BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ką liudija šuo?

“Turbūt paslaptingiausias iš mano skaitomų tinklaraščių. Ar čia jis rimtai tą Jėzų liudija, ar “ant bajerio”? Bet kokiu atveju - įdomių tekstų pasitaiko.”

Tas eilutes apie savo svetainę radau Grumlino palėpėje.

Jis ne vienas klausia, ar aš čia rimtai, ar pokštauju?

Vieni mane laiko krikščioniu, kiti - ateistu, vieni mano, kad aš laisvamanis, o kiti - fanatikas.

Visiems kitiems nei šilta, nei šalta, ar aš apskritai esu. Turiu pasakyti, tai guodžia.

Kai vaikštinėju po mišką, lydimas savo kvailoko šuns, aš neturiu sukti galvos, ką apie mano įvaizdį mąsto ąžuolas, beržas, bitė ir tas priekvaiša Kukis. Žmonės irgi gali galvoti, ką nori.

Bet jų klausimas rimtas: ką tu ten liudiji?

Iš kur jie gali žinoti?

Jie skaito kitas knygas.

Jeigu skaitytume vieną, irgi vargiai sutartume.

Kada katalikai kur nors ruošiasi pulti protestantus, jie ryžtui sustiprinti imasi knygos. Tos pačios knygos imasi ir protestantai, kai ruošiasi pulti katalikus.

Kokios knygos? Tos pačios, kuri moko mylėti priešus.

“Ką tu liudiji?” - klausia manęs. “O tu?” - atsakau aš.

Mes visi liudijam savo vidinį Dievą. Vienų - serijinės gamybos, kitų - truputėlį asmeniškas, bet visų - pats teisingiausias.

“Pasimelsk, kad pabėgčiau”, - paprašė vagis ir įmetė elgetai į kepurę monetą.

“Pasimelsk, kad pavyčiau”, - paprašė policininkas ir įmetė kitą monetą.

“Dieve, padėk bėgančiam, Dieve, padėk vejančiam,” - sąžiningai meldėsi elgeta.

Ar tai - vienas ir tas pats Dievas, kuris palaiko ir vagis, ir policininkus, ir engėjus, ir engiamuosius? Ar tai - tas pats Jėzus, kuris padeda oligarchams kaupti turtus, o sekmadieniais moko nekaupti žemėje turtų? Ar stabmeldystę uždraudęs Dievas dar ir laimina savo stabus? Ar minią žmonių į atlaidus sušaukia tas pats Jėzus, kuris draudžia melstis sinagogose ir gatvių kampuose? Ar į auksu išpuoštas bažnyčias sušaukė tas pats nuskuręs mokytojas, kuris liepė užsirakinti savo kamberėlyje ir melstis akis į akį su savo Dievu?..

“Iš kur tai ištraukei?” - klausia uolus krikščionis.

Iš ten, atsakau. Bet tu neskaitei…

Tu atlikai ritualą.

Skaityti rimtai ir simboliškai - skirtingi dalykai. Taip pat, kaip statyti namą rimtai ir padėti simbolinę plytą per ritualo iškilmes. Įkurti mokyklą ir nukirpti juostelę prie durų per oficialų atidarymą. Pakelti tikras naštas ir apnešti medinį kryželį apie bažnyčią. Būti tikru draugu ir ateiti į draugų vakarėlį…

“Ir visgi - ką tu čia liudiji?..”

Tai va - paskaityk rimtai. Ne mane - originalą.

Evangelija, kaip ir bet kokia kita lengenda, negali būti be literatūrinės išmonės.

Bet kuri pasaka, net ir pati vaikiškiausia, nebūna be išminties.

Ką sužinojom iš pasakos apie našlaitę ir raganą? Kad iš tiesų miške gyvena pamotės raganos?  Ar kad pamotės - raganos, ir jas įmanoma nugalėti? Ko moko pasaka apie bjaurųjį ančiuką? Kad iš tiesų antis gali pavirsti gulbe?.. O varlė, kuri virto gražuole? Tikrai buvo tokia varlė?..

O Evanegelija? Ką randate ten? Kaip angelai pasakė Marijai naujieną, kaip Marija pastojo be lytinio akto, kaip stebuklinga žvaigždė rodė išminčiams  kelią, kaip žmogus ėjo vandens paviršiumi?..

Tu dar tiki, kad yra Kalėdų senelis, kuris elniais atlekia dangumi iš Laplandijos?

O kodėl ne? Kuo tai blogiau už gimimą be lytinio akto?

Kažkada maniau, kad krikščionis jungia kažkas daugiau - ne tik bendri ritualai ir bendros pasakos. Maniau - aš jų bendramintis. Paskui pradėjau domėtis, kokia bendra mintis. Ar ji apskritai yra? Ar vertybės, kurių mokė Jėzus, yra jų vertybės? Ar krikščionis - tas, kuris myli priešus, kuris nekaupia turtų, kuris nesuka galvos dėl rytojaus ir gyvena šita diena? Kodėl jie įsiunta, kai pacituoju Jėzų?

Jie įsiunta rimtai - visai ne “ant bajerio”.

Kodėl savo didžiausią priešą krikščionys laiko pačiu švenčiausiu stabu?

Kad priešas būtų negyvas kaip stabas - priklatas prie kryžiaus, išvytas kuo toliau iš širdžių ir uždarytas paauksuotoj bažnyčioj?

Jūs norit, kad šitą liudyčiau?

Neužtenka parapijos kunigo?

Man geriau eiti mišku ir liudyti mišką. Žiūrėti, kaip leidžiasi saulė ir liudyti saulę. Klausytis, kaip tyliai iš paskos tipena mano šunelis Kukis. Eina tyliai ir kantriai, laukia, bene sustosiu, prisėsiu, paglostysiu. Vos tik prisėdu, jis puola laižyti mane savo šlapiu liežuviu.

Kuki, kvaileli, kas tave pasiuntė?

Ką tu čia liudiji?

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (5)

grumlinas2009-05-28 22:46

Hmmm… Įdomiai sudėliotos idėjos. Kiek kartų bebuvau bažnyčioje - Dievo ten nemačiau. Gal todėl, kad Dievas, anot s.J.Lec, numatė man būti ateistu?
O Bibliją ir Evangelijas esu perskaitęs - įdomūs dalykai. Netgi kai kada užsienyje viebutyje užmetu akį.

Petras2009-05-28 23:01

Tai jau taip… Aš irgi ten jo nemačiau. Evangelija sako, kad Dievas netgi negyvena žmonių rankomis statose šventovėse, kad ieškoti jo reikia žmonių širdyse.
Nežiūrint į tai, krikščionys šventoves stato.
Jie sako, kad šventovės - Dievo namai.

Zunda2009-06-06 11:07

Panašiai mastau, gal tik nemoku taip gražiai tai pasakyt. Bažnyčių nelaikau Dievo namais, o tuo labiau kunigų - Dievo tarnais. Dievas man ne diedukas ant debesėlio, kuris viską mato ir viską girdi.Taip vaikystėj galvojau:)
Dievas tai mano pačios sąžinė. Ji su manim visur kartu, kur bebūčiau ir ką beveikčiau. Ji mato viską ką aš darau ir žino, ką galvoju. Nuo jos nei pabėgsi, nei pasisklėpsi.
Prisipažįstu - evangelijos taip ir neprisverčiau iki galo perskaityt. Nesujaudina ji manęs, o skaitant ją kaip kokį nuotykių romaną - pakankamai nuobodi. Gal dar nedaaugau iki jos ir neatėjo tinkamas laikas? Nežinau.

Petras2009-06-06 11:35

Taip, skaityti tas senas, daug sykių perdirbinėtas ir redaguotas knygas nėra paprasta. Kliudo ne tik neįprastas stilius, bet ir sąmoningos ar nesąmoningos religinės nuostatos bei visa kultūrinė aplinka: juk tai, ką išdarinėja ir išdarinėjo krikščionių bažnyčios (ne tik katalikų) ir ką brangina krikščioniškoji kultūra (ne tik pinigus, bet ir valžią, jėgą, smurtą etc.) yra niekaip nesuderinama su tuo mokymu, kurį kažkada skleidė žydų keistuolis maištininkas.

Žinodamas savo bažnyčios darbus ir laikydamas juos šventais, niekaip negali jų suderinti su Jėzaus pacifistiniu mokymu, altruizmu, siūlomu meilės ryšiu tarp žmonių ir panašiomis keistenybėmis.

Šių dienų krikščionys randa keistą kompromisą tarp Jėzaus ir savo religijos - jie evangelijas naudoja tik ritualams, visai nesigilindami į jų mokymą, tarsi jo visai ir nebūtų. Prietaringesnieji dar išsirenka neįtikėtinus pasakų elementus evangelijų legendose - visokius pasivaikščiojimus vandens paviršiumi, kelią rodančias žvaigždes, tarsi jos būtų žiburinės, apvaisinimus be spermos ir panašias fantazijas. Parp tų pasakų ir pats mokymas ima atrodyti fantastinis, nerealus, tarsi ir jis būtų vaikiška pasaka.

O viduamžių kerikščionims buvo dar paprasčiau - bažnyčia jiems draudė skaityti šventąjį raštą. Nematei, nežinai - nėra ko sukti galvos. Aklas - tai lengvai valdomas.

schoolloanconsolidation2011-02-25 10:38

Patiko tavo blogas :)

Rašyti komentarą

Tavo komentaras