BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Priklausomybė nuo baimės

Vaikas bijo eiti į tamsų kambarį. Vaikeli, nebijok, ten nieko nėra!

Vaikas vis tiek nesiryžta. Kaip tai nėra? Kažkas turi būti! Kažkas baisaus, kažkas nematyto, kažkas nepatirto, kažkas labai labai pavojingo!

Nėra kito būdo įtikinti vaiką - tiktai šviesa. Įjungi šviesą, ir vaikas pamato stalą, kėdes, grindis, žaislus ant grindų, lovą ir nieko mirtinai pavojingo.

Neaptikęs nieko nematomo, vaikas nurimsta. Fantazijos išsisklaido.

Panašiai - su mumis. Jeigu mes nebijotume nieko nematomo, nesuvokiamo ir nepatirto, mes irgi galėtume eiti į tamsų kambarį - į tą vietą, kur užgęsta diena ir pasibaigia laikas. Arba į tą laiką, kai nebėra vietos.

Kaip tai vieta be laiko ir laikas be vietos? Kažkas turi būti! Kažkas turi būti tenai, kur nieko nėra, kažkas turi gyventi tada, kai nebelieka gyvenimo! Būtinai turi būti kažkas!

Vaiko “kažkas” yra labai neapibrėžtas dalykas. Tai gali būti bet kas, susiję su baime. Iš esmės tai yra baimė be jokio pavidalo. Tik vėliau per močiučių pasakas tas “kažkas” įgauna neryškų vaiduoklių, bildukų, velniukų, angeliukų, raganų ir dievuliukų paveikslą.

Taigi mūsų “kažkas baisaus” jau gali turėti labai konkrečias kultūros ir religijos suformuotas pabaisų formas. Skaistykla, kur reikia kentėti ir nusiplauti nuodėmes, pragaras, kuriame laukia verdanti smala visai amžinybei, raguoti velniukai triražėmis šakėmis, kuriomis tave badys tą amžinybę. O danguje - sparnuoti angelai, dievažmogis Kristus, kenčianti Marija ir, žinoma, pabaisų pabaisa, žiaurusis dievas, kuris už menką nieką arba visai už nieką gali pasmerkti tave amžinosioms kančioms. Dievo baimė tiek ilgai kultivuota, kad jau tapo moralės norma. Tik dievobaimingas doras, kas dievo nebijo, tas jau degradavęs. Užtat jie, bedieviai, po mirties degs amžinojoj ugny. Amžinojoj. Įsivaizduojate?

Joks kitas gyvis nebijo mirties. Šunys, vištos, arkliai išsigąsta pavojaus, bet jų nesekioja mirties baimė. Jie neturi pragaro, skaistyklos ir amžinosios kančios. Jie nėra sukūrę legendų, kas bus po to, kai nieko nebus. Jų negąsdina velniai, mirties angelai, baisusis dievas. Gamtoje mirties baimės nerasit.

Mūsų dalia kitokia. Mums nuo vaikystės sekė baisiąją siaubo pasaką. Yra žmonių, kurie kas sekmadienį eina į bažnytėlę pasiklausyti apie mirtį ir pomirtinį gyvenimą. Ir kuo dažniau klausaisi, tuo baimė didesnė. Bet nueini - šiek tiek apramina. Pagąsdina ir nuramina. Nuramina, bet primena vėl: atmink, kad mirsi. Kartais religijos moko gyventi taip, tarsi gyventumei paskutinę dieną. Kasdien, kiekvieną minutę turi bijoti mirties. To nori tavo ganytojai.

Atmink, kad mirsi, gyvenk ta mintimi!

Kurių velnių? Ką man tai duos? Kodėl turiu kasdien gyventi su išgalvota baime? Kad eičiau nusiraminti pas tuos, kurie gąsdina?..

Daugelį metų gėriau. Tai buvo ta pati beprotybė. Gėriau dėl to, kad pagiringas norėjau atsikratyti galvos skausmo. Ėjau į tą pačią smuklę, kur pasigėriau vakar. O vakar gėriau tą patį vyną, kuriuo dabar malšinu skausmą… Velnias griebtų, juk tai užburtas kančios ratas! Priklausomybės ratas.

Vyno verslas negali gyvuoti be pagirių. Vynas turi sukelti skausmą, kad žmogus ateitų vėl pagirioms. Pamokslas turi sukelti kaltės jausmą, kad žmogus atgailautų ir eitų išpažinties. Reikia sukelti baimę, kad jis ateitų nusiraminti. Stiprią, nuolatos veikiančią baimę. Kasdien, kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę atmink, kad mirsi.

Vynas tave atves atgal į smuklę, o baimė parves atgal į bažnyčią. Prie vyno, prie dievo, prie baimės šaltinio.

Vaikeli, išgerk, tu vis dar bijai?..

Kitas gyvenimas

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (2)

jonas2012-11-07 20:42

Kaip gali liudyti jei jo nematei ,nekalbėjai . Tik nuogirdos

Petras2012-11-08 00:23

Taip, žinoma, Jonai. Visos tos pasakaitės apie paskutiniuosius teismus, pragarus ir skaistyklas nėra jokie liudijimai. Tai arba įžūlus melas kvailiams, arba pačių kvailių kliedesiai. Nieko daugiau.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras