BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Priklausomybė ir prisirišimas


Dvasinėje literatūroje perspėjama apie prisirišimus, o psichologai vartoja priklausomybių terminą, tačiau ir vienu, ir kitu atveju kalbama apie tą patį. Kai prisiriši prie kokio nors malonaus žmogaus, daikto, organizacijos, darbo, įvaizdžio ar dar ko nors, neišvengiamai tampi nuo jų priklausomas.


Antra vertus, žmonės įsitaiso priklausomybių ir nuo nemalonių dalykų: fobijų, streso, nerimo būsenų, triukšmo, konfliktiškų santykių… Argi galima būtų teigti, kad jie jaučia prieraišumą baimei arba stresui? Juk tai nemalonu, atstumia!


Taip, nuolatinio streso kamuojami žmonės skundžiasi, kaip juos vargina įtampa ir kaip jie norėtų poilsio. Bet pažiūrėkime, kaip jie elgiasi pirmosiomis atostogų dienomis arba išėję į pensiją. Jie negali nustygti vietoje ir nenurimsta tol, kol nesusiranda sau kokio nors darbo ar kokio nors kito streso – bėgiojimo, kelionių, ekstremalių nuotykių, diskusijų… Aš pats pirmomis atostogų dienomis turiu ką nors be perstojo veikti: pjauti žolę, skaldyti malkas, tiesti vandentiekį, montuoti saulės kolektorių. 


Būna, kad po itin įtemptos darbo veiklos pensininkai iki galo taip ir nesusitaiko su ramybės laiku – jie arba metasi į visuomeninę veiklą, arba nelaimingi ima akyse nykti.


Jie iš tiesų nelaimingi be streso.


Panašiai – ir fobijų atveju.


Kažkada naiviai maniau, kad užtenka pasakyti kai kuriuos fizikos dėsnius žaibo fobijos kamuojamam žmogui, ir jis pamažu liausis bijojęs griaustinio. Atsimenu, vienai moteriai papasakojau, kaip savo vaikus įpratinau išvengti perkūno baimės – aš juos pamokiau, kaip apskaičiuoti atstumą iki žaibo. Tai labai paprasta: jei garso greitis yra trečdalis kilometro per sekundę, o griaustinis atidundėjo po trijų sekundžių, tai žaibas plykstelėjo už kilometro. Mano vaikams šis žaidimas patiko, ir jie netruko suprasti, kad baisus griausmas ir žaibas yra ne tas pats, kad čia – tiktai griausmas, o pavojingasis žaibas – tenai, už kilometro ar kelių kilometrų. Taip gąsdinantis reiškinys tapo suprantamas ir nebebaisus.


Skaičiuoti atstumą itin užsikepė mano vyresnėlis. Išgirdęs perkūniją, jis čiupdavo chronometrą, maudavo prie lango ir laukdavo vis naujo ir naujo žaibo. Kada tai pasakiau žaibo fobijos kamuojamai moteriai, ji neištvėrė nesušukusi:


- Ir kaip tu gali?! Ar nežinai, kiek žmonių prie lango nutrenkė žaibas?


- Kiek?


Ji negalėjo pasakyti – kiek, tačiau buvo šventai įsitikinusi, kad žaibas yra nenuspėjamas ir nesuprantamas dalykas, kad jis tarsi vėjas lenda kambarin ne tik pro langą, bet ir pro mažesnius plyšius, tarkime, pro rakto skyles.


Atsidūrėme priešingose barikadų pusėse: aš mėginau įrodyti, kokia tuščia yra perkūnijos baimė, mano oponentė visomis išgalėmis stengėsi savo baimę racionaliai pagrįsti.


Tokiu atveju iš šalies ką nors pakeisti yra taip pat beviltiška, kaip ir perkalbėti alkoholiką, kuris įsitikinęs, jog gerti nuo peršalimo, streso, nuovargio ir įvairiausių ligų yra labai sveika.


Kartais žmonės atvirai deklaruoja savo prieraišumą negatyviems dalykams, bet tai būna retai. Esu radęs interneto puslapį, kurio autorius išsikėlė šūkį “Ir tegu persmelkia mane nerimas”, viena mano skaitytoja, radusi patarimą apsiginti nuo nerimo, atviru tekstu pareiškė: “Ir niekas manęs neprivers gyventi tik čia ir dabar, niekas neatims mano teisės gyventi rytojumi”.


Kur kas dažniau priklausomi žmonės apgaudinėja save ir neigia savo prieraišumą varginančioms priklausomybėms.


Alkoholikas visomis išgalėmis neigia, kad jis alkoholikas, fobijų kamuojamas žmogus neigia savo prisirišimą prie baimių, o lošėjas gali nė nesuvokti, kad didžiausią emocijų antplūdį jis patiria ne tada, kai išlošia, bet kai pralošia sumą.


“Nesąmonė”, - turėtų pasakyti žmogus, prisirišęs prie šitų dalykų.


Yra daugiau


Priklausomybės. Į katalogo pradžią

Rodyk draugams

Komentarai (1)

Sigitas2006-03-23 00:17

Seniai pastebėta - žmonės retai ieško teisybės. Žymiai dažniau - patvirtinimų savo įsitikinimams.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras