BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tiesiog du keliai

Didelė žmonių nutrypta sankryža, už jos - du pagrindiniai keliai. Vienas platus, nes juo turi tilpti didelės minios, kitas visiškai siauras, ir juo patraukia vienas kitas keleivis.

Ir vienas, ir kitas kelias turi kažkokią trauką. Juk ir vienu, ir kitu keliu savo noru traukia daugiau ar mažiau laisvi žmonės. Ką jie patiria, pasirinkdami tai arba tai?

Štai du liudijimai.


Mantas po pažado būti pranciškuonišku jaunuoliu:

“Atlėkiau į Mišias su mintim, jog atsisakysiu duoti pažadą. Tačiau Dievulis planavo kitaip. Vos atėjau į Mišias išgirdau: jaunuoliai duos pažadą. Mantas. Širdis nusirito į kulnus. Išėjau ir atsistojau prie visų. Stovėjau nudelbęs akis žemėn ir mąsčiau. Ką visi dabar apie mane galvoja? Ką man daryti? Ką reikės sakyti visiems po Mišių. O dar reikėjo kažką būti pasiruošus… Na galvojau, aš jau žlugęs viso pranciškoniškojo jaunimo akyse. Bet Dievulis man padėjo. Nevyko jokių itin sunkių apeigų, ir man pavyko prie visų prisitaikyti”.

Deimantukas po išsiblaivymo:

“Nuoširdžiai sakau, kad esu kaip antrą kartą gimes. Tai, matyt, ir reiškia apsivalymą. Vadinasi, man tikrai kažkas pavyko. Nuo pat vaikystes man itarimą keldavo bažnytiniai suvaržymai. Aš visad tyliai prieš tai protestuodavau ar net pasišaipydavau kartais, žinoma ir užgaudavau kai ką. Visiškai tikiu, kad melstis galima namie, prieš miegą, darbe, net, atsiprasau, tualete. Tikrai geriausia yra tai daryti, kai būnu vienas, o ne būry. Tada būna giliai ir nuoširdžiai. Juk meldžiuos, medituoju, relaksuoju dėl savęs. Kam tada daryti tai kitų akivaizdoje? Man tikrai būry neišeitų.
Sekmadieniais negalima dirbti. Sekmadieniais reikia eiti į bažnyčią. Keista. Atrodo, kad visą savaitę gali ištvirkauti, krėsti šunybes, o sekmadienį nueik į bažnyčia, “atbūk”, ir tau atleis. Man tai juokinga.
Man tai netinka. Man dabar reikia kiekvienos akimirkos blaivios, man kiekviena akimirka yra brangi, aš noriu kiekvieną akimirką suvokti. Žinoma, ne visada pavyksta.
Dievas visur. Melstis galiu visur. Nuostabu. Aš laimingas, kad klydau, kad esu alkoholikas”.


Tiedu keliai žinomi nuo senų senovės.

Evangelijoje Jėzus kviečia eiti ne pro plačiuosius vartus (kartu su religinga minia), bet pasistengti pramukti pro ankštus (rasti individualų kelią pas Dievą).

Kiek pažįstu atsivertusių alkoholikų bei iš kitų priklausomybių besivaduojančių žmonių, jie labai individuliai suvokia aplinką ir visą gyvenimą priima kaip asmeninį nuotykį. Tai individualizacijos kelias. Nelabai įsivaizduoju, kaip būčiau galėjęs mesti gerti, jeigu nebūčiau suvokęs savo atsakomybės ir pats padaręs asmeninio sprendimo.

Religija atspindi socializacijos procesą. Žmonės esame bendruomeniniai padarai, mums sudėti bandos instinktai, net individais galime tapti tik tarp kitų individų. Tos dvi jėgos veikia viename žmoguje kaip žemės rutulį saulės gravitacija ir išcentrinė jega, atsirandanti žemei besisukant apie saulę.

Jeigu geriau pasidairysim aplink, pamatysim, kad vieni mūsų pažįstami labiau linkę į drausmę, tvarką, stengiasi neišsikišti, mėgsta uniformas, o kitus uniformas ir net kaklaraištis (irgi savotiška uniforma) tiesiog dusina. Mes esame ir liekame bandos gyvuliai, bet pasirinkdami savo vartus tampame dar ir žmonėmis, individais. Visi turim savo vartus, net tie, kurie vėliau vaikšto tik pro bendruosius.

Alkoholikai, įskaitant mane, dažnai sako, kad jie yra laimingi, nes alkoholikai. Bet iš tiesų jie laimingi, kad tapo atsakingomis asmenybėmis. Tai paties Dievo dovana, šis individualumas. Juk dalis alkoholikų taip ir palieka sėdėti su kitais smuklėje.

O dalis žmonių palieka kartu su kitais atlikinėti magiškų ritualų. Netrodo, kad jie lenvai atsiskirtų nuo atlaidų minios ir grįžtų į kambarėlį susitikti akis į akį su Tėvu. Bet mažieji vartai ir jiems nėra užkelti. Jie paprasčiausiai maži, todėl sunkiai pamatomi.

Rodyk draugams

Komentarai (1)

Anonymous2006-08-21 17:03

Vaikinas mąstė truputį kitaip, bet psisitaikė prie visų. Aš apie tą pranciškonų jaunuolį. Drovesniam žmogui sunku atsispirti prieš būrį. Kartais atsibosta sėdėti bendradarbių baliukuose, norėčiau išeiti, bet nedrąsu prie visų, laukiu, kol pradės skirstytis. O kiti išeina, kada sugalvoja. Kartais tokiems pavydžiu.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras