėjimas, tas tikėjimas gali būti toks stiprus, kad nugali visus signamus, kuriuos būtinai pastebėtų normalaus tėvo ar motinos akys. Kas, ar ne tikėjimas įgaliotuoju dievo atstovu padarė žmogų tokiu naiviu ir pažeidžiamu?
- Jie prisiekia, padėję ranką ant Biblijos: “Tepateda man Dievas!..” - piktinasi internete viena komentatorė. - Kokia apgaulė!
Stop. Čia gali nebūti apgaulės, čia gali būti atsakymas.
Kodėl dievo pagalbą laikyti apgaule? Argi ne dievas padėjo apkvailinti prievartaujamų kūdikių tėvus, argi ne dievo įvaizdis paveikė giliai tikinčiuosius žemaičius?
Kieno vardu veikia kunigas, kai teikia vadinamuosius sakramentus arba atleidžia būtas nebūtas nuodėmes? Kas jį įgaliojo? Sakote, vyskupas? O vyskupą, popiežių?.. Argi ne virš jūsų galvų gyvenantis dievas?
Būna, kad žmonės piktai susiginčija, koks yra dievas. Jie mėgina remtis paties “dievo žodžiu” - Biblija. Bet jeigu krikščioniui pasakysi, kad dievas yra pavydus, žiaurus ir kerštinas, krikščionis gali labai, labai įsižeisti. Kodėl? Juk būtent taip dievas kalbėjo apie save pačioje Biblijoje, toje knygoje, kurią visos krikščionių bažnyčios taip garbina!
Krikščionis sakys, kad dievas yra mylintis, gydantis ir atlaidus, kad jo atlaidumas yra begalinis. Jis sakys, kad remiasi Biblija, o keisčiausia - jis irgi sakys teisybę! Biblijos dievas yra ir toks, ir toks. Jis ir žiaurus, ir mylintis, ir kerštingas, ir atlaidus. Jis draudžia žudyti ir liepia skersti tautas, įskaitant moteris, kūdikius, o kartais - ir nusidėjėlių gyvulius. Dievas - ir gydantis, keliantis iš mirties, bet dievas ir žiaurus patalogiškai.
Tai koks yra dievas?
O kokio jums reikia?
Biblijos dievą gali pasirinkti pagal savo skonį, apgeidavimus ar situaciją. Seniai yra pastebėta, kad žiaurių ar baikščių žmonių dievas yra žiaurus ir kerštingas, skrupulingų pedantų dievas yra labai priekabus, jis smulkmeniškai skaičiuoja mažiausią nuodėmę, o linksmo žmogaus ir dievas linksmesnis, jis gali būti visai nepiktas. Kiekvienas turim asmeninį dievo vaizdinį, kurį mums kūrė tėvai, seneliai, visa aplinka bei patys šiek tiek prikišom nagus.
Yra asmeninis dievo vaizdinys, bet yra ir “visuotinis dievas”, susocialintas jo variantas. Jeigu tokio nebūtų, mes apskritai negalėtume kalbėti šita tema, mes nesuprastume, ką sako kitas, kalbėdamas vien apie savo asmeninį, jam vienam pažįstamą dievo įvaizdį.
Štai tas kolektyvinis dievas yra svetimoji jėga, jis - visų religijų pats pagrindinis įrankis. Asmeninio dievo paveikslą šiek tiek kooreguojame patys, o tas “visuotinis” - tai kunigų, popų, žynių, mulų, šamanų ir paties Vatikano valdomas slibinas. Tai kunigų užsiundytas dievas padaro žones tokius naivius ir bejėgius, tai jis atima protą, garbę ir pinigus, tai jis siunčia minias į karus arba išprovokuoja pogromus, tai jis padeda kunigams pedofilams prievartauti kūdikius, tai jis nutildo liudytojus, kai tie pamato bažnyčios apgaulę.
Prisimenu tipišką įvykį Akmenės rajone, kada kunigas pragėrė parapijos pinigus, nesumokėjo jų elektros tinklams, ir tie prieš pat Velykas bažnyčiai atjungė elektrą. Vienas giliai tikintis verslininkas padengė kunigo padarytą skolą, o mes norėjome apie tai parašyti. Tačiau giliai tikintis verslininkas apsisakė kalbėti. “Aš neisiu prieš savo tikėjimą”, - sakė jis. Tikėjimas baisiuoju dievu nutildė pamaldų verslininką.
Šis tikėjimas bažnyčios sukurtu dievu nutildė ne vieną Airijos kunigų ir vienuolių pedofilų prievartautą vaiką. Pedofilai ir jų vyskupas (dabar jis Airijos kardinolas) savo aukas gąsdino dievo bausme, jeigu tie prasitars policijai. Ganytojai pasinaudojo dievo galia, ir tas užčiaupė vargšelių burnas.
O iš kur tokia bažnyčios dievo galia?
Iš jūsų tikėjimo, iš kur daugiau! Iš jūsų tikėjimo savo bažnyčia, bažnyčios tarnais ir jų stebuklingomis galiomis.
Pats dievas čia nieko dėtas. Juk matėm - jūsų pačių susikurtas asmeninis dievo įvaizdis gali būti ir linksmas, ir geras, ir atlaidus, jis gali veikti ir kaip psichoterapijos priemonė, tam tikras placebas - atleiskit už tokį medicinišką žodį. Jūsų dievas - jūsų pačių, ir kol esate sveiko proto, ne šizofrenikas, jis tikrai nepakenks, kaip nepakenkia verkiančios saulės metafora ar mylimu broliu pavadintas klevas kieme, kaip suasmenintas kosmosas ar motule virtusi žemė.
O tas dievas, kurį valdo, reguliuoja, užsiundo kiti?.. Štai tas dievas ateina jūsų pavergti! Jūs patys jam nieko padaryti negalite, jūs niekaip negalit paveikti svetimo dievo. Kiti jam suteikia stebuklingas galias, kiti parenka jam charakterio bruožus.
Tai religijos dievas, o religija - būdas pavergti ir užvaldyti jus iš vidaus. Jūs matysite tiesą, bet negalėsit ištarti. Jūsų vaikus prievartaus galingąjį dievą užvaldęs kunigas, o jūs negalėsit padėti. Jūsų sunykęs protas geriau apsimes, kad nieko nemato, kad nieko nežino, kad nieko tokio negali būti.
Atrodo, prišnekėjom… Pats laikas pas Tryškių kleboną nuodėmių atleidimo!
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams
Vakar pradėjome šildyti nebaigto šiltnamio žemę. Daroma taip: 12 V ventiliatorius vamzdžiu varo į žemę orą, tas po žeme vamzdžiuose atvėsta ir kitame gale išlenda lauk.
Lauko oras buvo 3 - 4 laipsniai, o iš žemės jis išeidavo gerokai atvėsęs, vos pusės laipsnio. Išjungus ventiliatorių, termometro daviklis po žeme užfiksuodavo - 0,5 laipsnio. Dar tebėra stiprus įšalas, bet mes tikimės tokiu būdu jį daug greičiau išvaryti.
Į žemę pusės metro gylyje mes su Vincu rudenį esame įkasę 10 cm skesmens plastikinius kanalizacijos vamzdžius. Kondensatui susigerti išpjaustėme skylių.
Bet rudenį šiltnamio nebaigėme - jis liko be stogo. Kada uždengsime stogą, šiltnamyje oras įšils labiau, daug šiltesniu šildysim žemę. Įšalas ilgai neišsilaikys, dėl to nėra jokių abedjonių.
Koks darbo tikslas? Pagreitinti pavasarį?
Taip, mes iš tiesų tokiu būdu tikimės pagreitinti pavasarį. Bet ne tik. Įšildžius žemę, galima bus per šalnas jau iš žemės varyti šiltesnį orą ir apsaugoti augalus nuo šalnų. O karštomis vasaros dienomis tokiu būdu vėsinsime šiltnamio orą, šilumą vėl suvarydami į gruntą. Atgal šiltnamiui šilumą sugrąžinsime naktimis ir tokiu būdu išlaikysime pastovesnę oro temperatūrą. Gali būti, taip mums pavyks pratęsti šiūltnamio vasarą ir truputėlį nukelti rudenį.
Grunto šildymas ir jo panaudojimas vietoj šilumos akumuliatoriaus nėra mūsų išradimas. Esame skaitę, kad daržininkai vamzdžius į žemę kasa tik 30 centimetrų. Mes įkasėme pusę metro. Daržininkams reikalingas šiltesnis dirvožemis, nes augalus jie sodina žemėje, o mes darome hidroponikos daržą, ir žemė mums reikalinga tik kaip šilumos akumuliatorius. Pernai mažesniame hidroponikos darže paskutinius agurkus nurinkome spalio 15 dieną.
Bet pernai nebuvo šalnų! Šiemet šalnas, jeigu jų bus, tikimės atlaikyti naujuoju įrenginiu.
Kainavo jis ne tiek daug - apie 150 litų. Ventiliatoriaus valdymui panaudojome paprasčiausią savadarbį valdiklį, kuris naudojamas saulės kolektoriuose. Valdiklis įjungia ventiliatorių tik tada, kai oras lauke šiltesnis, nei žemėje. Jeigu kurią naktį atšals, valdiklis išjungs ventiliatorių ir neleis aušinti žemės. Vasarą valdiklio daviklius sukeisime vietomis, ir jis ventikliatorių įjungs tik tada, kai oras bus šiltesnis žemėje. Viskas labai paprasta ir nebrangu.
Esame skaitę, kad taip panaudojant įšildytą gruntą, galima atlaikyti ir -10 laipsnių šalnas. Kol kas to negalime nei patvirtinti, nei paneigti. Eksperimentas tik prasideda, jo rezultatus pranešim vėliau.
PAPILDYMAS: Lygiai po šešių dienų, kai pradėjome šildyti gruntą lauko oru, Kovo 24 dieną, šiltnamyje įšalo nebeliko - metalinis virbas visur labai nesunkiai smigo į žemę. Dar sykį noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad šiltnamis stovėjo be stogo, lauko oras, kurį varėme į žemę, nebuvo nei kiek pašildytas, galima sakyti, tai net nebuvo šiltnamis. Vadinasi, sandariame, “tikrame” šiltnamyje pavasarį tokiu būdu galima būtų pagreitinti dar labiau.
Daugiau panašių dalykų rasite čia
Rodyk draugams
Ką man daryti, kad būčiau laimingas?
Vos tik spėjau paklausti, apstojo būrys laimės pardavėjų ir mokytojų. Būsi laimingas, sako jie man, jeigu turėsi Soni televizorių, jeigu nusipirksi Tojotą, jeigu gersi CocaCola. jeigu lankysi teniso klubą, jeigu įstosi į skautus, jeigu uždirbsi daug pinigų, jeigu padarysi karjerą, jeigu tapsi čempionu, jeigu gausi mokslų daktaro laipsnį, jeigu laimėsi grožio konkursą, jeigu turėsi didelį namą su garažu, jeigu priklausysi prestižiniam sluoksniui, jeigu… Kiek daug pasiūlymų!..
Reikia labai, labai daug padaryti, kad būčiau laimingas.
Viena interneto aštrialiežuvė laimę matuojasi taip:
Nusipirkau batus - nėra sijono.
Nusipirkau sijoną - nėra palaidinės.
Nusipirkau palaidinę - nėra striukės.
Nusipirkau striukę - nėra tašės.
Nusipirkau tašę - batai netinka…
Laimė - tarsi vaivorykštė: bėgi, bėgi, bet niekaip nepaveji. Tai viso gyvenimo rūmas, kurio niekaip negali pastatyti… Gal nė nevargti?
O gal laimė - visai ne daiktas, kurį nusipirktumei lizingu, ne prizas, kurį laimėtum, atbėgęs pirmas?
- Taip, taip! - sušunta dvasiniai mokytojai. - Laimė - tai ne kažkas, ką nusipirktum už pinigus!
Norint pasiekti laimę, reikia lipti į dvasines aukštumas. Yra daugybė taisyklių, kurias įvykdęs, pasieksi dvasinį rojų. Kai kurias žinau iš vaikystės: eiti išpažinties, aukoti bažnyčiai, žegnotis ir melstis, o siekiant didesnės laimės, reikėtų pėsčiam nueiti į Kryžių kalną, nuvažiuoti į šventąją žemę, užsidaryti kur nors vienuolyne, atsisakyti moterų ir kitos niekingos žemiškos laimės… O svarbiausia taisyklė - viską daryti iš meilės ir žemišką turtą, kurio taip trokšta širdis, iškeisti į dvasinius lobius.
- Turi paniekinti žemišką lobį, - sako sielų ganytojas, atsisėdęs ant dolerių maišo. O tie, kurie moko taikos ir meilės, daugelį amžių skelbė šventuosius karus. Net mūsų parapijos dvasinis tėvas, kuris į namus pristato neįkainuojamą dvasinį turtą, prie mano lūšnelės atvažiuoja pačios aukščiausios markės naujausiu limuzinu. Pažiūriu į limuziną, į riebų švytintį veidą, ir tie barteriniai mainai žemiškieji - į dvasinius man pasidaro neaiškūs. Tuo labiau - be detalios sutarties… Jeigu dvasinė prekė tokia gera, kodėl pardavėjas neima pats?
Ar neteks man visą amžių kentėti be laimės?
- Taip, taip, mes pasmerkti kančiai! - sako naujos vados laimės mokytojai. Tai indiškų smilkalų pauostę naujieji laimės prekeiviai, kurie siūlo dar vieną laimingą kelią. Atsirado netgi nauja profesija - laimės mokytojas. Interneto naršyklėje parašykite tuos du paieškos žodžius, ir surasit bent kelis uždarbiaujančius laimės mokytojus, kurie žino geriausiai, ko trūksta jums iki laimės.
Pirmiausia jūs turit suprasti prigimtinę savo nelaimę, kuri veda į kančią. Iš tiesų žmogui užtektų visai mažai, bet jis iš prigimties nori daug, labai daug, vis daugiau ir daugiau, jis ima norėti visko, o visko tai juk negaus! Tie norai, šitas troškimas - štai jums kančios šaltinis!
O kaip nugalėti prigimtį? Tai ilgas dvasinis kelias, kurį žino guru. Jeigu seksi tuo uždarbiaujančiu laimės mokytoju, atliksi daugybę visokių ritualų, mintinai išmoksi kažkokias vedas, atsisakysi mėsos, nuraminsi kitus troškimus, tai vieną dieną pats nugalėsi save. Tu pargriausi save ant žemės ir kažkokį ego išplėši sau iš širdies. Tas ego - tai ne visai iš Froido teorijų, tai kažkokia mistinė tavo dalis, kurią turi sunaikinti.
Ar taip, ar kitaip - turi save nugalėti. Ar eisi į Rytus ar eisi į Vakarus, turi nugalėti save. Arba sunaikinti netikusį ego, arba išvalyti nuo Ievos laikų subjaurotą prigimtį. Tavo didžiausias priešas - tu pats.
Dar neskubėsiu griauti savęs ant žemės, užsimūryti vienuolyne, išsiplėšti netikusį ego ar išsikastruoti. O jeigu pasukčiau kur nors kitur - į Šiaurę arba į Pietus?.. Ar ten - tokia pat prigimtis?
Ar elnių ganytojas svajoja apie Tojotą, ar jo žmona negali be perlų apyrankės, ar jų jauniausia dukra žino ką nors apie grožio karalienės karūną? Ar džiunglių pavėsyje snaudžiantis negras sapnuoja mokslų daktaro laipsnį, ar jis negali be limuzino, ar jis nelaimingas be limuzino?.. Ar jie trokšta pačio naujausio Samsung telefono, ar juos valdo troškimas įsigyti indų plovyklą ir mikrobangę krosnelę?
O taip, jiems niekas nesiūlo! Jiems niekas dar neparodė naujausių blizgučių ir neįtraukė į nesustabdomą gaminu - perku - vartoju ratą. Tas didžiulis socialinis ratas pastatytas seniai, bet visada jį suko tie patys darbiniai žmonės ir gyvuliai. Kad eitų greičiau ir prisuktų daugiau naudos, šeimininkai anksčiau visiems užpliekdavo rimbu. Dabar jie rimbą naudoja tik arkliams, asilams ir kitiems gyvuliams paskatinti, o žmogui turi geresnę priemonę. Kad šunys bėgtų greičiau, eskimai po nosimi jiems pakabina dešrelę, o turtingų šalių šeimininkai žmonėms pakabina laimės iliuziją.
Tai gali būti ir limuzinas, ir jachta, ir naujas kompiuteris, ir čempiono titulas, ir “Švyturio” bambalis. Bet vos tik pasieki vieną laimės objektą, tuoj pakiša kitą, dabar jau tikrai patį, patį geriausią. Ir taip negali sustoti, turi sukti gamybos - prekybos - vartojimo ratą ir duoti grynąjį pelną. Reklamos gundomam žmogui ima atrodyti, kad jam tikrai reikia gražesnės, brangesnės mašinos, kad jis tikrai turi išmesti dar gerą kompiuterį ir pirkti kitą, naujesnį. Turi dirbti daugiau, šokti aukščiau, turi aplenkti savo kaimyną. Kaip sako šeimininkų filosofai, tokia tavo prasmė, toks pašaukimas, tokia, po velniais, prigimtis!
Nusipirkau batus - nėra sijono, nusipirkau sijoną - nėra palaidinės…
O laukinis guli štai po medžiu be sijono ir be palaidinės. Nukrito bananas - suvalgė ir guli toliau. Prieina turistas iš Vakarų, kažkoks apsukrus vadybininkas, ima jam pamokslauti:
- Kaip tau ne gėda? Ko nieko nedirbi?
- O kam?
- Šitiek bananų, o tu jų nerenki!
- Kam?
- Surinktum, nuneštum į turgų, parduotum, gautumei pinigų…
- O kam?
- Karučius nusipirktumei, į turgų nuvežtum daugiau bananų, uždirbtum daugiau pinigų. Paskui sutaupytumei didelę sumą, įsteigtumei įmonę, pats būtumei bosas, eksportuotumei bananus į Europą. Tu žinai, kokios Europoj bananų kainos? Tau dirbtų šimtai, tūkstančiai negrų, o tu vieną dieną galėtumei ir nebedirbti. Išvyktum pailsėti kur nors į šiltuosius kraštus, parkristum kur nors po bananų medžiu. Guli sau laimingas tada… - įsisvajojo vadybininkas. - Nukrito bananas - suvalgei, ir niekas daugiau nerūpi!
- O ką aš darau? - paklausė jo mokinys.
Atrodo, užteks apie prigimtį.
Užteks apie kančias. Štai mano bendravardis Alius Sakinis neturi prestižo, brangaus kostiumo ir limuzino, nedaro karjeros, nėra čempionas, nematė jis Vatikano dvasinių lobių, bet kenčia tiktai nuo slogos.
Kitas gyvenimas
Rodyk draugams