BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mirtinas apkabinimas

Iš trišakio kelmo padariau kojas, viršuje prikaliau drožlių plokštę, ir išėjo mažas apvalus staliukas. Bet trišakio kojos per menkai išsiskėtusios, atramos plotas per mažas – atsiremti į tokį stalelį neatsargu.

Kai birželį atvyko jaunystės draugai, ant jo susidėjome vaišes. Kažkuris neatsargiai pasirėmė, stalelis pasviro – vaikinai vos spėjo sugaudyti krentančius alaus butelius.

Po kelių savaičių atvyko Arūnas ir atvežė dovanų lauko staliuką. Tvirtą, keturiomis kojomis. Sakė visą valandą dirbęs prie jo.

    - Pažiūrėjau, anas toks nelabai stabilus, - pasakė jis taktiškai. - Sakau, padarysiu stabilų…

    - Pažiūrėk, kėdutės irgi nestabilios, - pasidariau savikritiškas.

    - Gerai, supratau, - nusijuokė jis, pamatęs, kur aš suku. - Kitą sykį atvešiu kėdučių.

    Arūnas visada buvo mūsų pozityvas. O tą jo staliuką dabar rodau visiems kaip pozityvios kritikos pavyzdį. Ką darė tikras draugas, kai pamatė mano nevykusį darbą? Įgėlė, pasijuokė? Ne, jis pagavo krentančius butelius, bet nesišaipė iš meistro. Nesakė: „Petrai, koks buvai nevykėlis, toks ir likai“. Arba: “Teisingai sakė pedagogai – iš tavęs žmogaus nebus. Nė stalo negali padaryti!“

    Ne tik nevykėlio meistro neužkabino – Arūnas nekliudė ir stalo, kuris tikrai vertas kritikos. Atvežė kitą, geresnį, ir paprasčiausiai pastatė į vietą.

    Štai tokie mano draugai – jie visada laukiami mano sodyboj.

    Kitokie ir neatvyksta.

    Be sodybos kaime turiu ir kitą svetainę – internete. Į ją gali ateiti visi, kas tiktai nori, renkasi ne tik draugai, bet ir mirtini priešai – tie, kurie nežino, kaip prikibti prie darbo, bet visada gali prikibti prie šeimininko. Slampinėja tarsi po savo namus, ieško, kur pakabintas kryželis, ir be galo nustemba, kad nėra ne tik kryželio, bet iš švento paveikslo, už kurio būtų galima užkišti stebuklingą verbų šakelę arba gydančią duonos plutą.

    - Kas tave saugo nuo žaibo? - stebisi jie.

    - Dievas, - atsakau, ir jie krūpteli.

    Išpučia šnerves ir uostinėja orą lyg rujojančios karvės – kur čia smilkalų kvapas? O išgirdę, kad svetainė kunigo net nepašventinta, nepasmilkyta šventais smilkalais ir neaptaškyta šventintu vandeniu, jie pasmardina orą šeško kvapu. Arba pasikelia sutaną ir pradeda tuštintis vidury aslos. Ištepliotų savo nekaltom fekalijom lubas – bet jos per aukštai,. išmozotų sienas – bet jos per toli. Užtat galima teplioti šeimininką – jis visada pasiekiamas.

    Vienas toks išsituštino, atsikėlė, užsisagstė kelnes, atsikrenkštęs nusispjovė šeimininkui į veidą ir paklausė lyg niekur nieko:

    - Petrai, girdėjau, numetei 30 kilogramų svorio. Mane ta problema labai kankina. Ką galėtum patarti?

    Nusivaliau nuo veido skreples ir atsakiau pagal jo tikėjimą:

    - Tai labai paprasta. Užpirk bažnyčioj mišias už kelis šimtus litų, užsidek žvakę, šventintą prie didžiojo altoriaus, o jei turi pinigų mažiau, bus gerai šventinta ir prie mažesnio. Pastatyk ją priešais šventą paveikslą, apsišlakstyk visas stebuklingu vandeniu ir pakramtyk šventos Agotos duonos – svoris nukris kartu su kelnėmis…

    Antrą sykį žmogus pasmirdo tokia davatka, kad turėjau grūsti lauk ir užtrenkti po nosim duris.

    Užtrenki duris – jie lipa pro langus.

    Nė vieno tikro žmogaus – visi be veidų lyg monstrai, be vardų ir pavardžių – tik klaupkų numeriai. Ir be kūno, žinoma, kūnas jiems yra nešvarumų šaltinis… Sekdami paskui savo beverčius stabus, jie patys tapo beverčiai. Įsirita vidun lyg smilkalų dūmas, šnypšteli pro rakto skylutę lyg kvapelis iš po sutanos…

    Ko jiems čia reikia? Parašiau aiškiai virš durų: nėra čia šventų paveikslėlių ir statulėlių, nerasite čia smilkalų tvaiko, niekas čia su jumis neatliks magiškų ritualų.

    Negi jie mano, kad susineš čia savo stabus, ir aš jų štampuotus paveikslėlius bei alavinius dievukus bučiuosiu su įsiurbimais? Suvilks čia savo nutrintas maldaknyges, ir aš mąstysiu pagal jų reglamentą kiekvienai dienai?

    Ne? Tai ko jie tikisi?

    Ak taip, jie girdėjo, kad aš pasveikau. Nuo kelių sunkių ligų, o vienos – mirtinos. Tiesiog iš kapo duobės kažkas ištraukė mane, išvadavo iš kilpos, paskutinę akimirką sustabdė giljotinos peilį.

    - Kas? - klausia jie. - Kryžių kalnas? Girdėjom, gyveni netoli jo… Arba gal buvai dar šventesnėj vietoj, kur nors šventame Lurde arba parsivežei saujelę šventosios Fatimos žemės?..

    - O taip, gyvenu šventoje vietoje, vaikštau šventa žeme, kurią sukūrė pats Dievas.

    - Sakyk konkrečiau, kas tai per vieta? Kas tau padėjo? Šiluvos atlaidai ar šventosios mišios? O gal tas mišias eksebravo pats jo ekscelencija vyskupas?

    - Ne, - atsakau. - Dievas.

    Išgirdę tą vardą, jie krūpteli vėl ir šneka toliau savo kalba:

    - Dievas tai Dievas, bet per ką gavai Jo malonę? Per švenčiausios mergelės paveikslą, per rožinio bumbuliukus, su šventintos žvakės šviesa ar iš kunigo rankų?

    - Ne, viską gavau iš Jo, tiesiai iš Jo rankų.

    - O kunigų luomas?

    - Mano Dievas viską daro iš meilės, savo valia, nepaveiktas magijos ir be kunigų leidimo, - atsakiau, ir vienai prasidėjo isterija:

    - Be kunigų leidimo? Tada žinau – tave išgydė šėtonas!

    Norėjau jai pasakyti, kad Jėzus nėra šėtonas, kad Šventosios Dvasios nereikėtų maišyti su velniu, bet senoji mergaitė draskėsi nuo savęs drabužius ir šaukė tarsi apsėsta:

    - Šėtonas, šėtonas, aš žinau, kad Jis šėtonas!

    Jos tikėjimo broliai stovėjo šalia, laikydami rankose savo stabus, bet nestabdė nė vienas, nesulaikė jos ir nesudraudė, jie stovėjo šalia ir palaikė tikėjimo sesę tyliu pritarimu. Jie irgi neleis, kad Dievas veiktų be kunigų leidimo.

    Kurį laiką mes stovėjom vienas prieš kitą, ir tai buvo paskutinis pokalbis. Jokių apgaulingų šypsenų, jokių iliuzijų, priešais mane – mirtinas priešas. Atrodo, dar akimirka, ir jis apkabins mane, vampyro lūpos įsisiurbs į kaklo arteriją.

    Mes palinkom į priekį ir tarsi pasiruošėm. Jų kruvinos akys sakė: jokių atlaidų ir išrišimų - kol eisiu pas Jėzų pats vienas, kol kreipsiuosi tiesiai, o ne per juos, kol nemokėsiu duoklės jų kunigaikščiui, tol jie puls mane lyg alkani šunys, stengsis pargriauti ant žemės ir perkąsti gerklę.

    - Kas leidžia tokias svetaines? - pasibaisėjo įpuolęs inkvizitorius, kai vietoj savo dievų pamatė kelias karikatūras. - O jeigu užeis vaikai ir pamatys? Kodėl neuždraudžia niekas?

    Ne laiku prisikėlęs iš dvokiančio kapo inkvizicijos tarnas niekaip negali suprasti, kodėl jo bažnyčia nesunaikina tokių dalykų, kodėl nesudegina kaip svetimos kultūros ženklų? Kur ištikimieji vienuoliai, kodėl jie neįpila šeimininkui į gerklę išlydyto alavo, kodėl neišlupa jam liežuvio, kodėl nesulaužo kojų ispaniškais batais, kodėl nelupa gyvam odos? Ar nebėra bažnyčios?

    Tebėra, tebėra jo stabmeldykla, ir karas dar nepasibaigė. Mirtinas karas vardan gyvybės arba mirties. Vakar prisikėliau, kad gyvenčiau, o rytoj galiu vėl nugarmėti į pragaro vartų bažnyčią. Atsigėriau iš gyvojo vandens  šaltinio, kad išblaivėčiau, bet galiu vėl apgirsti nuo ugninio vandens arba apkvaišti nuo smilkalų žolės. Atsikėliau, kad eičiau, bet susvyravęs galiu vėl suklupti po senaisiais stabais. Stepių hienos stovi toliau ir laukia, dykumų grifai suka ratus virš galvos.

    - Nebijok, čia aš! - išgirstu pažįstamą balsą. Atrodo, jį atpažinsiu tarp daugybės apsišaukėlių piemenų, tarp tūkstančio netikrų pranašų, tarp milijono Šventosios Dvasios prekeivių.

    - Ateik! - Jis pažiūri į mane vaiko akimis iš smėlio dėžės, nuosijuokia bedante elgetos burna, pamoja ranka ir draugiškai sako: - Ateik pas mane ir gyvensi!

    Žingsnį žengiu, ir išsisklaido tamsa. Smilkalų miga išsiplaiksto be vėjo, išnyksta bekūniai vaiduokliai, išsilaksto šešėliai, palikę krūvą molinių stabų. Antai stebuklingų žodžių knygelės, išmėtytos šventojo karo vėliavos… Lieka tik kruvinos pėdos, įspaustos ispaniškais batais, senos inkvizitoriaus replės, palietas šlakelis šventinto vandens, sumišęs su šlapimu.

    Atbėga peralkęs šuo, pauosto šventintos duonos plutą ir pagriebęs nusineša vieną relikvijos kaulą.

    Nežinau, kodėl, bet mane suima juokas.

Rodyk draugams

Komentarai (21)

deimantukas2006-08-11 16:13

Saunu-aciu.

Valdas2006-08-12 09:36

Petrai, parašiau čia komentarą, kurio nebenorėjau pasiųsti. Mat labai dažnai vartojau antrąji ir trečiąji asmenuotės asmenį:) Ir klausimai Jums, pasirodė gali būti neatitinkantis šios svetainės dvasios. O gal, kaip ta Marė, panorau įtikti ir būti priimtas, pritapti…O gal suveikė alegorija apie besipraunančius ir dergiančius paršelius? Jūsų, Petrai, svetainėje mąstau garsiai ir necenzuruoju savo minčių. Jei nepatiks, Jūs už mane tą padarysite, todėl vis tik ikeliu savo straipsnelį:

Petrai, mėgstat konkretumą ir žengimą link savęs. Ir man tapo įdomu ko Jūs taip sureikšminat tuos Romos katalikus, kodėl jie tokie svarbus Jums.

Ir aš kartais laikau juos viso labo tik sekta, be to dar ir stipriai politikuojančia, bet tai netrukdo man sekmadieniais apsilankyti bažnytėleje. Einu į katalikų, nes kitos šalia nėra arba nenoriu rasti. gal nenoriu, nes ir į bažnyčia važinėju ne į tą kurį šalia, o į kitą, kuri kaime, už keletos kilmetrų. Taip pat ir į pirtį kas savaitę važinėju ne į tą, kuri šalia, bet į kitą - už 25 km į vieną pusę. Tik nekeikiu ir tos pirtelės kuri salia, nes kartais, susiklosčius aplinkybes, nueinu ir į ja. ir toje, mažiau mieloje pirtyje, sugebu garinėje, ant aukščiausios lentynos, pasimelsti ir apmastyti pasaulį. Petrai, klausiu visai ne ironiškai, o labai draugiškai ir man svarbiai: kuo Jusiškis mąstymas skiriasi nuo davatkos? Ji susiriesdama teigia, o Jūs taip pat neigiate….Na ir kas, kad Jūsų intelektas aukštesnis ir logikos daugiau, na ir kas, kad itin meistriškai valdote žodį, o ta moteriškaitė ar koks juodaskvernis fanatikas temoka cituot pora jam patinkančių ištraukų iš tos fundamentalios knygos. Juk ir tavatkos ir Jūsų tiesa yra vienodai svarbios kievienam asmeniškai. Tik Jūs turite žymiai daugiau loginių bei dvasinių resursų ir laisvės, o baznycia turi daugiau ritualo, tradicijos ir struktūrinio užnugario. Bet man peršasi nuomonė, kad tiek Jūs, tiek sekta, jei tik galėtumėte, surinktumėte visus geriečius ir sunaikintumėte visus blogiečius. Va tada, pagal jus, isiviešpatautų žemėje taika ir ramybė.

O aš norėjau pasakyti, kad gerbiu ir jus ir davatką. Ir norėčiau susitikti Jus pirtyje ant viršutinės lentynos:)

Petras2006-08-12 10:10

Du tavo sakiniai pasakė viską:

"Petrai, klausiu visai ne ironiškai, o labai draugiškai ir man svarbiai: kuo Jusiškis mąstymas skiriasi nuo davatkos? Ji susiriesdama teigia, o Jūs taip pat neigiate…."

Aš neigiu, o ne teigiu? Ne liudiju, o paneiginėju?

Gal pasakysi, kad ir mano herojus Arūnas tik neigia, kai atveža tvirtą stalą vietoj klibančio? Ar bent supratai, ką sakau tuo epizodu?

Bet nematai liudijimo, ir aš tau nepadėsiu. Manau, gerai darai, kad eini į katalikų stabmeldyklą, - kur tau daugiau eiti?

Teisingai darai, kad gerbi davatkas - kas bus, jeigu toks tokio negerbs?

Sudie, Valdai, eik glebėsčiuotis su švč. mergelės ir kitomis statulomis, o manęs apkabinti tau napavyks.

Redagavo Petras 2006-08-12 10:17

Anonymous2006-08-12 12:06

Ar tai uždaras forumas?

Pašalinis

Petras2006-08-12 12:59

Ne, tai nėra uždaras forumas. Kaip ir mano sodyba kaime, taip ir svetainė internete nėra uždara.

Atvykę į mano sodybą, svečiai niekada nesispjaudo į šeimininką, nesituština vidury aslos užslopintais savo afektais, atsinešę nesiūlo bučiuoti savo apseilėtų stabų, niekam nelipa ant galvos.

Interneto svetainėje kai kurie mėgina elgtis pagal savo kiaulidės įpročius, bet man daug maloniau bendrauti su draugais, o ne rietis su priešais.

Paprasčiausiai juos išspiriu lauk, ir baigta kalba. Užtrenkiu duris, ir jie nebegali patekti į vidų.

O su draugais galiu per naktis plepėti prie degančio židinio. Vartai draugams visada atkelti.

valdas2006-08-12 13:03

pasakysiu, kad man is tiesu truputi apmaudu buti ismestam is cia. Kartais ieskau atgaivos sielai. Deja, greiciauiai ne cia pataikiau. Geros dienos ir tebuna visiems lankytojamas ir seimininkui ramu ir gera.

Petras2006-08-13 07:28

Valdas tikrai pataikė ne čia. Užtrenkiau po nosimi duris - įlindo pro langą. Teplioja šeimininką savo išmatomis ir po to veidmainiškai linki ramybės.

Bet jeigu žmogus ieško atgaivos sielai, neturėtų toje vietoje dergti. Net kiaulė nesituština savo kinyje - paeina toliau į kampą. Tik pasiutęs šuo kanda duodančiai rankai.

Nuo šiol užtaisinėsiu visas skyles ir spragas, pro kurias įeis vidun jo kvapas.

Lidija2006-08-14 01:02

(Tikrai taip. Išvaliau. Mergaitė jau kuris laikas nepelpa savyje. Niekuo negaliu padėti.)

Redagavo Petras 2006-08-14 07:16

Anonymous2006-08-21 10:56

(Išvalyta. Čia buvo kažkoks pamokslas tos pačios davatkos, kuri, išgirdusi, kad mane išgelbėjo Jėzus be kunigų leidimo, išvadino Jį šėtonu.)

Redagavo Petras 2006-08-21 11:38

Anonymous2006-08-21 10:58

ir dar pamirsau pasirasyti -cia as ele, kuri pazadejo daugiau cia nebesilankyti, bet pazadu cia paskutinis kartas

Petras2006-08-21 11:48

Vargšelė Elė patvirtino mano žodžius - kai apsidergusiems savo priešams užtrenkiu po nosimi duris, jie įlipa pro langą. Dabar užtrenkiau langą - tikriausiai įlįs pro kaminą. Nesuprantu, kas čia traukia Jėzaus (vadinasi, ir mano asmeninius) priešus. Vieni po kurio laiko ima atsiprašinėti ir ieškoti čia "dvasinio peno", kiti jaučiasi teisūs, bet visiems knieti išsituštinti mano svetainėje, kuri skirta visai kitiems reikalams.

yonanoy2006-08-27 11:26

Gerai parašyta, aistringai. Kažką panašaus jaučiau bet kokiom apeigom, prietaram, religijom bei ekstrasensams, katolikams taip pat. Pamenu, prieš daugiau kaip dvidešimt metų, prisidengdamas galvą (dabar atrodo kiek simboliškai) evangelija nuo Jono, puoliau lauk iš penkesdešimtininkų susirinkimo, kai jie sukdami rankas apie galvą ir melsdami kalbomis įpuolė į transą. Nors tuometiniai mano buvę sugėrovai Gabrielius ir "Blinas" ten atvedė mane su geriausiais ketinimais: vienas parodyti kas jam padėjo mesti gerti kitas vartoti narkotikus. O aš ėjau, kiek dabar pamenu, kad tai buvo saugumo persekiojama sekta.. cha.. cha..cha.. Tai va, tokių stiprių jausmų kaip tu niekada katolikams nejaučiau, bet užėjęs į jų ar stačiatikių kultinį pastatą ir matydamas tas apeigas, "aleliušnikus", besistengiančius ir visai nuobodžiaujančius, bandančius "įsikirsti" bei veidmainius… Jaučiausi lyg atsidūręs banketinėj salėj kur svečiai valgo sriubą, ką tik, prieš tai matęs kaip virėjas į ją šlapinosi. Gėda, pasišlykštėjimas, gailestis ir noras dingt. Po to ilgą laikotarpį viskas buvo "niekaip", dabar kitaip… Ne kaip žąsiai lietus, na ne bent kas liečia "kulto tarnus" bei "davatkas".. Ir iš viso, man dabar sunku iš karto atskirt kas yra kas kai kalba JO vardu… Pripažįstu, elgiausi tavo svetainėje visai ne kaip svečias. Į svečius einama su dovanomis, o aš atėjau su problemų maišu ir gal akmeniu užantyje nors buvau šventai įsitikinęs, kad esu pagarbios tolerancijos šalininkas CHA CHA CHA. Na, ir sutiktas buvau atitinkamai.. Bet, kaip dabar matau, ne tik man tai į naudą išėjo. Akmenį išmetu, o dėl problemų gal kada ir paklausiu, po arbatos… :)

p.s.

Beje, stalas su trejomis kojomis, jei jos pakankamai plačiai išskėstos ir stalas tvirtai suręstas, niekada neklibės, kur bepastatysi, lauke ar ant grindų, nes tris taškai visada kertasi su viena plokštuma. O keturių kojų stalui, nors ir ąžuoliniui, būtinai reikia, lygios aslos… :D

Anonymous2006-08-27 16:12

Tikrai taip, tys taškai visada būna vienoje plokštumoje, ir trikojis stalas nekliba. Jeigu kojos pakankamai plačiai išsiskėtusios, jis turėtų ir nevirsti, "Bet trišakio kojos per menkai išsiskėtusios, atramos plotas per mažas – atsiremti į tokį stalelį neatsargu".

Aš čia pacitavau pats save - šiaip, dėl budrumo skaitant. Perskaičius tai, kas parašyta, rašinio problemos kartais išnyksta. :)

Beje, aš niekada nerašau JO vardu. JIS pats viską pasakė, ką pasakyti norėjo. Jei reikės, pasakys dar. Manau, JIS apsieis ir be mano, ir be kunigų tarpininkavimo. Aš tik cituoju JĮ, kai noriu paliudyti, kad JO žodis iš tiesų veikia. Mano darbas liudyti: Žodis iš tiesų veikia, kad ir kaip jį klastotų kunigai, Rašto aiškintojai ir davatkos.

Petras

Anonymous2006-09-20 18:18

Na, įspūdį tikrai palikai. Ir skaityti įdomu. Tikiuosi neišmesi manęs iš čia. Visiems tiems kryžiuočiams mudu esam vienodi eretikai. Tik aš - labiau istorikas, o tamsta - labiau filosofas. Dabar pagalvojau. O šitie, "dvasiški tėvai", ar jie gauna pinigus kokius nors? Šiaip, įdomu.

Firestarter2006-09-20 18:26

Kad mane kur, žioplį išsiblaškėlį. Prisistatyi kaip ir primiršau praėjusiame komentare. Mano slapyvardis- tai tik gražios dainos pavadinimas, prikibęs prie manęs prieš keletą metų. Taigi, vardu esu Audrius, o tiems, kam per sunku įsidėmėti, esu tiesiog Šaukštas (tas pats, katrą virtuvėj visi naudojam).

Taigi, tikiuosi ir viliuosi, kad sveitainėje nebūsiu nepageidaujamas svečias vien tik dėl savo įsitikinimo, kad duoti dievui vardą ir formą - mažumėlę kvaila. Tiesiog, jai jau negaliu paimti, užuosti, paraugauti ar išgirsti (čia tikri pojūčiai turimi omeny, o ne perkeltine prasme), tai bijau ir pavadinti.

Čia kaip ir su bažnyčia - šiaip jau ji, kiek pamenu pats sakei, turėtų būti širdy, ar ne? Taigi, jeigu kažkas meldžiasi savo kambarėly, o kažkas tarkim sode prie medinio stalo - ir visa tai yra bažnyčia. Skirtingos formos. Ir šiaip, daug skirtumų. Tasi panašiai ir su dievu. Nemanau, kad tikslinga duoti vardą ar netgi įvardinti \"jis\" ar \"ji\".

Čia mano asmeniniai apmąstymai. Aš dar ir knyga jokia vadovautis nenoriu. Viskas eina iš širdies.

Petras2006-09-20 19:23

Nežinau, Firestarter, kodėl turėčiau išmesti tave lauk. Iš savo svetainės išmetu tik tuos, kurie ateina čia išsituštinti, išteplioti savo šventu mėšlu šeimininką arba jo svečius.

O visi kiti yra laukiami svečiai. Ir visai nebūtina, kad jie laikytųsi tos pačios nuomonės, kaip ir aš. Svarbu, kad elgtųsi padoriai ir neįvedinėtų čia savo tvarkos.

Beje, tavo nuomonė nuo manosios gal nelabai kuo ir skiriasi. Aš irgi manau, kad Dievui suteikti kokį nors vardą, pavadinti jį, tarkim, Jonu Pauliumi, Marija ar dar kaip nors, yra didžiausia kvailystė.

Bet pagonys, kurie turi daugybę dievų, priversti jiems sugalvoti vardus.

Anonymous2006-09-23 15:03

Na, pagonys buvo pagonys… Kiekvienas daiktas jiems šventas ir dieviškas ir kiekviename jų slypi dievybė. Tai kad nesusimaišyt, visi buvo pavadinti ir nupiešti. Patogu.

Aš nešneku apie Jono Pauliaus vardą ar Marijos. Bet ir Jahvė ar Jehova, Buda ar Alachas - man tie vardai - tai kažkoks garsas tyruose. Vardai yra žmonėms, gyvūnams, daiktams, miestams, kitiems pajaučiamiems objektams. Nežinau, bet dievo ar dvasių ar dar kažko, kas yra šventa jiems nepriskirčiau.

Dėkui už svetingumą. Tuštintis neketinu. Tam reikalui turiu tupinyką namuose, darbe, universitete, galiu nueiti į bendrabutį pas draugus arba tiesiog nubėgti į Maximą. Netoli nuo darbo :) Anksčiau dar buvo gi vienas viešasis prie amfiteatro. Išvežė, niekšai…

O ir įsitikinimai neleidžia to daryti. Aš tik nekenčiu fanatų. Tokių visokių savižudžių musulmonų ir pan. O tamsta lyg ir nesiruoši nieko panašaus iškrėsti. Spėju. Tai dar kartelį - ačiū už svetingumą. Ateik kada iki menų fakulteto, parkelyje atsigavinsim alumi :)

Anonymous2006-09-23 15:03

Oj, čia buvo firestarter arba tiesiog Audrius.

Petras2006-09-23 18:45

Jeigu kliūtis - Dievo vardai, tai jokia kliūtis.

Jahvė yra hebrajiškas Dievo atitikmuo, hebrajiškai reikštų JIS YRA. Allah - arabiškas žodžio "Dievas" atitikmuo. Ar pasakysi Jahvė, ar Alachas, ar Dievas - pasakysi tą patį. Ne visi žmonės yra lietuviai, daug kas nė nežino tokio žodžio - Dievas.

Atrodo, tik Jehovos liudytojai reikalauja vadinti Dievą Jehova, bet tai - tokia pat kvailystė, kaip ir statyti Dievui namus…

O Buda - žmogus, istorinė asmenybė Gautama Buda. Nė budistai jo nelaiko Dievu, nes jie apskritai Dievo neturi. Garbinti garbina, pavertė stabu, bet Dievu nelaiko.

Sykį vienas filosofas mėgėjas mėgino mane įtikinti, kad Dievas neapibrėžiamas, todėl negalima vartoti ir sąvokos "Dievas". Manau, tai tokia pat beprotybė, kaip ir prilipdyti neprėpiamam dalykui vieną vienitelę etiketę.

Juk niekas irgi neapibrėžiamas, bet jam pasakyti vartojame sąvoką "niekas".

Filosofiniai plepalai - ne mano hobis.

Anonymous2006-12-01 14:50

Ar turejo Jezus pagiezos ar pykcio tiems kurie nesuprato jo mokymo? Jis tesake: \"Teve, atleisk jiems, jie nezino ka daro.\"

Petras2006-12-01 20:08

Taip, NEŽINANTIEMS Jėzus buvo atlaidus. Bet NENORINTIEMS ŽINOTI Jis buvo greižtas:

" 'Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite.

13:15 Šitų žmonių širdys aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau'. Mt

Arba:

15:7 Veidmainiai! Gerai apie jus pranašavo Izaijas:

15:8 'Ši tauta artinasi prie manęs savo lūpomis ir gerbia mane savo liežuviu, bet jos širdis toli nuo manęs.

15:9 Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu' ". Mt

Dar:

23:13 Bet vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei į ją einantiems neleidžiate įeiti.

23:14 Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs suryjate našlių namus ir dedatės kalbą ilgas maldas, todėl gausite dar didesnį pasmerkimą.

23:15 Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs keliaujate per jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną naujatikį, ir kai jis tokiu tampa, jūs padarote iš jo pragaro vaiką, dvigubai blogesnį už jus pačius. Mt

Bet ko tau cituoju? Nei jūs, veidmainiai, girdėsite, nei suptasite.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras