BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Geroji Aliaus dvasia

Alius Sakinis pradaro dureles ir vėpso į ugnį. Sėdi apsuptas šilumos, ir nieko daugiau nereikia. Žemė lekia lediniu kosmosu, tokiu šaltu, kad oras ten ima spindėti negyvais ledo kristalais, o čia dega pagalys, ir visa trobelė gyva.
“Ugnį tu gerai sugalvojai”, - sykį pagyrė Dievą.
- O ką sugalvojau blogai? – išgirdo klausimą ir labai išsigando.
“Per daug įsimąsčiau”, - tarė pats sau, atsikėlė, pasipurtė visas, tada atsinešė iš prieangio vytelių ir ėmė pinti krestį. Lankai buvo lygūs, vytelės kaip tik, krestis radosi dailus lyg kiaušinis. Darbas ėjo kaip niekada sparčiai.
“Ar tik man nepadedi?” – mintyse paklausė Alius, o širdyje sukrizeno pokštininkas. Vaikystėj jiedu su broliu buvo išradę gerą būdą nugąsdinti mamą – kai ta nematydavo, prinešdavo malkų, vandens, prikapodavo kiaulėms bulvių, o paskui apsimesdavo, kad nieko nedarė ir nieko nežino. Iš pradžių mama bijojo paslaptingų jėgų, o paskui priprato ir džiaugėsi.
“O gal jos tikrai čia įsimetė?” – pagalvojo Alius Sakinis ir pastatė ausis. Gal brazda kas nors? Iš kur jis girdėjo klusimą, jeigu nieko nėra?
Bet šį sykį nieko nebuvo girdėti. Visiškai nieko, tik kažkoks tarsi zyzimas. Pamažu jis ėmė stiprėti, toks tartumei gaudesys, darėsi panašus į anksčiau girdėtus garsus, atsirado kažkokia melodija, tarsi būtų giesmė.
Alius Sakinis loštelėjo – tai iš tiesų buvo giesmė! Ji nebetilpo troboj ir jau gaudė kieme.
Metęs po suolu nebaigtą krestį, Alius movė pro duris lauk.
Keliu, traukdama giesmę, pro trobelę ėjo procesija. Ji nešė daugybę kryžių bei vėliavų, o karsto nebuvo matyti. Keli nepažįstami vyrai atsiskyrė nuo minios ir atėjo atsigerti vandens.
- Ką laidojat? – paklausė Alius Sakinis.
Tie nusijuokė.
- Mes ne laidojam, mes einam pas Dievą, - paaiškino vienas.
- O kur jis yra?
Maldininkai susižvalgė.
- Mes einam į Kryžių kalną, - atsakė paskutinysis, grąžino puoduką, ir jie nusisukę išėjo.
Alius Sakinis stovėjo kieme ir žiūrėjo, kaip baltos plazdančios giesmės tirpsta tarp baltų sniego kalnų.
Grįžęs į trobą, įmetė pro dureles dar kelis pagalius.
- Ko nepatraukei su jais? – tyliai paklausė kažkas.
Alius nuėjęs užkabino duris, atsisėdo kampe, ir vėl apgaubė šiluma, tarsi jis būtų užanty.
“Man su tavim gerai”, - atsakė mintyse, išsitraukė iš kišenės lenktinį peiliuką ir užgriebė pasuolėje nebaigtą krestį.
- Kas čia? – aiktelėjo. Jis vartė rankose krestį ir negalėjo suprasti, kaip čia yra – krestis buvo jau gatavas, pabaigtas iki paskutinės vytelės, dailus, lygus, tobulas tarsi kiaušinis.
Alius suprato pokštą ir garsiai nusijuokė.
Vėjas lauke atsiduso ir garsiai žėrė į stiklą saują smulkaus sušalusio sniego, tarsi būtų pabeldęs į langą.
Jam taip atsibodo vienam begaliniame kosmose!

Rodyk draugams

Komentarai (3)

Anonimas2006-02-20 12:09

neseniai Valentino dienos proga daviau kraujo. vyko tokia krikščioniška akcija, kurios pagrindinė mintis buvo - tikrosios meilės dalybos. Šaunu - mano kraujas kam nors išgelbės gyvybę, o aš sužinosiu ar mano kraujas dar tinkamas…

taip lyg ir pasitarnavęs žmogui, o tuo pačiu ir dievui pasijunti. o kraujo daviau nelabai šventoje vietoje - universiteto auditorijoje. Ten tikriausiai ir kyšis ne vienas paimtas ir šiaip visokių nešventų dalykų pridaryta… Ar tik nebus mano geras darbas perniek nuėjęs, kad dalyvavau krikščioniškame renginyje bet nešventoje vietoje :)

Petras2006-02-20 13:01

Ar Šiaulių universiteto pastatai pašventinti?

Jeigu kunigas auditoriją pašventino specialiu vandeniu, tada ir tavo auka tapo šventa, o jei rektorius kunigėlio nepakvietė, tada tavo kraujas nuėjo šuniui ant uodegos.

Anonimas2006-02-20 14:49

tada, gal bent jau šuniui pasitarnausiu :))))

Rašyti komentarą

Tavo komentaras