BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nematomas advokatas I

- Tai tu ir esi tas Dargis? - išsprogino akis aplinkosaugos šefas ir kažkaip automatiškai ištiesė ranką.

-
Taip, būtent tas! - draugiškai atsakiau ir paspaudžiau jo didelį delną.
Šis žmogus man buvo gerai matytas, bet telefonu kvietė atvykti ne
jis, o kažkoks kitas inspektorius daug griežtesniu balsu.

- Prisidirbau mažumėlę velnių… - pranešiau jam, nes reikėjo pradėti kalbą.

- Mažumėlę? - loštelėjo uniformuotas žmogus. - Gerai, Petrai, užeik pas mane i kabinetą.

Kai
jis paminejo vardą, iškart prisiminiau, kur tą vyrą mačiau. Kažkada,
prieš milijoną metų, kai čia dirbau redaktoriumi, jis dirbo milicijoj.
Atrodo, kažką parašydavo į laikraštį, o laikraštis, dabar reikia
tikėtis, jo niekadada nepuldavo…

- Tai tu iš tiesų darai tą
tvenkinį? - paklausė aplinkosaugos šefas, kai mudu lyg kokie
sąmokslininkai užsidarėm kabinete. - Leidimą turi?

- Žinoma, ne, - atsakiau tvirtai.

- O projektu bent pasirūpinai?

Papurčiau galvą. Jis kažkaip susinervino ir ėmė barbenti pirštais į stalą.

-
Pasakysiu atvirai - aš to nesuprantu, - pasakė aplinkosaugos šefas. -
Atrodo, protingas, išsilavinęs žmogus. Bet daro tokias nesąmones… Nei
leidimo turi, nei projekto… Kaip tai galėjo ateiti į galvą?

-
Labai paprastai, - atsakiau buvusiam milicininkui, kuris neatrodė nei
piktas, nei agresyvus. Patogiai atsisėdau ir pratrūkau pasakoti:

-
Man ta mintis šovė į gavą kokioje penktoje ar šeštoje klasėje.
Įsivaizduoji, už mūsų sodo - didžiulė dauba. Labai stebėjausi, kodėl
joje nėra vandens. Tiesiog mažytis gražus ežeriukas, bet tuščias.
Rudens rytais dauboje visada tvyro migla, tai būdavo labai lengva
įsivaizduoti, kad tai - jau vanduo. Aš taip net žaisdavau, kad šoku nuo
kranto į vandenį… Seserys irgi žaisdavo. Daubos dugne kyla du galingi
šaltiniai, tiesiog iš žemės burbuliuoja vanduo ir bėga upeliu per
mišką. Kodėl neužtvenkus? Apie tvenkinį svajojo ir mano tėvas, ir dėdė,
neseniai sužinojau, kad ir mano senučiui tokia mintis buvo atėjusi.
Tačiau užtvanką jis būtų turėjęs statyti miške, o ąžuolus kirsti gaila.
Bet užėjo rusų laikai, toje vietoje iškirto biržę ir  nutiesė
elektros liniją. Šią vasarą parvažiavau į tėviškę, žiūriu, viskas
Dievulio seniai suprojektuota: prieš šimtą tūkstančių metų
atsirado šaltiniai, šimtmečių šimtmečiais jie plovė žemę, išplovė
didžiulę daubą, tiesiog paruošė tvenkiniui vietą, po to užėjo rusai,
užtvankos vietoj iškirto biržę, po to iš Šiaulių parvykau aš, kišenėje
turėjau kelis tūkstančius litų… Na, pagalvojau, turiu veikti, jeigu
iš tiesų taip Dievulio nulemta. Ir buldozerį pavyko nusamdyti labai
pigiai, ir ekskavatorių… Jie tiesiog apsiriko ir užprašė per mažą
sumą. Tai man jų pagailo ir už gerą darbą pridėjau penkis šimtus.
Širyt pažiūrėjau - vanduo jau kyla, virš jo plaikstosi rūkas,
prilėkė migruojančių ančių…

- Taip, aš irgi iš kaimo… -
kažkaip svajingai pasakė aplinkosaugos šefas. - Tikriausiai prileisi
žuvies, o paskui sėdėsi su meškere?

Staiga supratau, kad mano
byla jau seniai išspręsta, nors dar dorai nepradėta. Šiauliuose
išmanantys žmonės sakė, kad už savo darbus galiu gauti ir
kelių šimtų, ir kelių tūkstančių litų baudą. Viskas priklausys nuo to,
kiek inspektoriai įžiūrės žalos gamtai ir kaip aš šnekėsiu su
jais. Šnekėti nebuvo sunku - iš esmės liežuvis kalbėjo pats už mane.

-
O projetą bent užsakei? - paklausė aplinkosaugos šefas, iš
mano daubos sugrįžęs į savo kabinetą. Aš sėdėjau ir kažką galvojau.

 - Užsakei projektą, jį daro, dar neturi rankose, bet greitai turėsi? - paklausė dar sykį, tarsi kažką sufleruodamas.

- Ne, - papurčiau galvą. - Nieko neužsakiau.

- Kodėl?

- Žinojau, kad reikia projekto, bet, pamaniau, praeis…

-
Praeis? Statai tokią užtvanką šalia miestelio ir manai, kad niekas
nepamatys, nepaskųs? - aplinkosaugos šefas atsistojo ir ėmė vaikštinėti
po kabinetą pirmyn ir atgal. - Negi nežinai - žmonės pavydi ir
skundžia! Tave apskundė - tu supranti?

- Taip, aš dar medžių
kirtau, - timptelėjo kažkas už liežuvio. Kitu atveju gal šito nebūčiau
sakęs, bet šį rytą buvau apsisprendęs sakyti viską, kas tik ateis į
galvą. Tą fokusą vieną sykį jau panaudojau, ir neblogai pasisekė. Tada
važiavau į televiziją, dorai nežinodamas, apie ką suksis kalba. Knygoj
radau vieną eilutę ir iškaliau ją mintinai: “Kai jie ves jus
į sinagogas, pas valdininkus ar vyresnybes, nesirūpinkite, kaip ar ką
atsakysite ir ką kalbėsite, nes Šventoji Dvasia tą pačią valandą
pamokys jus, ką kalbėti”
. Tokią ilgą eilutę išmokti man buvo
tikras žygdarbis, bet vertėjo: ji taip gerai įsėdo į smegenis, kad
važiuodamas visai nesukau galvos, tarsi būčiau senas studijų vilkas
arba vykčiau pas kokį draugą į kavinę išgerti arbatos. Studijoje visi
kaip susitarę puolė vieną žmogų, tada buvo mada jį pulti, man tas
žmogus nebuvo joks draugas ar brolis, bet kažkodėl pasirodė, kad
negražu yra pulti vieną tarsi vilkams, tai prisiminiau išmoktą eilutę
ir leidau žodžiams eiti iš mano galvos patiems. Laidos vedejas nustebo,
sutriko, kad aš imu ginti žlugusį reikalą, studijoj atsirado keli mano
rėmėjai, paleidau kažkokį sąmojų, visi juokėsi, rėmėjų atsirado
daugiau, žiūrovai sutrikę tylėjo, o pašnekovai beveik visi jau
varėme prieš pasimetusį laidos vedėją, kuris turėjo būti
bešališkas, bet dabar išsidavė, kurią pusę palaiko, nes daugiau toje
pusėje nieko kaip ir neliko…

Šį rytą, važiuojant į
aplinkosaugą, kinkos truputį drebėjo, tai kelis sykius turėjau
pakartoti eilutę, kurią ir dabar prisimenu: reikia
sakyti viską, kas tik ateis į galvą.

- Kirtai? - paklausė aplinkosaugos šefas.

- Turėjau nukirsti - juk augo daubos dugne. Vis tiek būtų apsėmę… Tai su kaimynu paėmėm motorinį pjūklą…

- Leidimą turi?

- Žinojau, kad reikia, bet neturiu.

-
Matėme tavo medžius, - kažkaip bejėgiškai pasakė aplinkosaugos
šefas. - Nukirtai ir sudėjai šalia keliuko, visiems po akių?
Negalėjai nutempti kur nors?

Jis paklausė tik šiaip, nelaukdamas
jokio atsakymo, atsisėdo į vietą, pakėlė rankas ir parodė, kad
daugiau nešnekėčiau. Tada susirado kažkokį talmudą, tikriausiai - baudų
kodeksą ir pradėjo po jį naršyti.

- Žinok, už tą reikalą bauda
labai ir labai nemaža, - burbėjo po nosimi. - Bet yra lengvinančių
aplinkybių… Kokių čia lengvinančių? Žmogus supranta, prisipažįsta,
gailisi… Žalos gamtai nėra… Statybą pasižadėjo suderinti… Žemės
savininkė sena, 90 metų… Žinai, geriau bausti tavo mamą, žemės
savininkę, o tu sumokėsi pinigus, ji net nežinos… Gerai?

“Kad tik ne tūkstantį! - meldžiau mintyse. - Kad tik ne tūkstantį!..”

- Ar nebus daug 75 už užtvanką? - tarsi atsiprašydamas paklausė aplinkosaugos šefas.

- Kiek? - nesupratau.

- 75 litai už savavališką užtvanką ir 75 litai už neteisėtą nuosavo miško menkaverčių medžių kirtimą. Iš viso - 150.

-
Galiu ir daugiau! - pašokau nuo kėdės, norėdamas paspausti jam ranką,
bet jis parodė pirštu, kad sėsčiau į vietą ir prikąsčiau liežuvį.

- Daugiau - nė žodžio!


kur jis žino, kad galiu pasakyti daugiau, gerokai daugiau?
Juk inspektoriai matė ne viską. Prie keliuko gulėjo tik beverčiai
gluosniai, gi mudu su kaimynu kirtome ir ąžuolų.
O ąžuolai - oho, kokios baudelės!.. Inspektoriai matė tik
gluosnius, nes ąžuolus naktį kaimynas nuvilko į mišką ir paslėpė…

-
Imi popierių, rašai pasiaiškinimą, - ėmė komanduoti aplinkosaugos
šefas. - Rašai trumpai, paprastai. Skaičių nereikia minėti.
Neišsiplėsk!

Nustebęs pažvelgiau į uniformuotą budelį - ko jis mane gina?

-Girdėjai?
Neišsiplėsk! - netekęs kantrybės, vos neužriko aplinkosaugos šefas, ir
jo komanda pagaliau nuskambėjo tarsi iš mano galvos.

Tada pasiėmiau popieriaus lapą ir paklusniai parašiau vos kelis sakinius.

 

 

Rodyk draugams

Komentarai (10)

Anonimas2005-04-07 09:48

Taip, mus veikia ivairios jegos ir diktuoja visokias mintis. Bet is kur zinoti, ar jos yra gerosios?

Anonimas2005-04-07 09:53

nu neblogai čia.. yra tokia svetainė http://www.rasyk.lt jei nežinai dar, ten gali publikuot kūrybą ir gausi daugiau įvertinimų, komentarų ir atsiliepimų. bei pabendrauti su kitais "rašytojais".sėkmės

Joakimas2005-04-07 13:08

Tai dabar, po tavo pasipasakojimo, dar už ąžuolus kokius kelis tūkstantėlius pridės…

Anonimas2005-04-07 13:12

Pritariu antrajam komentatoriui. Petro rašiniai tiktų ir literatūriniuose tinklapiuose http://www.tekstai.lt, http://www.skaitiniai.lt. Daugiau kultūros žmonių juos perskaitytų, profesionalių patarimų būtų ir t.t. Šis "blogas" gal ir geras, bet - gana specifinis, o ir adresas jo nepatrauklus, paaugliškas.

Be to, dalį potencialių skaitytojų atbaido rubrika "Liudiju Jėzų" - galvoja atsidūrę davatkos pašiūrėje:) Bet čia jau Petro reikalas.

Anonimas2005-04-07 13:53

Įdomu būtų autoriaus komentaras, kodėl dienoraštis vadinasi "Liudiju Jėzų". Tekstai labai gerai skaitosi, tikėjimo lyg ir neperša, bet juose atsispindintis "gėris" kažkaip nemaloniai rezonuoja su tuo pavadinimu.

Petras2005-04-07 14:28

Taip, jus teisus - dali zmoniu sis vardas gasdina, ir del to kaltos gali buti piktos davatkos bei oficialijoji baznycia, prokrėtusi velniu Jezaus vardu. Bet negaliu isduoti draugu. Juk as - prasigeres alkoholikas, kuri mano Draugas istrauke uz ausu is siuksliu konteinerio ir vis padeda. Kai pasiseka, apie tai parasau. Manau, Jezus labai teisingai sake (atleiskit, cituoju is atminties): kas neissigins manes zmoniu akyse, to ir as neissiginsiu; o kas issigins manes zmoniu akivaizdoje, to ir as issiginsiu savo Tevo akivaizdoj…

Aciu uz palaikyma ir patarimus, apie jusu pasiulytus puslapius tikrai reikes pagalvoti.

Anonimas2005-04-07 15:08

Petreli, kalba ėjo ne apie Jėzaus išdavimą-neišdavimą. Rubrika - Tavo asmeninis reikalas, kaip ir būtent šios pastogės pasirinkimas. Ir gal ne "piktos davatkos" kaltos, o tai, jog dabar internete yra tiek naivybių/svaičiojimų (religinių taip pat), kad nuo to beria alergija. Todėl daug kas net neskaitę, o išvydę "Jėzus" skuba spausti kryžiuką. Tolimų pavyzdžių nereikia - ir šitame "bloge" užsukęs į vieną kiemą rasi kaimynės apatinių, šunų ekskrementų etc.

Aišku, kam reikia, lemta - suras ir pasiliks. Tačiau iš tiesų gal vertėtų pagalvoti ir dar apie kitą tribūną. Pvz., Lacrima spausdinasi ir specialiojoje literatūroje, kur, aišku, apie apatinius nerasi, ir - pasaulietinėje, bet rimtoje.

Joakimas2005-04-07 15:43

Jo, menui publikuoti turbūt yra daug solidesnių vietų, bet jei liudyti Jėzų, tai manau Jėzus nepabijotų užeiti ir į kiemą su padžiautais apatiniais. Jis ėjo tiesiog ten kur žmonės gyvena. Nesidobėjo pavakarieniauti nei su solidžiais fariziejais, tačiau nepraeidavo abejingai ir pro raupsuotą bomžą.

Anonimas2005-04-07 17:15

Joakimai, be abejo, esi teisus. Nors niekas ir nesiginčijo, nepriešpastatė vieno kitam, tik siūlė - ir čia, ir ten. Aišku, spręsti pačiam autoriui, į kiek kiemų jis spės užsukti:)

nyte2005-04-13 16:46

nu kodel butinai bega skaitytojai, jei parasyta kazkas su Jezum. man kaip tik idomu. man patinka ideja - ne siaip pamastymai apie kazka - o tiesiog gyvenimiskos istorijos. eilute nebloga, reiks isiminti, o tai visada nervinuos kada ka sakyti, kam ir kaip….

Rašyti komentarą

Tavo komentaras