BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Greitoji pagalba

Atrodo, miegojau visą dieną. Jau buvo prietema, kai nušlepsėjau į vonią.

Vanduo
labai mažai tepadėjo. Skausmas kuriam laikui atleido galvą, bet
žinojau, kad netrukus vėl suverš. Išjungus dušą, nukrėtė šaltis. Arba
tai buvo šiaip drebulys. Kažkas negerai su nervais.


juk žinau - kas. Trejus metus negėriau nė lašo, kentėjau, sukandęs
dantis. O kas iš to? Bet jeigu nebūčiau tada sutikęs išgerti šampano…
Jeigu nebūčiau prisigėręs kaip kiaulė ir pareikalavęs konjako…
Kam man konjakas? Juk jo niekada negerdavau! Nuo jo iš vidaus kyla
šitokia smarvė.

Bet ar verta dabar graužtis?

Buvo
bjauru vėl gultis į sujauktą lovą.
Uždengiau patalus užtiesalu ir priguliau ant viršaus. Kol
nepradėjo sunktis lipnus prakaitas, galiu šiek tiek paskaityti. Paskui
vėl suverš smilkinius. Jeigu ateitų kas nors ir nušautų, aš nieko tur
būt nebejausčiau. Arba ateitų koks nors stebuklingas gydytojas,
paliestų ranka, ir skausmas atslūgtų visam laikui.

Atsiverčiau pirmą pasitaikiusį puslapį.

Jis
paklausė: “Ar tikite, kad Aš galiu tai padaryti?” Šie atsakė: “Taip,
Viešpatie!” Tada Jis palietė jų akis ir tarė: “Tebūna jums pagal jūsų
tikėjimą”. Ir jų akys atsivėrė.

Atsiverčiau kitą puslapį.

Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią. Jis palietė jos ranką, ir karštis praėjo. Toji atsikėlė ir patarnavo jiems…

Arba vėl:

Išgirdusi apie Jėzų, ji prasispraudė iš minios galo ir prisilietė prie Jo apsiausto.
Mat ji kalbėjo: “Jeigu paliesiu bent Jo drabužį - išgysiu!” Tuojau
kraujas nustojo jai plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi nuo
savo ligos…

Užverčiau knygą ir atsiverčiau dar. Tai buvo eilutės apie kažkokį epileptiką:

Jėzus paklausė tėvą: “Ar seniai jam taip darosi?” Šis atsakė: “Nuo pat vaikystės. Dvasia
dažnai įstumdavo jį į vandenį ir į ugnį, norėdama nužudyti. Bet, jei ką
gali padaryti, pasigailėk mūsų ir padėk mums!” Jėzus jam atsakė:
“Jei gali tikėti, viskas įmanoma tikinčiam!”

Kodėl
mane traukia ta pasaka? Juk esu tikriausias bedievis, įsitikinęs
ateistas, ir pasakaitėmis manęs nesujaudinsi. Bet kol skaitau, praeina
galvos skausmai. Na, aš juos tur būt užmirštu, ir atrodo, kad atsigauna
pagiringas kūnas.

O ką man žada šis puslapis?

Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu.Imkite
ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios
širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir
mano našta lengva…

- Ar tai įmanoma? - paklausiau balsu.

-
Viskas įmanoma tikinčiam! - atsakė kažkas, ir tai buvo panašu į
haliucinaciją. Skausmas atleido smilkinius, lengvas snaudulys nubangavo
per kūną. Šviesi migla išsisiklaidė, gaivus vėjo gūsis padvelkė giliai
į pačius plaučius. Aš stovėjau ant stataus skardžio, bet nebijojau.
Nedrebėjo nei rankos, nei kojos - tasi būčiau šimtą metų negėręs.

- Ką turiu daryti? - paklausiau.

-
Šok, - kažkaip nerūpestingai atsakė girdėtas balsas. - Paprasčiausiai
šok, ir viskas. Tikėsi manim - skrisi, netikėsi - krisi žemyn.

- Na, man neišeis… - abejojau.

-
Išeis, išeis, patikėk! - padrąsino balsas, ir aš šokau nuo skardžio
žemyn nugara. Jeigu kas - geriau kristi ir žūti, negu kankintis toliau.

-
Petrai, patikėk, tu gali! - džiaugsmingai sušuko balsas, ir aš
supratau, kad skrendu. Buvau lengvas kaip plunksna, bet galėjau
valdyti save - aš pakilau aukštai virš miško ir iš viršaus mačiau savo
tėviškę. Ar taip gali būti?

- Taip, tu gali! - drąsino balsas. - Petrai, tikėk, tu gali! Tikėk, tikėk, tu gali!..

Apsukau
kelis ratus apie mišką ir lėtai nusileidau ant pievos. O jeigu norėčiau
paskraidyti dar? Ar galėčiau pakilti lygioje vietoje?

Truputį atsispyriau nuo žemės, ir vėl tarsi paukštis lengvai pakilau virš medžių.

- Ar nesakiau? - nusijuokė balsas.

Nusileidau taip pat laimingai - net smūgio nebuvo į kojas. Norėjau sakyti kažką, šnekėti, kalbėti, dėkoti kažkam.

- Verčiau pailsėk, - išgirdau žodžius, ir mane suėmė miegas.

Kai pabudau, jau buvo išaušę. Kokia šiandien diena? Ar reikia į darbą?

Atsisėdau
ant lovos krašto, ir staiga susiūbavo sienos. O siaube - viskas iš
naujo! Nubėgau į vonią ir pakišau galvą po šaltu kranu. Šaltis buvo
stipresnis už skausmą. Kurį laiką stovėjau atsirėmęs rankomis į
vonios kraštą ir jaučiau, kaip vanduo nuo plaukų varva žemyn.

- Kada vėl ateisi? - netikėtai paklausiau ir pats nustebau.

 

Rodyk draugams

Komentarai (3)

Anonimas2005-03-24 15:36

"kada vėl ateisi?"…o juk ateina į pagalbą tik tada, kai labai to norima ir labai tuo tikima.Suklupti nėra sunku, sunkiau yra atsikelti, tiksliau prisikelti.Ir kaip gera , kai yra padedančių pirmiausia pakelti galvą suklupus, po to , padedančių atsistoti, pasiruošusių paremti, kai vėl klumpama.

Aralzero

Anonimas2005-03-24 21:00

Pagalba teikianciu yra daug, bloga linkinciu daug maziau. Bet is tiesu tikroji pagalba yra Jis ir visi norintys mums padeti Jo siusti. Gerai parasyta, stipriai.

Afrikoje2005-03-29 21:29

As kartais sapnuoju, kad skrendu ir dabar prisiminiau ta jausma. Ir netiesa, kad ateina tik tada kai prasai, as nemoku taip giliai ir graziai pasakyti, kaip jus, bet mane simta milijona kartu yra apsaugojes nuo tokiu dalyku, kuriu net negalejau nujausti. Ir mano seima taip pat..

o kai skauda, kai rodosi numirsiu, tik tada garsiai garsiai dievo jezaus vardu paprasau atleidimo ir tik todel, kad per skausma pamirstu, kad nesu viena. Bet kiek kartu as nieko neprasiau!!! o gavau nesuskaiciuojamus dalykus. Ne, ne gavau, o gaunu kiekviena diena

Rašyti komentarą

Tavo komentaras