BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vienkiemio šunys

Patraukiau į kaimą ieškoti sūrio. Anos močiutės karvė užtrūko, o be sūrio ilgai negyvensi. Žmonės mane siuntė nuo vieno pas kitą, ir taip vis tolau nuo Kaltinėnų, kol atsidūriau toli nuo miestelio ir nuo kelių, pačiame Dievo užanty, kurį žmonės vadina vienkiemiu. Troboje tokia bobokė kaip tik virė sūrį, bet parduoti – tai nė už ką. Kalėdoms vaikai atvažiuos, juk neišleisi basų.


-         O tu, girdėjau, prūdus išsikasei? – paklausė netikėtai. Nei aš jos akyse esu matęs, nei ką – iš kur ji mane pažįsta?


Pasidarė įdomu, ir sutikau minutikę prisėsti, nors puikiai žinau, kad minutikė čia trunka mažiausiai pusvalandį.


Per tą minutę nemažai sužinojau. Pasirodo, vienas jos vaikas gyvena Kaune, kitas - Tauragėje, o anūkai išsikėlę toliau – kas Airijoj, kas Vokietijoj…


-         Tu savo namų neparduodi? – paklausė vėl ir ėmė svarstyti apie gimtinę: – Tos vietos gražiausios, iš kur esi kilęs. Per savaitę sodyba tuščia, tik savaitgaliais parleki? Girdėjau, mama Telšiuose?..


Dabar jau nebūčiau nustebęs, jeigu ji būtų žinojusi mano vaikų vardus. Kai pasėdi virtuvėj ilgiau, pasiklausai kalbų apie save, savo tėvus, kaimynus ir visai nepažįstamus žmones, pradedi suprasti keistą dalyką: kaimo žmonės vis dar domisi gyvais žmonėmis, o ne televizijų įvaizdžiais, tikrais gyvenimais, o ne virtualia realybę, kaimynų meilės istorijomis, o ne serialais.


Po geros valandos ji sutiko išleisti ir pradarė duris:


-         Kad taip leki, lyg akis išdegęs…


Kaip nelėksi? Jeigu toliau taip eis, per savaitę sūrio nerasiu!


Kieme prie manęs puolė didelis šuo, juodas kaip velnias, ir vos nepargriovė į sniegą. Buvo neįmanoma nuo jo apsiginti – vis kėlė man ant pečių savo sunkias, dideles letenas ir lindo laižytis. Bet nekvailas – labai greitai suprato, kad išeinu, tai parkrito ant žemės, apsikabino priekinėmis kojomis mano dešinę ir nepaleidžia. Net graudu pasidarė. Pakasau galvą, nuraminu, paeinu keletą žingsnių – ir vėl tas pats.


Šiaip taip nusigavau iki golfuko.


Kai pradėjau važiuoti, jis liūdnas sėdėjo ir žiūrėjo iš paskos.


Šunys čia tokie pat, kaip ir vienkiemio žmonės.


Rodyk draugams

Komentarai (4)

kinder2005-12-26 13:41

Gražus pasakojimas – žmogiškas.

Anonimas2005-12-26 22:47

aha pasakojimas zmogiskas… bet tuo paciu ir labai zmogiskas…Smalsus ir zingeidus kaimo zmones…Kuris is musu miesto kaimynu paklaus , kaip sekasi tavo artimiesiems, nebent , jei pradesi guostis ir dejuoti pats…Bet apie kito auksto ar kitos laiptines kaimyna nelabai ka suzinosi…O kodel seniai nematei zmogaus is penktos laiptines , tai suzinosi tik netycia.. nes netiketai suzinosi, kad ji palaidojo pries menesi… Juk pasarvotas laidojimo rumuose, pavardes nezinai, tik" is matymo" … bet ir daugiau nebepamatysi…

Belieka stebetis, kad dar kaimo zmones zino apie kaimynus ir ju artimuosius…

Donatas2010-10-08 17:51

pragyvenau du metus Kaune bute. Nezinojau nei kas virs manes, nei kas po manim ar pries mane gyvena. Laikykit mane atsilikusiu, nes nesizmoniu, bet tiesiog tokie zmones dabar mes visi.

schoolloanconsolidation2011-02-24 12:45

Graziai papasakota.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras