BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Neapykantos džiaugsmas

Tokia nuobodi akimirka! Kudlius apatiškas sėdėjo prie daržinės ir žiovavo, Kukis dar mėgino išprovokuoti muštynes ir beviltiškai kandžiojo sprandą, bet galiausiai netekęs vilties įsitaisė šalia nuobodžiauti. Netoli mėtėsi Kudliaus parnešta šviežia pelė - Kukis ją panešiojo po kiemą ir numetė. Kiek galima?  Pelių dabar tiek, kad Kudlius primedžioja ir sau, ir tam vaikui, ir dar lieka kitai dienai. Indeliai su koše nuo vakar neužkabinti. Kartais gaujos vadas į košę įmaišo kaulų - ieškodamas jų bent turi atradimo džiaugsmo. O viena košė? Fi, juk tai gyvenimo proza…

Ką čia prasimanius? Gal eiti prie tvenkinio ir pabaidyti laukines antis? Bet jos išgudrėjo - nuplaukia į patį vidurį ir į tokius medžiotojus nekreipia dėmesio. Tokia ramybė - nors kauk.

Ir štai, pagaliau! Kudlius pastato ausis - nepažįstamos mašinos garsas. Gaujos vado mašina ūžia visai kitaip, jie atpažįsta maždaug už kilometro. O čia kažkas svetimas.

Kukis irgi pašoka ant kojų - tikrai!

Nepažįstamas automobilis sustojo prie šulinio, atsidaro durelės, kažkoks nematytas žmogus lipa lauk.

Abu nedvejodami puola prie jo.

Kažkurią akimirką žmogus išsigąsta - du nematyti kiemsargiai lekia artyn lyg kulkos.

Kudlius didesnis - pašoka atėjūnui beveik į glėbį, Kukis šokčioja apie blauzdas. Tikras emocijų protrūkis - Kudlius iš to begalinio džiaugsmo stengiasi pašokti ir lyžtelti svečiui smakrą, Kukis kojelėmis braižosi apie kelėnus. Abu tarsi sakytų:

- O, labas, kodėl tavęs nematėm anksčiau?

Svečiui baimės banga atslūgsta, jis ima atsargiai glostyti du mažus nepažįstamus žvėris.

- Ar tavo kiemsargiai kada nors loja? - kartais paklausia žmonės.

Taip, kartais jie loja, netgi labai. Turi mirtiną priešą - baltą kaimynų katę. Vargšei nieko daugiau nelieka - tik šokti į medį. Puola abu ir varnas, kam tos vagia jų kaulus. O štai ežiui jie nepavydi nieko - nei kaulų, nei košės, nei kvailo pirktinio maisto. Vakarais ežys ateina prie jų namelio ir tašo iš jų lėkščių, o jie guli šalia ir nekreipia dėmesio. Gal tas spygliuotos vielos kamuolys priklauso jų gaujai?

Vienas didis šunų žinovas neseniai man išaiškino, kad aš gadinu savo šunis ir jų prigimtį. Mano kiemsargiai šunys iš tiesų jokie kiemsargiai - jie gaudo peles lyg du katinai ir lenda prie kiekvieno glaustytis tarsi būtų pliušiniai žaisliukai. Kodėl taip yra? Todėl, kad šeimininkas kvailys - jis prideda maisto tiek, kad jie nesuėda. Jie visada sotūs, tingūs ir taikūs - kovoti dėl būvio nėra jokio reikalo. Kudlius medžioja peles tik dėl to, kad yra pusiau taksas ir mėgsta kasinėti urvus, Kukis tingi ir tai. Niekas jų nebara, nemuša, neriša, neuždaro į voljerą - kodėl jie turėtų būti pikti, suirzę, jeigu pykti nėra dėl ko? Nuo ko jie turėtų ginti namus, jeigu pačių niekas nepuola?

Tai va, paaiškino man didysis šunų žinovas, jeigu nori turėti sargų ir piktą šunį, turi sudaryti tokias gyvenimo sąlygas, kad jis nuolatos kovotų už būvį. Tegu nebūna peralkęs ir nusilpęs, bet jeigu pažintų alkį, joks ežys ir net šeimininkas neprilįstų prie jo lėkštės. Šuniui sveika subarti ir netgi šiek tiek suduoti - priešingu atveju jis nematys grėsmių ir eis prie kiekvieno glaustytis.

- Jeigu nori turėti žvėrį, elkis su juo kaip su žvėrimi, - apibendrino didysis kinologas.

Pats to neįtardamas, jis pasakė didžiulę būties paslaptį.

Jeigu nori turėti žvėrį - būk su juo kaip žvėris.

Jeigu nori turėti draugą - būk su juo tarsi draugas.

Esu girdėjęs, kad žmonės, netgi vaikai - patys baisiausi žvėrys, esu sutikęs “kovonį” šunį, kuris buvo meilus kaip vaikas. Monstru laikomas neurotiškos motinos kūdikis dar tik užaugs monstras, o švelniai augintas “kovinis” šuo jau buvo visų ir kiekvieno draugas - paleistas iš voljero, jis puolė mane ir vos nepargriovė ant žemės, bet tik todėl, kad pasiektų palaižyti man snukį. Atsilaikęs ant kojų, šiaip taip apsigyniau nuo jo seilėtų glamonių, tada jis atvilko iš kažkur apkramtytą automobilio padangą - gundė mane pakramtyti kartu ir pasivaržyti, kuris nutempsim į savo pusę, paskui paliko padangą man vienam, aplėkė apie namą kokius tris kartus ir vėl šoko laižytis.

Kodėl mums atrodo, kad šunys pikti?

- O kam tau nepiktas šuo? - klausė manęs didysis kinologas.

Tikrai - kam?

O kam man gyvenimas?

Kam toks gyvenimas, jeigu nėra karo ir pergalių? Jeigu nėra pykčio, įtampos, baimių ir nugalėtojų? Jeigu priešų nėra - ką tu pargriausi ant žemės, pažeminsi, atversi, išprievartausi, persmeigsi širdį kardu, perkąsi gerklę?.. Kokia prasmė gyventi, jeigu vieni draugai ir nėra neapykantos?

Kinologas nieko man neatsakė.

Rodyk draugams

Komentarai (3)

aralzero2008-11-06 09:53

kam gi ta kova? Jau socializme prisikovojome : ir už derlių kovojome ir už taiką ir už… dar daug ką.Geriau jau gyventi taikiai, kaip tiems šuniukams, džiaugtis kiekvienu sutiktu , o jau po to nuspręsti draugauti ar tiesiog atsukti uodegą ir nebekreipti dėmesio- be kovos…Kam save varginti?

Petras2008-11-06 10:07

Parašęs aš irgi prisiminiau "klasių kovos" laikus. Žinoma, tai kraštutinė priešiškumo ideologija, kuri, poeto J.Janonio žodžiais, žino "tik kovą ir kovą, vien kovą", o laimė, kaip ir pagal bažnyčios mokymą, įmanoma tik po mirties - "laimingi už laimę numirę".

Dabartinė kultūra nuosaikesnė, bet ir ji pilna priešiškumo, kovų ir pergalių. Kada nors pasiimkite krūvą laikraščių ir akimis perbėkite antraštes. Pamatysit - su kuo tik žmogus nekovoja! Su visokiais pažeidėjais, su netvarka, su teroristais, su geiduliais, su gamta, su šiukšlėmis, su likimu, su ligomis ir net pats su savimi, o kartais, sunku patikėti, jis nugali pats save!..

deimantukas2008-11-06 19:23

O aš girdėjau, kad be kovos,arogancijos,karjeros nieko gyvenime nepasieksiu.Tai va ir galvoju dabar-ka aš tokio turėčiau pasiekti.Ką taip sakantys man nori, kad aš pasiekčiau?

Rašyti komentarą

Tavo komentaras