BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Namukas kitam namuke

Kas neragavo dienos be radijo, be televizoriaus, tas
nesupras, ko vykstu į Visatos centrą. Ak, naujiena, televizorių ten jau
turiu - jį išmainiau į atliekamą Lenino biustą. Kada leniniečiai keitė
stabus, susiveikiau jų kelis, o dabar išmainiau į daiktą. Draugas
pernai prikibo, kur televizorius, sako, turiu atliekamą, bet dykai
neduosiu, nebent už Lenino biustą…

Jis taip piršo man televizoriu, isigytumei, sako, bent seną gemėzdą, juk visi šiais laikais turi po televizorių…

- Gerai, - neiškenčiau sykį. - Atvešiu tau Lenino biustą!

Televizorius
pasitaikė beveik naujas ir visai neblogai atrodo. Aš jį pasidėjau į
priebutį, pastačiau čia pat prie laiptų - užsuks kas nors ir iškart
pamatys, kad turiu televizorių. O tai atvažiuoja draugai, paslampinėja
po sodą, pauosto jazminų žiedų, pasvaigsta nuo didžiojo simfoninio
žiogų orkestro, pareina į trobą ir klausia:

- O kur televizorius?

Dabar
niekas akių nedraskys. Kad būtų naudos daugiau, naudoju dar už
lentyną - ant jo pasidedu lašinius, dešrą ir kumpį. Žiemą nesinori
lipti ant aukšto - pradarai duris, čiumpi už palties ir mauni atgal į
virtuvę. O šeštadienį pasidėjau žvakidę. Lemputė mirksėjo mirksėjo ir
mirė, nenorėjau pušinėti tamsoj, o atsarginės nebuvo. Tada prisiminiau
žvakę, nors ta žvakidė - tikriausia kvailybė, kokią yra kas nors
sugalvojęs. Tai toks molinis namelis, kuriam nukeli stogą, uždegi mažą
žvakelę ir užkeli stogą atgal. Pro langus ima sklisti šviesa, bet
langeliai maži, ir šviesos - zuikio ašara. Tik didžiausias kvailys ar
poetas galėjo sugalvoti tokią nesąmonę!

Nežinau, gal todėl, kad
tai - didžiausia kvailystė, man ta žvakidė patiko. Kada pirmą gavau
dovanų, tuoj užsakiau daugiau, ir dabar turiu dvi. Vieną pastačiau
priebuty ant televizoriaus, kitą - kambary ant lentynos. Kambary
jos visai nereikėjo, nes lempa degė gerai, bet išjungiau elektrą ir
atsigulęs žiūrėjau, kaip virš stalo šviečia trobelė. Bet
ir mano troba - ne ką mažesnė kvailybė. Pagalvoji sveiku protu - kam ji
man reikalinga? Neturiu buto mieste? Turiu darbo mažai, kad vasarą
čia kasinėju griovius, tiesiu vandentiekį, dažau sienas, darau
tvenkinį? O gal pinigų per daug, kad kišu juos į seną namą kažkur
pasaulio krašte?

Bet ne, tai - Visatos centras, ne
pakraštys! Tai pati uragano akis, kur dūmai iš kamino kyla
aukštyn lyg stulpas. Kai įsisiuto Ervinas, ir mano trobelė ėmė
šiek tiek stenėti, to molinio namuko žmogelis tikriausiai davė į akį ir
sapnavo tykų saulėlydį. Įdomu, ar ne?

Kada guli ant lovos ir tau
nieko nerūpi, dar ne tai ateina į gavą. Kas jam, mini namuko žmogeliui,
mūsų baimės ir susikurti rūpesčiai? Jau ir aš, miesto žmogus, dažnai
pamirštu užkabinti duris. Nuo ko jas kabinti? Nuo kiškių, kuriems mano
trobelė rūpi tik tiek, kad netoli auga skanių obelaičių? Kas
daugiau čia ateis? Šernai? Kas atvažiuos užpustytu keliu į sodybą?

Būna
- guliu ant lovos ir ima rūpėti, kad niekas nerūpi. Tada įsijungiu
lempą, pasiimu knygą, skaitau: “Visa tai tik migla ir vėjų
vaikymasis”. Po kurio laiko - tie patys nežinomo mokytojo o
gal karaliaus Saliamono žodžiai: “Visa tai tik migla ir vėjų
vaikymasis! Nebuvo nieko naudinga po saule!” Kaip tai ramina, kada tau
kartoja tarsi lopšinę! Knyga bumt iš nagų, o tu laimjingas sapnuoji,
kad stropiai skaitai toliau: “Visa tai irgi migla ir vėjų
vaikymasis!”

Kada Ervinas įsijautęs lupo daržinės
šiferį, pabudėjau šiek tiek ilgėliau, negražu taip visai niekuo
nesirūpinti, bet vis tiek knyga nubildėjo šalia ant grindų. Jeigu kas
žiūrėjo į mane iš viršaus, kaip aš į tą molinuką, tai iš anksto žinojo,
kad man irgi nėra ko sukti galvos. Daržinės stogas neteko vos kelių
lapų, o geltona troba rytą švietė sveika tarsi nemačiusi vėjo.

Sykį
grįžtu į miestą, o ten - kažkokia nelaimė, du seniai stumdosi prie
autobusų stotelės, keikia viens kita ir riejasi del prezidento. Vienas
buvo už tą, kitas už tą, ir iš jų riksmo šiaip taip supratau, kad vieną
jau nuvertė. Norėjau pažiūrėti, ar seniai tikrai susimuš, bet
autobusas pajudėjo iš vietos ir turėjau klausytis radijo.

Kartais
kolegos klausia: kaip sugrįžti į vėžes? Labai paprastai - užmetu
akį į agentūrų žinias ir iš karto lengviau širdy. Nieko naujo, viskas
tvarkoj: susprogdino, pagrobė, šimtai aukų, pasisakė už taiką,
išrinko arba neišrinko. Tik pavardės būna kitos, vietoves irgi
pasikeičia. Kodėl jie netiki, kad viskas tikrai migla?

O mano
žmogiukas tiki. Suprantu, kad nėra jokio žmogiuko, bet galima taip
fantazuoti. Kai būna lauke tamsu ir šalta, o krosny traškėdamos įsidega
malkos, labai lengva galvoti, kad ir žmogiukas įsikuria ugnį. Iš jo
trobelės pro langus sklinda šviesa, jis kursto ugnelę, o vėjai,
audros ir baimės niekada nepasiekia jo kambarių.

Šį sekmadienį vėl teko sugrįžti. Kaimynė buvo kaip niekad liūdna:

- Labas. Šitoks žmogus. Gaila, ar ne?

Supratau,
kad mirė kažkas iš laiptinės, tikriausiai dėdulė ketvirtam aukšte, bet
daugiau ji nieko nesakė ir nulipo žemyn. Namuose visi sėdojo 
vienam kambary, sukišę nosis į televizorių, iš kurio sklido laidotuvių
muzika. Mane pasitiko klausimas, ko dvi dienas nekėliau ragelio, tada
pamačiau, kad išsikrovė baterija. Įjungiau į tinklą, ir vienu sykiu
telefoną užgriuvo devynios galybės žinučių. Visos kvietė uždegti žvakę
lange, nes mirė geriausias pasaulio žmogus, ir aš supratau, kad
ketvirto aukšto kaimynas išliko gyvas.

“Ir persiusk tai 5
asmenims nenutrauk grandines tegul kiekvienas zino kad geriausias
zmogus isejo su pagarba”, - kvietė visos žinutės. Tada prisiminiau, kad
mano žmogiuko lange tikrai degė šviesa, o tam namuke, kur ant
televizoriaus, žvakelė truputi didesne, tai gal ir dabar tebedega.

Ką ir sakyti, didelis daiktas yra televizorius! Pastatai namuką ant jo, ir tegu šviečia žiūrovams.

Rodyk draugams

Komentarai (8)

Anonimas2005-04-05 09:18

… tik mums musu rupesciai atrodo didziausiai… ir belieka dziaugtis, kad dar yra tokiu vietu Lietuvoje, kur televizorius atstoja lentyna lasiniu palciai ir dar zvakidei…Kas sake, kad televizoriaus paskirtis tik burzgeti ir mirgeti…Daug kas musu gyvenime randa kita paskirti ir kita vieta…nes "visa tai irgi migla ir vėjų vaikymasis!"

grazu ir netgi siek tiek pazistama…;)

Aralzero

Anonimas2005-04-05 09:45

Tikrai, musu namu centre ne naminukas kazkoks, ne siela zmogaus, o televizorius. Jis duoda komanda verkti, duoda komanda pykti… Sunku patiketi, bet musu jausmus daznai rezisuoja kiti. Bet as irgi pabegu nuo jo. Ne visada, zinoma…

Anonimas2005-04-05 10:09

Vieni daiktai mus praryja, kiti papildo. Televizorius, kompiuteris ir net laikrodis mus įstato į vėžes - taip sakant dantračius. Ir suka, suka…. traiško. O mums atrodo, kad gyvename.

Kai paimi į rankas kankles ir groji tol, kol ausyse pradeda varpai skambėti, supranti kad čia ne šiaip daiktas - jis tempia tave už pažastų iš "gyvenimo" dantračių ir guldo ant didžiulio kamuolio, kuris supa… net galva svaigsta. Ir taip toli matosi, taip ryškiai… Tik nustojus aidėti stygoms supranti, kad buvai užsimerkęs :)))

Alvydas

Anonimas2005-04-05 13:09

kaip trūksta lietuviškame internete taip žodį ir mintį mokančių valdyti rašytojų! pagarba.

txd

Anonimas2005-04-05 19:09

Geras

Anonimas2005-04-05 20:17

Gerai prie televizoriaus, galima ir be jo gyventi. Kaip kam. Nebuvo kompiuteriu, gyvenome. Dar ka nors sudetingesnio isras-gyvensime.

Joakimas2005-04-05 21:18

Tikrai labai gerai rašai, o svarbiausia jauti ir suvoki!

Anonimas2005-04-06 09:47

Ir apie televizoriu labai taikliai, kazkaip nepatogu netureti. Ir as kaime turiu sodyba, tai specialiai ten nevezu, kad vaikai atsikabintu nuo filmuku. Ir netruksta , pasirodo, niekas net nepasigenda.

Linas

http://linasciapas.blogspot.com

Rašyti komentarą

Tavo komentaras