BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vėl apsisprendimas

Šiandien vėl apsisprendžiau mesti svorį. Nuosprendis galutinis ir net nesvarstytinas.

Ir taip kasdien rytą, per pietus ir vakare jau penkta diena. Rytą apsisprendžiu suvalgyti tiek, kiek esu nusibėžęs, dažniausiai - 200 kcal, per pietus - daugiau, 500 - 600 kcal, vakarienei - vėl apie 200 kcal. Jeigu kas nors pasiūlo užkąsti papildomai, tarkim, pagundo saldainiu ar avižiniu džiuvėliu, vėl apsisprendžiu valgyti tik tiek, kiek esu užsibrėžęs.

Sykį vienas draugas paklausė, kokią ir kam aš daviau priesaiką, kad mečiau gerti ir jau apie 10 metų negeriu. Atsakiau, kad prisiekinėti man draudžia Mokytojas, o visos priesaikos duodamos piktajam. Laisvėjantis žmogus turi apsispręsti pats, nepriklausydamas nuo pašalinių dalykų, netgi savo paties priesaikų.

- Tai tu kiekvieną kartą apsisprendi negerti? - labai tiksliai atspėjo supratingas žmogus.

Kai mečiau rūkyti, irgi turėdavau apsispręsti kiekvieną kartą, kai užsuosdavau tabako dūmus. Įsikaliau į galvą maldelę, kad kiekvieną sykį, pajutęs iš vidaus kylantį norą arba priešo gundymą užrūkyti, aš dar labiau užsispirsiu laikytis savo apsisprendimo. Dabar tokius apsisprendimus tenka daryti rečiau, nes vis rečiau galvoje šmėkšteli mintis užrūkyti arba išgerti.

Metant svorį - viskas taip pat.

Sąmoningai veikdamas, o ne paklusdamas pasąmoniniams impulsams, žmogus gali pakeisti savo įprastą netikusią elgseną, mano atveju - įprotį apsiryti.

Iš kai kurių komentarų suptratau, jog šio metodo nežinantiems žmonės atrodo, kad aš paskelbiau žūtbūtinį karą pats sau, padariau save savo priešu.

Bet iš tiesų nė nemanau kovoti su savimi - aš ginu save ir savo sveikatą. Aš mobilizuoju visą save, norėdamas pakeisti tik keletą nevykusių įpročių. Tai esminis dalykas, kurį norėčiau patarti visiems, besiruošiantiems mesti gerti, rūkyti ar sumažinti svorį: netapkite sau priešais, būkite sau draugais, nepasiduokit religiniam mokymui ir nekovokite su savimi.

Juk pasiklydę miške ir pasukę ne tuo taku, mes nepaskelbiame karo sau - paprasčiausiai susirandame kitą taką ir išgelbėjame save.

O kitam stebėtojui kalorijas apribojanti dieta panaši į prievartą. Girdi, aš prievartauju save, verčiu badauti…

Tačiau šis metodas, kuriuo dabar sėkmingai mažinu svorį, neturi nieko bendro su badavimu. Badavimą tikrai galima vadinti prievarta prieš save, bet, kiek žinau, jis niekam gerai nesibaigia - pabadavęs savaitę ar dvi, peralkęs žmogus vieną dieną nebeišlaiko ir prisivalgo už keturis.

O aš nebadauju. Valgau nė kiek ne mažiau, kaip iki šiol, o kartais gal ir daugiau. Visa paslaptis yra tai, kad pasirenku kitokį maistą. Tarkim, vietoj mažyčio lašinių gabaliuko pasidarau kupiną lėkštę salotų - kai ištašau ją, net šonai braška, o kalorijų būnu gavęs kur kas mažiau. Vietoj 2,8 proc. riebumo kefyro galima naudoti 0,3 proc. pasukas, bet gerti jų aštuonis kartus daugiau, vietoj riebios kiaulienos nusipirkti liesesnės jautienos ir t.t.
Tokiu būdu valgydamas tiek pat, bet ne tokio kaloringo maisto, nejaučiu alkio, o lašinių atsargos kūne lėtai, bet stabiliai mažėja - pirmosiosmis dienomis po 500 gramų per parą, o dabar kritimas sumažėjo iki 300. Per penkias dienas aš jau numečiau 2 kilogramus.

O gal neskanus nekaloringas maistas?

Na, tai priklauso nuo to, kaip jį pagaminsi ir koks tavo skonis.

Tai, ką valgau dabar, man yra skanu.

Negi skaniai valgyti reikia per prievartą?

Du virtų bulvių cepelinai su mėsa, kupinas dubenėlis salotų, lekštė suktinio, rupios duonos riekė ir puodelis raugintų pasukų. Ar tokiu pietus galima vadinti badavimu? Šiandien aš juos vos įveikiai, bet kalorijų gavau tik 600. Palyginimui pasakysiu, kad tai tiek pat, kaip ir 200 gramų degtinės, arba gerokai mažiau, negu 100 gramų šokolado plytelė. Visa laimė, kad skrandis neturi kalkulaitoriaus, o mintinai kalorijų skaičiuoti nemoka, todėl jam galima pakišti didesnį kiekį, bet menkiesnio maisto, ir jis nekels jokių pretenzijų. Pilvui svarbu pakankamas KIEKIS, ir jis turi kuo užsiimti iki vakarienės.

Dar šia tema:

Apsisprendimas

Sugedęs autopilotas



Rodyk draugams

Komentarai (5)

Anonymous2007-01-20 20:24

O pietūs visai nepanašūs į žmogaus , besilaikančio dietos.Na, nebet į žmogaus, skaičiuojančio kalorijas…Juk ,jei kada buvo keturi cepelynai, dabar tėra du, tai jau didelis skirtumas. Šaunu,kad yra žmonių tvirtai nutarusių pakeisti savo blogus įpročius.Aš pritariu tokiam tvirtam apsisprendimui.

aralzero

Anonymous2007-01-23 09:57

teko pačiam būti su petru, kai jis metė svorį pirmą kartą - prieš ketverius metus. jau vakarieniavau su juo, kai jis meta dabar. Ir šimtu procentų tikiu, kad jam pavyks. Be to… kad irką kiti sako, niekaip nepastebiu besikūdinančio petro pykčio protrūkių - o visi tik ir pliurpia - oj, jau buvo piktas, o dabar koks bus!!!

tutobene2009-07-28 08:56

Kažkada galvojau mesti svorį.. pradėjau šiek tiek sportuot. Nelabai tam laiko yra. Ir kai esi laaabai užimtas nėra laiko ir kalorijų skaičiuot. :) Bėda, kad nevalgyt negali, nes trūksta energijos.
Suprantu, kad iš kibiro salotų energijos gali gaut tikrai nemažai, bet va salotų nekimši pakeliui iš univero į darbą..
Todėl pirmas dalykas, laikantis dietos, ar reguliuojant savo mitybą (ką pavadinčiau tavo vykdomą procesą) reikia turėt truputį laiko.
Sėkmės

Petras2009-07-28 10:51

Taigi, tutobene, tu kažkada “galvojai mesti svorį” ir viskas, ką įstengei sugalvoti, tai visokiausi iš piršto laužti pasiteisinimiai: salotų nekimši pakeliui iš univerio į darbą, trūksta energijos ir pan. ir nepan. Štai tu skaitai apie mano patirtį ir negali jos nuneigti (kaip nuneigsi faktus?), tai kuri naujus pasiteisinimus: atseit, reikia turėti laiko…
Bet kai aš reguliavau savo mitybą, buvau nepaprastai užimtas, mano darbuotvarkė buvo net pertemta. Ir visgi pauikiausiai pavyko, aš tai padariau labai lengvai!
Vadsinasi, pirmiasia reikia ne laiko. Ko?
Taigi, pirmiausia yra reikalingas APSISPRENDIMAS ir nieko daugiau.
Apsisprendimas - tai ne šiaip sau “galvijimas”, tai jau veiksmo pradžia.

deimantukas2009-07-28 17:02

Man juokas jama, kai kai kurie laiko neturėjimą (kas per apsurdas) laiko kažkokiu pasiteisinimu ko nors nedaryti. Dažniausiai tame ižvelgiu visišką NENORĄ daryti tą, apie kalbama. Tiesiog nenorima ar bijoma įvardinti tikrąją priežastį.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras