BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kitas žmogus

- Girdėjau, bus daug šampano, - pasakė vairuotojas ir familiariai pamerkė akį.
- Kur? - nustebau. - Traukinių stoty?
Jis garsiai nusijuokė, rodydamas savo bedantę burną:
- Gerai pasakyta! Laikraščio balius - traukinių stoty. Tu visada turėjai bajerio!
Pagalvojau, kad ir man reikėtų susidėti kai kuriuos dantis. Bet iš kur šis taksistas mane pažįsta?
- Tave visi pažįstam, - pasakė vairuotojas, tarsi išgirdęs mintis, bet pravažiavo stotį. Ką jis sau leidžia?
-
Visi taksistai žinom, kur tave naktį vežti, - plepėjo vairuotojas. -
Stotyje seniai nebegausi. Nei baltos, nei pilstuko traukinių stotyje
seniai nebėra.
- Man laikas važiuoti namo! - sušukau ir norėjau išlipti, bet durys buvo be rankenos. - Man nereikia tavo baltos ir pilstuko!
-
Jam nereikia baltos! - vairuotojas ėmė kvatotis. - Kai pasakysiu, visi
taksistai kris iš koto. Kol nuvežam tave iki taško, spėji papasakoti
tūkstantį anekdotų. Ko šiandien toks piktas?
Supratau, kad į
traukinį tikrai pavėluosiu, o jis vežė tolyn nuo stoties. Dar sykį
apieškojau rankenos, bet jos iš tiesų nebuvo, tada įsiutęs
ėmiau trankyti duris.
- Blaivyklos durys irgi be rankenos, - pareiškė taksistas. - Pameni?
- Aš nebuvau blaivykloj.
- Jis nebuvo blaivykloj! Parų irgi nesėdėjai?
- Ne.
- Mirsiu iš juoko! - taksistas braukėsi ašaras. - Tu pasakai tokiu veidu, tarsi nebūtum užmušęs nė vieno žmogaus!
Mane
nukrėtė šiurpas. Bet aš jų neužmušiau… Aš tik puoliau kirviu, bet jie
išlakstė pro langus. Kartais sapnuoju šį vaizdą, bet visada
džiaugiuosi, kad tie plėšikėliai pabėgo. Iš kur jis ištraukė, kad
užmušiau?
- Nebijok, niekas šito nežino, - pasilenkęs artyn, pasakė vairuotojas, ir supratau, kad jis laiko mane kažkuo kitu.
Staiga
jis pasidarė pabrėžtinai mandagus, iššokęs lauk, atidarė duris, tai
buvo nebe įžūlus taksistas, bet juodu fraku apsivilkęs liokajus, jis
lankstėsi iki žemės ir tempė mane į kažkokį nepažįstamą rūmą.
- Laikraščio balius bus čia, nes bažnyčioj nebuvo vietos!
Salė
tikrai buvo šiek tiek panaši į bažnyčią. Kai įėjau, jie visi ėmė ploti,
ir negalėjau suprasti, kas vyksta. Man reikėjo į stotį, turiu grįžti
namo, o tas idiotas nugabeno į kažkokį banketą, kur nė vieno pažįstamo.
-
Išgeriam šampano? - pasiūlė ponia dideliu dekolte. - Aš - miesto mis
prostitutė, o vakarais dėstau tikybą. Tu tebedirbi vyskupu?
- Aš nemėgstu šampano, - papurčiau galvą ir dairiausi aplink, ieškodamas durų.
- Nemėgsti šampano? - sukrizeno mis prostitutė, glostinėdama taurės kotelį. - Labai subtilu, vyskupe, labai subtilu…
Ėjau per salę, o mane vis kvietė kas nors prie staliukų ir siūlė išgerti šampano.
- Aš negeriu, - sakiau visiems, o jiems tai atrodė juokinga.
- Jis negeria! Tik pamanykit, mūsų policijos šefas negeria!..
Jie
visi laikė mane kažkuo kitu. Vaikystėj mes žaisdavom policininkus, esu
žaidęs ir kunigą, bet niekada rimtai negalvojau apie tokį darbą. Ir
kodėl jie netiki, kad aš seniai negeriu?
- Girdėjau, tu pakeitei
vardą? - paklausė aukštas vyras juodu švarku, bet aš vardo niekada juk
nekeičiau! Jis irgi žiūrėjo į mane, bet kalbėjo su kažkuo kitu.
Minioje
pamačiau kelis kaimynus ir kabineto draugus, prie vieno stalelio tarp
ponų  sėdėjo žmona, bet ji irgi manęs nepažino.  Buvo
beprasmiška aiškinti, kas aš esu, niekas vis tiek nesiklausė, kliūdamas
už staliukų, apėjau visą salę ir staiga pamačiau, kad durų nėra.
- O kur tu norėtum eiti? - prisistatęs paklausė taksistas liokajaus uniforma.
- Aš nežinau… Man čia negerai. Vežk į namus.
Liokajus paėmė mane už rankos ir tempė ilgu koridoriumi. O gal durys visgi yra?
- Kur tavo namai? - paklausė jis vėl, kai jau sėdėjom mašinoj.
- Aš nežinau… - pasakiau tyliai. Norėjau prisiminti, bet galva nedirbo visai.
- Tai kur tave vežti?
Norėjau
pasakyti adresą, bet žodžiai išdilo iš atminties. Paėmiau telefonų
knyga, bet mano adreso ten nebuvo, kažkas išplėšė reikalingą lapą, o
knyga buvo stora kaip Biblija. Ko gero, tą lapą išplėšiau pats, ir
mano pavardės seniai nėra juodu kryžiu pažymėtoj knygoj.
Ją pavarčiau ir padėjau į vietą.
- Tada pamiegok šiek tiek, - pasakė taksistas švelniai. - Tu juk esi girtas…
- Bet aš negėriau! - surikau piktai, nes vieną sykį trūko kantrybė.
- Negėriau, negėriau! - suriko dar kažkas kitas, ir nuo jo balso pašokau iš lovos.
Bet
iš tiesų niekas nešaukė. Žmona miegojo ir nieko nejuto. Aš apgraibom
suradau šlepetes ir nušlepsėjau į virtuvę. Burnoje buvo sausa, tarsi
tikrai vakar būčiau gėręs šampano ar kažko kito. Kiek mane dar sekios
šitos pagirios?  Įsipyliau obuolių sulčių, ąsotis ir sulčių skonis
buvo pažįstami, sena spintelė, dujinė be rankenos, dirbtinis parketas -
viskas lindo iš atminties, tarsi būčiau atėjęs į užmirštą butą.
Išgėriau pusę stiklinės, bet sėdėjau ant taburetės ir nenorėjau grįžti į svetimą lovą.
- Ir iš tiesų, kur mano namai? - paklausiau savęs.

Rodyk draugams

Komentarai (3)

Anonimas2005-03-31 11:54

Mane paveike sis sapnas. O gal tikrai esam ne tie, kuriuos vaidinam? Gal musu tevyne - ne cia, o tikrieji adresai isbraukti ir Biblijos? Uch!..

Anonimas2005-03-31 13:20

Lenda į sapnus ir tai ką norėtume išbraukti. Labai įtikinamai parašyta.

Anonimas2005-03-31 21:30

Tikrai idomu-kur mes -tikrieji-sapne ar gyvenime?Aisku, noretume buti ten, kur geriau .

aralzero

Rašyti komentarą

Tavo komentaras