BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įvardijus savo jausmus lengviau išgyventi neigiamas emocijas

Čikaga, birželio 21 d. (Reuters-ELTA).
Įvardijus savo jausmus pasidaro lengviau išgyventi liūdesį ar pyktį, trečiadienį paskelbė JAV smegenų veiklos tyrėjai. Šio tyrimo rezultatai paaiškina, kodėl pokalbiai su psichoterapeutu ar net geranorišku barmenu padeda žmonėms pasijusti geriau.

Tyrėjų tvirtinimu, kalbant apie neigiamas emocijas aktyvuojasi smegenų dalis, atsakinga už impulsų kontrolę.

“Ši smegenų dalis, atrodo “įjungia stabdžius”‘, - teigė Kalifornijos universiteto tyrėjas Metju Libermenas (Matthew Lieberman), kurio vadovauto tyrimo rezultatai skelbiami žurnale “Psychological Science”.

Jis kartu su kolegomis 30 žmonių atliko skenografiją (18 moterų ir 12 vyrų 18-36 metų amžiaus). Tyrimo dalyviams skenografijos metu buvo rodomos žmonių, bandančių išreikšti stiprias emocijas, nuotraukos.

Tyrimo dalyvių buvo prašoma įvardinti nuotraukose matomų žmonių emocijas - tokias kaip liūdesys ar pyktis.

Pasak tyrėjų, kai tyrimo dalyviai, pamatę piktą veidą, ištardavo žodį “pyktis”, sumažėdavo impulsai, perduodami į smegenų dalį, kontroliuojančią baimę, pyktį ir kitas neigiamas reakcijas.

Rodyk draugams

Komentarai (9)

eklipas2007-06-25 12:49

ar "įvardijus" savo neigiamas emocijas vienumoje (pvz. išsikasus miške duobelę ir susakius visą liūdesi, baimę ar pagiežą ir užkasus), palengvės taip pat kaip "įvardijus" draugui, barmenui ar psichologui į veidą? :)

eklipas2007-06-25 12:57

kad įvardinti, reikia išmokti. Tai nėra taip paprasta, nes visada didelė pagunda, žmogui esančiame liūdesyje, pyktyje ar kitokioje neigiamos emocijos valdžioje, "pasidalinti" tuo su artimiausiais. Dažnai žmogui net į klausimą "kaip jautiesi?" yra atsakyti labai nepaprasta.

TD2007-06-25 14:54

Mano nuomone taip nutinka todėl, kad įvardijus jausmus, emocinę būsena, atsiranda sąmoningas to suvokimas. O kartu su juo yra įgijama galimybė rinktis.
Manau gyvenime galima rasti daugybę tokių pavyzdžių.

TD2007-06-25 14:55

Mano nuomone taip nutinka todėl, kad įvardijus jausmus, emocinę būsena, atsiranda sąmoningas to suvokimas. O kartu su juo yra įgijama galimybė rinktis.
Manau gyvenime galima rasti daugybę tokių pavyzdžių.

Petras2007-06-25 15:41

Jeigu išsikasi duobę ir susakysi visą liūdesį, galimas daiktas, praeis noras užsikasti. :)

Šį dėsnį yra pastebėję ir policininkai. Negalėdami prieiti ir išgelbėti kokio savižudžio, įlipusio, tarkim, į kokį bokštą, jie paprasčiausiai kalbina žmogų ir duoda jam išsišnekėti. Žmogus išsikalba, ir nebelieka noro žudytis.

<br>Beje, įvardinti pyktį yra ne tas pats, kas išlieti pyktį. Paprastai žmonės ne įvardija, bet išlieja jausmus. Tarkim, žmona, supykusi ant vyro už palietą kavą, gali pasakyti: "Koks tu sugrubnagis, ištižėlis, nieko tu negali padaryti žmoniškai!\" Į tokius žodžius vyras ras ką atsakyti, ir kivirčas garantuotas.

Bet žmona galėjo savo pyktį ir pamaudą paprasčiausiai įvardinti: \"Ak, Petrai, aš taip supykau, kad apliejai staltiesę, man taip apmaudu, kad naują staltiesę teks išmesti!\" Po tokių žodžių vyras tikrai nešoks į akis - jis tikriausiai pasijus kaltas.

Įvardijus jausmus, įjungiamas sąmoningas suvokimas, sąmonė ne užgožiama jausmų protrūkio, bet gerokai prasiplečia. Šiuo dėsniu naudojasi anoniminiai alkoholikai, narkomanai ir kiti savo priklausomybes įvardinantys ir iš jų besivaduojantys žmonės.

Tikriausiai aišku, kodėl nuo meditacijos ir tikro atsivėrimo savo avinėlius taip saugo bažnytininkai - sąmoningu žmogumi yra daug sunkiau manipuliuoti…

Karina2007-06-25 23:35

bet norint išsikalbėti reikia rasti tikrai artimą žmogų.

netinkamai jį pasirinkus galimas informacijos nutekėjimas ir panašūs dalykai.

vistiek, būna ir išimčių, kai randi bendrą kalbą su kažkuo, ką matai pirmą kartą gyvenime, arba su žmogum, kurį pažinojai ilgai, bet nė nenutuokei, kad jis gali būti toks tikras.

eklipas2007-06-26 08:43

100%, kad įvardinimas tai visiškai kitas dalykas nei jausmų išliejimas. Nes tarkim, užtaisas būna tas pats, neigiamos emocijos (pyktis, neviltis, pagieža ir t.t.) bet tikslai (intencijos) gali būti skirtingi. Kai yra noras išsiaiškinti savo būsena (tikslas pati neigiama emocija) - tada viskas tvarkoje. Bet kai yra noras "pasidalinti" pačia emocija su savo artimu, "išlieti", "atsikratyti" to spaudimo (panašiu būdų plinta visos blogos naujienos bei paskalos eilėse kavinėse ir net žiniasklaidoje) tikslas nukreiptas į išorę, tada neviltis, pyktis, pavydas, baimė ir pagieža, kaip šliužai gyvena patys atskirai, šliauždami nuo vieno prie kito žmogaus, sunkiai valdomi, nes maitinasi mūsų troškuliu būti mylimais. Todėl, iš tikro, gali apimti didelė pagunda neužkast tos duobelės :o)

Petras2007-06-26 10:49

Tikra tiesa, Krina, išsikalbėdamas turi jaustis saugiai.

Tai galima pasiekti dviem būdais. Apie pirmąjį tu jau sakei - susirasti "aptikimą" žmogų.

Tačiau yra ir kitas būdas - jaustis saugiai ne dėl išorinių priežasčių (šalia yra "patikimas" žmogus), bet kad paprasčiausiai atsikratai baimių atsiverti. Tada svarbu pats atsivėrimas ir visai nesvarbu, kam atsiveri. Jeigu nesi religingas ir nebijai būti nubaustas už nuodėmę, gali ją išsakyti bet kam ir bet kur, kad ir internete. Kai pradėjau savo puslapį, keletas mano draugų perspėjo, kad nereikėtų labai atvirauti apie savo alkoholizmą ir kitas problemas, nes, šiaip ar taip, esu žurnalistas, šia tema gali imti rašyti konkurentai. Tada mąsčiau taip: o apie ką jie rašys, jeigu aš pats būsiu viską parašęs?

Manau, tai buvo teisingas sprendimas.

Žinoma, dar nesu atsikratęs visų baimių, bet kai jas pavyksta įveikti, gyventi pasidaro lengviau.

Žinoma, yra vienas moralinis aspektas - atviraudamas apie save, negali išduoti kito žmogaus, kuris gali būti susijęs su tavo problemomis. Tarkim, atviraudamas apie lovos problemas, gali išduoti žmoną, kuri, galimas daiktas, tokios atvirybės visai nenori. :)

Petras2007-06-26 11:12

Taip, Eklipai, yra žmonėse toks tikslas ne atsiverti, bet perduoti savo neigiamą emociją kitiems. Apie šį norą gerai išmano žiniasklaida - ji provokuote provokuoja savo vartotojus dalintis bet kokiomis, o ypač - neigiamomis emocijomis. Užmeskite akį į intermetinės žiniasklaidos komentarus - ten labai retai rasite ką nors pozityvaus.

Manau, žmonėms taip atsitinka dėl nenoro atsiverti ir įvardinti savo neigiamą emociją kaip savo. Vietoj to ji tarsi perkialiama išorėn, ir žmonėms ima atrodyti, kad blogis egzistuoja kažkur kitur - kituose žmonėse, kitose tautose, blogose "aurose" arba laksto uodeguoto šėtono pavidalu. Kovai su "išoriniu" blogiu sukuriama religija, kuri išimtinai veikia projekcijos principu - žmogus iš savęs iškelia ir atiduoda stabams ne tik gėrį, bet ir blogį, suteikdamas jam asmens (šėtono, vaiduoklio, raganos, etc.) pavidalą. Štai kodėl religijos nuolatos kyla arba į "šventuosius" karus prieš kituose esantį blogį, arba pasileidžia į misijas neštį kitiems gėrį, tarkime, Evangeliją, kurią iš tiesų reikėtų priimti sau.

Atidžiau paskaičius Evangeliją yra matyti, kad Jėzus mokė elgtis kitaip. Jis ragino žiūrėti į save ir išsiridenti rąstą iš savo akies, o ne ieškoti šapelio brolio akyje. Jeigu pasaulis paklausytų šio pamokymo, tą pačią akimirką išnyktų religijos - ne tik viduramžių katalikai bei stačiatikiai, bet ir "modernieji" protestantai.

Mano galva, šiuo Jėzaus pamokymu itin sėkmingai naudojasi anoniminiai alkoholikai, narkomanai ir kiti iš priklausomybių besivaduojantys žmonės. Kas netikit - pamėginkit ir pamatysit - pasidarys lengviau.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras