BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Valdžios Dievas ir Dievo valdžia

Mano senas kolega rašo straipsnį apie Rainius. Jis susiriniko nemažai medžiagos apie Stalino budelių nukankintus žmones.

- Kokia tai baisi valdžia, - purtosi kolega. - Kaip pagalvoji - brrrr… Kaip galima taip paprasčiausiai imti ir žudyti nekaltus žmones?

- Neburnok prieš Dievą, - sakau jam, staiga prisiminęs vieną citatą, kuri deduoda ramybės.

- Kuo čia dėtas Dievas? Kas bendro tarp jo ir bolševikų valdžios?

- Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Visos valdžios nuo Dievo.

- Ką tu čia svaičioji?

- Svaičiuoju? Atsargiau - tai Šventasis Raštas! Apaštalo Pauliaus laiškas Romėčiams, berods, tryliktas skyrius.

- Tu čia kažką maišai, - ginčijo draugas. - Taip, yra Dievo nustatyta valdžia, bet yra ir šėtono. Staliną galime lyginti su šetonu, ir pagarba tiems, kurie jam priešinosi.

- Aš irgi manyčiau taip pat. O Biblija sako kitaip. Kas priešinasi valdžiai, tas prieštarauja Dievui. Rezistentai už tai susilauks Dievo teismo. Štai, pažiūrėk, visa citata: “Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esančios valdžios yra Dievo nustatytos. Todėl kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo tvarkai. Kurie priešinasi, užsitraukia sau teismą.”

Mano kolega negali patikėti. Jis atrodo sutrikęs, net gaila.

- Kur čia matai, kad galima priešintis kažkokiai blogai valdžiai? - klausiu jo. - Žiūrėk: nėra valdžios, kuri nebūtų nuo Dievo!

Jis skaito toliau, ieško kokių nors išimčių, bet neranda. Toliau mokoma tik paklusnomo valdžiai ir valdininkams.

Žmogus labai gerbia visokius šventus raštus ir negali suprasti, kaip tai suprasti.

Aš tyčia nieko jam nesakiau. Tegu pasikapsto pats. Gal kada susipras, kad tos eilutės rašytos Romos imperijos laikais ir skirtos palaikyti romėnų valdžią - žiaurią, negailestingą, keliančią baimę ir siaubą, bet tvirtą. Jokios kitos valdžios niekas tada nežinojo… Senovės pasaulis buvo ne toks didelis.

Aišku, dabar pasaulis kur kas didesnis ir margesnis. Bet jeigu Romos bažnyčiai teikiame dieviškumo statusą ir jos mokymą išplečiame visam pasauliui ir visiems laikams, tai ir apaštalo mokymą apie romėnų imperijos valdžią turime taikyti visoms valdžios, įskaitant ir Josifą Staliną, ir Adolfą Hitlerį. Taigi kai šiandien esi nepatenkintas neteisingu valdžios sprendimu ir ruošiesi eiti į protesto demonstraciją arba mitingą, tu prieštarauji pačiam Dievui ir už tai susilauksi jo teismo. Keista, ar ne?

Vadinasi, mes arba turime visoms valdžioms (įskaitant ir ateistų) suteikti dieviškumo statusą, arba susitaikyti su tuo, kad tas Raštas rašytas tam tikram laikui ir tam tikriems labai konkretiems tikslams.

Ko gero, pirmasis pasirinkimas lengvesnis, jis ir dažnesnis. Nuo imperatorius Konstantino prasidėjusi valstybinės valdžios ir bažnyčios simbiozė nesibaigė su Romos imperijos griūtimi. Ji peržengė senąsias imperijos ribas, keitėsi ir prisitaikė prie besikeičiančių politinių struktūrų. Stačiatikiai atvirai pripažįsta paklusnumą politinei valdžiai - valstybės galva yra ir nacionalinės bažnyčios vadovas. Katalikų popiežius tebesaugo pasaulio centro ambicijas, o vienu metu buvo pasikėlęs aukščiau visų valdžių - jis juk dalindavo karūnas daugiau ar mažiau paklusniems karaliams. Protestantai veikia autonomiškai, o savo vyresniuosius išsirenka taip pat, kaip ir demokratinės valdžios atstovus - balsų dauguma. Jie visi, tiek stačiatikiai, tiek katalikai ir protestantai, laimina karalius ir prezidentus.

Be tokio palaiminimo karaliams ir prezidentams valdyti būtų kur kas sunkiau. Buka prievarta be nuoširdaus paklusnumo - negarantuota priemonė.

Istorija žino atvejų, kai politikai mėgino išsiversti be dvasininkų pagalbos. Bene pats didžiausias eksperimentas buvo atliktas bolševikų Rusijoje, kai absoliučią valdžią paėmusi partija ėmėsi dar ir bažnyčios funkcijų su visais keistais mistiškais ritualais - simboliniais valdžios rinkimais, į atlaidus labai panašiais pritarimo mitingais bei procesijomis (demonstacijomis), stabais (paminklais), griežta partine hierarchija ir netgi inkviziciją primenančiais eretikų (disidentų) teismais bei kankinimais. Kadangi religija negali gyvuoti be kulto, savo vadus ateistai pakėlė į Dievo rangą, paskelbdami juos visų tautų tėvais ir mokytojais.

“Čia niekas jo nematė, o jis visus regėjo”, - rašė oficiali valstybės poetė Salomėja Nėris apie visur esantį ir visus matantį Dievą, t.y. Vladimirą Leniną.

Savo germanišką religiją mėgino sukurti ir Hitleris, bet jo viešpatavimas pasibaigė palyginti greitai.

Taigi religijos ir bolševizmo (nacizmo) antagonizmas greičiau tariamas ir išoriškas - konfliktas kilo ne dėl to, kad ateizmas ir religija būtų iš principo nesuderinami dalykai. Viskas vyko kur kas primityviau: absoliučią valdžią paėmusios partijos pasišovė imtis dar ir bažnyčios funkcijos. Beje, Šiaurės Korėjos kompartijos vadas ir šiandien skebiasi esąs Dievo Sūnus…

Taigi visos valdžios, nesvarbu, kokios bebūtų, ieško vietelės kuo arčiau Dievo. Kaip teigia senieji Raštai, joms ten ir priklauso būti…

Atminkite tai, kai jums kils bedieviška pagunda pavadinti gerbiamus Seimo narius ologarchų statytiniais, o patį Seimą - korupcijos irštva ar dar baisiau. Jeigu esate pamaldus žmogus, neturėtumėt prieštarauti ir žemesniesims vadovams, tokiems, kaip rajono meras ar administracijos direktorė, netgi  paprastiems valdininkams nereikėtų priešgyniauti, nes visi jie - Dievo tarnai: “Nes valdininkų bijoma ne gera darant, o bloga. Nori nebijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo. Juk valdininkas yra Dievo tarnas tavo labui.” (Tas pats tryliktas skyrius)

Sakot, tos eilutės truputį paseno, ir dabar mes patys, kiekvienas pilietis, esam savo valstybės, miesto, rajono tikroji Dievo skirtoji valdžia? O taip, aš tai girdėjau. Tai labai įdomu! Ir aš, ir tu, ir prasikolinęs mūsų kaimynas esam tikroji valdžia.

Keista, kad patys nežinom…

Ko gero, tai dar mistiškiau, nei visos pasaulio biblijos.

- Baikime  tai, - neiškentęs sakau savo kolegai.

Iš tiesų viskas daug paprasčiau: kas turi valdžią, tas diktuoja tikėjimą.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (26)

Jonas2009-08-10 17:43

biški nesupratau, kaip tos eilutės pateisinamos romos imperijos valdžios atveju?

Petras2009-08-11 02:51

Jonai, o kodėl tos eilutės turi būti pateisinamos? Jos yra tokios, kokios yra - mokančios paklusti imperijos valdžiai ir gąsdinančios Dievu už nepaklusnumą. Bažnyčia labai savotiškas valdžios priedėlis - tai valdžia “iš vidaus”. Pasaulietinė valdžia gali priversti paklusti, bet vien prievarta - neefektyvu. Bažnyčia įtikina, kad reikia paklusti, o vidinis įsitikinimas daug efektyviau už išorinę prievartą. Kai pasaulietinė valdžia veikia išvien su bažnyčia, jos gali labai daug - išlaikyti valstybėje rimtį ir sunkiausiu metu, išvesti milijonus į karą, įtikinti juos, kad mirti - geras dalykas, ir t.t.

Jonas2009-08-11 12:36

vadinasi jūs sutinkat, kad bažnyčia teisingai rėmėsi biblija? turint omeny šią vietą

Petras2009-08-11 14:38

Aš sutinku, kad banyčia susikūrė bibliją, kad galėtų ja remtis. Naujasis Testamenta didele dalimi yra impertatoriui Konstantinui pavaldžios bažnyčios sudarytas pamokymų, legendų ir kitų raštų rinkinys. Jis nėra vientisas, ir kai kurios vietos turi labai aiškius, konkrečiaus ir visiškai žemiškus tikslus.

Jonas2009-08-11 14:45

Aišku. O tada kaip atskirti kuri dalis autentiška (nuo dievo), o kuri primesta bažnyčios?

Petras2009-08-12 00:15

Labai įdomus klausimas. Jame slypi teiginys, kad vienas biblijos dalis parašė pats Dievas, o kitas parašė žmonės. Bet nei aš, nei joks kitas žmogus neturim duomenų, kad dalį biblijos būtų rašęs Dievas. Atmetus išankstinį teiginį, pats klausimas nebetenka prasmės.
Senasis Testamentas - didelis kūrinys, jis apima labai ilgą istorijos gabalą. Su Naujuoju - truputį kitaip, jis parašytas greičiau, bet ir šitas procesas truko ilgiau, negu gyveno Jėzus bei artimiausi jo mokiniai. Nėra duomenų, kad pats Jėzus būtų ką rašęs ir palikęs užrašus - jo pamokymus ir jo mokinių interpretacijas rinko kiti žmonės - jie redagavo, interpretavo, o kai ką ir nutylėjo. Ne taip seniai išaiškėjo, kad NT - ne vienintelė Jėzaus gyvenimo versija. Štai Judo evangelija - visai kitokia Jėzaus istorjia. Kuri iš jų parašyta žmonių, o kuri - paties Dievo?
Mane domina visai kiti dalykai - pirmiausia, žinoma, Jėzaus mokymas, kuris man visiškai priimtinas. Kada kalbu apie Jėzų, turiu galvoje NT minimą žmogų tokiu vardu, skleidusį tiems (beje, ir šiems) laikams labai naują ir aktualų mokymą. Bet ne viskas, kas parašyta NT, yra Jėzaus žodžiai. Nemažą NT dalį sudarto kitų žmonių interpretacijos, kurias nulėmė tų laikų konktreti situacija ir labai konkretūs tikslai. O kaip kitaip? Kad Romos imperatorius priimtų naują religiją ir paskelbtų valstybine, ji turėjo atitikti imperijos interesus.
Štai ir susiduriame su tragikomišku paradoksu - iš antireliginio Jėzaus mokymo sukurta nauja religija, ji išėjo kur kas žiauresnė, negu iki tol buvusios.

grumlinas2009-08-17 12:07

Mjooo… ir kur dėtis žmogeliui, patekusiam tarp kūjo (valstybės) ir priekalo (bažnyčios)? Ko gero, stengtis ten nepatekti ;)

Petras2009-08-17 13:05

Tikriausiai… Manau, šiais laikais užtenka pačiam nekišti galvos.

grumlinas2009-08-17 15:05

Blogiausia, kad protu (valstybe) suvokti, kad galvos kišti nedera, bet širdis (bažnyčia) tave vis įpainioja į visokias istorijas

Petras2009-08-17 23:16

Tikrai taip - bažnyčia visomos išgalėmis neigia protą ir taikosi viena valdyti mūsų jausmus bei fantazijas. Nežinau religijos, kuri nesipyktų su protu. Sveikas protas niekada nepriims jokio prietaro - nei religinio, nei socialinio. Jausmų ir proto harmonija - štai kur sielos sveikata ir grožis.

grumlinas2009-08-18 20:17

Žmogus laisvas nuo valstybės ir bažnyčios tiek, kiek laisva jo siela. Jis gali atlikti išorines apeigas/prievoles, ir tebūnie tai konformizmas, bet skambios frazės “Laisvė arba mirtis!” ne visiems pritaikomos

Petras2009-08-19 00:22

Taip, žinoma, kultūrinės autonomijos ribos labai skirtingos. Kuo mažiau vidinių suvaržymų spaudžia žmogų, tuo mažiau jis imasi nereikalingų išorinių prievolių. Labai retas dalykas, kad išsilaisvinęs alkoholikas toliau žaistų girtavimo ritualus - piltų slapta į savo taurelę vandenį, keltų ją už draugus ir artimuosius, vaidintų girtėjantį ir išdarinėtų panašius dalykus. Jeigu pamėgina, jis arba supranta, kokia tai beeprasmybė, arba grįžta prie senosios gyvensenos. Aš tai sakau kaip žmogus, pamėginęs ir tą, ir tą variantą. Arba vidinės nuostatos bent šiek tiek atitinka elgseną, arba viską ardanti sumaištis.

grumlinas2009-08-20 12:08

Hmmm… tarp pažįstamų išsilaisvinusių alkoholikų turiu du (kraštutinius?) variantus: vienas iš jų negali ilgai pakęsti geriančiųjų/besilinksminačiųjų vaizdo ir paprastai būna atsiskyręs nuo mūsų kompanijos (arba su savo uždara kompanija), kitas gi linksmas sėdi prie stalo ir pila visiems kogolių, ir retas teįtaria, kad jis per visą linksmybių vakarą ni-ni apart sulčių ;)
Aš asmeniškai esu laisvamanis ir todėl vengiu dalyvauti bažnytinėse apeigose. Tačiau būna momentų, kai turi peržengti per save (pvz., mamos ar senelės laidotuvės) ir sudalyvauti, atlikdamas formalias apeigas, nes taip nekyla visuomeninio disonanso.

Petras2009-08-20 19:27

Panašiai darau ir aš. Kai miršta kas nors iš artimesnių žmonių, ir aš turiu dalyvauti laidotuvių ritualuose, - dalyvauju. O ką darysi. Ramiai sėdžiu ir iš šalies žiūriu į suaugusiųjų žaidimą. Kartais klausausi, ką plepa kunigas. Galima būti bažnyčios viduje ir stebėti viską iš šalies, nei kiek nesusitapatinant su svetimu reikalu.

Panašiai - ir su kitomis priklausomybėmis. Jeigu tavo vienas draugas labai siunta, matydamas geriančius žmones, jis dar nėra laisvas. Jis gėrimą tebelaiko gerau dalyku, tik jam uždraustu. Jis pavydi visiems, kurie gali gerti. Labai dažnai šitie žmomės nebeatlaiko ir grįžta prie savo vertybių.

Panašiai ir su tais, kurie imituoja gėrimą, nes gėrimą tebelaiko gėriu, tik jie pažengę toliau ir moka įsilinksminti be alkoholio. Bet priklausomybė nuo ritualo liko, gėrimo veiksmas tebelaikomas viena iš aukščiausių vertybių. Labai sunku nustatyti, kiek čia vidinės priklausomybė ir išorinės prievartos. Kartais žmogus tiesiog priverstas “dalyvauti”. Aš irgi dalyvaudavau visuose bedradarbių vakaruškose, pasakodavau ir klausydavausi anekdotų, išeidavau tik tada, kai pasidarydavo neįdomu penktą kartą klausytis girto žmogaus vienos ir tos pačios frazės. Bet pamažu tų “privalomų” vakarėlių kažkaip savaime ėmė mažėti, kitaip sakant, ėmiau matyti, kad jie ne tokie ir privalomi…

Nei girtavimo ritualas, nei pats alkoholis man jau seniai ne vertybė, bet vyną darau (obuoliai vis tiek pūva), pavaišinu tuos, kurie gali išgerti o igėrę nepasidaro problemiški. Bet tikrai nemanau, kad gėrimas - tai atsipalaidavimas, bendravimo džiaugsmas, linksmybė ar kokie kiti panašūs dalykai. Tikrasis, giluminis bendravimas įmanomas tik tarp dviejų blaivių žmonių, tikrasis atsipalaidavimas ar meditacija - tik blaivia galva, tikroji linksmybė - tai šviesus protas ir skaidrūs jausmai. Aš tų dalykų jau nemainiysiu į nieką. Kaip ir galimybės nuolatos jausti Dievo artumą nemainysiu į brangiausiai deimantais prigrūstą bažnyčią ar auksinį Jėzaus stabuką.

Žodžiu, vidinė laisvė ar priklausomybė - tai iš esmės vertybių klausimas. Jeigu metęs gerti alkoholikas tebegyvena senomis vertybėmis, jis tebėra vergas. Jeigu bažnyčią daržnai pamirštantis žmogus ją tebelaiko vertybe - jis tebėra tos bažnyčios avinas. O pasikeitus vertybėms, egsena pasikeičia savaime, kažkaip natūraliai. Vertybes ne visada lengva nustatyti išoriškai, kartais tenka pasikalbėti su žmogumi, ir viskas pasidaro aišku.

Panašiai ir su priklaosomybe nuo valdžios. Kam valdžia iš tiesų didžiulis dalykas, tas ją arba garbina ir dalyvauja jos ritualuose (pavyzdžiui, rinkimuose), arba ją nuolatos keikia už tai, kad ji nepakankamai juo pasirūpina. Reikia gerai prablaivėti, kad pamatytum, jog valdantieji ieško kaip tik tokių kvailių.

grumlinas2009-08-27 20:09

Hmmmm… sukėlė susidomėjimą frazė “tas ją arba garbina ir dalyvauja jos ritualuose (pavyzdžiui, rinkimuose)”. Tai kaip pats įsivaizduoji žmonių visuomenės funkcionavimą be valstybės? Juk pats irgi naudojiesi valstybės teikiamomis paslaugomis

Petras2009-08-28 00:00

Išeina labai įdomios išvados, kai žmogus netikėtai susipainioja ir dvi skirtingas sąvokas panaudoja kaip sinonimus, pavyzdžiui, dalyvavimą valstybės ritualuose jis sutapatina su valstybės teikiamomis paslaugomis. Tarsi piliečiai, nedalyvavę rinkimų rituale, reikalui esant negautų bananų, baudos, kalėjimo arba kitų valstybės teikiamų paslaugų.

Tavo žiniai, grumlinai, daugiau kaip pusė Vakarų pasaulio šalių piliečių (įskaitant ir lietuvius), nebedalyvauja rinkimų ritualuose, bet jų valstybės gyvuoja. Korumpuotuose valstybėse, kur visas parlamentiones partijas samdo keli oligarchai, reikia labai didelių fantazijos pastangų arba atvirkščiai - silpnaprotystės, kad dar galėtumei svaigti apie “politinę alternatyvą”. Nežiūrint į tai, valstybės gyvuoja ir gyvuos, nebent globaliosios korporacijos kada nors atsisakys daug kainuojančių demokratinikų institucijų ir imsis valdyti piliečius kaip nors tiesiogiai, tarkim, per savo direktorių valdybas. Tačiau dėl to nei tau, nei man nereikėtų labai sukti galvos - aš nemanau, kad mūsų nuomonė valstybės šeimininkams būtų labai reikalinga.

Taigi nebijok, grumlinai, kad aš nežaidžiu kai kurių primetamų žaidimų - oligarchų valstybė nuo to tikrai nesugrius. Kaip ir didysis jos ramstis - bažnyčia, kaip ir žmonelių tikėjimas tuščių ritualų ar mėnulio fazių galia…

grumlinas2009-08-28 20:54

Hmmm… tada generuoju du klausimus:
1) kas tau yra Lietuva?
2) tau valstybės paslaugos tėra tik bananai, baudos, kalėjimas. Negi tikrai?

Petras2009-08-28 21:53

Nelabai suprantu, kodėl nė iš šio, nė iš to turėčiau atskinėti į tokius klausimus. Jeigu kalbame apie valdžią ir manipuliavimą žmonių tikėjimais, tai juk tavęs neklausiu:
1) kas tau yra keptuvė?
2) negi tau valstybė yra tik ritualai?
Suprantu, kad tikėjimai gali visai nederėti su logika ir sveiku protu, o prietarai (įskaitant socialinius ir politinius) apskritai ne intelekto, o jausnų dariniai, bet nematau reikalo, analizuodamas kokį dalyką, bėgti iš paskos ir puldinėti nuo argumentų prie patriotinių eilėraščių. Apie valstybę gali pasiskaityti kokiame nors politologijos vadovėlyje, jame rasi teorinį didžiausios politinės organizcijos (valstybės) modelį, o realią valstybę pažinsi ir praktiškai, jei stebėsi aplink vykstančius reiškinius, jeigu juose pamatysi įvairių interesų išraišką. Tai bus analitinis darbas, o ne eilėraštis:

Lietuva - Baltijos kelias,
Bažnyčia prie kelio ir kryžiai keli.
Tai ištremtas laikas, paminklas kariams,
Tai meilė Kubiliui ir Seimo nariams.

grumlinas2009-08-29 10:33

“o pas jus negrus muša…”
Gaila, kad neišėjo išsiaiškinti, kur praeina takoskyra tarp šalies ir valstybės :(

Petras2009-08-29 10:48

Žinau tą jūsų šūkį.
Grumlinai, aš negaliu diskutuoti su tavo jausmais ir tikėjimais, argumentų kalba tikėjimo žodžiams netinka, jie vis tiek nepramuš užprogramuoto neigimo. Tikėk savo valdžia ir jos sakralumu - koks mano reikalas?
O jeigu nori daugiau sužinoti apie šalies ir valstybės takoskyrą, paskaityk kokį politologijos vadovėlį, apie tai jau sakiau. Gerai, kad bent jauti - yra tokia takoskyra, šalis yra ne tas pats, kas ir valdžios aparatas. Panašiai ir su antrąja valdžios kolona - bažnyčia. Asmeninis žmogaus ryšys su Dievu yra ne tas pats, ką nustato juodaskvernių hierarchija.

grumlinas2009-08-29 13:20

Aš netikiu valdžia ir jos sakralumu. Tiesiog šiame pasaulyje mes esame (didesniu ar mažesniu laipsniu) integruoti į visuomenę, ant kurios užrioglintas valdžios anstatas. Tad nori-nenori, kad ir kaip bebūtum laisvas viduje (nuo lojalumo valstybei ar bažnyčios skralumo garbinimo), tiek valstybė liečia tave, tiek tu lieti valstybę. Tiesiog svarbu turėti kiek galima mažiau sąlyčio taškų. Aš asmeniškai išėjau vidinėn emigracijon nuo valstybės ir mane bedomina tik tai, kas būtina gyventi visuomenėje.

Petras2009-08-29 16:53

Ne mano reikalas, grumlinai, bet tu blaškaisi. Sakyčiau, tai nėra blogas ženklas, greičiau - atvirkščiai. Besivaduodamas žmogus vis grįžinėja atgal, prie senųjų vertybių, bet jau ima suprasti, kad jos yra tariamos. Taip atsiranda minties šuoliai (nuo svarstymo apie apie valdymo metodus iki “kas tau yra Lietuva”), sumaišomos sąvokos (pavyzdžiui, šalis ir valstybė, valstybė ir visuomenė), išsisaugomas tikėjimas mistiniais ritualais - žmogus yra skaitęs, kad korumpuotos valstybės visos parlamentinės partijos ištikimai tarnauja tiems patiems oligarchams, bet išsaugo iliuziją, kad galima išsirinkti kažkokią “geresnę” ir “savą” oligarchams tarnaujančią partiją…

Nebekalbėjime apie tai, ką žmogus yra verčiamas daryti. Jeigu žmogus yra verčiamas mokėti mokesčęius ir tarnauti kariuomenėje, jis nėra atsakingas už tai, kad moka mokesčius ir tarnauja kariuomenėje. Atsikingas gali būti tik laisvas žmogus, t.y. jis atsakingas tokiais atvejais, kai turi pasirinkimo galimybę ir apsiprendžia pats. Jeigu kalbame apie laisvę ir dvasinę prievartą, tai ir kalbėkime apie tai, ką žmogus pasirenka pats ir laiko vertybe. Jeigu žmogus nieko savo noru nedaro mafijinėms struktūroms arba išsigimusiai hierarchijai, jis yra laisvas nuo mafijinės valstybės ir jos bažnyčios. Jeigu tarybiniais metai žmones valdžia varu varė į rinkimus, jie nėra atskingi už tai, kad rinko bolševikų valdžią. Jeigu šiandien žmogus žino, kad partijos tarnauja mafijai, bet vis tiek savo noru eina ir renka jas - jis dvasinis mafijos vergas. Mat jis tokiu būdu eina pats prieš save - jis stiprina parazitinę valdžią, kuri siurbia visuomenės syvus.

Iš tiesų viskas labai paprsta, tik reikia nuspręsti pačiam, ar tu nori vergauti, ar remtis laisva valia.

grumlinas2009-08-29 17:45

Nelabai pagavau mintį, kur čia mano laisvė/vergija kertasi, tiesiog matau, jog aš kalbu apie Joną, o pats - apie sijoną. Kiek supratau, siūlai man pirmu žingsniu link laisvės sabotuoti visus rinkimus, nes jie stiprina mafiją. Puiku, tik ar toks mano (ir galbūt tam tikros masės žmonių) “išsilaisvinimas” nereikš, kad rinkimuose tiesiog įvyks elementarus mafijinės valdžios perskirstymas, visiškai nekeičiantis pačios valdžios? O jeigu laisvi žmonės sumanys kažką pakeisti demokratiniu būsdu (per rinkimus), ar visdėlto tai nereikš partijų sistemos pripažinimo ir panaudojimo?

Dėl mano painiojimosi. IMHO žmogus deleguoja dalį savo laisvių visuomenei, tapdamas jos nariu, visuomenė gi apsiima jį palaikyti ir teikti jam tam tikras paslaugas. Tuo pačiu visuomenė deleguoja dalį savo laisvių valstybei ir apsiima atlikti tam tikras prievoles, kad valstybė tarnautų visuomenei. Deja, tikrovėje matome šito mechanizmo prastą funkcionavimą ar netgi sąmoningą jo veiklos sabotažą, kas mums kelia klausimą “Ar iš viso tai mums reikalinga?”. Be abejo, pilnai “išsilaisvinęs” žmogus sušuks “Ne, velniop valstybę!”. Tik vat tamsiame skersgatvyje užpultas plėšikų, ar nešauks jis “Gelbėkit!” ir džiaugsis, išvydęs uniformuotus policininkus?

“Laisvė yra suprastas būtinumas”. Aš kažkaip linkęs sutikti su šituo.

Petras2009-08-29 18:12

Grumlinai, aš tau nieko nesiūlau. Ne mano reikalas, ar tu eini į rinkimų ritualus ir renki oligarchų partijas (kitų kol kas nėra, net patys politikai negali atsakyti, kokios socialinio sluoksnio interesams jie atstovauja), ar neini. Ar tu eisi, ar neisi, nei man, nei visuomenei nuo to nebus geriau ar blogiau -“oligarchų valstybė išliks kokia buvusi.

Kada nors perskaityk iš eilės visus savo komentarus ir gal pamatyti tai, ko nenori matyti. Aš dabar net nesuprantu, dėl ko tu ginčjiesi - tai gini mafijinės valdžios sakralumą (”kas tau Lietuva”), tai tvirtini, kad negini valdžios sakralumo. Tu pats apsipręsk, kas tavo vertybės.

O dėl policijos… Valstybė, netgi mafijos, bolševikų ar nacių valdoma, turi palaikyti tam tikrą socialinę tvarką. Bet laisva savo valia aš nebūčiau balsavęs nei už bolševikus, nei už nacius, nebalsuosiu ir už oligarchus. O tu, grumlinai, eik ir stiprink šventąją valdžią, kaip pats sakai - Lietuvą. O kai grašius uždirbantis policininkas apgins tave nuo kokio chuliganelio, navažiuok pas Lubį ar kokio banko valdybos pirmininką ir pabučiuok jiems į tam tikra vietą. Tai bus labai labai logiškas, nuoseklus valdžios patrioto žingsnis.

Beje, man jau atsibodo kartu su tavimi sukti vis tuo pačiu minties ratu. Manau, gali susirasti pašnekovą pagal savo tikėjimus.

grumlinas2009-08-29 18:19

Aišku. Sorry už išvedimą iš kantrybės. Kažkaip tikėjausi iš pokalbio daugiau aiškumo, mažiau miglų. Na bet ačiū nors ir už tiek.

Petras2009-08-29 19:01

Ieškai aiškumo kažkur kitur? Išsklaidyk miglą, ir aiškumas atsiras savaime. Išspręsk prieštaravimus, ir vienas sakinys neprišrataus kitam. Žodžiu, apsispręsk: arba eini laisvėjimo keliu, arba būni savanoris vergas (supratęs būtinybę palaikyti tautinę oligarchiją). Sėlmės!

Rašyti komentarą

Tavo komentaras