Musė užrėpliojo ant rankos. Susierzinęs norėčiau nutrėkšti, bet nespėju - ji pakyla anksčiau, nei mano ranka trenkia per ranką.
Plekšt!..
Tas mažas vabaliukas taip gerai padarytas! Šimtus metų žmonės mėgino nukopijuoti jos skrydį, kol pagaliau pavyko pagaminti šiokį tokį į musę panašų plastnojantį aparatą. Bet tas varganas mechanizmas nė iš toli neprilygsta tobulam Dievo (Gamtos) kūriniui.
Musės taip lengvai nepagausi.
Aš turiu treniruotis ir galiu ją sumedžioti. Aš daug gudresnis už ją. Aš galiu suvokti, kas vyksta, galiu ne tik sumedžioti - aš galiu atsisakyti medžioklės. Aš laisvas, mano galva - ištisas kosmosas.
Žmogus - didžiausias Kūrėjo (Gamtos arba Dievo, kaip norit) šedevras. Ką jūs matėte dar tobulesnio?
Prieina žmogus juodais drabužiais ir sako:
- Ne, žmogus nėra tobulas.
Kodėl?
- Jis blogas!
Kas jame padaryta blogai?
Juodaskvernis teologas dėsto:
- Jo blogi instinktai, žemi potraukiai, jis turi nešvarių organų, tokių, kaip penis, makštis, užpakalis… Visas jo kūnas nuo juosmens į apačią yra bjaurus!
Bet papuasai mano kitaip, jie nedalija kūno į blogus ir gerus, o indusai net garbina penį, penio stabui neša gėlių…
- Žmogus klysta, jis daro blogus darbus! - pagaliau sušunka teologas ir atskleidžia savo mąstymo klaidą. Pasirodo, jis veiksmą painioja su veikėju, ligą - su ligoniu. Tų dalykų nuo pasaulio pradžios jis neįtengia arba tyčia nenori atskirti.
Skaitau: snaiperis nušovė žmogų. Ar blogas šautuvas, kuriuo buvo nušautas žmogus? Automobilis įvirto į griovį - ar tikrai blogas automobilis? Peilis perdūrė nekalto žmogaus širdį - ar blogas peilis? Kompiuteris apskaičiavo neteisingą prognozę - ar tikrai sugedęs pompiuteris?
Ištyrę tuos daiktus, ekspertai nustatė, kad snaiperio šautuvas labai gerai padarytas, ir tik tokiu galima kliudyti taikinį už kelių kilometrų. Dėl avarijos kaltas ne automobilis, nes jame nebuvo jokio gedimo, peilis aštrus ir tinka pjaustyti mėsą, o kompiuteris nėra sugedęs.
Išvada - šitie daiktai geri, jų taisyti nereikia.
Bet jie gali daryti žalą. Arba duoti naudos.
Kai šitais daiktais padaromi nusikaltimai, jie tampa nusikaltimo įkalčiais. Bet kitą dieną jais galima nudirbti neblogą darbą.
Žmogus būna girtuoklis, bet tik tada, kai girtauja. Kai jis nustoja girtavęs, ar ir tada girtuoklis? Ir kai liaujasi vogęs - ar ir tada vagis? Kam smerkti žmogų, jeigu užtenka pasmerkti negerą darbą? Kam išmesti kompiuterį, jeigu galima jam įdėti teisingą programą?
- Nieko nebus, - sako teologas.
Kodėl?
Pasiknisęs jis pagaliau randa atsakymą senoje bažnyčios žiurkių apgraužtoje knygoje:
- Jo prigimtis bloga.
Ak taip, prigimtis!.. Vadinasi, viskas beviltiška?
- Neprarask virties! - atkunta teologas. - Tave išgelbėtų krikštas, švenčiausias sakramentas, išpažinties, sutvirtinimo ir kiti sakramentai… Dar šventintas vanduo, smilkalai, šventieji paveikslai ir statulėlių galia…
Iš kur aš juos gausiu? Maksimoj šito nėra!
- Turiu aš! Galiu padaryti paslaugą, - pasisiūlo teologas ir iš po juodo skverno jam išlenda paauksuotas kryželis. Pasirodo, tai - kunigas, profesionalus sielų ganytojas!
- Pradėsim nuo krikšto…
Ak štai! Esu tiek sugadintas, kad be bažnyčios meistrų neapsieisiu. Pats Dievas prie manęs nagų nebekiš - su tokiu šliužu kaip aš jis net nebendraus, kreiptis į jį galiu tik per tarpininką - parapijos kunigėlį. Virš jo dar yra visa piramidė tarpininkaujančių darbuotojų: vyskupai, kardinolai ir, žinoma, popiežius, paties Dievo įgaliotasis vietininkas.
Ir kas po to? Kai visi tie burtai su manimi bus atlikti? Ar jau negirtausiu, nevogsiu, nepaleistuvausiu ir nedarysiu kitų klaidų?
- Ne, - sako kunigaujantis teologas. - Tu darysi klaidas ir vis eisi pas mane išsigelbėti, o aš tau atleisiu savo šefo, atsiprašau, Dievo, vardu. Svarbu priklausyti mūsų bašnyčiai.
Bet aš noriu mesti girtavęs, man gėda vogti, norėčiau gyventi kitą gyvenimą!
- Tai jau puikybė, - sako juodaskvernis. - Be to, tai beviltiška. Juk tavo prigimtis sugadinta.
Žodžiu, be jo ir be jo kontoros man šakės.
Daug kas tiki tuo gudručiu ir žaidžia jo pasiūlytą keistą žaidimą. Žudo ir bažnyčioje plaunasi kraują, vagia ir bažnyčioje nuskrato kaltės, girtauja ir bažnyčioje išsiblaivo… Tikrai išsipagirioja po šventųjų sakramentų?
Oi ne,. blaivytis geriau neurologiniame skyriuje, tai žino ir kai kurie kunigai.
Girtavimas - keista yda, nuo kurios bažnyčia padėti negali. Net kunigams, kai po savaitės ar mėnesio ištinsta jų veidas. Bažnyčia gali išklausyti išpažinties, pašerti užburtais plotlekiais, apšlakstyti šventintu vandeniu, pakvėpinti smilkalais, bet kas iš to? Pagirios lieka!
Pasirodo, girtavimas - ne tik yda. Tai dar ir liga!
Nuo jos neišgysi, bet gali mesti girtavęs. Sakramentai čia nepadės - turi liautis būti girtuoklis. Turi pasikeisti, turi būti tarsi kitas žmogus. Tada išvengsi kančių.
Ar tai iš tiesų įmanoma?
Šis klausimas kamuoja milijonus alkoholikų, narkomanų ir kitų nelaimingųjų.
- Ne, žmogus laisvas būti negali, - sako juodasvernių agentas. - Jis arba priklausys nuo kvaišalų, arba nuo mūsų bažnyčios. Mes galim pasiūlyti gerų smilkalų…
Ar tik vėl nemeluoji, dvasiškas tėve?
Milijonai alkoholikų, narkomanų atgimsta be tavo užburto vandens ir atsikrato ydos. Milijonai nusikaltėlių be tavo sakramentų apsisprendžia gyventi kitaip ir daugiau jie - ne nusikaltėliai.
Pažiūrėk, kunigėli, ką sako vienas Mokytojas, kurio vardą pasivogė tavo kontora:
- Jūs turite gimti iš naujo. Jeigu neatgimsite ir netapsite tarsi vaikai, jūs nematysit gyvenimo.
Tai va, mes galim atgimti! Mes galim atgimti realiai, o ne žaisti kvailus žaidimus tavo bažnyčioj ir po to vėl girtauti, vogti, žudyti bei veidmainiauti. Mes iš tiesų galim nustoti vogę, girtavę bei veidmainiavę, ir tai įrodė milijonai žmonių.
Štai keturiolika metų nebegeriu, ir niekas iš aplinkinių manęs nebelaiko girtuokliu. Kodėl aš ne girtuoklis? Todėl, kad nebegeriu!
Pasirodo, tai, ką bažnyčios profesionalai vadina “prigimtimi”, tėra socialinės etiketės. Pasikeitė veiksmas - pasikeitė etiketė. Kol kunigas švaistosi krapyla ir užsiima burtais - tol jis kunigėlis. O jeigu atsikvošėtų ir liautųsi?..
Ate, dvasiškasis tėveli, matau, tu lieki prie savo. Laiminu tave abrakadabra, tegu tave globoja Kalėdų Senelis, Snieguolė, Ali Baba ir 40 dvisparnių angelų bei arkangelų!..
Rodyk draugams
Kunigas susiginčijo su rabinu, kieno tikėjimas stipresnis.
Kunigas ir porina:
- Tai va einu , kartą namolio takeliu, o debesys tik kaupiasi, kaupiasi - o aš nei lietpalčio, nei lietsargio. Aš atsiklaupiau ir pradėjau karštai melstis savo dievui ir švenčiausiai mergelei Marijai. Staiga kad pradės lyti ir, o stebukle, aplink mane sausa!
Rabinas nenusileidžia:
- Čia tai menkas stebuklas. Va, aš einu šeštadienį gatve ir žiūriu - ant kelio stora piniginė. Mėtosi pamesta, o aš negaliu jos paimti - šabas. Ėmiau karštai Jehovai melstis ir, o stebukle, visur šeštadienis, tik aplink mane - pirmadienis!
Rodyk draugams
Į troleibusą įsiropščia užgėręs, susitaršęs, pamėlęs bomželis. Šiaip ne taip atsisėda ir pradeda skaityti suglamžytą laikraštį. Po kiek laiko pasisuka į šalia sėdintį kaimyną (o ten kunigas) ir klausia:
- Klausyk, klebonėli, tu čia protingas žmogus, tai paaiškink man - kas yra artritas?
Klebonas, norėdamas paskatinti žmogelį ateiti į doros kelią, sako:
- Artritas, sūnau mano, yra tokia baisi liga, kuri prasideda nuo besaikio alkoholio vartojimo, rūkymo, palaido gyvenimo būdo, svetimų moterų mylejimo…
Bomželis net atsilošia, išplečia akis ir sušunka iš nuostabos:
- Aina sau!!! Nu čia tai geras!!! Vajezuseliau!!!
Klebonas pagalvoja, kad kiek persistengė ir ramina kaimyną:
- Žinai, sūnau mano, Dievas yra, jis viską sutvarkys. Beje, seniai sergi artritu?
Tas atsako:
- Aš artritu nesergu, bet va laikraštis rašo, kad popiežių ši liga baisiai kamuoja.
Rodyk draugams
Ateina mano draugas ir pasakoja:
- Aš tau nepasakojau? Vakar buvau bažnyčioje! Vienu žodžiu, ateina blondinė, nu kokių 18 metų, atsisėda šalia manęs ir pradeda rūkyti! Tu primeti, rūkyti? Bažnyčioje? Man vos alus iš rankų neiškrito…
Rodyk draugams
Garso operatorius meldžiasi:
- Viešpatie, išklausyk!.. Viešpatie, ar girdi mane? Ar girdi? Viens du trys… Viens du trys… prijom, prijom…
Rodyk draugams
Du rabinai eina gatve, žiūri, prie bažnyčios užrašas: “Kas pereis į mūsų tikėjimą ir pasikrikštys, tam - 700 JAV dolerių.”
- Kokia čia nesąmonė? - pasipiktino vienas rabinas. - Einu, pažiūrėsiu, kas ten kvailioja.
Antrasis liko prie durų.
Grįžta pirmasis.
- Ir kaip? - klausia antrasis. - Jie tikrai moka 700 litų už krikštą?
Pirmasis labai pasipiktina:
- Žiūriu, jums, žydams, tai tik pinigai ir terūpi!..
Rodyk draugams
Biologui gimė dvynukai. Vieną jis pakrikštijo, o kitą pokyčių palyginimui paliko nekrikštytą.
Rodyk draugams
Su vienu pažįstamu atlieku gudrų testą, tik jis nieko nežino. Aš jam duodu nelabai sudėtingą loginį uždavinį:
- Profesorius Antanas auditorijoje skaito paskaitą. Ateina universiteto darbuotoja ir sako: “Gebiamas profesoriau, atėjo jūsų motina, atsivedė jūsų brolius ir seseris. Jie dabar stovi už durų ir norėtų su jumis susitikti”. Kiek mažiausiai vaikų turėjo profesoriaus motina?
Testuojamas žmogus ima skaičiuoti. Jeigu vartojama daugiskaita, tai už durų laukia mažiausiai dvi seserys ir mažiausiai du broliai. Profesorius - trečiasis brolis…
- Aš nežinau, kiek vaikų iš viso turėjo profesoriaus motina, bet mažiausiai jų buvo penki, - sako žmogus teisingą atsakymą.
Taip, tai labai paprasta. Dabar duodu kitą tokią pat loginę užduotį, tik pakeičiu veikėjų vardus:
- Dabar pamėgink suskaičiuoti, kiek mažiausiai vaikų turėjo Jėzaus motina Marija.
Pasakęs tai, tuoj pat pacituoju Morkaus evangeliją: “Aplink Jį sėdėjo minia, kai Jam pranešė: ‘Štai Tavo motina ir broliai bei seserys lauke stovi ir ieško Tavęs’. Mk 3,32″
- Kiek vaikų mažiausiai turėjo Marija, jeigu atėjo pas Jėzų su jo broliais ir seserimis?
Uždavinys lygiai toks pat, kokį žmogus ką tik labai nesunkiai išsprendė, bet dabar jis kažką ilgai ir skausmingai galvoja.
- Jėzaus motina neturėjo jokių kitų vaikų, tik Jėzų Kristų! - pagaliau pareiškia šiek tiek susierzinęs.
Testas baigtas. Jis parodė, kad išankstinė nuostata arba tikėjimas gali blokuoti žmogaus mąstymą, ir jis nebeįstengia išspręsti paprasčiausio uždavinio, nors prieš tai pademonstravo visai normalų loginį mąstymą. Tai atskleidžia paradoksą, kurį matome, stebėdami prietaringų žmonių elgseną: vienus gyvenimo uždavinius jie sprendžia labai protingai, bet kitose srityse atrodo kaip nesusitupėję vaikai.
Inžinierius gali puikiausiai išspręsti sudėtingiausias technologines problemas, sekdamas priežasties - pasekmės ryšius, bet tuo pat metu tikėti, kad veidrodžio šukės neša nelaimę. Žurnalistas puikiausiai skiria faktą nuo išmonės, o po darbo sektos susirinkime rimtu veidu klauso pamokslo, kaip žmogus žuvies pilve išgyveno tris dienas. Net astronomas gali tikėti, kad viena žvaigždė kažkokiu būdu galėjo eiti “dangaus skliautu” pirma išminčių ir rodyti kelią.
Vieni žmonės yra labiau, kiti mažiau linkę į prietarus, bet pastebėjau, kad prietarai nebūna absoliutūs, t.y. ir patys prietaringiausi mano sutikti žmonės nebuvo absoliučiai prietaringi. Pažinojau giliai religingą žmogų, kuris tikėjo šventintos žvakės galia ir labai jos bijojo, kaip ir juodai apsirengusio kunigo, bet jo visai negąsdino kitokie burtai. Sykį jis juokėsi, kaip jį norėjusi užburti viena pikta čogonė, kai jis atsisakė jos paslaugų. Bet jeigu būtų pagąsdinęs kunigas, jis būtų mirtinai išsigandęs.
Daugelis mano pažįstamų žmonių netiki, kad pelkėse gyvena fėjos, kurios gali atnešti laimę arba nelaimę, bet tiki, kad kažkur aplink skaraido gerieji ir blogieji angeliukai. Šiandien tikriausiai nieko nebeįtikinsi, kad yra burtininkų, kurie turi stebuklingas lazdeles ir jomis paprasčiausią molį paverčia auksu, bet daugybė mano pažįstamų neabejoja, kad specialiais ritualais ir šventais žodžiais kunigas duoną jų akyse paverčia Jėzaus kūnu, o paprasčiausią vyną - krauju. Kalėdų seneliu seniai nebetiki, bet tiki, kad juoda katė neša nelaimę…
Su prietaringais žmonėmis gali kalbėti daugeliu temų, ir jie demonstruos erudiciją. Tai rodo, kad jie nėra kokie bepročiai ar jų protas būtų prastesnė rūšies.
- Mano uošvis atrodo visai protingas žmogus, - stebisi vienas pažįstamas. - Mes su juo galime diskutuoti apie daugybę dalykų, jis moka kalbėti argumentuotai. Bet vos ima kišti man savo religiją, jo argumentai kaip mat išgaruoja, jis pasidaro toks bukaprotis… Kaip čia yra?
Taip ir yra - daugybės dalykų religingo žmogaus protas neliečia. Juos tikintysis pažįsta ne protu, bet jausmais. Susidūręs su jais, protas paprasčiausiai išjungiamas. Štai kodėl nėra prasmės ieškoti racionalių argumentų ir jais atakuoti prietarus. Tokius argumentus gali išgirsti tik tie, kurie dar neįsipainiojo į išankstinių nuostatų pinklęs, t.y. kurių protas tiems argumentams dar neapkurtęs.
Kartais manęs klausia:
- Išeitų, tikėjimas griauna mąstymą?
Ne visada. Ko gero, racionalus mąstymas be jausmų nė neįmanomas. Pedagogai žino, kad maloni emocinė aplinka labai palengvina mokymosi procesą, o tikėjimas savo jėgomis kartais gali daryti tikrus stebuklus. Jokia išimtis, kad didžiausi mąstytojai giliai jautė meną.
Kairė ranka nekovoja su dešine, bet norėdami galime jas “supykšdyti”…
Lygiai taip pat tikėjimą bei kitus jausmus galime nukreipti prieš nuosavą protą. Pastebėtas įdomus dalykas: kai supriešinami žmogaus jausmai ir intelektas, visada laimi jausmai. Nuo šamanų laikų tai žino visi religijos profesionalai, čia slypi jų ardančioji galia. O gal žinot religiją, kuri neniekintų proto?
Ką mums daryti, kad nepavirstume bažnyčios zombiais?
Ieškoti harmonijos, saugoti lygsvarą. Drąsinkim protą siekti tiesos, kokia ji baisi atrodytų, savo giliausius jausmus stiprinkim logika.
Tegu kairioji padeda dešinei.
Savo galių mes nė nežinome.
Rodyk draugams
Detalė iš “Nacionalinės geografijos” filmo apie holokaustą. Pasakoja po žudynių Eišiškėse išlikęs gyvas ir iš lavonų duobės išsikapstęs žmogus:
- Iššlindau iš po lavonų ir einu. Paprasčiausiai einu - nežinau kur. Visas buvau kruvinas. Einu, einu, aplink vieni krūmai. Ir štai priekyje pamačiau tris žmones. Tai buvo vietiniai lenkai, kaimiečiai, jie ėjo plėšti lavonų, pasirinkti drabužių. Buvo leidžiama eiti ir susirinkti sušaudytų žydų drabužių, ir kaimiečiai traukdavo į žudynių vietas. Tie žmonės apžiūrėjo mane, aš buvau nuogas ir kruvinas, jie suprato, kad aš esu žydas, pradėjo sakyti: “Žydas, žydas”. Vienas iš tų vyrų, jis buvo su kryžiumi ant krūtinės, o kiti neturėjo kryžių, atsimenu, toks didelis kryžius su nukryžiuotu Jėzumi, man pasakė: ” Žydeli, grįžk atgal į kapą, ten tau ir vieta”.
Du tūkstančius metų romėnų religijos kurstoma neapykanta žydams pasiekė neišvengiamą kulminaciją. Bet ir šiandien visose krikščionių bažnyčiose girdžiu į žydų lūpas įdėtą siaubingą klastotę:
- Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir ant mūsų vaikų!
Girdi, taip žydai patys prisišaukę Jėzaus kraują ant savo ir savo vaikų galvų. Mat gerasis Romos imperijos vietininkas norėjęs išgelbėti Jėzų, tik jam sutrukdžiusi blogoji žydų tauta:
Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis tik didėja, paėmė vandens, nusiplovė rankas minios akivaizdoje ir tarė: ‘Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!’ Mt 27,24
Visi žmonės šaukė: ‘Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir ant mūsų vaikų!’ Mt 27,25
Kažkaip nematau atomazgos… O gal holokaustas - dar ne kulminacija? Juk vis girdžiu: žydai nužudė Jėzų.
Vadinasi, žydai kalti? Žydšaudžių tikėjimas lieka?
Rodyk draugams
Alius Sakinis paliko miestą ir išsikėlė gyventi į mažą miestį kažkur pačiame Žemaitijos užkampyje. Jis man parašė, kad įsikūrė gerai, o aplink per šimtą kilometrą nėra vagių.
Pirmą dieną jį sustabdė miestelio policininkas, patikrino dokumentus ir nutebęs paklausė:
- Kas tu toks?
Alius giliai susimąstė.
- Anksčiau apie tai daug negalvodavau, - prisipažino jis policininkui. - Man nelabai rūpėjo, ar aš žemaitis, ar lietuvis, kaimiestis ar miesto žmogus. Kurį laiką tapatinau save su profesija, bet kai netekau darbo, kai po to profesiją pakeičiau… Kelis sykius keičiau profesiją, bet negi keitėsi mano tapatybė?
- Filosofas? - paklausė policininkas ir atidavė vairuotojo pažymėjimą.
- Ne, gerti mačiau, - prisipažino Alius. - Pas mus filosofais vadina tuos, kurie per dieną sėdi aludėje ir filosofuoja. Ar čia yra vagių?
- Kokių vagių?
- Na, aš čia atsikėliau gyventi, nusipirkau aną sodybą, bet nežinau, ar padariau teisingai. Gyvenau mieste, bet ten tiek vagių ir plėšikų, kad neįmanoma tverti. Kai sutemsta, negali išeiti į gatvę.
- Atsikėlei gyventi? - policininkas akykai nužiūrėjo Alių. - Tada gali nebijoti. Neprasidėsi pats - niekas tavęs neužkabins.
- Ir ką čia labiausiai vagia? Pinigus, gyvulius, brangius daiktus?
Dabar susimąstė policininkas.
- Aš čia dirbu beveik dvidešimt metų, bet apie vagis nedaug ką galiu pasakyti. Prieš dešimt metų buvo pavogę kažką, neprisimenu, ožį ar ožką. Tai toks kvailys iš gretimo kaimo…
Alius be galo apsidžiaugė. Jis rado tai, ko ieškojo!
Mieste, kai sutemdavo, jis bijodavo eiti į gatvę. Jeigu darbas pasibaigdavo vėliau, grįždavo autobusu arba taksi, o tai brangiai kainuoja. Sykį nuėjo į parduotuvę ir kol ten kuitėsi, lauke sutemo. Jis ilgai stovėjo parduotuvės tarpduryje ir bijojo žengti ant šaligatvio, kur knibždėte kniždėjo vagių, plėšikų, žudikų ir prievartautojų. Nuo parduotuvės iki Aliaus namų buvo koks šimtas metrų, bet kol parbėgo, jis buvo šlapias nuo prakaito.
“Ne, gana! - pasakė sau Alius. - Laikas gyventi saugiau!”
Taip jis paliko miestą.
Sodyba buvo visai nebloga, ji stovėjo kiek atokiau nuo gatvės ir atrodė pusėtinai, tik reikėjo pataisyti stogą, išsivalyti šulinį, įsirengti vandentiekį, kanalizaciją, išsikasti kūdrą. Nepraėjo nė treji metai, ir jis beveik viską padarė.
Kol dirbo, nejautė nieko - nei baimės, nei susirūpinimo, tik tokį sėkmės ir nesėkmės jaudulį. Gal neturėjo kada galvoti apie vaiduoklius? Vakare nuvargęs krenta į lovą ir miega be sapno, rytą anksti pašoka ir važiuoja į darbą.
“Užteks, - sykį tarė pats sau. - Laikas pailsėti ir pabendrauti su žmonėmis.”
Nuėjo į rūkyklą ir pasiėmė sūrį. Sukūrė labai gudrų planą - nusineš pas kaimyną rūkytą sūrį ir pasiteisraus: kaip tu manai, ar sūris gerai išrūkęs? Kaimynė pataisys kavos, ir jie, ragaudami sūrį, visą vakarą plepės apie orus ir apie bites.
Dar nebuvo visai sutemę, bet kaimyno durys jau buvo užkabintos. Alius pabeldė. Nieko. Alius pabeldė dar. Kambariuose užgeso šviesa.
Koridoriuje pasigirdo tylūs žingsniai.
- Kas čia?
- Tai aš, jūsų kaimynas!
Durys šiek tiek prasivėrė.
- Mes jau sugulę, - pamelavo kažkas, ir durys vėl užsidarė. Subraškėjo kablys, o spynoje braktelėjo raktas.
- Atsiprašau, jei išgąsdinau, - pasakė Alius ir nuėjo pas kitą kaimyną. Gal su tuo papalepės?
Kitas kaimynas irgi buvo užsisklendęs duris. Pabeldė - languose užgeso šviesa. Atsargiai sujudėjo užuolaida. Alius suprato: kažkas stebi jį iš tamsos.
Pasidarė kažkaip nejauku, ir jis parėjo namo. Negalėjo suprasti, kas atsitiko.
Kitą dieną pas jį užsuko kaimynas.
- Tai tu vakar naktį ėjai per kaimą ir gąsdinai žmones? - paklausė Aliaus.
- Nei aš naktį, nei gąsdinau… Užsukau, jūs jau miegojot, anas kaimynas - irgi.
- Bene kas atsitiko? Kokia nelaimė?
- Ne. Norėjau, kad paragautumėt sūrio… Sakau, pasišnekėsime.
- Na, ir nugąsdinai! - atsipūtė kaimynas.
- Pagalvojot - vagis?
- O kas dar?.. Dabar tokie laikai - aplink vieni vagys, banditai ir prievartautojai.
- Pas jus? Čia?..
- Taip, žinoma. Jų pilna visur.
- Mūsų miestelyje?..
- Na, ko tu manęs klausinėji? - kaimynas ėmė nervintis. - Ar tu nežinai, kas vyksta aplink?
- Policininkas man sakė, kad dešimt metų čia nebuvo nė vienos vagystės.
- Policininkas!.. - kaimynas nepagarbiai nusiviepė. - Tarytum mes nežinotume patys.
- Tai jis melavo? - nustebo Alius. - Iš tiesų žudo, vagia ir plėšia?
- O tu ką - nežiūri televizoriaus, neskaitai laikraščių?
Alius staiga atsitokėjo: tikrai, jis nežiūri televizoriaus neskaito laikraščių! Nėra kada. Parvažiuoja po darbo ir kimba į darbą, rytą pakyla anksti ir važiuoja dirbti. Jis visada paskutinis sužino, kad kažkur ten, už šimto kilometrų, motina pasmaugė sūnų, o dar kitame Lietuvos gale brolis išprievartavo seserį. Bet jis neturi televizoriaus ir viso šito nemato, jo namuose nėra kraujo, klyksmų ir stingdančios baimės. Kada išeina iš savo namų, jis neišsineša baimės.
Alius pasimuistė, bet nieko nesakė - nedrįso prisipažinti.
- Būk atsargesnis, - pagrasė kaimynas. - Ateina vakaras - užsirakink duris, užsileisk užžuolaidas. Pasistatyk tvorą, įsistatyk tvirtus vartus. Tada galėsi jaustis saugus.
Tą kaimyną pažįstu ir aš. Tai labai doras, rūpestingas žmogus. Kada pirmą sykį važiavau pas Alių, netyčia pataikiau pas jį.
- Jūs Aliaus Sakinio, mūsų kaimyno, draugas? - tarsi apsidžiaugė jis ir noriai pradėjo kalbą. - Mes dėl jo susirūpinę, netgi labai… Pasakykite jam, kad jis pasisaugotų. Mums taip neramu… Jam būtinai kas nors atsitiks!
- Tikrai?
Mes įsišnekome, ir aš sužinojau, kad Alius pradėjo gyventi visai kitokį, labai nerūpestingą gyvenimą. Mieste jis bijojo išeiti į gatvę, o čia slampinėja vakaras iki sutemų, alseit, labai gera klausyti varlių ir paukščių. Išvažiuoja kur nors ir net nerakina durų, girdi, pametė spynos raktą… Kaimynai turi žiūrėti ir saugoti.
- Durų jis nerakina ir naktimis, - pašnibždėjo kaimynas pačią baisiausią paslaptį. - Įsivaizduoji? Jį bet kada gali užpulti. Ateik, plėšk, žudyk, nešk, ką tiktai nori!
Mes dar pakalbėjome, ir pasidarė akišku: Alius nesupranta, kokie baisūs laikai. Aplink vienos vagystės, žudymai ir prievartavimai, o jis nieko nežino.
- Ką mums daryti? - klausė Aliaus kaimynas.
- Nupirkite televizorių, - patariau jam. - Susimeskite keli kaimynai po kelis šimtus ir nupirkite dovanų. Atseit, įkurtuvėms. Matysite - net pasidžiaugs. Dabar jis nei skaito, nei žiūri, nei žino. Jis mano esąs saugus!
Su tuo kaimynu sukirtom rankas. Tikrai puki idėja. Šimtą litų pridėjau ir aš.
Užsukau ir pas Alių. Jis gyveno taip, kaip sakė žmogus: nei tvėrė sodybos tvora, nei langų tvirtino grotomis. Jis net nerakino durų. Visas čia atlapa, adara, brangiausi daiktai, tokie kaip žoliapjovė ar motorinis pjūklas, padėti pažiūrėj visiems vagims po akimis.
- Nėra jokių vagių! - tvirtino Alius. - Kaip čia ramu gyventi! - džiaugėsi tarsi koks vaikas. - Čia dešim metų nepasitaikė nė vienos vagystės, o muštynių nebuvo ir dar seniau, čia netgi mašinos retai susiduria, nes žmonės važiuoja labai lėtai, neskubėdami. Kai gyvenau mieste, nė nemaniau, kad gali kur nors būti tokia ramybė.
Toks elgesys ir mane truputėlį suerzino. Kaip šitaip galima? Ar jis nemato, neskaito, nežino?..
“Na, neilgai, - pasakiau aš jam mintyse. - Televizorius nupirktas - greit pamatysi ir tu.”
Rodyk draugams
