BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kas tai per daiktas - tikėjimas?

“Ar tu apskritai domiesi tuo, kuo tiki? Jei ne, tai kodėl?” - paklausė interneto pamokslininkas. Vienas skaitytojas, kuris dar yra, pasirodo, ir mano skaitytojas, atsakė:
- Man patiko Petro blog’e vedamas skyrelis “Religija prieš Jėzų″ (http://www.blogas.lt/Petras/92002/). Ypač http://www.blogas.lt/Petras/38294/ .
Po jo sekė štai toks atsaklymas:

- Petro argumentai - mano legenda geresnė už tavąją - manęs nedomina…
Taip atsakė žmogus, kuris ką tik retoriškai klausė, ar žmonės domisi tuo, kuo tiki.
Klausimas tikrai įdomus. Vieną atsakymą jau turime - pamokslautojas tik klausia kitų, bet jo paties nedomina nei argumentai, nei mano cituota Evangelija, kurią jis vadina “legenda”.
O kaip su kitais religingais žmonėmis?
Ar daug kas domisi tuo, ką tiki? Ar pažįsta savo tikėjimą?

Mano galva, tikėjimas yra toks sudėtingas fenomenas, kad vienam tikinčiąjam jį perprasti būtų sunku. Taip pat sunku, kaip pastebėti savo augimą arba senėjimą.
Kartais sakoma, kad tikėjimas yra jausmas, bet iš tiesų tai nėra tik jausmas - jam dar reikia žinojimo. Mėginama “racionaliai įrodyti” Dievo buvimą, bet tai beviltiška. Jeigu pavyktų įrodyti Dievą, tikėjimas išnyktų tuoj pat - jį pakeistų žinojimas. Tikėjimas mus verčia galvoti ir elgtis vienaip arba kitaip, bet tai nėra tik nuostatos, - priešingu atveju tikėjimą būtų galima pakeisti kanonų knyga arba moraliniu kodeksu…
Kas yra tikėjimas?
Sakyčiau, tai kažkokia galinga jėga, kuri mus veikia jausmais, vaizdiniais, racionaliu žinojimu, draudimu, liepimu ir kitomis nuostatomis.
Tai tokia galinga jėga, kad gali pakelti žlugusį arba sužlugdyti stovintį.
Viskas priklauso nuo to, į ką mes tikėsim.
Kas tiki vaiduokliais, tas neturės ramybės tamsoj ir negalės naktį praeiti pro kapines. Vaikystėj buvau įsikalęs į galvą, kad po kaimyno jauja gyvena babaužis, ir tas tikėjimas išnyko tik tada, kai išsisklaidė vaikiškos baimės. Atrodo, visi mūsų kaimo vaikai tikėjom, kad vaidenasi prie vieno koplytstulpio, ir ta baimė, kiek žinau, išsisklaidė toli gražu ne visiems mano bendraamžiams - daugeliui jų kryžmai sukalti pagaliai, meistro nudrožtos tam tikros figūros arba kičiniai fantasmagoriški paveikliukai ir šiandien tebėra sulipę su kažkokiais neaiškiais vaizdiniais ir šešėliais. Tie dalykai tebeveikia suaugusių vargšų fantaziją ir kelia tokias stiprias baimes, kad jie išsigandę persižegnoja.
Vienas mano kolega prietaringai bijo sveikintis per slenkstį. Maniau, pokštauja. Sykį tyčia žengiau atgal į tarpdurį, kai jis padavė ranką, ir vargšelis išsigandęs puolė iš paskos.
- Petrai baik, - sušuko lyg vaikas. - Gerai, kad nepaleidau rankos!
Ar galėtume rasti argumentų, kurie įtikintų prietaringą žmogų, kad jo baimės neturi racionalaus pagrindo?
Manau, nelabai. Net jeigu patikėtų proto argumentais - jo baimės nuo to neišnyktų. Kai susikerta protas ir baimė, visada nugali baimė.
Štai žmogus paima knygą juodais viršeliais, pagarbiai ją deda šalia užburto paveiklo, bučiuoja prie kryželio prikaltą alavinį dievuką ir netveria džiaugsmu, kad pagaliau “atradęs Jėzų”. Ar galėtume jį įtikinti, kad šita knyga draudžia tai, kuo jis taip džiaugiasi? Ar patikės stabmeldys Biblijos žodžiais, kokie tušti jo vaizdiniai ir viltys, kurias jis deda į negyvus stabus ir magiškas apeigas?
Manau, nelabai. Kai susipyksta vaizduotė ir protas, visada pralošia protas.
- Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite, - sakė Jėzus religijos apniktiems žmonėms, kurie negalėjo priimti paties Dievo argumentų.
Jeigu mūsų jausmai, vaizdiniai ir kai kurios nuostatos (prietarai) gali gyvuoti be racionalaus pagrindo, tai kam vadovauja protas?
Ką jisai gali?
Jis gali kur kas mažiau, negu daugelis esame linkę tikėti.
Ne taip jau dažnai mūsų žodžiai ir mūsų darbai seka po išprotautų išvadų. Kur kas dažniau mes pasakom ir netgi padarome, o tik po to mėginam “protingai pagrįsti” savo žodžius ir darbus.
Jeigu taip, ar mes galim bent kiek valdyti savo jausmus, vaizduotę ir norus?
Ar mes pasirenkam?
Jeigu ne - ar mes atsakingi?
Aš visiems liudiju - pasirenkam, galime, mes atsakingi.
Netgi tada, kai mus, atrodo, pavergia nesuvoktas noras, kai jis užvaldo mūsų jausmus ir protą, kai jis nepaliaudamas dirgina mūsų fantaziją, netgi tada mes galim suvokti klastingąjį norą ir pastatyti į vietą. Ne sunaikinti, bet suvokti ir suvaldyti.
Mes galim suvaldyti ir baimes, ir savo fantazijas. Prasigėrę alkoholikai atsikelia, degradavę valkatos susiranda namus, baimių ir nerimo vaikomi žmonės atranda ramybės slėnį.
Vien protu mes šito negalim - neverta mėginti.
Vien jausmais ir norais - irgi.
Tam dar reikia Tikėjimo.
Tokio, kuris nebūtų sausas žinojimas, bet jo sukelti jausmai ir vaizdiniai negriautų žinojimo.
- Kiekviena suskilusi karalystė bus nusiaubta, ir joks suskilęs miestas ir namas neišsilaikys, - perspėjo Mokytojas.
O jeigu mūsų jausmai, vaizduotė ir protas eina išvien, jeigu darome tai, ką galvojam ir sakome, - toks tikėjimas gali pajudinti kalnus ir prikelti mirusį žmogų.
Dievo karalystė nėra suskilusi, Dievo kūrybai būdinga harmonija, o ne prieštaravimai.
Kokių priešratavimų randat gamtoj?
Kiek harmonijos jūsų tikėjime?
Savo tikėjimą galit testuoti ir pagal poveikį.
Ką jisai daro?
Kelia baimę ar drąsina?
Pavergia ar išvaduoja?
Varo į ligą ar gydo?
Žemina jus ar kelia orumo jausmą?
Kaltina ar atleidžia?
Klauskit savęs, tardykit savo tikėjimą, atraskit, nuo ko jis atėjęs.
Ar tai - Karalystės žinia, ar tik garsiai skambantis varpas?


Rodyk draugams

Komentarai (9)

deimantukas2006-12-18 08:37

jėga straipsniukas.

Anonymous2006-12-18 11:18

Ką tik gavau du užburtus Kūčių plotkelius. Tikėjausi, kad juos magišku ritualu pašventino pats jo ekscelencija vyskupas, nes, šiaip ar taip, fetišas atneštas į laaaaabai didelio laikraščio redakciją. Bet, pasirodo, ne, šventino tik klebonas.

Bet tiek to. Draugams pasakiau, kad vieną plotkelį užbūrė vyskupas, o kitą - paprastas kunigas. Visi sutiko, kad vyskupo šventintas plotkelis atrodo gražiau ir turėtų būti skanesnis.

Užsikaičiau kavos ir pasakiau draugams, kad yra šventintos užkandos. Viena kolegė, pamačiusi mano vaišes, pasakė "tik ne dabar" ir išėjo kažkur, kitas kolega atvirai pasakė: "Man ta užkanda kažkokia baisi".

Pasakė jis labai tiksliai.

Kažkada ir man tėvų bažnyčioje nupirktas Kūčių plotkelis atrodė kažkoks paslaptingas ir buvo sulipęs su neaiškiomis baimės. Man irgi atrodė, kad iš kunigo pirktas ir ritualais užburtas neraugintos duonos plokštainis yra Kristaus kūnas, o štai stalčiuje gulinti duona, kurią mums tėvai dalijo kasdien, atiduodami gal ir savąją dalį, neatrodė jokia šventenybė.

Viskas apvirto aukštyn kojomis.

Tikroji auka, kai motina mums aukojo skanesnį mėsos kąsnelį ar gabaliuką cukraus, kurių ji atseit "nemėgo", religijos šviesoje pavirto beverčiu dalyku.

Tikroji auka atseit yra ritualinė, kai iš tiesų neaukojama nieko.

Tikrasis valgumas yra ritualinis, kai nieko kaip ir nevalgoma.

Ir Evangelijos skaitymas geriau ritualinis, kai iš tiesų nieko neskaitoma - tik klausoma kunigo balso, bet nesuprantama.

O varge! Kada jie atsistos ant kojų?

Ką tik užėjo kita kolegė, aš ją prikalbinau padegustuoti kleboninės bei vyskupinės duonos ir užsigerti kava, ji pamėgino ir juokais pripažino, kad vyskupo šventinta kaip ir baisesnė.

- Bet jis skanesnė, - stengėsi juoktis, bet aš mačiau, kaip sunku jai buvo atsilaužti užburtos duonos ir užsigerti kava.

Aha, geras testas stabų baimėms atptikti!

Keli gabaliukai yra, kavos - irgi…

Kaip seksis,dar para6ysiu.

Anonymous2006-12-18 12:25

Na ir teroristas. Sėdi apsiskleidęs stalą šventais plotkeliais ir laužo pavaldinių tikėjimą.

Anonymous2006-12-18 14:17

išbandžiau Petro testą. Ragavau du plotkelius. Petras sakė, kad vienas šventintas vyskupo, o kitas paprasto kunigo. mano protas rado vieną skirtumą - vienas baltesnis. Skoniai identiški.

ragaudamas nejutau jokio diskomforto. Tačiau baimių susijusių su plotkeliais esu jautęs.

Per vienas kūčias buvo labai nesmagu — mama baisiai pergyveno, kad kūčios bus be "Dievo pyrago" - niekas nesugebėjo nueiti į bažnyčią ir nupirkti - nors imk ir skolinkis iš kaimyno. Mano sesuo taip pat pergyveno, bet tik dėl to, kad jai plotkeliai labai skanūs - ji juos valgydavo skaitydama knygas. Kažkas tuo metu apšvietė protą man — pasakiau mamai, kad galima dalintis ir duoną - svarbu dalintis ir linkėti vienas kitam gero. Mama, šiektiek paabejojusi, sutiko su tokiu kompromisu. Tačiau kitąmet plotkeliais buvo pasirūpinta gerokai prieš Kalėdas. Seniai negyvenu pas mamą. Mano namuose plotkelių ne[pritrūksta. Juk galima dalintis ir duonos riekę, obuolį, šokoladą…

Petras2006-12-18 16:33

Alvydas testą išlaikė neblogai.

Aš jį pirmiausia įtikinau, kad vienas plotkelis šventintas jo elscelencijos vyskupo, kitas - paprasto kunigo, o tada paprašiau iš skonio atspėti, kuris vyskupo, o kuris - kunigo.

Alvydas ragavo, bet nepasidavė provokacijai.

- Skonis tas pats, - konstatavo jis. - Miltai tie patys.

Bet po kurio laiko skirtumus pradėjo matyti ir jis:

- Nežinau, kuris vyskupo, o kuris kunigo, bet vienas truputį pilkesnis ir labiau limpa prie gomurio…

Po to jis pastebėjo, kad skiriasi plotkeliuose išspausti piešinukai:

- Kitas presas, kitas kepimas!

Kai žmogus patikėjo "matytais" skirtumais, jam pasakiau, kad kepimas ir presas tas pats - abu plotkelius atnešė vienas ir tas pats kunigas, abu juos paėmiau iš tos pačios krūvos…

Bet nebepadėjo!

- Skirtumas yra, tik tu pats užsiprogramavai ir jų nebepastebi, - mano įteigtą nuostatą gynė žmogus. - Pažiūrėk, vienas tikrai pilkesnis!

Kuriam laikui palikau jį ramybėje.

- Gerai, pamėginkim dar kartą, - pasakiau atėjęs pas jį po kokios valandos. - Štai du nulaužti gabaliukai. Dedu lygia puse į viršų, kad nematytumei piešinio. Labai nemakaluok, kad žinočiau, kuris nuo kurio plotkelio… Atskirk dabar, kuris pilkesnis, o kuris baltesnis?

Testuojamasis gerai įsižiūrėjo į nedidelius gabaliukus.

- Šitas truputį pilkesnis,- pasakė po kurio laiko. - Taip, šitas pilkesnis.

Tada pasakiau, kad abu gabaliukai atlaužti nuo vieno ir to paties plotkelio. Nustebęs žmogus juos sudėjo ir pats įsitikino, kad jie atitinka viens kitą.

- Tiesą sakant, iš pradžių nemačiau jokio skirtumo, - prisipažino jis po minutės. - Bet po to man tarsi kažkas pasakė, kad skirtumą rasti turiu. Ir aš jį pradėjau matyti… Taip, dabar suprantu, kas mane apgavo.

Taip veikia ir hipnotizuotojų, ir ekstrasensų, ir būrėjų, ir kunigų, ir reklamos įtaiga. Žmonės ima matyti įteigtas vieno ar kito daikto savybes, daiktams ir ženklams jie suteikia kitą, "didesnę" prasmę, kurios iš tiesų nėra.

Kaip ir Alvydui, srtabmeldžiams kažkoks vidinis balsas įsako, kad jie "turi matyti".

Anonymous2006-12-18 17:08

O kaip tada žiūri į pragarą? kaip manai yra jis ar ne?

Petras2006-12-18 17:21

Dabar žiūriu į stabus, o ne į pragarą. Tiesą sakant, manęs jis nelabai domina, kaip ir paskutinis teismas. Mat Jėzus žadėjo saviškius - tuos, kurie tiki Juo, o ne kitais dievais - išsukti nuo teismo, prisiėmęs jų nuodėmes.

Bet jeigu pragaras iš tiesų yra, jo neturėtų išvengti tie, kurie užsiima stabmeldyste, burtais, magija. Kaip sakė Paulius, jie nematys Karalystės. Tai ką jie matys?

cleo2006-12-23 09:33

"nematys", manau, kad tai nėra nei grasinimas, nei gąsdinimas, nei bausmė stabmeldžiams už tai, kad jie dabar save įtikina "matyti" tai, ko nėra. "Nematys karalystės" jie tol, kol "matys" savanoriškai užsitrauktą miglą ant akių.

Petras2006-12-23 11:17

Labai taiklus cleo pastebėjimas. Tikrai, tai tik konstatavimas, kad pro nepermatomą stiklą nematyti saulės. Biblijoje dar sakoma "žvynai ant akių". Kol nenukris žvynai, nepamatysi šviesos.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras