BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nieko ženklai, tuštybės simboliai

- Kas dabar - ruduo ar žiema? - paklausiau kolegių.

- Lapkričio mėnuo, aišku, ruduo, - atsakė jos nedvejodamos.

- Prieikit prie lango…

Už lango siautė pūga. Tais metai labai anksti atėjo žiema, lapkričio pabaigoj keliai ir gatvės buvo užpustyti.

- Ir kaip tu pastebi viską! - nusistebėjo kolegės.

Tai buvo labai keistas atsakymas, toks keistas, kad pradėjau stebėti, kas vyksta aplink. Kodėl mano kolegėms atrodo, kad pastebėti pūgą reikia nepaprato pastabumo? Ar neužtenka pažvelgti pro langą arba einant gatve neužmerkti akių?

Kas joms neleido pamatyti žiemos?

Ėjau per visus kabinetus ir klausinėjau kitų kolegų. Dalis jų nedvejodami atsakė, kad lapkričio mėnuo yra ruduo, kiti, parėję iš lauko apsnigti ir sušalę, labai abejojo ir šnekėjo apie kažkokį “kalendorinį rudenį”:

- Na taip, lauke kaip ir žiema, bet kalendorinis ruduo dar nepasibaigė…

Ak taip, kalendorius!

Savo patogumui žmonės laiką padalijo tam tikrais gabalais, metus suskirstė į ketvirčius, surašė kalendorių ir pakabino ant sienos. Ar galėjo senovės išminčiai numatyti, kad jų sugalvotas kalendorius žmonėms pakeis realybę, ir jie ims žiūrėti jau ne į gamtą, bet į kalendorių?

Lapkričio pirmąją degėm žvakes ant kapo.

- O kodėl degamos žvakės? - paklausė mažius.

Tai buvo labai logiškas šviežia galva protaujančio žmogaus klausimas, bet aš sutrikau. Nežinojau, ką atsakyti. Ir tikrai: kodėl numirėlių dieną kapinėse degamos žvakės, kodėl, tarkime, ne skutamos bulvės, ne gliaudomi riešutai arba ne skaldomos malkos? Kitos tautos, girdėjau, ant kapų valgo ir geria, palieka tautelę bei užkandos numirėliams. Tokios vaišės su mirusiaisiais bent primena anas vaišes, kai mirusieji buvo gyvi… O žvakės? Kam jos?

- Iš žvakių eina Kristaus šviesa, - atsakė tetulė.

Atsakymas mane pribloškė dar labiau, negu mažiaus klausimas. Seniai mačiau, kad ji pasitraukė gyventi tarp statulėlių, kryželių ir šventų paveikslėlių, bet kad deganti žvakė atstotų jai Evangeliją?.. Žvakė atstotų knygą, iš kurios ji gautų tam tikrą mokymą, kaip sakoma, šviesą?.. Aš to tikrai nesitikėjau!

Ženklai ir simboliai - be galo patogus žmonių išradimas. Norint suskaičiuoti kiaušinius ar pinigus, nereikia jų kilnoti iš vietos į vietą. Galime jų net nematyti! Juk turim skaičius - realių daiktų ženklus. Ženklai mums parodo, kokiu greičiu mums važiuoti ir kur negalima sukti, kur tualetas, o kur turime klauptis ir persižegnoti. Mes jau seniai gyvenam tarp ženklų ir simbolių.

Ženklas paprastai žymi tam tikrą daiktą. Yra ženklas - yra ir daiktas.

Įdomu, kas pirmas sugalvojo apgaulę? Kas pirmas padarė netikrą pinigą? Kas pirmas sumąstė, kad simboliai - daugiareikšmiai ženklai - gali pakeisti realius žmones ir realų gyvenimą? Juk niekas nesimeldžia malkų krūvoj gulinčiam pagaliui, bet štai stabdirbys išdrožė barzdotą senuką, ir medžio pliauska davatkai sukėlė baimę. Tikras pinigas šiandien yra toks pat tuščias, kaip ir netikras, nors daugelis tiki, kad tikri pinigai yra padengti auksu, sidabru ir kitomis vertybėmis. Kitą labai sunku įtikinti, kad pinigai šiandien - tik atsiskaitymo priemonė, kad patys savaime neturi jokios vertės.

Neįtikėtina, kaip žmonės tiki ženklais. Kartais - netgi aklai. Yra ženklas - jis būtinai turi ką nors reikšti. Tuo naudojasi ne tik pinigų padirbinėtojai ir kiti smulkūs sukčiai. Tie, kurie turi teisę statyti mums ženklus, gali ne tik reguliuoti eismą. Tam tikrais simboliais jie mus veda į kažkokį “progresą”, į šviesią ateitį ir net į pomirtinį gyvenimą. Marketingo specialistai mus kviečia į gundančias akcijas, nes “akcija” reiškia tam tikrą nuolaidą. Nuolaidų gali nebūti, bet magiškas žodis “akcija” dar kurį laiką veiks - netgi tada, kai pamatysim apgaulę. Parašai didelį skaičių, perbrauki, tada užrašai tikrąją kainą, mažesnę, ir sunku netikėti, kad nebuvo nupiginta.

Propagandos specialistai seniai pastebėjo, kad trumpi sparnuoti šūkiai, tarkim “Svarbiausia - žmogus” arba “Mes nusipelnę gyventi geriau” protą klaidina geriau, negu ilgos nuobodžios programos su kvailais pažadais. Trumpa frazė veikia kaip ženklas - labai sunku jam nepaklusti.

Keičiant ir klastojant ženklus, galima manipuliuoti realybe. Karinėje terminijoje nėra brutalių žodžių, jie keičiami neutraliais arba patraukliais. Pavyzdžiui: nužudyti - pašalinti, nužudyti žmogų - likviduoti objektą, žudyti - kautis, sužaloti - nukenksminti, žudikas - karys, žudymas - karas…

Štai senas triukas su spalvomis. Pasakykite, kokios spalvos yra žodžiai: rudas, žalias, geltonas, oranžinis, mėlynas, raudonas… Nelengva užduotis, ar ne? Norisi sakyti ne tai, ką matai, o tai, ką perskaitai? Bus dar sunkiau, jeigu ne tik skaitysite, bet dar ir girdėsite klaidingą tekstą,

Gyvendami tarp ženklų, kartais net negalvojame, ką jie turėtų reikšti. Demokratija arba atstovaujamoji liaudies valdžia pasižymi tam tikromis procedūromis, tarkime, žmonės iškelia ir renka savo atstovus, sudaro partijas savo interesams organizuotai reikšti. Išeitų, rinkimai reiškia, kad yra demokratija? Yra rinkimai - tikrai yra pasirinkimas? Yra partijos - tikrai jos išreiškia plačiausių visuomenės sluoksnių valią?

Šiandien daug kas atsako: taip! Yra rinkimai - yra demokratija. Yra ir kiti ženklai, būdingi demokratinei tvarkai: slaptas balsavimas, laisvė šnekėti, rinkimų komisijos, rinkimų stebėtojai, balsų skaičiavimas… Yra ženklai - yra reiškinys. Nėra atstovavimo? O kam tas atstovavimas? Ką jis turi bendro su demokratija?

Šiandien pristatyta tiek klaidingų ženklų, kad sunku išsisukti. Privaloma šypsena - ar ji iš tiesų rodo, kad žmogus šypsosi? Sutuoktiniai viešai bučiuojasi - ar jie iš tiesų myli vienas kitą? Valdininkas bėginėja koridoriais - ar jis iš tiesų kažką dirbą? Sukčius gavo garbės piliečio vardą - ar suktybė tapo garbinga? Vyskupas pašventino bankomatą - ar pinigai tapo šventi? Studentas nusipirko diplomą - ar jis ko nors išmoko? Apsukrus žmogelis gavo pasižymėjimo ženklą - ar jis iš tiesų kuo nors pasižymėjo?

Įdomu tai, kad žmonės ne tik prisitaiko klaidingų ženklų tankumyne, bet ir patys išsikelia ten gyventi. Jie pagal kalendorių nustato, ar šiandien ruduo, ar žiema, iš paso nusprendžia, ar žmogus turi šeimą, ar ne (yra įrašas). Kurį laiką Lietuva kaip ir išnyko, nes buvo išbraukta iš žemėlapių, atsirado žemėlapyje - Lietuva vėl yra! Sustabdytas miško kely, niekaip neįrodžiau policininkui, kad čia nėra jokios gyvenvietės - yra tik ženklas “gyvenvietė”… O internetas? Juk tai nuostabi galimybė pavirsti kitu ir užmegzti ryšį su kitais kitų susikurtais personažais! Nėra relių AŠ, bet yra ženklai ir simboliai, kurie turi reikšti tariamus žmones.

Ar gali būti, kad ženklai šitaip klaidins, jog naudotis nebegalėsim?

Tarkime - taip. Išmesime ženklus.

O kaip mes tada gyvensim?

Kitas gyvenimas

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (8)

deimantukas2011-03-03 07:43

Sankryžoje dažnai nelaukiu, kol įsijungs žalia šviesa. Jei nėra arti atvažiuojančių automobilių, aš apsidairydamas pereinu gatvę. Net jei ir man šviečia žalia šviesa, pereidinėdamas gatvę visvien pasižiūriu, kad koks nors užsižioplinęs vairuotojas manęs nenutrėkštų. Menka man bus paguoda, kai gulėsiu sulaužyta kaukole ligoninėje, nors ėjau šviečiant žaliai. Taigi- mane gali sužaloti ne šviesoforas, o automobilis- jo turėčiau saugotis. Šviesoforo šviesa- tik ženklas, t.y. galiu eiti arba ne. Ženklas man pavojaus nesukelia-jis tik įspėja ir padeda. Tuo atveju, kai gatvė tuščia, nematau net reikalo pasižiūrėti, kokia jo šviesa man šviečia, ypač naktį.
Kadaise kokiais 1992m. teko dirbti taksistu. Nelegaliai aišku. Na, prisidurdavau prie algos. Turėjau žiguliuką. Kartą naktį man pamojo dviese. Aš sustojau. Pasirodo tai buvo du gerokai įkaušę lenkai. Tikri lenkai, na iš Varšuvos gal. Jų prašymų greitai (šypko) nuvežti juos į vietą aš vienu metu pravažiavau sankryžą nesustojęs, nors man švietė raudona. Na, tiesiog visai nebuvo mašinų. Lenkams be galo tai patiko. Jie man pasiūlė, jei aš taip šviečiant raudonai pravažiuosiu dar penkias sankryžas, jie man duos 100 dolerių. Aš aišku jais patikėjau tik tada, kai įvykdžiau jų pageidavimą ir mano rankoje sušlamėjo šis banknotas. Tai padaryti buvo visiškai nesunku, nes gatvės 3 val.nakties buvo tuščios ir laimei nebuvo mentų. Lenkams, tuo metu jau gerokai įleidusiems šaknis į europinę kultūrą, tai buvo tikra atrakcija. Jie krykštavo, kai net išlipo iš mašinos. Atrodo,kad jie net pamiršo, kur skubėjo :-). Man tai jau tada nebuvo labai sunku padaryti- nekreipt dėmesio į ženklus, o žiūrėti į tikrą situaciją- ir sugrįžti namo per pusvalandį uždirbus pusės mėnesio algą.

deimantukas2011-03-03 07:44

Ką tik nugirdau dar vieną manipuliuojantį triuką ženklais. Dabar vyksta visuotinis surašymas. Reklama rėkia: jei tu nesusirašei- tavęs, kaip ir nėra…..
:-)

[WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

deimantukas2011-03-03 07:44

O kiek reikšmės daugeliui auto savininkų turi jų valstybiniai numeriai. Tarkim 111, 007 ar panašūs. Už juos mokami beprotiški pinigai. Ko gero tų automobilių su “reikšmingais” numeriais savininkai yra tokie išmintingi, kad sumokėję už niekinius numerius tūkstančius litų, jie sugeba derėtis dėl kiekvieno lito, kai kalbama apie jų automobilio sutaisymą. Aš neišsigalvoju. Teko tą patirti.

[WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

deimantukas2011-03-03 08:12

Jooo…su tais spalvotais žodžiais čia tikrai neblogai susimala š norint tiksliai pasakyti spalvą. Tai negi šitas būdas tikrai pritaikomas kažkur masinėse infopriemonėse klaidinimui? Kaip pavyzdys tikrai labai puikus.

[WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

Edas2011-03-03 18:22

Ženklai reikalingi valdyti bandą. Nebus ženklų- neturės darbo ženklų statytojai, prižiūrėtojai, baudėjai, stabdirbiai (geras terminas, apsiginkluosiu). Daugelis taip pripratę prie ženklų, kad neįsivaizduoja kitokio gyvenimo - kokia dar gali būti sąžinė ar pagalba kitam žmogui, jei yra kodeksas, įstatymai, kelių taisyklės ir pan.
Sekmadienį bobutė sako - einu į bažnyčią dievui pasimelst.
Sakau - Kam ta bažnyčia, melskis namie.
-Namie sienoms ar durims melsiuos?
-O bažnyčioje kunigui, altoriui ar gipsinei statulai?- klausiu, - dievas tave juk ir namie išgirs.
Trumpai tariant likau nesuprastas, ir, švelniai tariant, pavadintas netikinčiu, o bobulė išėjo pas gipsinę statulą su pinigėliu kunigui. Pigus dievas, už kurį nereikia mokėti, kuo dievas kokybiškesnis, tuo brangesnis. Grigiškėse dievas kainuoja 10 Lt., o Vatikano bažnyčios dievui bobulė, tikriausiai, jau ir šimtinės nepagailėtų.
Kadangi iš ženklų gyvenančių ir negalinčių be jų gyventi yra daug, reikia ir man prisitaikyti - einu (jungiuosi) susirašysiu :)

Petras2011-03-03 20:28

Su tomis šventyklomis tikrai įdomūs dalykai. Nors Biblija sako, kad “Dievas gyvena ne rankų darbo šventyklose, o žmonių širdyse”, yra akivaizdu, kad davatkų dievas visgi gyvena stabmeldyklose. Pats Jėzus liepė melstis “ne sinagogose ir gatvių kampuose”, bet “užsirakinus savam kambarėly akis į akį su Tėvu”, o krikščioniai daro priešingai, nes kitaip žlugtų jų religija. Vadinasi, Jėzų krikščioniai naudoja tik kaip ženklą, kaip kryžių, kaip alavinį stabą, visai nežiūrėdami juo mokymo, kuris yra priešingas jų religinei praktikai. Taigi krikščionybė - ženklai be turinio.

versija2011-03-09 20:36

gal - ne krikščioniai, o tik save vadinantys tokiais? Man dar neteko pažinti nė vieno tikro krikščionio…

Petras2011-03-09 20:56

Versija, o kas tie “tikrieji” krikščioniai, jeigu jų niekas taip ir nematė? Ar tai - ne iliuzija, išsigalvojimas, muilo“ burbulas?
Pati krikščionybė yra apgaulė ir veidmainystė - ji garbina tai, ko pati nekenčia ir nė nemano laikytis. Išsamiau apie tai čia: http://petrasdargis.lt/?q=ra%C5%A1iniai/krik%C5%A1%C4%8Dionyb%C4%97s-iliuzija

Rašyti komentarą

Tavo komentaras