BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sudie pasakų laikui

Pasakų laikas baigiasi. Grėsmingai artėja 2050 - ieji, kai turėtų prasidėti negrįžtamas bedievybės procesas.

Tyrinėdami religinių grupių augimą pasaulyje, mokslininkai aptiko, kad greičiausiai plinta ne krikščionybė, islamas ar kokį kitą dievą susikūrusi religija, bet bedievystė. Jeigu tendencija nesikeis, apie 2050 - uosius žmonių daugumą jau sudarys ne tikintieji, o bedieviai. Po to turėtų prasidėti negrįžtamas procesas. Kodėl?

Daugelis žmonių tiki pasakomis visai ne todėl, kad yra šizofrenikai, maginio mąstymo neišaugę infantilai ar prietaringi tamsuoliai. Taip, tiki visi šizofrenikai, infantailai ir prietaringi kvailiai. Bet - ne tik jie. Daugelis protaujančių ir išprususių žmonių religiniais plepalais tiki irgi, bet - tik todėl, kad taip daro dauguma. Juk žmonių elgseną ir mąstysena didele dalimi nulemia aplinkos spaudimas. Panašiai plinta alkoholizmas. Matydamas aplink vyno garbintojus, jaunuolis irgi imasi taurės. Bet jeigu prasidėtų atvirkščias procesas ir vieną dieną alkoholikai liktų mažumoje, tai būtų negrįžtamo visuomenės blaivėjimo taškas. Tokį negrįžtamą tašką sociologai prognozuoja religijai.

Religija - prieš tūkstančius metų išrastas ir sėkmingai veikęs masių kontrolės ir valdymo įnagis. Kas jį pakeis?

Galima sakyti, jis dalinai pakeistas. Šiandien pasaulio šeimininkai per TV, internetą ir kitas modernias propagandos priemones minias programuoja efektyviau, negu tai darydavo visi šamanai per sakyklas. Be to, tai pigiau ir patikimiau - juk šamanų organizacijos (bažnyčios) visada reikalavo autonomijos, karaliai turėjo dalintis valdžia su vyriausiais žyniais, o vienu metų katalikų popiežius buvo užvaldęs visą Europą ir net skirdavo pačius karalius.

Su samdomais propagandistais - daug paprasčiau. Šiuo metu didžiausios pasaulio medijos yra kelių globalistų rankose. Kam jiems dalintis valdžia su apsijuokusiais pamokslautojais, kurių burtais mokytesnė minia jau nebenori tikėti?

Bet neskubėkime koranų, biblijų, vedų, evangelijų ir kitų religinių mitų nešti į bibliotekos pasakų skyrių, kur jau seniai atsidūrė, tarkime, graikų mitai. Dar neatėjo kritinis taškas. Viskas dar gali pasisukti kitaip, nors būtų sunku patikėti, kad krikščionybė įstengtų vėl užkurti inkvizicijos laužus arba islamas nukariautų visą pasaulį ir parklupdytų jį prieš alachą. Bet pakentėkime. Dar ne 2050 - ieji.

O ar bus tokie laikai, kada nuo visuomenės kontrolės ir jos valdymo bus pereita prie savikontrolės ir savivaldos, o apgaulę bei prievartą pakeis prieraišumas ir meilė?

Oi, brolyčiai, anksti fantazuoti! Kol kas tik pavieniai individai ir mažos grupelės išvengia totaliosios proto kontrolės. Minios dauguma jos dar siekia lyg vyno ar opiumo.

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

Mes - tik galimybė. Laiškas atgavusiems protą

- Kaip alkoholiką atpratinti gerti?

Kai pats išsiblaiviau, aš vis sulaukiu tokių klausimų. Žmonės norėtų išgelbėti savo vyrą, tėvą, žmoną ar brolį. Jie mato - nusinuodyti baigia žmogus. Kaip jam padėti?

Visada atsakau:

- Niekaip.

Na, gal patarčiau ką nors? Ką jiems patarčiau?

Atsakymas labai panašus:

- Nieko. Visiškai nieko.

Kurie nėra ir niekada nebuvo alkoholikai, nė neįtaria, kokia komiška situacija. Tiksliau - tragikomiška. Tai tiems, kurie negeria ir niekada negėrė, atrodo, kad alkoholikas klysta, kad jis daro kvailystę ir nuodijasi. “Ir kaip jie geria tą brudą?” - vis klausdavo mano mama, alkoholikų verčiama paragauti “bent lašelį”.

Bet tegu blaivininkai pažiūri į butelį visai iš kitos pusės. Tai mes, kurie negeriam, esam kvailiai, tai mes nenormalūs žmonės, užkietėję fanatikai, kurie nemokam bendrauti ir kartu su kitais deramai atsipalaiduoti. Dažniausiai mes esam pavydūs, šykštūs, pikti ir iš pavydo smerkiame tuos, kurie normaliai išgeria. Taip, visi alkoholikai tiki, kad mes jiems pavydim ir smerkiame juos. Tai mūsų ribotas protas, fanaberija bei fanatizmas neleidžia suprasti pasaulio grožio ir prisidėti prie normalių žmonių.

Dabar paklausiu ir aš: kur jūs girdėjot, kad protingas žmogus klausytų kvailių patarimo?

Daugelis tiki, kad alkoholizmas yra liga, tam net buvo sukurta ligoninių. Bet iš tiesų tai tik vertybių klausimas. Vienus dalykus mes vertiname, o kitus paspiriam koja. Vienus branginame, o kitus smerkiame. Kur jūs girdėjot, kad žmogus niekintų gerą, brangų dalyką? Tai kodėl norite, kad alkoholikas mestų iš rankų butelį? Būna, kad anoniminis alkoholikas sukandęs dantis be savo vertybės iškenčia metus, antrus, bet galiausiai vėl grįžta prie didžiojo gėrio. Vėl meta, vėl grįžta, bet jau negali gyventi be savo vertybės.

Kur jūs girdėjot, kad protingas žmogus niekintų gerą dalyką?

Sakot, nuodai, kurie žudo gyvenimą? Bet paklausykim pačių alkoholikų. Iš tiesų tai nuostabus gėrimas, kuris padeda bendrauti ir atsipalaiduoti, kuris sujungia žmones ir stiprina jų ryšius. Alkoholis pakelia nuotaiką, išvaiko depresijas, baimes. Paklausykit alkoholikų ir sužinosite dar ne to, na, kad alkoholis netgi pažadina protą ir įskelia kūrybos kibirkštį. Jis netgi pagerina geriančiųjų reakciją!

Sakot, girti paistalai? Neapsirikit! Iš tiesų tai ne pagiringų žmonių, tai visos mūsų kultūros aukščiausia vertybė. Argi nebuvot bažnyčioje ir nematėte, kaip prieš kunigo iškeltą vyno taurę suklumpa visa parapija - vyrai ir moterys, maži ir dideli, seni ir visai kūdikiai?.. Vynas - tai Dievo kraujas. Kas gali būti vertesnio už Dievą?

Taigi nepaprastai geras dalykas. Svarbu mokėti gerti. Ką smerkia visuomenė? Negi tuos, kurie geria? Ne, mūsų visuomenė smerkia tuos, kurie jau nebegali gerti. Tuos, kurių kepenys jau suardytos, o dalis smegenų sunykę. Tai apie juos kuriami anekdotai, tai jie fotografuojami tarpuvartėse ir dedami į laikraščius visuotinai pajuokai. Jeigu nemoka gerti, tai kas iš jų bus? Jie niekam netinka!

Žvelgiant į tuos atstumtuosius, kurie nebepakelia Dievo kraujo ir praranda socialinius įgūdžius, mums susidaro iliuzija, kad visuomenė smerkia girtavimą. Nedarykime šitos klaidos. Gerti - mūsų visuomenės norma, taigi nenormalūs esame mes - tie, kurie metėme gerti arba niekada nesinuodijom. Tai mes - užribio žmonės. Mes kartu su tais, kurių kepenys nebefiltruoja. Kaip mes, būdami už kultūros ribos, auklėsim normalius?

Yra vienas labai svarbus alkoholikų bruožas, kurį blaiviesiems reikia žinoti. Visi alkoholikai tiki, kad mes pavydim ir smerkiame juos. Ta keista mintis nesekioja tik pradedančiųjų, tų, kurie geria priverstinai, labiau dėl prestižo, negu dėl malonumo. O tie, kurie įklimpo, visi mato mūsų agresiją. Kažkada ir man atrodė, kad blaivieji pavydi ir pyksta. Ir tik po to, kai nuodas nustojo buvęs vertybe, aš supratau, kad pavydėti nėra dėl ko. Kas pavydėtų ligoniui auglių arba psichozės priepuolių?

Tą keistą mintį galima aiškinti ir vidiniais girtuoklio konfliktais. Nors jis įtikėjo Dievo kraujo gėriu ir dėl to smegeninės paviršiuj nekyla jokių abejonių, giliai po oda organizmas mėgina gintis nuo mirtino nuodo. Žmogus kaip ir skyla pusiau - viena dalis siekia švenčiausios vertybės, kita mėgina nuo jos apsiginti. Viena skatina kvailėti kartu su kompanija, kita patyliukais smerkia už tokią kvailystę. Ta protestuojanti dalis yra nustelbta socialinio triukšmo, reklamos ir iškilmingų tostų, bet tai nereiškia, kad ji visai nutildyta. Kas gėrė, tas žino - pagiringas žmogus yra idealus atgailautojas. Bet ar ilgai smerksi save? Ar ne geriau manyti, kad smerkia kiti? Na, tie, kurie pavydi išgerti…

Paklauskit anoniminių alkoholikų, ir jie papasakos, kaip sunku buvo žengti pirmąjį žingsnį ir ateiti į klubą pas metusius gerti. Jie visi tikėjo, kad bus smerkiami ir auklėjami.

O jūs, kurie negeriat, klausiat manęs, kaip išauklėti latrą?

Ar jūs suprantat savo pačių klausimą?

Mes, kurie negeriam, viso labo tik galimybė. Mes negalim apversti pasaulio ir priversti žmogaus, kad jis spjautų į savo vertybes. Ir dar tokia mažuma, nenormalūs užribio žmonės… Ką mes padarysim?

Mes gyvensim ir būsim akibrokštas beprotybei. O tai nepaprastai daug. Juk mes - kitas kelias ir visai kitas pasaulis. Tegu mūsų nekenčia, bet mes - galimybė tiems, kurie nekenčia.

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

Propagandos bokštų griūtis


“Kur buvai rugsėjo 11. 2001?” - klausia vienas draugas internete. Jis pats tą dieną buvo Marijampolėje, ruošėsi kitą dieną skristi į Niujorką, bet turėjo pasikeisti bilietus vėlesniam laikui.

O aš buvau darbe ir mačiau, kaip užpsichavo keletas reklamos skyriaus kolegų. Vienas sakė, kad jau tikrai karas. Jie ten neturėjo darbo ir visą dieną murksojo prie televizoriaus. Buvo keista žiūrėti į apkvaišusius žmones, kuriuos laikiau visai normaliais. Vienas net verkė. Lyg tyčia buvau budintysis redaktorius ir staiga supratau, kad anksti į namus (iš Šiaulių į Kaltinėnus) neišvažiuosiu - reikės keisti keletą laikraščio puslapių. Juk tauta viduriuoja. Tada dar nežinojau, kad tai pasirengimas Irako karui.

Bet iš tiesų mano požiūriui į pasaulį daugiau padarė ne paslaptingai susmegę dangoraižiai, bet tą pačią dieną prasidėjęs Bušų klano karas. Iš pradžių - tik informacinis. Galima sakyti, tai buvo didžiulių propagandos bokštų griūtis mano galvelėje.

Nelabai supratau, kuo čia dėtas Irakas, juk jis nesprogdino tų bokštų, bet patikėjau visuotinai skleidžiamu valdžios melu, kad Bušas Irake ieškos branduolinio, cheminio ir bektrereologinio ginklo. Taip, patikėjau visai nuoširdžiai, kaip dabar zombiai tiki tuo “teroro aktu”.

Ir gerai, kad patikėjau, kad sekiau per TV vadinamuosius “įvykius”, kad įdėmiai klausiausi vadinamųjų apžvalgininkų ir politpliurpalogų. Sakau visai atvirai - aš nė neįtariau, kad tai propaganda, kad ji nukreipta ne prieš mistinius teroristus, bet prieš mane. Ir staiga - praregėjimas! Bušai Irake rado tikrai naftos, jos ir ieškojo, o aš likau vienas su savo klausimu: tai kur tie baisieji ginklai, dėl kurių visi taip viduriavo?..

Propagandos aktas savo padarė - mano pažiūros kardinaliai pasikeitė. Neliko jokios abejonės: TV - tai ne informacijos, bet propagandos dėžė. Jei nori mažiau žinoti, mažiau suprasti, džiovink smegenėles toje dėžėje.

Propagandos dėžę ne tik išjungiau visiems laikams. Skirtingai nuo zombių, išsiugdžiau gana neblogą imunitetą bet kokiai propagandai. Dabar ji manęs negali tiesiogiai pasiekti nei per TV, nei per laikraščius, nei per internetą. Internete stebiu tik zombių reakciją į propagandos triukus ir iš to sužinau, kokias programas dabar specialistai diegia į jų tuščias galveles. Jau žinau - jeigu zombiai verkia, piktinasi ar viduriuoja, reikia paprasčiausiai šypsotis.

O kaip tie mano buvę kolegos, kurie viduriavo tą atmintiną propagandos dieną? Tas, kuris verkė, po keletos metų pasikorė. Tikriausiai - ne dėl kokių teroristų. Kažkas buvo su galvele… O kiti ir toliau gyvena propagandos diktuojamais rūpesčiais. Ne apie visus žinau, nes dabar mes tolokai vienas nuo kito, bet keletą internete mačiau su Ukrainos ir Lietuvos juostelėmis, kai TV diegė į jų galvas Maidano programą. Vienas labai gynė maksimą, kai ta Rygoje po griuvėsiais pražudė būrį žmonių.

Manau, jeigu zombis, tai visam laikui. Tai emocijų, ne intelekto žmonės, patys vieni jie negali mąstyti, užtat jiems reikalingas minčių papildymas iš šalies. Juk smegenai negali egzistuoti visai be minčių, mintys joms - kaip automobiliui kuras. Neturi savo - įsipilsi iš televizoriaus.

Kitaip to fenomeno aš negaliu paaiškinti.

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

Tariamos išminties palaptis

Puikus pavyzdys, kaip daroma religinė išmintis. Ji platinama internete tarsi stebuklas.

Kenedžio oro uoste (JAV) žurnalistas surengė apklausą, kas yra pats bjauriausias dalykas pasaulyje. Žmonių atsakymai buvo įvairūs: karas, skurdas, išdavystė, ligos….

Žurnalistas, salėje pamatęs veltėdį dzen budzimo vienuolį, uždavė jam tą patį klausimą. O vienuolis į klausimą atsakė klausimu:

- Kas Jūs?

- Aš Džonas Smitas.

- Tai vardas, bet kas Jūs?

- Aš televizijos reporteris.

- Tai profesija, bet kas Jūs?

Stop! Pirma gal susitarkime, kas yra tapatybė? Tapatybė - tai juk tapatinimasis su kuo nors, savęs priskyrimas kokiai nors grupei. Jeigu pasakau savo pavardę, tai priskiriu save Dargių giminei, jeigu pasakau profesiją, priskiriu save žurnalistams. Galėčiau rasti kokį bendrumą ir su kitais žmonėmis, tarkime, su tėvais. Aš juk irgi turiu vaikų. Tada sakyčiau, kad esu tėvas. Jeigu būčiau religingas, galėčiau tapatintis su kokiais kitais apkvailintais žmonėmis, tarkime, su musulmonais, krikščionimis ar budistais. Tie dalykai aprašyti visuose psichologijos vadovėliuose, ir nereikia būti dideliu profesoriumi, kad juos žinotumei.

Su kuo dar man susitapatinti? Galiu tapatintis su visa žmonija, kaip tai padarė mano kolega Amerikos žurnalistas, gindamasis nuo smegenis atakuojančio parazito. Jis neiškentęs pareiškė:

- Aš žmogus, galų gale!..

- Tai Jūsų biologinė rūšis, tačiau kas Jūs?.. - siurbė toliau budistų vienuolis.

Apkvailintam žmogui jis jau galėjo atrodyti net išmintingas. Kaip rašoma toje po internetą platinamoje “dvasinėje išmintyje”, galų gale reporteris suprato, ką turėjo galvoje vienuolis ir sustingo atverta burna, taip ir nebegalėdamas nieko daugiau pasakyti.

O ką turėjo galvoje tas nepaprastasis vienuolis? Nieko jis neturėjo! Turėtų - juk pasakytų. O ką pasakys tuščiagalvis, bemokslis sukčius? Kaip ir kitų religinių parazitų, jo galva užimta žmonių kvailinimu ir sumaišties kėlimu. Savo kortų jie niekada neparodys.

Panašiai galim ir mes. Dabar jau žinome jo “išminties raktą”. Atmeskim bet kokį kriterijų, kuriais vertinam daiktus, ir negalėsit pasakyti, koks daiktas yra.

Pavyzdžiui: koks šitas stalas? Jūs sakot - medinis.

Aš juokiuosi:

- Tai medžiaga! Sakykit, koks stalas.

Jūs sakysit, kad jis rudas, o aš atsakysiu, kad tai spalva, sakysite, kad rašomasis, aš atsakysiu, kad tai paskirtis… Bet vis reikalausiu, kad pasakytumėt man, koks yra stalas. Jeigu laiku nesuprasit mano gudrybės, aš visai sujauksiu jūsų smegeninę. Gal net pasirodysiu jums išmintingas.

Kaip tik to siekia visi religiniai parazitai. Nesvarbu, ar tai budistai, ar musulmonai, ar katalikai. Jie visi gyvena svetimu darbu. Paprastai jie prisisiurbia prie žmonių ir minta jų baimėmis, ypač - mirties baime. Tačiau baimė - dar ne klijai. Išgąsdintas žmogus gali nubėgti pas kitą ir ten ieškoti saugumo. Vadinasi, reikia suteikti viltį, kad žinai kažkokią nepaprastą paslaptį, kaip jį išgelbėti. Kokia paslaptis - irgi paslaptis! Kaip sako Vakarų juodaskverniai, tai slėpinys. Ir kuo didesnis tas slėpinys, tuo jis labiau traukia apkvailintą žmogų. Prilimpi prie žmogaus kaip priklijuotas, žmogus atsiplėšti nuo tavęs jau nebegali.

Mūsų nagrinėjamu atveju tai Amerikos žurnalistas, kažkada prasnaudęs psichologijos įvado paskaitą arba net nebuvęs toje paskaitoje ir negirdėjęs, kas vadinama tapatybe. Per savo kvailumą užkibo ant vienuolio kabliuko, ir tas galėjo triumfuodamas pasakyti:

- Tai ir yra pats bjauriausias dalykas pasaulyje - nežinoti, kas tu esi…

O aš atsakyčiau kitaip. Bjauriausia, kai įsisiurbia parazitas. Nesvarbu - utėlė, erkė, vienuolis ar kunigas. Dabar jis mis tavimi, naikindamas protą.

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

DarGazas užaugs be valstybės malonės

Dargazą verslovę šiandien aplankęs Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Remigijus Žemaitaitis aukštai įvertino biodujų magnatų užmojus sukurti autonominę sodybą ir parodyti špygą energetikos monopolistams. Apžiūrėjęs montuojamus įrenginius ir supratęs projekto mastą, jis oficialiai pareiškė:

- Žiūriu, Petrai, vis nerimsti.

Toliau skaityti čia

Rodyk draugams

Artėjant žygdarbių metui

Ar eisi į mišką, jeigu reikės?

- Žinoma, eisiu! - nedvejodamas atsakė mano bičiulis Alius Sakinis. - Aš ir dabar nueinu. Vasarą, rudenį ten pagrybauju, žiemą patyliukais pasikertu malkų…

Aliau, ne malkų ir ne pagrybauti! Ar eisi, jeigu tėvynė pašauks?

- Jeigu tėvynė?.. Taip, būtų labai gražu. Garbinga mirtis. Apie mane istorikai kurtų tokias gražias istorijas, žurnalistai rašytų legendas, o valdžia žūties vietoje pastatytų paminklą… Norėčiau, kad tai būtų suklupęs didžiulis raguotas briedis perverta širdimi, - įsisvajojo Alius, ir jo akyse pasirodė ašara.

Paskui nusiramino, pradėjo kažką galvoti.

- Tu supranti, yra reikalų, - suabejojo. - Dabar ne tokie laikai, kad eitumei, kur panorėjęs ir darytum, kas šauna į galvą. Į kokį mišką man eiti? Į privatų ar į valstybinį? Jeigu pažeisiu privačią valdą, ar nesupyks šeimininkas? Gal mums eiti tik į valstybinius, o privačius tegu gina patys valdų savininkai? O bunkeris? Kas man padarys projektą, kur gausiu leidimą? Jeigu statysiu bunkerį be projekto ir be leidimo, kokia laukia bauda už nelegalią statybą? Dar šiukšlių rinkliava, nuotekų valymas… Kas mokės už mane sveikatos draudimo mokestį? O jeigu netyčia sužeis? Iš kur pinigai už mokamą gydymą ir antra tiek kyšiams? Taip tik atrodo, kad viskas gražu, bet žygdarbiai brangiai kainuoja. Pats matai - ne mano kišenei…

Buvo keista girdėti tokiu žodžius iš seno, patyrusio patrioto, kuris kažkada ėjo į Baltijos kelią, gynė Seimą nuo priešų ir Blokados fondui paaukojo paskutinius 15 rublių. Tai negi neitų dabar, negintų nei Seimo narių, nei Prezidentūros?..

- Nueiti, aukoti, aišku, gražu, - sutiko Alius. - Bet dideliais būriais apie Seimą trintis jau nebegalima. Ateisim daugiau, negu leidžia tvarka, - apsauginiai pavaišins guminėmis kulkomis. Gerai, jeigu tik guminėmis… Ir kam šituos žmones ginti? Negi jie prapuls? Vieni sugrįš į savo patirtinę mokyklą, kiti į komjaunimo CK ar į miliciją… Patys gudriausi, gabiausi tikrai nepaskęs! O mes - į kolūkį. Ne taip jau blogai. Minsime mėšlą, virsim naminę ir eisim į Briuselio kelią. Klausysim Amerikos balso ir žinosime: mus išvaduos!

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

Tikėjimo versmės

Tas šaltinis niekada neišseks. Žmonės maišais vežasi bambalius, stovi eilėj ir pilasi. Paprasčiausias šaltinio vanduo.
Gal jie neturi vandentiekio, šulinio, kad gabena vandenį kažkur iš miško?
Ne, gerbiamieji, ne!.. Ir vandentiekį turi, ir šulinius turi. Jiems trūksta visai ne to.

Skaityti toliau

Rodyk draugams

Patriotizmas neatsilieka nuo kainų

Kava, kuri kainavo 17 litų, dabar - 22. Už du kilogramus miltų mokėjau 2,40, dabar - lygiai 3. Kainų šuoliai tokie patriotiški, kad ir aš, nelabai akylas žmogus, praėjau juos pastebėti. Ačiū nematomiems Lietuvos oligarchams, jų atstovei Grybauskaitei, oligarchų remiamoms Seimo partijoms ir, žinoma, visai kairiojo kapitalo Vyriausybei. Laikas nesnaudžia. Kol jie įsives eurą, turi mums skubiai pakelti kainas. Tada kainų kilimas neatrodys taip baisiai.
Kartu su kainomis Lietuvos televizorius kelia tautos patriotizmą. Iš miesto pas mane atvažiuoja du zombiai, išlipa tiesiai iš televizoriaus, klausia:
- Kaip čia gyvena ūkininkai?
- Girdėjau, numušė pieno kainas, - sakau. - Dabar už litrą nebebegauna nė lito.
- Štai ką ruskis pridirbo! - supyksta zombiai.
Jie žiūri TV ir viską supranta. Dabar pyksta ant ruskio, kad Lietuvos įmonės kelia pieno kainas. O kaip kitaip? Litras nugriebto jau kainuoja per tris, kaip nesipiktinsi? Kas, ar ne Putinas?.. Mes juk žiūrim TV ir matom, kaip sunku Ukrainai kariauti su savo gyventojais, o čia dar ruskis pabrangino pieną.
- Palaukit, palaukit, - sakau. - Pabrangino?.. Už litrą žmonės nebegauna nė lito. Tai pigo pienas ar brango?
Pasirodo, pigo jisai tik tiems, kurie pieną parduoda. O tiems, kurie perka? Parduotuvėj jisai pabrango. Skirtumas lieka kažkur oligarchų bankuose. O kaip kitaip? Argi dykai vyko Grybauskaitės rinkimų kampanija? Ar nekainuoja parlamentinės partijos? Kas išlaikys?..
Dviejų atvykusių zombių galvose vyksta kažkas, kažkokie TV reportažai suūžia jų smegeninėse. Pagaliau šniokštimas nutyla, galvose instaliuota patriotinė programa suranda atsakymą:
- Štai ką ruskis pridirbo!..

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

Kaip aš tapau pilietišku

Man jau patinka valdžios idėja boikotuoti tautos referendumą. Atrodo, sutarta ir su bažnyčia - ne tik tautos, bet ir viešpaties dievo atstovai mane agituos referendumo dieną nekelti kojos ir balso.

Bet aš jau kada nedalyvauju valdžios ritualuose.

O visai neseniai tokius kaip aš dorus piliečius valdžia barė visaip ir net siūlė bausti per piniginę. Atrodo, bausmių debesis nuslinko nuo mano galvos. Dabar jau tikrai už boikuotą jie patys per piniginę neduos.

Prisimenu referendumą dėl elektrinės. Vienas toks pusdraugis agitavo mane:

- Žinau, Petrai, kad neini į rinkimus, bet manau, nueisi į referendumą ir pabalsuosi prieš atominę? Nenori, Seimo nerink, bet referendumas - tai jau kas kita!

Bet aš nepasidaviau jo provokacijai. Jutau širdimi - tikrasis pilietis yra tas, kuris neina ir nebalsuoja. Pasirodo, tikrai! O tie, kurie ėjo, balsavo, paliko durnių vietoje - su jų balsais rinkėjų atstovai švariai nusišluostė subines.

Sutikau tą pusdraugį, kažkaip nesmagu paliko. Pajutau tokį kaip ir sąžinės priekaištą.

- Tu žinai, negerai padariau, - prisipažinau jam. - Reikėjo vis dėlto eiti!..

Tas žiūrėjo nustebęs.

- Būčiau nuėjęs aš, būčiau aš pabalsavęs - valdžia į tautos referendumą būtų visai kitaip pažiūrėjusi!..

Staiga jis suprato, ką pasakiau.

- Eik tu, Petrai, žinai, po velnių!..

Štai tokie žmonės.

Kitas gyvenimas

Rodyk draugams

Kuriu interneto partiją

Mano bičiulis Alius nusipirko anteną, išsikėlė virš stogo ir prisijungė prie globalaus interneto.

Naršė naršė po tą internetą, o tada į galvą atėjo minčių.

Jeigu yra liaudies išmintis, tai ko negalėtų būti ir interneto? Jeigu dainuojame liaudies dainas, tai galim dainuoti ir interneto. Jeigu liaudis atranda, išranda, sukuria ir sugalvoja, tai kodėl negalėtų atrasti, išrasti, sukurti bei sugalvoti ir internetas?
Bene internetas kvailys?
Štai visi kartu sudarome mylimą tautą, savrstė toliau Alius. Bet ar visi kartu nesudarome ir interneto?
Vadinasi, reikia laukti, kada šalia tautininkų partijos atsiras interneto vienybės sąjunga, o tada kartu su kitais patriotais išeis į Kovo 11-osios paradą.
Įdomu, prieš ką ji kovos, jeigu internetas bendras? Internetą turi ir rusai, ir lenkai, mes visi priklausom tam pačiam internetui! Prieš ką nukreipsime savo žodžius?
Prieš tuos, kurie interneto neturi arba jų internetas per lėtas?

Alius pašoko nuo savo kėdės, suplojo delnais ir sušuko tvirtu balsu:

- Vyručiai, aš reikalauju, kad valstybė uždraustų parduoti kompiuterius tiems, kurie be interneto!

Įdomu, prieš ką ji kovos, jeigu internetas bendras? Internetą turi ir rusai, ir lenkai, mes visi priklausom tam pačiam internetui! Prieš ką nukreipsime savo žodžius?
Prieš tuos, kurie interneto neturi arba jų internetas per lėtas?
Vyručiai, aš reikalauju, kad valstybė uždraustų parduoti kompiuterius tiems, kurie be interneto!

Rodyk draugams