BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Trigubas sapnas

Vienas Lietuvos meras nuvyko į užsienį, tarkim, pas Stasbūro merą pasisemti patirties. Merijoje jau laukia nukrautas stalas. Lietuvis klausia:

- Mere, čia mūsų įmonės domisi - už kokius pinigus visos tos vaišės?

Prancūzas sako:

- Einam prie lango. Štai, matot tiltą?

- Matau.

- Jo pradinis statybos biudžetas buvo 100 milijonų eurų. Paskelbėm konkursą, atsirado įmonė, kuri pastatė už 80 milijonų. Tai va, už likutį ir švenčiam.

Po kiek laiko Strasbūro meras atvyksta pas mūsų merą.

Savivaldybėje jo laukia nukrautas stalas. Meras klausia kolegos:

- Ir mūsų įmonės domisi, už kokius pinigus keliate vaišes?

Lietuvis atsako:

- Einam prie lango. Štai, matot tiltą?

- Ne.

- Tai va…

Tą anekdotą paskaičiau internete ir papasakojau vienoje rimtoje kompanijoje. Man jis atrodė be galo juokingas, bet kažkodėl niekas nesijuokė. Meras padėjo taurę, atsiprašė ir išėjo iš salės, o iš paskos nusekė jo artimiausi tarnai. Visi į mane sužiuro kaip į raupsuotą.

Kitą dieną laikraštyje pasirodė paneigimas “Dėl šmeižto apie tariamą tilto statybą”, o mane iškvietė į prokuratūrą.

Paneigime buvo rašoma, kad nėra jokios vadinamosios tilto statybos aferos, kaip teigia priešiškų jėgų inspiruoti elementai, paprasčiausiai buvo taupomos biudžeto lėšos antikriziniam fondui sukurti, o jos kaina pakilo tiktai dėl to, kad projektuotojai buvo apskaičiavę pernelyg mažą sąmatinę projekto vertę, be to, per tą laiką pabrango statybinės medžiagos, kuras ir cigaretės. Šalia buvo opozicinės partijos pareiškimas, kad ji neturi nieko bendro su mieste paleistais gandais apie tariamą tilto statybą, dėl kurios ji balsavo neturėdama visos informacijos, bet jeigu bus priimtas naujas įstatymas, tai ji pirmoji paskelbs savo rinkimų kampanijos rėmėjų sąrašą, kuriame tiltų statybos kompanija užima labai nereikšmingą vietą.

Prokuratūroje sužinojau, kiek man priklausys, jeigu bus įrodytas šmeižtas, o šmeižtas yra žinomai melagingų žinių skleidimas apie gerbiamą merą. Jaunas prokuroras man draugiškai patarė viešai atsiprašyti gerbiamo mero ir, jeigu įmanoma, sudaryti su juo taikos sutartį. O labiausiai prokurorui rūpėjo, iš kur aš traukiau neteisingas žinias apie tilto statybą.

- Kokias žinias, kokias žinias? - šaukiau prokurorui. - Paskaičiau anekdotą, ir tiek!

Neprisiminiau adreso, kur radau tą anekdotą, todėl turėjau išpažinti visus tinklalapius, kuriuos žiūrinėju darbo metu. Prokuroras pasakė, kad ikiteisminiam tyrimui bus paimtas mano kompiuteris.

- Bet geriausia būtų prisipažinti pačiam, - patarė vėl.

Mane tai pradėjo erzinti.

- O jeigu paaiškės, kad jokio šmeižto nėra? - paklausiau supykęs. - Kas tada, jeigu anekdotas teisingas?

Prokuroro veidas truputėlį pasikeitė.

- Tokiu atveju geriausia išvykti, - atsakė sausai. - Pats žinai, kiek žmonių emigruoja nuo pražūties.

Baigęs tardymą, jis užvertė bylą ir kažkaip keistai į mane pažiūrėjo.

- Jums iš tiesų atrodė, kad tai anekdotas?

Darbe su manimi niekas nesikalbėjo, o gatvėje keli pažįstami perėjo į kitą šaligatvio pusę ir nusisuko savais reikalais. Užtat laiptinėje, kur antri metai nedega lempa, vienas kaimynas paspaudė ranką ir tyliai tarė tokius žodžius:

- Laikykis! Seniai taip reikėjo. Jeigu kas, žinok, širdyje mes su tavimi!

Žmona tylėdama padavė vakarienę ir nuėjo prie televizoriaus.

Visą naktį negalėjau užmigti, o paryčiais pabudau, išpiltas prakaito.

- Kelkis, laikas į darbą, - sakė žmona.

Kurį laiką negalėjau suprasti, ar tai sapnas, ar jau realybė.

- Ar aš dar dirbu? - paklausiau dėl viso pikto.

- Po velnių, kas tau yra? - supyko žmona. - Visą naktį šaukei apie kažkokius tiltus.

Nusiprausiau šaltu vandeniu, ir šiek tiek palengvėjo. Prie kavos žmonai papasakojau, kokį šiąnakt sapnavau anekdotą.

- Kaip tu gali sapnuoti tokius baisius dalykus? - pasibaisėjo ji.

Man buvo gėda dėl savo sapnų.

- Aš tau seniai sakiau: darbe mažiau landyk po internetą ir nekišk nosies į tą prakeikta politiką, - burbėjo žmona. - Dar ne to susapnuosi! O paskui prasitarsi kam nors…

- Tai ką man daryti?

- Bendradarbiams geriau pasakyk, kad nežinai jokių anekdotų apie jokius tariamus tiltus, o jei ir buvo tokių kalbų, tai jos atėjo iš kito kabineto. Merui gali prasitarti, kad nekišai nagų prie jokių statybos dokumentų ir apskritai nesidomi anekdotais.

Po to pradėjom svarstyti kitaip: o jeigu pradėsiu kalbėti, kad nežinau jokių anekdotų apie jokius tariamus tiltus, tai žmonės gali paklausti: iš kur tu žinai, kad tokie anekdotai yra?

- Prokuroras buvo teisus: geriau išvykti kitur. Kur nors į Strasbūrą…

- Koks prokuroras? - paklausė žmona.

- Et, - numojau ranka. Tai, ką šnekam dabar, irgi gali būti tik sapnas. Kažkada sapnavau, kad sėdžiu darbe ir sapnuoju, kad sėdžiu darbe ir knarkiu, bet tas paskutinis buvo ne sapnas.

Žmona parsinešė laikraščius.

- Žiūrėk, kažkoks paneigimas, - parodė į pirmą puslapį.

- Ne, ne! - sušukau, čiupau kepurę ir moviau į darbą.

Psichiatras kažkaip keistai pažiūrėjo.

- Jums iš tiesų atrodo, kad visa tai sapnas?

- Ne, ne! - sušukau. - Jokiu būdu nežadinkit!

Darbo diena ėjo į pabaigą. Iki pensijos buvo likę penkiolika metų.

Kitas gyvenimas

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

Edas2010-11-25 20:02

Linksma, nes linksma situacija, ir nelinksma, nes situacija mūsų Lietuvoje visiškai reali.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras