BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žmonės, kurių niekur nėra

 

Mudu su Alium sėdėjom bulvare ant suoliuko ir žiūrėjom, kaip lekia praeiviai.
- Girdėjau, tu žmones pažįsti? - paklausiau. - Ką apie tuos pasakytum?
- Apie kuriuos? Apie tuos,  kurių čia nėra?
- Kaip nėra? Štai jie skuba po darbo: vienas su berete, kitas su skrybėle, ana moteris neša rankinuką, vyras tempia pintinę…
- Kuris su pintine, jis tikriausiai mauna į traukinį ir mintyse jau nukeliavęs į geležinkelio stotį. Labai bijo, kad pavėluos, todėl vos spėja paskui savo mintis. Moteris puola namo - jai rūpi išvirti valgį. Jai sunku prisiminti, ko yra šaldytuve, o ko nėra, todėl labai nervinasi.
- Vadinasi, juos rastume namuose arba stotyje?
- Nemanau. Nuėjęs į stotį, keleivis iškart atsidurs kitoje vietoje - gal traukinyje, kuris dar neatvyko, gal tame mieste, į kurį mintyse jau važiuoja. O moteris, namuose virdama valgį, mintimis gal pakeliaus po parfumerijos krautuvę.
- Tai kur juos surasiu?
- Niekur, - skėstelėjo rankom Alius Sakinis. - Jų paprasčiausiai nėra.
Mudu dar pasėdėjom. Kūnai lėkė pro šalį. Daugybė storų ir plonų kūnų bėgo čia pat, o jų širdys buvo toli.

Rodyk draugams

Komentarai (9)

Anonimas2005-10-05 09:47

Aš irgi prasmengu tarp savo rūpesčių. Kitos dienos taip pralekia - vos pastebiu. Kai pagalvoju - gaila gyvenimo…

Anonimas2005-10-05 10:30

Todėl ir yra sunku būti "čia ir dabar", nes mes jau keliaujame mintimis kitur, o esame dar čia. Pažiūrėk į praeinančių žmonių veidus, retai kuris dairosi aplinkui ir mėgaujasi vaizdu, dažniausiai akmeniniu susirūpinusiu veidu praslenka pro šalį.Ir kaip nustemba sutikęs pažįstamą, nes mintys tai jau nuskriejo ten- tolyn, o pažįstamas išnyro jau kaip ir iš praeities… dabarties…

aralzero

Anonimas2005-10-05 11:41

Ir man taip būna. Lyg ir esu, bet nesuvokiu beveik nieko, ką patiriu savo pojūčiais - juos užgožia minčių spiečius. Eini ir nematai vystančios žolės, nejauti kojomis šaligatvio, negirdi krintančių lapų - tik galvoji. Mes taip įpratome gaudyti svetimas mintis, kolekcionuoti jas, savintis, svarstyti, lyginti, kurti naujas, gyventi pamąstymais, išmąstymais, sumąstymais, kad ima atrodyti, jog kitos realybės paprasčiausiai nėra.

Mums sunku grįžti į savo kūną dar ir todėl, kad nuolatos esame mokomi niekinti jį. Katalikų religija, perimdama pagoniškąją graikų filosofiją, įbruko mums dualistinį, suskaldytą pasaulio modelį, kuriame kūnui tenka pasibaisėtino nuodėmių šaltinio vaidmuo. Panieką kūnui - tam nuostabiausiaim Dievo kūriniui - perėmė ir kitos giminingos religijos, netgi tos, kurios formaliai deklaruoja ištikimybę Evangelijai. Kūnas esąs toks nešvarus, kad apie jį geriau negalvoti, o kai kurie jo arganai esą tiesiog pasibaisėtini…

Iš tiesų pasaulis ne toks šizofreniškas, kokį piešia Vakarų religijos. Išnerškite Bibliją - nerasite jokios paniekos žmogaus kūnui. Galite drąsiai grįžti į jį - tai jokia nuodėmė. Eidami jauskit padais žemę, uostykit nuo kepyklos padvelkusį vėją, lieskite pirštais draugo alkūnę - mes neturime kito būdo gyventi, tik kūnu.

O jei apims erotinės fantazijos, išsigąsti irgi nėra ko. Atsiverskit Giesmių giesmę - dar ne tokios erotikos rasite.

Redagavo Petras 2005-10-05 11:51

mamania2005-10-05 20:59

Man vistiek ne iki galo suprantamas brukimas įsikalti, kad esi tik čia ir dabar. Jeigu tik tiek, tai kokio velnio aš svajoju, kaip ateis šeštadienis, kaip šilkiniu chalatu šliaužiosiu po kambarius, laižydama didelį kaušą kavos. Juk, jeigu tik čia ir dabar, tai to šeštadienio gali ir nebūti. Bet svajonė apie jį - saldžią ateitį - mane jau malonina. Suprantu, kad mintimis esu priekyje, o kūnu - čia, bet negi tai blogai?

Čia ir dabar mezgu megztinį. O megzdama prisikuriu šimtus situacijų, kaip juo vilkėdama kažkur einu, kaip atrpdau gatvėje, langų atspindžiuose. Jeigu tik čia ir dabar, tai iš manęs atimama galimybė svajoti - apie rožyną, kurio neturiu, apie kelionę į kalnus, kur net nesiruošiu. O kur dėti VAKAR? Negi tai, kas vakar mane džiugino, kas suteikė patirties, turiu išmesti kaip vienkartinę nosinę?

Aš nesutinku gyventi TIK čia ir dabar. Aš gyvensiu visaip: prieš mėnesį, net prieš metus (kai ką malonaus noriu dažnai mintyse pakartoti), gyvensiu rytojumi arba ateinančiomis atostogomis, kurių gal ir nebus. Gyvensiu, kaip man patinka. O į mano veidą gatvėje, jeigu jis neatitinka tobulojo "Čia ir dabar" etalono prašom nežiūrėti: visai gali būti, kad tą veidą aš rodau ne jums, o tam, kas manęs laukia daug tolimesnėje ateityje. Ir būtent toks veidas jam patiks. Tada. O šindien yra tik šiaip, akimirka, praeinantis dydis.

Petras2005-10-05 21:35

Mieloji Mamania, jeigu apsisprendei gyventi rytojumi arba praėjusiu šeštadieniu, aš gerbiu tavo pasirinkimą. Tik nesakyk, kad bruku tau savo pasirinkimą. Juk aš tavęs net nepažįstu. Iš tiesų aš linkiu, kad tavęs, gyvevenančios dar neatėjusiomis ar jau praėjusiomis dienomis, nekankintų nerimas.

O apie bėgančius ir nenubėgančius žmones rašau tik todėl, kad man jų nuoširdžiai gaila. Kažkada pats vijausi savo šešėlį ir žinau, ką tai reiškia tris kartus kankintis dėl vienos bėdos: iki jai įvykstant (o siaube, kas bus?), jai atsitikus (atsitiko - tai atsitiko, ką padarysi) ir dar po visko (oi, kaip aš kentėjau, kaip aš kentėjau!).

Bet jeigu žmonės tai daro sąmoningai, niekas negali jiems sutrukdyti.

Ko geriausio rytojaus!

Anonimas2005-10-06 06:49

Ką bendro buvimas čia ir dabar turi su Jėzaus mokymu? Tai greičiau budizmas, o ne krikščionybė.

Petras2005-10-06 08:10

Ką bendro buvimas čia ir dabar turi su Jėzaus mokymu?

Tai ir yra Jėzaus mokymas!

"Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį?

Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?

O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau ūgio?

Ir kam gi rūpinatės drabužiu? Žiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia,

bet sakau jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų.

Jeigu Dievas taip aprengia laukų žolę, kuri šiandien žaliuoja, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai?

Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?', arba: 'Ką gersime?', arba: 'Kuo vilkėsime?'

Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia.

Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.

Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savo vargo". Mt 6:25-34

Apie gyvenančius vakarykšte diena:

"Nė vienas, kuris uždeda ranką ant arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei". Lk 9:62

Jeigu negerai gyventi dar neatėjusia ir jau praėjusia diena, tai kas mums belieka? Ogi prašyti:

"Kasdienės mūsų duonos duok mums ŠIANDIEN" Mt 6:11 (Pabraukta mano)

deimantukas2006-06-17 09:17

Dabar po savo didziules krizes gyvenime stengiuosi daznai stabdyti save.Anksciau manes,kaip rasai,Petrai,irgi nebuvo.Dabar stengiuos buti "nemadingu"-letu.Mados man nereikia.Man reikia vidines ramybes.Man reikia vidines darnos.Mano vidinis mechanizmas po truputi susiderineja.Tam nera ribos.Kaip ir blaivejimui.

Petras2006-06-18 08:36

Kokie mes visi skirtingi ir kartu panašūs. Ar ne, Deimantuk? Aš irgi nelengvai sustojau - vis bėgau kažkur…

Rašyti komentarą

Tavo komentaras