Tokią šaltą vėjuotą žiemą mums vis sunkiau apmokėti šildymo sąskaitas, o gerbiamiems politikams - daug painiau kalbėti apie klimato atšilimą. Pačioje žiemos pradžioje subiro Kopenhagos konferencija, o dabar jau ima svyruoti ir pats tikėjimas klimato tyrinėtoju išpranašauta apokalipse.
Gali būti, dar viena pasaulio pabaiga - šuniui ant uodegos.
Visuotinis tikėjimas klimato atšilimu jau seniai tapo didžiosios politikos dalimi, bet išganingoji Kopenhagos konferencija žlugo ne dėl tokio tikėjimo stygiuas, o dėl žemiškesnių politinių nesutarimų. Europos ir viso pasaulio galingieji, sumąstę Kopenhagoje gelbėti pasaulį nuo neišvengiamos pabaigos, buvo pasiryžę prispausti besivystančias šalis, kad tos sumažintų pramonės keliamą oro taršą.
Pasižadėjimas sumažinti oro taršą toms šalims reikštų ne tik papildomas išlaidas įmonių rekonstrukcijai, bet ir neišvengiamą gamybos mažinimą. Žinoma, ir Europos, ir Amerikos korporacijoms būtų be galo patogu vardan “žmonijos išlikimo” paspausti “besivystančius” konkurentus, kurie vis įžūliau kelias galvas ir taikosi atsikąsti vis didesnę pasaulinės rinkos dalį.
Tačiau tokiu atveju, spaudžiant mažuosius, bent šiokį tokį pavyzdį turėtų parodyti ir pačios didžiausios teršėjos - Jungtinė Amerikos Valstijos. Jos, žinoma, būtų nieko prieš spūstelti “besivystančius”, bet pačios veržtis diržus - tai jau nė už ką! Vadinasi, spaudžiant mažuosius ir paliekant JAV laisvas rankas, jėgų persvara dar labiau pakryps užjūrio imperijos labui. Tokia įvykių eiga nesužavėjo Kinijos, ir ji pasinaudojo veto teise.
Didieji grįžo iš Kopenhagos kaip grobą pūtę.
O tuo metu, kai pasaulio gelbėtojų konferencija vis labiau klimpo į neišvengiamus politinius prieštaravimus, viso pasaulio interneto tinklais jau plito iš vienos itin garbingos mokslo įstaigos pavogta informacija, kelianti rimtų abejonių ir pačiais gelbėtojais, ir pačia švenčiausia globaliosios politikos dalimi, o būtent - visuotiniu tikėjimu klimato atšilimu. Nors šį tikėjimą intensyviai palaikanti oficialioji pasaulio žiniasklaida kaip įmanydama stengėsi nutylėti labai nepatogų faktą, jis visgi palietė tam tikrą visuomenės dalį ir sukėlė aštrių diskusijų mokslo pasaulyje.
O buvo taip. Kažkas, dar neaišku - kas, įsilaužė į Rytų Anglijos universiteto serverius, kuriuose saugomi Klimato tyrimų padalinio (Climatic Research Unit, toliau - CRU) dokumentai ir mokslininkų žinutės, kuriomis šie bendravo tarpusaviu ir aptarinėjo klimato kaitos tyrinėjimo reikalus. Iki Pasaulinės klimato kaitos konferencijos (COP15) Kopenhagoje likus mažiau nei mėnesiui, lapkričio 19 dieną, visi tie laiškai ir nepaprastai svarbūs dokumentai buvo paviešinti ir ėmė plisti nesuvaldomais interneto kanalais.
Paskelbtuose laiškuose mokslininkai tariasi, kaip pakreipti tyrimų duomenimis, pakeisti mokslinių tyrimų rezultatus ir gauti norimas išvadas. Jeigu duomenys “nepatogūs” ir nepatvirtina klimato šiltėjimo išvados, jie turi būti ignoruojami arba slepiami.
Paviešintose mokslininkų iš CRU žinutėse jo vadovas dr. Philas Jonesas nedviprasmiškai siūlo kolegoms išmesti iš tyrimų duomenis, kurie verčia abejoti žmogaus įtaka klimato pokyčiams.
Kanados klimato statistikas Steve’as McIntyre’as, išanalizavęs tūkstančius paviešintų žinučių, sako, kad jų turinys kelia rimtą nerimą. Elektroniniuose laiškuose siūloma manipuliuoti duomenimis ne tik CRU, bet ir Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) vardu.
CRU laikosi nuostatos (ji oficialiai pripažįstama visame pasaulyje ir yra tapusi visuotiniu tikėjimu), kad Žemės temperatūra šiuo metu yra aukščiausia per 1300 metų, kad tai nėra ciklinis, natūralus, bet žmonių veiklos sukeltas pasikeitimas.
Pats faktas, kad klimatas yra tiek pašiltėjęs, kelia rimtų abejonių ir mokslo sluoksniuose. Davidas Rindas, iš JAV kosmoso agentūros NASA, sakė, kad „panašu, jog maždaug tūkstantieji mūsų eros metai buvo tokie pat šilti, kaip ir dabar”.
Nėra taip paprasta nustatyti, kokia oro temperatūra buvo prieš tūkstantį metų. Gabrielis Fahrenheitas termometro neišrado iki 1724 metų, todėl mokslininkai, kurie nori rekonstruoti ankstesnę klimato istoriją, turi naudotis duomenimis, gaunamais iš ledynų šerdies, medžių rievių ir metų laikų trukmės kitimų tyrimų. Tačiau šie tyrimai taip pat nėra tikslūs ir vienodi. Kai kurių medžių rievės įrodo 350 metų trukusį „viduramžių atšilimo periodą”, kuris prasidėjo maždaug 1000 metais. Tačiau kitos tai paneigia.
1999 metų rugsėjo mėnesį Ph.Jonesas, susirašinėdamas su kolega Michaelu Mannu iš Pensilvanijos universiteto, diskutavo, kuriuos medžių rievių rezultatus naudoti. Jie naudojo spaudimą prieš Keithą Briffą, kuris atliko rievių tyrimą. Jis pasakoja: „Žinojau, kad iš manęs norima, jog pateikčiau „švarius” įrodymus apie „beprecedentinį atšilimą per tūkstančius metų”. Tačiau iš tiesų kai kurie įrodymai rodė, kad toks atšilimas buvo prieš tūkstantį metų.”
Nors mums lyg ir “savaime aišku”, kokia atmosferos temperatūra dabar, tačiau iš šį faktą nustatyti yra labai sudėtinga - tenka surinkti ir apibendrinti visame pasaulyje išsidėsčiusių metereologijos stočių duomenis. Tačiau, kilus „Klimatgeisto” skandalui, paaiškėjo, kad apibendrinant buvo atmesti tūkstančių stočių pateikti duomenys - kaip tik tie, kurie prieštaravo klimato atšilimo dogmai. Oficialus pasiaiškinimas yra toks: tūkstančiai stočių pakeitė savo vietą ir technologijas, todėl duomenis teko sureguliuoti. Tačiau kaip tik po šitokio “sureguliavimo” buvo padaryta visą pasaulį nugąsdinusi išvada: XX amžiuje klimatas katastrofiškai kaista!
Po „Klimatgeisto” skandalo Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinė grupė klimato kaitos klausimais (IPCC) ėmėsi tirti, ar nebuvo manipuliuojama klimato kaitos situacijos duomenimis. Nežiūrint į tai, kaip pasibaigs formalus tyrimas, paviešinti duomenys sukėlė rimtų abejonių klimato tyrinėjimų skaidrumu ir bešališkumu. Mokslas, siekiantis įrodyti iš anksto nustatytas dogmas, darosi panašus nebe į mokslą, bet į teologiją ar propagandos ruporą.
Naivu būtų manyti, kad tai daroma vien tik dėl noro pagarsėti ar gauti Nobelio premiją. Kai tik klimato atšilimo dogmą pasičiupo didieji pasaulio politikai ir pačioms galingiausioms korporacijoms priklausančios televizijos kompanijos bei kitos informacijos priemonės, tai neišvengiamai tapo globaliosios politikos dalimi bei naujuoju tikėjimu. Šiandien netikėti klimato atšilimu yra taip pat eretiška, kaip Viduramžiais netikėti raganomis ar po mirties mažatikių laukiančiais verdančios smalos katilais. Baimė yra pats geriausias botagas valdyti didžiulėms masėms, nukreipti jas tam tikra linkme, išspausti iš jų kuo didžiausios naudos.
Kur mus pasaulio valdovai nukreips, jeigu iš baimės tapsim paklusnūs? Galimybių jiems atsiras labai daug. Tai gali būti ir globalieji mokesčiai “pasauliui gelbėti”, ir iš mūsų visų kišenių finansuojami beprotiškiausi projektai, tokie kaip pasaulio ledynų dangstymas aliuminio folija arba gigantiškų veidrodžių kėlimas į kosmosą, arba atmosferos aušinimas superšaldytuvais… Vadinamasis “išlikimo klausimas” gali būti puikiausias pretekstas prispausti mažiau paklusnias tautas ir įvesti “tvirtesnę” pasaulio tvarką. Matysim.
Antra vertus, globalistų planai visą pasaulį paversti kelių bankų valdomu dideliu kaimu ar pasidalyti į kelias superimperijas gali ir nepavykti. Šiandien mes susiduriame su jų pastangimis monopuolizuoti informacijos kanalus, užvaldyti mūsų protus ir baimes, tačiau naujos technologijos, tokios kaip internetas, atveria netikėtas galimybes žmonių saviraiškai ir bendradarbiavimui. Vienas vienintelis įsilaužimas į mokslo įstaigos serverius gali pakirsti tikėjimą gerai parengta visuotine dogma.
Sprendžiant pagal moterų apatinius, Žemės klimatas iš tiesų šiltėja. Visi kiti įrodymai nėra tokie tvirti.
Rodyk draugams
Pasaulio pabaiga jau buvo čia pat. Mes turėjome masiškai mirti tai pakeliui į darbą, tai į aludę arba eidami skiepytis. Nespėjai - amžiną atilsį!..
Deja, viskas šuniui ant uodegos!
O juk viskas buvo labai gerai sugalvota, sakyčiau, taip realistiškai. Tarkim, tu pabundi anksti rytą, plaučiuose kažkas negerai, na, taip lyg ir nieko, po kelių valandų kvėpuoti pasidaro sunkiau, kitą dieną kvėpuoti nebegali, o dar kitą dieną tavo lavoną jau lesa varnos. Įsivaizduojat, koks duobkasiams biznis?
Bet ne, pagal bendrąjį planą didžiausią pelną nuo kiaulių gripo turėjo gauti ne duobkasiai, bet brangieji farmacininkai. Juk šį sykį grėsmė iškilo ne nuo didžiojo Saulės užtemimo, ne nuo ilgauodegės Galio kometos ar 2000-ųjų metų, kurie irgi kažkokiu būdu galėjo sukelti pasaulio pabaigą, bet nuo mažyčio ir plika akimi nematomo viruso. O tokie nematomi dalykėliai tavęs tyko visur - viduj, lauke, kieme, parduotuvėj, autobuse, nuo tokios grėsmės nepasislėpsi nei užsidaręs tualete, nei įsilindęs į televizorių. Ko gero, prie televizoriaus visų baisiausia, nes iš jo sužinai, kaip kiaulių gripas artėja link tavo šalies, slenka prie tavo namų, stovi lauke už durų.
Kodėl jie nieko nedaro?
Kas nieko nedaro?
Farmacininkai! Kodėl jie nepadaro vakcinos?
Ak taip, išganingoji vakcina! Jeigu prie mūsų planetos priasiartino virusas, tai brangieji farmacininkai būtinai sukurs ir antivirusą. Tačiau truputėlį palaukim.
Rimtas verslas nieko nedaro strimgalviais. Paleisdamas naują prekę, pirmiau turi suformuoti poreikį. Didelį poreikį. Kai kurios prekės, tarkime, maistas, vanduo, drabužis, yra reikalingos savaime, bet dėl kitų būsimasis pirkėjas gali labai abejoti. Ar man tikrai pirkti naują telefoną, jeigu tebeveikia senas? Kam man mikrobangė, jeigu turiu dujinę viryklę? O ta vakcina… Gal nemirsiu ir nesiskiepijęs?
Pirma prekės turi praeiti didinga reklamos kampanija. Patikėk, be naujo telefono tu tikrai negali gyventi, o be mikrobangės ne gyvenimas būtų - tai pragaras! Netgi smulkusis krautuvninkas, prieš praverdamas naujos krautuvėlės duris, pirmiau pakabina šūkį: mes tuoj dirbsime! Imame laukti.
Tuoj, tuoj, palaukit, greit bus ir vakcina nuo baisiojo viruso H1N1. O be vakcinos nė nemėginkit išlikti. Kaip pranešė galingoji pasaulio žiniasklaida, žmonės jau miršta, vienas jau mirė ten, kitas - ten, trečias dar kitame pasaulio krašte. Tik išganingos vakcinos dar vis nėra!
Ta pati baimės akcija vyksta seniai su visomis brangiomis vakcinomis. Kai dirbau viename dideliame laikraštyje, buvau griežtai įspėtas nepražiopsoti nė vieno erkinio encefalito atvejo. Pražiopsosiu kokią didesnę avariją ar žmogžudystę - pasaulis neapsivers, bet nepranešiu tautai, kad vienas nepasiskiepijęs pilietis jau serga ir guli ligoninėj - gali nulėkti galva. Pradėjau laukti. Kada jie pagaliau pradės sirgti? Bent vienas!..
Ir štai, pagaliau! Vienas jau numirė ten, kitas - štai ten. Kai nieko daugiau nematai, tik šitokias antraštes, tuoj kyla iliuzija, kad žmonės nieko daugiau nedaro, tik miršta nuo gripo.
Per savo gyvenimą mačiau bene penkias pasaulio pabaigas, bet nė vienai nebuvo skiriama tiek propagandinio dėmesio, kaip kiaulių gripo pandemijai. Permečiau akimis daugybę laikraščių antraščių, ir už visų kyšojo baimę keliantis Pasaulio sveikatos organizacijos pirštas. Štai jis grūmoja, kad kiaulių gripu susirgo žmonių ir ten, ir ten, kad kiaulių gripo virusas plinta ir tokiu, ir tokiu būdu. Juk ne kiekvienas pastebės, kad gerbiamos organizacijos trimituojama statistika iš tiesų ne tokia išskirtinė - nuo reklamuojamo kiaulių gripo kol kas miršta mažiau žmonių, negu nuo tymų ar anoreksijos.
Ar nenutilsit, mažatikiai? Šį sykį mes laukiam vakcinos nuo gripo - ne nuo tymų ar anoreksijos!
Ir štai, vakcina!.. Atėjo lauktoji diena, bet muilo burbulas sprogo.
Kaip apmaudu, kad taip atsitiko dabar, kai vakcina pagaliau pagaminta, o į farmacijos korporacijų sąskaitas ėmė plaukti milijardai dolerių. Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijų spaudžiamos valstybės masiškai prisipirko išganingosios vakcinos. Turtingesnės šalys, tokios kaip JAV, Austrija, Švedija nusipirko vakcinos tiek, kad užtektų visiems gyventojams. Neblogai reklamos kampanija pavyko Jungtinėse Valstijose, kur į ją įsijungė pats prezidentas Barackas Obama - jis nuo kiaulių gripo pasiskiepijo su savo šeima ir parodė visiems, kaip turi elgtis kiekvienas pilietis.
Žmonės skiepijami ir Rytų Europoje, o Vengrija ir Rumunija net pačios gamina vakcinas prieš H1N1 virusą. Ypač pasisekė Rumunijoje, kai nuo kiaulių gripo sausio 5 dieną mirė garsus televizijos aktorius 37 metų Toni Tecuceanu. Jau kitą savaitgalį vien Bukarešte pasiskiepijo 13 tūkstančių žmonių. O, kad taip mirtų kiekvienoje šalyje po garsenybę!
Kad taip ir Lietuvoje nuo kiaulių gripo kristų negyvas koks garsus politologas ar, apsaugok mus viešpatie, sveikatos ministras! Juk Lietuva irgi prisipirko vakcinos, o dabar velnias žino, kur ją dės.
Vakcinos yra, bet žmonės nenori skiepytis. Įsivaizduojat? Net medikai!..
Pirmasis muilo burbulas sprogo Šiauliuose. O siaube - iš visų miesto medikų dykai pasiskiepyti nuo kiaulių gripo sutiko tik du. Atseit, vaistas dar nepatikrintas, nenorime būti bandomosiomis žiurkėmis… Ta žinia nuskambėjo kaip antausis pačiai medicinai ar paradoksas. Tautos garbei ir sąžinei atstovaujantys iškiliausieji žmonės ėmė gėdyti Šiaulių nesusipratėlius, o tada paaiškėjo, kad ne ką geriau su vakcinacija ir kitose šalyse. Tos valstybės, kurios prisipirko milijonus dozių vakcinos, nežino, kur ją dėti, nes žmonės nenori skiepytis. Joms gresia didžiuliai finansiniai nuostoliai, nes nepanaudotų dozių galiojimo laikas baigsis. O didžiausią akibrokštą farmacijos korporacijoms padarė mūsų kaimynė Lenkija - jos valdžia neišleido vakcinai nė cento.
Lenkija - vienintelė valstybė, nepaklususi Europos sąjungos bei Pasaulio sveikatos organizacijos spaudimui ir atsisakiusi pirkti vakciną. O įdomiausia, kad tokiam savo valdžios žingsniui pritarė paprasti piliečiai. Šiandien aiškėja, kad savo nepriklausomybę mėgstantys demonstruoti lenkai ir šį sykį surizikavo pamatuotai bei pagrįstai. Nuo kiaulių gripo jau mirė žmonių, bet ne daugiau, kaip ir nuo paprasto, be to, lenkų premjeras Donatas Tuskas pareiškė, kad šalis dar turi įprasto gripo vakcinos, kurios sudėtis mažai kuo skiriasi nuo peršamosios. Kol kas visi požymiai rodo, kad įprasto gripo vakcina yra saugi ir veiksminga.
Žinoma, užsispyrėliai lenkai ir kitų šalių mažatikiai nesustabdys nei globalizacijos, nei farmacijos korporacijų pelno - milijonai vakcinos dozių jau parduota, daugelis valstybių yra sudariusios sutartis ir dabar norėdamos ar nenorėdamos turės užsakytą vakciną pirkti. Bet visgi labai negražu, kad vakcinos burbulas sprogo, o žmonės suabejojo naująja pasaulio tvarka.
Atrodo, kiaulių gripo pandemijos grėsmė iš tiesų nebuvo tokia grėsminga. Bet jeigu būtų pavykusi globalioji vakcinacijos akcija, žmonės būtų tikėję, kad juos išgelbėjo brangieji farmacininkai.
Viskas yra truputėlį ne taip, kaip mus gąsdino globalioji žiniasklaida. Garsiausi pasaulio ekspertai jau pripažįsta, kad pandemijos grėsmė buvo gerokai perdėta, o tai gali būti susiję su tam tikrais interesais ir noru sukelti paniką. Kai vakcinos dėmė užtiško ant nekaltybe spindinčio baltutėlio Pasaulio sveikatos organizacijos chalato, ta ėmė žegnotis: ne, ką jūs, mes labai vengiame tokių interesų, labai saugomės ir pinigų, kurių turi tiek daug globalieji farmacininkai!
Kas nesisaugos tokių pinigų?
Atrodo, prasidės tyrimai. Tikriausiai jie nieko sensacingo neduos, kaip ir visi formalieji tyrimai, bet jau pats faktas, kad tyrinėjama pasaulinės organizacijos nekaltybė, labai kenkia pačiai nekaltybei. Baisiausia, kad žmonės ėmė matyti, su kuo jie susidūrė, o naujoji pasaulio tvarka ne tokia šventa, globalizacija - tai ne tik gėris ir grožis, ji gali būti labai panaši į globalų nusikaltimą. Pasigirsta vis garsesnių balsų, kad ir pats virusas H1N1 galėjo būti sukurtas laboratorijoje. O jeigu taip iš tiesų yra, mes galim patirti ne kažkurio miestelio ar miesto, ne vienos valstybėlės, bet viso pasaulio skandalą.
Pasaulis tampa vienu dideliu kaimu, o tą kaimą gali valdyti keli pinigų maišai.
Kodėl šį sykį jiems nepavyko? Kažkas perrėkė reklaminį triukšmą, kažkas atvėrė žmonėms akis?
Ko gero, ne. Visai gali būti, kad gerai užmaišytą kiaulių gripo ir baimės pandemiją sugadino ta pati baimė, tiksliau - baimės perteklius. Padauginsi druskos - sriuba bus nebevalgoma. Taip pat - ir su baime. Mes negalim visą laiką misti vien baime ir baime.
Ir tikrai - kiek mes galim bijoti? Kas tik mūsų negąsdina - atominė bomba, pasaulinė krizė, nedarbas, infliacija, šylantis (šąlantis?) klimatas… Dabar - jau ir gripo pandemija?..
Žmogus nusipurto ir sako: eikit visi velniop!
Sakyčiau, šitas “velniop!” - puiki vakcina, tai patys geriausi skiepai nuo baimės pandemijos.
Gripo kiaulystė, žinoma, dar nepasibaigė, iš tiesų ji dar tik prasideda.
Jei nepavyks su virusu H1N1, tai gal atsiras geresnis, o Lenkiją pats Dievas dar gali nubausti, kam ji nepakluso nei Europos Sąjungai, nei globaliųjų korporacijų diktuojamai naujai pasaulinei tvarkai. Gali būti, mes taip niekada ir nesužinosim, iš kokios pipetės išsprūdo pelningasis virusas H1N1, bet ką padarysi. Dabar mes jau žinom, iš kur eina kitas, dar galingesnis - panikos virusias, ir kam jis gali atnešti kosminį pelną.
Rodyk draugams
Mums, paprastiems kaimo žmonėms, tikra laimė nuvykti į Briuselį, į šitą Europos Meką ir nusifotografuoti prie Europos parlamento. Minios piligrimų iš visų Europos pakampių plūsta į šitą nuostabią vietą, kur jų išrinkti šviesiausi atstovai rūpinasi žmonių gerove. Pagal visuotinį susitarimą europarlamentarai tarnauja ne savo valstybėms, bet savo piliečiams, kurie juos išrinko. Čia yra ir mūsų atstovų, kurie daro viską, kad mes, paprasti kaimo žmonės, iki mėnesio galo užtektume litų, kad laiku gautume bedarbio pašalpą ir kad aš, pavyzdžiui, iki pavasario nepritrūkčiau malkų. Tai truputėlį panašu į tiesą, ar ne?
Įėjęs į Europarlamento rūmus, iškart pajunti, koks esi svarbus ir laukiamas. Prie tavęs svetingai prišoka koks nors tau atstovaujantis europarlamentaras, tarkim, Juozas Imbrasas, nusišyp
so, paspaudžia ranką, paaiškina tą ir aną. Gerbiamą Imbrasą aš irgi mačiau savo paties akimis, bet nedrįsau prieiti ir paduoti ranką, kad jis ją šiltai paspaustų. Pamatęs tautos atstovą, aš jį iškart pažinau, o taip, juk tai draugas Imbrasas! Staiga prisiminiau tuos negerus laikus, kai abu dirbome Jurbarke, ir nutirpau iš baimės. Jis gi buvo didis žmogus, vienintelės tų laikų partijos rajono antrasis sekretorius, o aš - tos pačios partijos laikraščio (tada jie vadinosi partijos organais) pačių mažiausiu reporteriu. O ką, jeigu jis irgi prisimins mane, o tada už ką nors išrašys velnių? Nors oficialioje biografijoje to epizodo nėra, visgi labai džiugu, kad yra žmonių, kurie visas jėgas atidavė darbo liaudžiai, o paskui persikvalifikavo, ir dabar visas jėgas atiduoda tautai.
Manau, jūs suprantat, kad aš truputėlį perdedu. Nei čia plūsta minios, nei ką. Greičiau - atvirkščiai. Kitiems europiečiams, kaip ir mums, Marijos žemės artojams, yra visiškai dzin, ar tas Europarlementas daro ką, ar visiškai nieko. Kai renka savo šalies parlamentus, jie šiaip taip pasitraukia nuo televizoriaus ir skystais būreliais nueina balsuoti, bet kai ateina laikas rinkti visos Europos Parlamentą, jie, kaip ir mes, nebepakelia užpakalių nuo patogių fotelių. Matydamas tokią netvarką ir pasijutęs nelabai reikalingas, Europos Parlamentas ėmėsi pažintinių akcijų. Kiekvienas parlamentaras iš bendro katilo dabar gauna specialių pinigų, už kuriuos per metus jis turi surengti dvi tautiečių ekskursijas į pagrindinę Europos Meką. Jeigu pataikei į tokią ekskursiją, tai tave parlamentaras tikrai pasitiks, o jei prieisi, dar ir ranką paspaus. Nepaprastai geras dalykas!
Briuselyje tikrai gali pamatyti mūsų Trispalvę, bet visos tos kalbos apie 
tarnavimą tautai ar jos piliečiams - tai tik oficialus fasadas. Šitas superparlamentas, kaip ir Europos Komisija ar Europos Taryba, yra institucija, per kurią didžiosios šalys daro savo politiką. Europarlamento rūmuose kabo simbolinis paveikslas, kuriame didesnės žuvys ryja vis mažesnes už save, ir taip kada nors liks viena didžiulė žuvis. Kažkada Europos galingieji įsteigė Europos Sąjungą, o dabar svarsto, kas iš to bus. Vieni mano, kad tai bus federalinė valstybė, panašiai kaip Jungtinės Valstijos, kiti savo vizijose regi laisvų ar apylaisvių valstybių konfederaciją. Tretieji, euroskeptikai, kuriems priklauso ir J. Imbrasas su R. Paksu, norėtų matyti dar kitą kažkokį kelią. Beje, patys skeptikai vadina save ne skeptikais, bet realistais. Tačiau save gali vadinti kaip nori, o stoti - į bet kurią frakciją. Pavyzdžiui, pačiam stambiausiam šalies kapitalui tarnaujantys Lietuvos socialdemokratai save vadina kairiaisiais ir Europarlamente priklauso kariųjų sparnui. Atrodo, čia vyksta tokie pat žaidimai, kaip ir Lietuvos Seime.
O šitoje salėje Europos parlamentarai šneka. Kiekvienas - savo kalba, nes visos Europos kalbos yra oficialios Europos Sąjungos kalbos. Formaliai jos lygios, bet visos vienodai lygios būti negali - kai kurios turi būti lygesnės už kitas. Priešingu atveju kiekvieno parlamentaro kalbą tektų versti į 24 oficialias Europos Sąjungos kalbas, o tokia lygybė labai brangiai kainuotų. Todėl mažiau lygi parlamentaro kalba verčiama tik kokią pagrindinę, labiau lygią Europos kalbą, tarkim, į anglų, o po to mažesniųjų tautų vertėjai ją išsiverčia į ne tokias lygias savo kalbas. Šitas kalbų vartaliojimas kartais ima veikti tarsi sugedęs telefonas, vis labiau iškreipdamas žodžių žaismus ar metaforas. O kartais matyti, kaip atsilieka pasakytas pokštas ar anekdotas nuo paties kalbėtojo: iš pradžių nusijuokia viena grupelė žmonių, ta, kuri iškart suprato, paskui antra, trečia ir taip toliau, kol juokas, vis labiau atsilikdamas, pereina per visą salę - viename jos gale parlmentarai jau baigė juoktis, o kitame dar tik pradeda. Bet juokingiausia, kad toje salėje jie tiktai šneka ir pokštauja, o pakelti rankas su visa savo svita trenkiasi kelis šimtus kilometrų į panašią salę Strasbūre. Būtų pigiau ir paprasčiau visą politinį ritualą atlikti vienoje vietoje, bet nė už ką nesutinka prancūzai - ir antrosios būstinės išlaikymas, ir parlamento atsikraustymas Strasbūrui duoda dideles pajamas. O, kad dar kokį vieną Europarlamentą Lietuvai, kokią mažesnę komisiją, tarkime, mūsų Kaltinėnams!..
Europos Sąjunga gerai ne tik patiems turtingiausiems, kurie iš mūsų
visų bendro katilo gauna dar ir Europos finansinę paramą. O mažesnieji, kurie nieko negaunam, galime bent paslampinėti po Europą, pavėpsoti į mums neprieinamą gėrį bei grožį. Leisk pinigus, kur tiktai nori! Pravažiuoji vieną, kitą valstybę, ir niekas prie sienos tavęs nesustabdo, nekrato kišenių, neverčia valandų valandas stovėti eilėj prie muitinės, neprašo nei paso, nei tapatybės kortelės. Išskyrus, žinoma, Lenkiją. Vidury Lenkijos mūsų autobusą sustabdė kelių policininkai, du įlipo į vidų ir ėmė tikrinti keleivių dokumentus. Mums tai buvo keistas dalykas. Žinojome, kad panašias akcijas surengia ir Lietuvos policija, bet - tik pasienio zonoje, kur kiekvienas pilietis, net ir saviškis, privalo turėti tapatybės dokumentą. O su lenkais nepasiginčysi - prie vairuotojų prikibti jie negalėjo, pamėgino prie mūsų. Visgi kažkas europietiško dabar yra ir čia. Anksčiau prie Lenkijos sienos gidai įspėdavo turistus, kad tie sėdėtų ramiai ir nekikentų - dar užgausim pareigūno ambiciją, ir jam pasirodys, kad kikenimas - tai pašaipa, o tada jis nuvarys autobusą šalį, ir galėsit kikenti pusę paros. O dabar mes sėdėjom laisvai lyg tikri europiečiai, ir jie nesulaikė nė vieno. Fotografuotis nelabai norėjo, susiraukė kaip devynios naginės ir kažką suburbėjo, bet nei antrankiais surakino, nei banano pasiūlė ir net aparato neatėmė. Arba europėja jie, arba palaikė mus europiečiais. Žinot, panie, dabar čia šitoks chaosas…
Rodyk draugams
Kunigas paima juodą knygą ir laužytu vištgaičio balseliu ima skaityti:
- Brioliai ir sėsiarys, pakliausykite Diavio žiodžio. Jėziūs tiarė: ir nė vienio žiamėja niavadynkite tiavu, nes vianas jūsių Tiavas, kiuris yra diangiuje. Tiaip pat nesyvadynkiate ganytiojais, nes vianas jūsių ganytiojas - Krystius. Tai biuvo Diavo žiodis.
Kunigas persižegnoja ir maivydamasis kalba toliau:
- Dabar, brioliai ir siasiarys, pasimialskimia už švientiajį tiavą Riomos popiažių, mūsų ganytioją vykiupą Bioriutą…
Visi lyg niekur nieko persižegnoja ir meldžiasi už savo šventąjį tėvą, kurį ką tik uždrausta vadinti tėvu, už savo ganytoją, kuris negali būti joks ganytojas… Religingo žmogaus beprotybėje yra kažkas nepakartojamo, kažkas iš tiesų nenugalimo.
Rodyk draugams
Jeigu norite išsikepti kokį skanėstą, bet neturite orkaitės - tai ne bėda. Orkaitę galite labai greitai susimeistrauti iš kelių plytų, skardos lapo ar didelio puodo.
Kaip jūs manote, kas kalėtų būti po tuo skardiniu dangčiu, padėtu ant viryklės?
Taip, čia už
kaistas puodas, kuriame šuste šunta skani sriuba. Skardos 
dangtis ir po juo sudėtos plytos sulaiko karštį, kuris sklinda nuo viryklės, ir viduje susidaro aukšta temperatūra. Puodą mėsos galima išsivirti ant labai menkos ugnies. Itin gerai tokioje orkaitėje virti įvairius troškinius, kepti pyragus ar kugelį (atsiprašau, plokštainį). Tokį dangtį iš cinkuotos skardos gali susilankstyti bet kuris namų meistras, tam net nereikia skardininko. Kelios aplink puodą sudėtos plytos, skardinis dangtis - štai jums ir puikiausia orkaitė. Ką nors kepant joje, skardinį dangtį patartina kuo nors pridengti - tada viduje išsilaiko dar aukštesnė temperatūra.
O kas galėtų būti po šituo puodu, kuris uždėtas ant ketaus krosnelės?
Taip, atspėjote - po tuo puodu užkaistas kitas puodas! Tai dar 
paprastesnė orkaitė - nereikia gaminti nei dangčio, užtenka turėti puodą, kuris užtilptų ant pirmojo. Tokioje orkaitėje irgi galima virti bet ką, tačiau kepti - tik smulkesnius dalykus. Mat metalinis puodas blogiau laiko šilumą, po jo susidaro mažesnė temperatūra, nei skardos dangčio ir plytų orkaitėje. Tačiau dideliu puodu labai paprasta uždengti kitą puodą, kuris užkaistas ant elektrinės viryklės. Brangstant elektrai, toks šilumos taupymo būdas sutaupytų dar ir pinigų. Bet jei puodas verda ant dujinės viryklės, aš jo pridengti kitu puodu nelabai patarčiau - tokioje orkaitėje liepsnai gali pritrūkti oro, ugnis užgesti, o dujos tokiu atveju eitų į kambarį. Nebent puodą-dangtį dėtumėt taip, kad po jo apačia liktų nemažas tarpas įeiti orui.
Rodyk draugams
Jeigu vaikystėj močiutė jums sekė krikščioniškų pasakų, tikriausiai esat girdėję, kad bažnyčia yra kažkokiu mistiniu būdu susituokusi su pačiu… Jėzumi. Paneigti tai būtų lygiai taip pat sunku, kaip ir įrodyti. Ko gero, apie tai net neverta kalbėti - juk bažnyčia lygiai tokiu pat nesuprantamu būdu gali būti susituokusi ir su Kalėdų Seneliu, ir su septyniais nykštukais, ir su Karslsonu, kuris gyvena ant stogo…
Verčiau pakalbėkim apie aiškesnius dalykus, kurie matyti plika akimi ir be jokios mistikos. Apie daug realesnę santuoką, kuri motiną bažnytėlę jungia su daug žemiškesniu valdovu.
Šis rusų stačiatikių bažnyčios patriarcho ir Vladimiro Putino meilus suartėjimas bei saldus bučinys turėtų
užvesti ant kelio. Stačiatikiai, skirtingai nuo katalikų, kurie paklūsta nuosavam supermonarchui popiežiui, atvirai pripažįsta, kad nacionalinės bažnyčios galva yra tos valstybės vadovas - karalius. Nėra karaliaus ar caro - gerai ir prezidentas. Koks puikus pirmosios nakties bučinys!
Religijos nesibaido ir kitų valstybių vadovai, jie mėgsta fotografuotis bažnyčių ir šventųjų paveikslų fone. Netgi du karus sukėlęs Dž. Bušas, kuriam, atrodo, niekas daugiau nerūpi, tik Irako nafta, Afganistano aguonos ir Binladeno šmėkla, prezidentaudamas mėgo vaizduoti krikščionį. Jeigu vaizduoja, vadinasi, toks ir yra.
Savo krikščioniškumą stengiasi parodyti ir mūsų vadai bei vadukai - 
šventų kryželių fone jų aura prietaringam rinkėjui atrodo kur kas šventesnė. Lietuvos politikų pataikavimas bažnytininkams šiandien toks akivaizdus, kad jo nematyti gali tik savanoris aklasis: už valstybės pinigus pasaulietinėse mokyklose išlaikomi vyskupų paskirti tikybos mokytojai, remontuojamos senos bažnyčios, vis atkakliau vyskupai reikalauja statyti jiems dar ir naujas (tarkim, prie Kryžių kalno Šiaulių rajone).
Adolfas Hitleris dažnai pabrėždavo, kad jis yra įsitikinęs katalikas, o žydų naikinimu darąs didelę paslaugą antisemitiniam krikščionių tikėjimui. Tuo klausimu jis tikrai nemelavo - prieš 15 amžių pradėtas bažnyčios antisemitizmas tapo neatsiejama krikščioniškosios kultūros dalimi, o
holokaustas buvo logiška jo pasekmė. Pasaulėtinės valdžios vadas Adolfas visai realiai atkeršijo žydams už jų mistinę kaltę, apie kurią beveik 2000 metų kalba visos krikščionių bažnyčios: kiekvienas žydas yra kaltas už tai, kad romėnai nužudė kunigų įskųstą Jėzų. Daug katalikų jam buvo dėkingi ir susižavėje medžiojo autografus.
Hitlerio ir bažnyčios meilę vainikavo 1933 metų konkordatas (sutartis) tarp Vatikano ir nacių vyriausybės. Hitleris garantavo katalikų bažnyčiai unikalias, išskirtines teises Reiche, Vatikanas savo ruožtu užtikrino, kad kunigai ir vyskupai laikysis priesaikos nacių valdžiai. Adoffas Hitleris laikomas vienu iš pačių įžūliausių diktatorių, bet veikti vienas be bažnyčios pritarimo nesiryžo ir jis. Šioje nuotraukoje matote į Hitlerio gimtadienio vakarėlį atvykusį kardinolą Eugenio Maria Giuseppe Giovanni Pacelli, kuris vėliau tapo popiežiumi Pijumi XII (dar vadinamas Hitlerio popiežiumi).
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad panaši meilė liepsnoja ir kitoje ideologijos pusėje, nors po
ilgus metus vyravusios ateizmo propagandos daugeliui mano kartos žmonių atrodo, jog santuoka tarp komunistų valdžios ir bažnyčios yra neįmanomas dalykas. Nuotraukoje matote Rumunijos stačiatikių bažnyčios patriarchą Teoctistą komunistų diktatoriaus Čiaušesku ir Stalino paveikslų fone. Padedamas Čiaušesku diktatūros, šis pariarchas labai sustiprino saviškę stačiatikių ir sėkmingai naikino konkuruojančias bažnyčias. Ypač nukentėjo Rumunijos graikiškų apeigų katalikų bažnyčia - Čiaušesku netgi leido savo mylimai bažnyčiai pasiimti konkurentės turtą.
Josifas Džiugašvilis (vėliau - Stalinas) nebaigęs teologijos studijų metė Tibilisio dvasinę akademiją ir patraukė link realesnės - pasaulietinės valdžios, o ją pasiekęs, pasiskelbė esąs visų tautų Tėvu, t.y. Dievu. Jie kartu su Leninu sukūrė monolitinį valdžios modelį, vienu metu imdamiesi ir pasaulietinės valdžios, ir religijos funkcijų. Abu diktatoriai suvokė, kad vien tik fizine ir ekonomine 
prievarta vergų neišlaikysi - dar reikalinga pavergti juos iš vidaus, įdiegti jiems tam tikrą tikėjimą. Po savo mokytojo Lenino mirties Stalinas pasiekė tokį absoliutizmą, kuris prilygo viduramžių popiežių galiai - būdamas partijos vadas, jis stovėjo kur kas aukščiau už visą valstybinę valdžią. Panašiai ir popiežiai, skyrę karalius, buvo atsidūrę aukščiau už patį Romos imperatorių. Visgi Stalinas nesiryžo imtis vienatinio Tautų Tėvo vaidmens - jis išpažino Markso - Engelso - Lenino trejybę, o labiausiai sakralizavo Lenino asmenį ir jo stabus. Lenino paveikslai buvo garbinami taip pat, kaip krikščioniai garbina šventųjų paveikslus, o įstaigose ir kariniuose daliniuose įkurti “Lenino kambariai” daug kuo priminė krikščionių koplytėles su specialiais altorėliais.
Šiandien ir bažnytininkai, ir ateistai neigia ateistų apeigų ir religinių 
ritualų panašumą, ateizmo institucijos panašumą į bet kurią religiją. Mat ir vieniems, ir kitiems nepatogu pripažinti, kad ir Lenino, ir Kristaus, ir Stalino, ir Marijos stabai yra tokios pat prigimties ir atlieka tą pačią funkciją. Bet, kaip sakoma, pliką vietą labai sunku pridengti - ji vis tiek išlenda.
“Dievas su mumis” - tokį užrašą Hitleris išspaudė ant savo kareivių diržų. Šiandien daug kam atrodo, kad tai buvo itin įžūlus nacių akibrokštas, bet iš tiesų jokio įžūlumo nėra. Bažnyčia Dievo autoritetu palaiko vyraujančią valdžia, ir visai nesvarbu, ar ta valdžia “teisinga”, ar ne. Ir tai - joks “nesusipratimas”, ši nuostata užfiksuota Naujajame Testamente. Kaip sakė krikščionių svarbiausias apaštalas Paulius, kiekviena valdžia - nuo Dievo, ir nėra valdžios, kuri nebūtų nuo Dievo (Rom 13,1). O Hitleris, Stalinas - kas, benkartai, kad jiems negaliotų Šventojo Rašto nurodymas?
Dabar aišku, su kuo ji susituokusi?
Rodyk draugams
Šiąnakt gimė antrasis, tikrasis Kristus, be kurio jums nebus nei išgelbėjimo, nei gyvenimo. Iki šiol maniau, kad Kristus buvo tik vienas ir pagal metrikus bei tapatybės kortelę jo gimtadienis sutampa su sena visų pagonių švenčiama saulėgrįžos švente gruodžio 24-ąją, bet šiąnakt netyčia įsijungiau kažkurią Rusijos televiziją ir iš tokio paauksuoto tikratikių šventiko išgirdau, kad Kristus tikrai gimė būtent dabar. Dabar, tai dabar… Du tikri Kristai daugiau už vieną, dvigubas laiko ilgiau.
Už tai ir… Na, patys suprantat.
Tik nedauginkit vyno - po gimtadienio velniškai galvą skaudės.
Rodyk draugams
Prieš Kalėdas prisiminiau mūsų aukų dėžutę. Ji kažkaip nusigrūdo už knygų, ir aš ją visai pamiršau.
Labai negražiai išėjo su ta dėžute…
O juk pernai visus metus metėm į ją monetas. Turiu atliekamą pinigą - įmetu aš, turi kokį centą mažius - įmeta jis. Per metus susidarė nemaža suma. Prieš Kalėdas mažius išėjo į gatvę ir atidavė pirmam sutiktam elgetai. Mūsų kišenės tokio minuso nė nepajuto, o tam žmogui vienu metu į kepurę įkrito 127 litai. Už tokią sumą jis galėjo atšvęsti Kalėdas kaip tikras žmogus.
Buvom pradėję mesti ir šiemet, bet ta dėžutė kažkaip nulindo už knygų, atsirado kitų reikalų, žodžiu, gera idėja nuėjo šuniui ant uodegos.
O buvau taip gerai sugalvojęs! Ne dėl kažkokio nežinomo ubago, bet dėl savo sūnaus. Visų elgetų neišmaitinsiu, bet savo mažių galėjau paveikti tinkamu pavyzdžiu. Jeigu vaikas matytų, kad tėvas aukoja kitiems, jis ir pats augtų jautresnis, atjaustų visus silpnesnius už save. Aš netgi buvau išrinkęs citatų iš savo mėgstamiausios knygos ir priklijavęs ant visų keturių dėžutės kraštų. Viena apie tai, kad auka turi būti slapta - tik tada ji bus tikra auka, o ne reklama. Kita citata apie tai, kad didžiausia auka ne ta, kai aukoji atliekamą, bet kai atiduodi paskutinį skatiką. Ta būtų tikusi mažiui - jis gi neturi daug pinigų, jeigu gauna ką, tai tik iš manęs. Jeigu būčiau rodęs tinkamą pavyzdį, tai jis būtų išmokęs atiduoti kitam paskutinį skatiką.
Kitų dviejų neprisimenu, bet tai irgi buvo geros citatos.
Kaip gaila, kad aš toks užuomarša! Jeigu mažius užaugs nejautrus, nedosnus, galėsiu keiti save, tiktai save - nieko daugiau.
Kaip ištaisyti padėtį?
Gal priminti kaip nors, kad mes tebeturim dėžutę, kaip nors subtiliai pasakyti, kad aukoti reikėjo ir šiemet?
O gal paaukoti pačiam prie jo akių? Auka turi būti slapta, bet tiek to, vardan tokio tikslo galima ir nusižengti. Mažius matys, kad aš dedu į dėžutę, tada prisimins ir jis, įmes kokią monetą. Nesvarbu - kiek, svarbu, kad jis įprastų gyventi ne tik dėl savęs, bet ir duoti kažką ir kitiems.
Piniginėj radau smulkių ir dvidešimt litų. Dvidešimt litų - truputį per daug, paneršiau po išeiginį švarką ir radau penkių litų monetą. Penki litai - kaip tik. Kad būtų daugiau, pridėsiu baltų.
Va, mažius sėdi prie kompiuterio ir viską matys.
- Kur mūsų aukų dėžutė? - paklausiau, nors aiškiai mačiau, kad ji - ant lentynos už knygų.
- Čia, - jis nežiūrėdamas parodė pirštu.
- Paduok, - paprašiau, nors galėjau paimti ir pats. - Atsimeni, buvo sutarę aukoti?..
- Je, buvom sutarę, - pasakė jis, žiūrėdamas į monitorių, tada atkišo dėžutę.
Aš ją ėmiau, bet ji išsprūdo iš rankų.
- Tet, atsargiai! - sušuko mažius, bet dėžutė krito ant žemės. Nesitikėjau - dėžutė buvo sunki kaip švinas!
Ji krito žemyn ir skilo pusiau. Toks įsimindinas dzin!..
Aplink pažiro smulkios monetos. Jų buvo nepapratai daug.
- Mūsų pinigai! - sušuko mažius ir puolė nuo žemės semti centus. - Nieko, surinksim!..
Jis rinko centus, o aš stovėjau kaip veršis.
- Žiūrėk, per metus mudu visai nemažai surinkom, - džiaugėsi vaikas, o aš negalėjau pratarti nė žodžio.
Dar niekada nebuvau pasijutęs toks kvailas.
Kad aš daugiau kada nors!.. Ne, niekada.
Kada jis mane praaugo?
Rodyk draugams
Tverdamas tvorą ilgai mąsčiau apie erdvę ir laiką. Kariuomenėje seržantas mums liepė kasti griovį nuo tvoros iki pietų. Esame kasę apkasą nuo tvoros iki vakarienės. Nuo mūsų trobos iki miestelio yra pusė valandos kelio. Erdvę galima matuoti laiku ir atvirkščiai. Vienas metras - tai milijoninė sekundės dalis. Tai kelias, kurį šviesa nueina per milijoninę sekundės dalį. Velniškai įdomu. Kai suduodu plaktuku per vinį, kitas jos galas sujuda ne iškart, bet šiek tiek suvėlavęs. Smūgis vinimi lekia šviesos greičiu, šviesa irgi lekia šviesos greičiu. Kol ji ateina nuo saulės, praeina kelios minutės. Jeigu saulė užges, mes dar kelias minutes matysim jos šviesą ir nežinosim, kad viskas baigta. O tų žvaigždžiu, kurias vakare matom danguj, gal jau šimtas metų kaip nebėra.
Sužinosim po šimtmečio.
Laikas apie tai sužinoti ateis tik po šimto metų! Na taip, laikas eina šviesos greičiu. Ateitis lekia į mus kaip šviesa. Tai bent atradimas!
Kad nepamirščiau pats, reikia eiti ir pasakyti mažiui. Kaip nors paprastai, kad jis suprastų.
Kaip paaiškinti vaikui tokį sudėtingą dalyką?
Mažius sėdėjo prie kompiuterio ir žaidė kažką - atseit ruošėsi egzaminams.
- Artėja egzaminai? - paklausiau jo.
- Taip, labai greitai, - pasiguodė mažius.
- O kokiu greičiu?
Jis pažiūrėjo į mane nustebęs. Gal per daug sudėtingai kalbu?
- Na, pats sakei, kad egzaminai artėja labai greitai, o tu, kaip suprantu, dar nepradėjai nė mokytis. Kaip tu manai, kokiu greičiu jie artėja? Kokiu greičiu lekia į mus ateitis?
Aš jau ruopšiausi pradėti paskaitą, bet mažius patraukė pečiais:
- Niekada apie tai negalvojau… Sakau, gal šviesos?
Man tie žodžiai buvo kaip kūju į galvą.
- Na, tėt, ko tu tyli? Šviesos greičiu, a ne?
- Aš pusę dienos galvojau! - sušukau nusivylęs. - Galėjai bent pasimaivyti, kad nežinai!
Rodyk draugams
Šventų Kalėdų šventą antrąja dieną mudu su Vincu įsišnekome apie šildymo sistemas bei pasaulio sandarą, ir aš pajutau tėvišką pareigą atskleisti jam gyvenimo išmitį.
- Tu žinai, kaip lengviausia patenkinti visus savo poreikius? - klausiu jo ir pats atsakau: - Pirmas būdas - uždirbti daugiau…
- Antras būdas - sumažinti poreikius, - aplenkė jis mane.
Štai koks dabar jaunimėlis! Aš nuėjau tokį ilgą, garbingą kelią, tiek iškentėjau, kol supratau, o tas žino ir be manęs. Ne, aš jo metų toks nebuvau.
- O tu bent buvau bernelių mišių? - paklausiau griežtai. - Ėjai pas kunigą metinės išpažinties?
- Ne, - jis net loštelėjo iš nustebimo. - O kam?
Vėl aplenkė!..
Rodyk draugams
