BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ne visos žvakelės suveikia

Užrašas ant cerkvės durų:

Gerbiami broliai ir seserys!

Gatvėje pirktos žvakelės šventovėje neveikia. Prašome jomis nesinaudoti.

Rodyk draugams

Komentarai (8)

Petras2007-07-20 14:47

Įvairiuose vietose pirktų žvakių veiklioji medžiaga bei kaina skiriasi ir katalikų bažnyčioje.

Maždaug prieš 10 metų iš nusenusio Šilalės klebono sužinojau, kad Žemaičių kalvarijoje prie didžiojo altoriaus šventinta žvakė yra gerokai brangesnė, nei šventinta prie mažojo altoriaus Kalvarijoje aba prie didžiojo, bet kur nors Šilalėje arba Kaltinėnuose.

Marijos paveikslas kur nors Aušros vartuose arba Lurde kataliką veikia kur kas labiau, negu tos pačios Marijos stabas Pašilės koplyčioje arba pakabintas troboje ant sienos.

Kaina sutartinė, bet ji priklauso nuo daiktui suteiktos savybės - šventumo.

deimantukas2007-07-20 15:20

Kaip ir ne į visus restoranus gali įsinešti savo svaigalus.Iš ko tada restoranai gyvens?Iš ko bažnyčia gyvens,jei dar kiekvienas savo žvakę atsineš?Geriau pirk iš bažnyčios.Ir pašventintą kelis kart brangiau.

:-)

2ra2007-07-20 19:55

Na ką gi, rusų popai, kaip ir lietuvių kunigai, pradeda išmanyti marketingą. Prisineš bet kas bet kokių žvakigalių, o juos ir šventik kaip tikrus…:) Jokio biznio.

<br>O kas link \"šventesnių\" ir \"brangesnių\" paveikslų, tai vėl - ne nuo šventojo veido ar laikymo vietos ta kaina pareina. Yra šventųjų, kuriuos tapė Leonardo da Vinči, yra ir kaimo dievdirbio išskobti šventieji už Tytuvėnų bažnyčios altoriaus. Pirmojo stulbinamą kainą, manau, nulemia atlikimo kokybė, meistro vardas, antrojo vertės kuklumą - tos pačios savybės. Tačiau ne litais, manau, šių darbų vertė matuojama, ir ne šventumu - mūsų pojūčiais, kai regime šiuos Dievo įkvėptus žmonių kūrinius. Mes juos matuojame savo jausmais, kurios mumyse šie darbai sužadina. Leonardo da Vinči - paslaptis, didybė; dievdirbio - jautrus ir skaudus primityvizmas, persmelktas vidine kančia, žmogišku vargu ir išgyvenimu.

<br>Nesimeldžiu nei prieš vieną, nei prieš antrą, bet žiūriu ir žaviuosi - Viešpaties kūrėjo minties dvelksmas per žmogaus rankas - į mano širdį. Kokios čia kainos gali būti?

<br>Beje, Kryžių kalno nerašytose taisyklėse buvo pabrėžiama, kad \"veikia\" tik tas kryželis, kurį pats padirbai apie savo bėdą Tėvui rokuodamas. Užtat ten tantaluodavo kryželiai, sumegzti iš lašelinių žarnelių, nunerti kabliuku, sulipinti iš kriauklelių ar šakelių. Sakydavo, paveikesnis kryželis iš kelio akmenėlių ant kalno sudėtas, negu pirktas - kad ir prie to paties kalno. Bet dabar, kiek žinau, tokiems kryželiams \"kromelius\" valdžia statys, anot šiandieninių prekiautojų - sukurs 16 darbo vietų. Va toks tat santykis su šventumu, dvasia ir kreipiniu į Tėvą.

<br>Ką ten Jėzus išvaikė iš šventoriaus? Ar ne prekeivius?

Petras2007-07-20 20:30

Taip, 2ra, Jėzus iš šventyklos išvaikė religinių reikmenų prekijus, o jo Tėvas gerokai anksčiau uždraudė garbinti drožinius, lipdinius ir lenktis jiems. Stabmeldystė niekur kitur vesti negali - tik į prekybą žmonių jausmais ir tikėjimu.

Naivus stabdirbys, nuo kurio akių ir ausų buvo nuslėptas Dievo Žodis, ir pats tampa prekijų auka, ir kitus suvilioja pirkti nuodėmę, t.y. priešiškumą savo Kūrėjo valiai.

Anonymous2007-07-20 20:36

Toks jau didelis "nusikaltėlis" yra liaudies meistras, iš medžio išdrožęs Dievo meilę…

Petras2007-07-20 21:29

Ne man spęsti, didelis ar mažas yra kažkoks nepažįstamas meistras, bet tikrai žinau, kad iš medžio išdrožtas stabas yra Dievo įsakymų laužymas, o ne meilė jam. Įsijunk internete Bibliją, įvesk paieškos žodį "drožinius" ir pamatysi pats, ką apie juos sako Dievas. Jeigu netiki Jo žodžiais - kita kalba.

Mt 5,19 "Todėl, kas sulaužytų bent vieną iš mažiausių įsakymų ir taip mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje". O tai - irgi Dievo žodis.

Žinoma, apie konkretaus žmogaus kaltumą kalbėti negalime. Gal jis buvo sukvailintas kunigų ir nežinojo įsakymo? Pagal žmonių tvarką įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo bausmės, o pagal Dievo (pabrėžiu - Dievo, ne bažnyčios) nustatytą tvarką yra kiek kitaip - kuris blogą darbą darė iš nežinojimo, gaus mažai rykščių, o kuris žinojo ir darė, rykščių gaus kaip reikiant. (Plg. Lk 12,4) Taigi kunigams, šių dienų Rašto aiškintojams (teologams) ir fariziejams (davatkoms), užsiimantiems stabmeldyste ir to mokantiems kitus, gali būti rūgštu…

Bet ir didžiausias nusikaltėlis, mokęs kitus prieštarauti Dievo įsakymams, paskutinę akimirką gali nusigręžti nuo savo blogų darbų, atsigręžti į Jėzų ir atsidurti jo protekcijoje. Kaip sako Mokytojas, Šeimininkui nesvarbu, ar tu dirbai jo vynuogyne nuo ryto, ar buvai pašauktas vakare, paskutinę valandą…

Taigi pagal Jėzaus mokymą negalime smerkti nusidėjėlio, bet turime smerkti nuodėmę, šiuo atveju - stabmeldystę. Lygiai taip pat nesmerkite gatvėje sutikto mano brolio alkoholiko, bet smerkite girtuoklystę ir neužsikrėskite ja.

Anonymous2007-07-20 21:43

" Gatvėje pirktos žvakelės šventovėje neveikia.“

Lygiai kaip ne Epson rašalas Epson spausdintuvuose…

2ra2007-07-20 22:36

Stabdirbys, aišku, ne nusikaltlėlis. Juk sakoma - naivus. Kartais - net beraštis, tai kur gi jam Dievo žodį iš pirmų lūpų sužinoti. Papasakojo kunigas, kad reikia šv.Pranciškų, daug kentusį dėl tikėjimo, išdrožti, tai ir drožia žmogelis. Ir pats, regis, dievop pakyla, meldžiasi ir prašo Dievo palaiminimo jo minčiai į medį perkelti. Juk reikia žmonėms Šv.Pranciškų padirbti. O kad stabui melstis negalima, tai negi jis žinojo. Jam kunigas paaiškino, kad stabas - tai pagonių medinis dievas - koks nors Patrimpas, Žemėpatis. O šv.Pranciškus - žmogus buvęs, taigi padaryk kaip gyvą, kad žmonės tikėtų…

Niekada nemačiau savo motinos klūpančios prieš altorių ar krucifiksui pėdą bučiuojančios. Ji sakydavo, kad Dievo ten nėra - jo yra tiek, kiek širdy nešiojies. Bet kartą ji suklupo: Vaiguvos bažnyčioj, pačiam vidury. Stovėjau jai už nugaros, ir nežinojau - kelti, ar kartu klauptis. Kai mama paklūpėjo ir iš bažnyčios išėjom, paklausiau, kaip čia buvo, kad ji klūpėjo. Mama atsakė, kad ne prieš stovylas (taip ji vadino gipsinius šventuosius), o prieš čia praėjusius savo vaikystės metus, prieš savo motinos vargą ir meilę, prieš visa, ką metai ir pikti didelių žmonių sprendimai negrįžtamai atėmė (močiutė žuvo Sibire).

Taigi ir aš - prieš žmogaus rankomis sukurtą šedevrą galiu žemai nulenkti galvą, galiu jame matyti ir jausti dievišką įkvėpimą, bet negaliu to daikto net mintyse paversti ne tik Dievu, bet net ir šventuoju. Todėl labai linksmai atrodo tokie užrašai, kurį parodė Petras.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras