BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pagal kriaučių ir Dievo kepurė

 

“Dievas
- tai jums ne bičas iš kitos gatvės pusės”, - tvirtina internete vienas
krikščionis. Jis perspėja: nepamirškite - Dievas teis pasaulį ir
pražudys prakeiktuosius. Šis krikščionis, aišku, teisus - jis
sąžiningai cituoja eilutę iš Biblijos.

“Dievas
yra gėris, o ne baudėjas”, - atšauna kitas krikščionis. Jis įsitikinęs,
kad išvengs teismo, nes tiki Jėzumi, kuris dėl jo ryžosi padėti galvą.
Įdomu, kad ir šis oponentas teisus, jis irgi remiasi ta pačia Biblija.

Tai kas čia vyksta?

Visi
matome - nuolatos vyksta žūtbūtinė diskusija. Kartais ji būna
švelnesnė, delikatesnė, o kartais pasidaro nuožmi kaip šventasis karas,
bet visada - žūtbūtinė. Užeikit į bet kurią religinę svetainę,
įsijunkit diskusijų puslapį ir būtinai rasit ginčą: koks yra Dievas?

Atrodo,
nieko svarbesnio žmonėms nėra - tik atvesti klystantį oponentą į protą,
parodyti, koks vis dėlto yra biblinis Dievo paveikslas. Aišku, jis yra
visai ne toks, kokį įsivaizduoja tie nesusipratėliai. Biblinis Dievo
paveikslas visada yra tas, kurį aš turiu savo širdy. Visi kiti
paveikslai - klastotė arba klaida.

O
kaip yra iš tiesų? Argi Dievas nežiaurus neklastingas? Argi Jis neliepė
žydams užimti pažadėtosios žemės ir išnaikinti pagonių? Ar Jis pats
apie save nesakė esąs pavydus ir kerštingas, ar nepagrasino
nepaklusniesiems keršyti iki kažkelintos kartos?

Taip, šitas Dievo paveikslas yra Biblijoje.

Rašau
ir girdžiu protesto balsus: tai netiesa! Paskaityk Psalmyną - Dievo
rankose mes galime būti ramūs ir saugūs kaip kūdikiai ant motinos
kelių! Jėzų Jis atsiuntė ne teisti, bet gelbėti, Jėzus kviečia ateiti
visus, kurie esame prilėgti, ir Jis atgaivins. Ko čia dėtas teisėjas?

Kurį iš tų dviejų paveikslų man pasirinkti?

Jeigu
šiek tiek pažįstame tokių diskusijų dalyvius, galime nesunkiai
pastebėti vieną įdomų dalyką. Ūmesnio būdo žmogus būtinai pasirinks
ūmesnio Dievo bruožus. O tokių turi ir Jėzus. Argi jis neišvartė
prekybos stalų šventykloj, ar botagu neišgaudė prekeivių? Ar nevadino
jis fariziejų veidmainiais ir angių išperomis?

Užtat
švelnesnės, poetiškesnės natūros žmogus labiau akcentuos, kad Jėzus
subtiliai jautė gamtos grožį (laukinės gėlės jam buvo gražiau už Dovydo
prabangius drabužius), kad mokiniai glaudėsi prie Jo krūtinės, kad Jis
mokiniams plovė kojas…

Teisti
ir smerkti labiau linkęs žmogus pirmiausia matys Dievą teisėją, o
atlaidesnis, minkštesnis - begalinį Jo atlaidumą. Kruopštus pedantas,
kuris visada laikosi įsikibęs raidės, būtinai primins Jėzaus
perspėjimą, kad nė viena raidė ir brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, o
atsainesnis atrems, kad ir pats Jėzus nesilaikė šabo - kai reikėjo
gelbėti žmogų, Jis žiūrėjo ne raidės, o esmės…

Pasitaiko
kuriozų. Sykį stebėjau, kaip susirėmė vienas “liberalas” ir
“diktatorius”. Kietos rankos šalininkas citavo Jėzaus pasakytus
žodžius: kas ne su manimi, tas prieš mane. Liberalesnių pažiūrų
oponentas buvo pasirinkęs kitą Jėzaus citatą: kas ne prieš mus, tie su
mumis.

Mes sukurti pagal Dievo paveikslą? Taip! Tėvas yra kūrėjas, tai ir mes kuriame.
Mes ir patys kuriame savo Dievo paveikslą. Pagal ką? Pagal Bibliją?
Aišku, naudojamės Biblija, ji mums tarsi įvairiausių spalvų paletė.

Paletė visų ta pati, o paveikslas išeina skirtingas.

Nėra
dviejų rašytojų, kurie rašytų vienoda rašysena, nėra dviejų dailininkų,
kurie pieštų tokiais pat potėpiais. O piešdami dar užmetam akį į savo
tėvus, į veidrodį…

Prieš
dvejus metus viena pažįstama man pasiguodė bijanti Dievo. Jos Dievas
yra negailestingas, nuožmus, mato menkiausią nuodėmę ir už ją
neatleidžia, jis pedantiškai suskaičiuoja ne tik jos blogus darbus, bet
ir netinkamas mintis. “Petrai, papasakok apie savo Dievą, koks jis
draugiškas ir gailestingas”, - ji prašė manęs, nebegalėdama pakelti
tokio baisaus savo Dievo paveikslo.

Gerai
nesuvokdamas, kas čia vyksta, pradėjau jai pasakoti apie savo Draugą -
koks Jis mielas, koks gailestingas, kaip Jis ištraukė mane iš duobės,
kaip Jis išsuks mane iš teismo, jei tik Juo pasikliausiu. Pažįstama iš
pradžių labai susidomėjo mano istorija, daug klausinėjo, pasakojo apie
save, po to kuriam laikui nutilo, vėliau ėmė atsargiai prieštarauti
(tam ji turėjo įsiminusi nemažai Biblijos citatų), prieštaravimai
darėsi vis atkaklesni ir peraugo į kaltinimus. Kai prasidėjo užgaulūs
žodžiai, supratau, kad susirašinėjimą laikas nutraukti.

Visgi
šie pokalbiai man davė labai daug: aš išgirdau moteriškės istoriją,
kaip ją su sese augino žiaurus, neatlaidus ir smulkmeniškas tėvas - jis
skrupulingai suskaičiuodavo menkiausią prasižengimą, niekada nė vieno
dukroms neatleisdavo, bausdavo žiauriai, negana to, jas nuolatos
gąsdindavo, kad iš jų neišaugs normalūs žmonės, kad nieko doro jos
nepasieks…

Kas čia keisto, jeigu vėliau dukra pasirinko labai panašaus Dievo bruožus?

Šitas
paveikslas buvo giliai jos širdy, netgi pasąmonėj, o aš norėjau labai
paprastai įpiršti jai savąjį - tarsi nukabinčiau nuo sienos vieną ikoną
ir pakabinčiau kitą.

Piešiant
Dievo paveikslą, iškyla ir pažintinių problemų. Mums sakoma - Dievas
yra beribis, Jis begalinis. Gerai, sutinku. Bet mes - riboti, mums
reikia apibrėžti neapibrėžiamą, suvokti nesuvokiamą. Kad ir kokį
didelį, sudėtingą Dievo paveikslą sukurtume, jis niekada neaprėps viso
Modelio. Visas pasaulis - begalinė Dievo mozaika, o mes - maži
skruzdėliukai, kurie matome mažytį savo stikliuką, ant kurio
ropinėjame. Ir būtinai skersakiuojam į savo kaimyną, kuris stovi ant
kito stikliuko ir mato kiek kitokį vaizdą.

Negana
to, mes dar judam laike. Prisiminkim biblinę kelio metaforą. Dievas -
tai kelias. O ar keleivis gali matyti visą kelią? Iš viršaus,
skrisdamas lėktuvu - taip. Bet eidamas juo - niekada. Jis visada mato
tik tą kelio vingį, kuriame dabar stovi. Kažkada žmonija matė Dievą kur
kas žiauresnį, Jėzaus laikais išvydo begalinį Jo gailestingumą.
Vaikystėje kaliau poterius iš tokios nušiurusios knygelės, kuri mane
mokė Dievo baimės. Knygelė buvo leista dar prieškario laikais, kai
moralinis etalonas buvo dievobaimingas žmogus. Dabar, pastebėjau, ir
katalikai akcentuoja nebe Dievo baimę, bet Dievo meilę. O viduramžiais
buvo susikūrę labai baisų ne tik Tėvo, bet ir Sūnaus paveikslą – ar ne
todėl teko šauktis šventųjų, Dievo Motinos ir kitų tarpininkų, kurie
užtartų prieš “pasikėlusį” Sūnų?

Viskas juda ir keičiasi, bet Dievo paveikslą kiekvienas norim sukurti vieną visiems laikams.

Todėl nesiliaujame klausę - koks iš tiesų yra Dievas?

Atsakau
taip: vaikystėje turėjau senutį. Dažnai be leidimo išmaudavau į kaimą,
o kai reikėdavo grįžti, bijodavau mamos. Parsėlindavau avietynais ir
nužiūrėdavau, kur sėdi mano senutis. Nutaikau momentą ir puolu pas jį
ant kelių. Kaip jis apsidžiaugdavo! Viską papasakodavau, ką negerai
padaręs, o jis mane pasaugodavo, kad nepapulčiau mamai. Mama netekusi
kantrybės už tokius darbus vieną sykį galėjo nubausti, o senutis tuo
metu kalė į galvą, kad aš - jo mylimiausias anūkas. Vėliau sužinojau,
kad jis tai kalė į galvas ir mano broliui bei sesėms…

Na, dabar aišku, kokius Dievo bruožus randu, atvertęs Bibliją?

Ir
nemėginkit ginčytis - manasis Dievo paveikslas yra pats bibliškiausias
ir pats teisingiausias! Jeigu netikit, rasiu devynias galybes citatų,
kurios tokį paveikslą patvirtins.

Rodyk draugams

Komentarai (5)

Vytautas2005-11-19 20:44

Petrai, šventes švęsk… Net jeigu tai "Šiaulių krašto" 15-metis… Juk Tavo indelis į šį laikraštį bene didžiausias iš visų, šiuo metu ten dirbančių… Sveikinimai ir linkėjimai… Aleliuja!

micaela2005-11-19 21:33

kodel krikscioniskasis Dievas "visko kurejas" sukure ir saves susinaikinimo ginkla intelekta?

kinder2005-11-19 22:34

Straipsnis man patiko. Patiko, kad nebando žmonių vesti "vieninteliu teisingu" keliu.

"Mes ir patys kuriame savo Dievo paveikslą. Pagal ką? Pagal Bibliją? Aišku, naudojamės Biblija, ji mums tarsi įvairiausių spalvų paletė."

Manau, labiau kuriame pagal gyvenimą, ir būtent jis tarnauja mums spalvų palete. Nors tu tai ir rašai – jog kuriame pagal save ir pagal tai, kas aplink (tarkim tėvą).

Manau protu neįmanoma suvokti Dievo. Dievas suvokiamas gyvenimu (o ar jis ir nėra gyvenimas?). Galbūt mes čia gyvename ne tam, kad ką nors užsitarnauti, o tam, kad patirti save ir Dievą.

Anonimas2005-11-19 22:47

Kažkodėl man atrodo kad šitą rašinį jau skaičiau.

Petras2005-11-22 23:20

Taip, šį straipsnį jau buvau paskelbęs internete. Džiaugiuosi, kad tai kažkas pastebėjo. Vadinasi, kažkas užsiliko…

Rašyti komentarą

Tavo komentaras