BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Evangelija: intravertiškas ar ekstravertiškas mokymas?

Permetę akimis krikščionybės istoriją nuo imperatoriaus Konstantino iki šių dienų, prisiminę “šventuosius” karus, kryžiuočių žygius ir popiežių palaimintas karines ekspansijas į turtingas Amerikos indėnų karalystes bei žinodami apie taikesnes savanorių misijas, tikriausiai neabejodami pasakysime, kad tai – išimtinai ekstraversiška, išorėn nukreipta žmonių veikla. O kur buvo nukreiptas Jėzaus žvilgsnis ir žodis?


 


1. Geroji Naujiena tau ar kitam?


Mano pažįstama pradėjo savarankiškai skaityti Evangeliją. Nesusidėjo su jokia netradicine sekta ir netapo tradicine davatka, bet paprasčiausiai pasiėmė knygą ir ėmė skaityti. Atsimenu, klausė manęs patarimo, bet neturėjau ką patarti. Jeigu žmogus baigė du aukštuosius, negi dar mokysiu jį skaityti?


Tiesą sakant, į tą jos užsidegimą žiūrėjau truputėlį skeptiškai. Daug mano pažįstamų yra mėginę “įveikti” šią knygą, bet šišas praeidavo. Kodėl neturėtų praeiti jai?


Vieną sykį ji atėjo į mano kabinetą ir pranešė padariusi asmeninį atradimą.


-         Iš pradžių maniau, kad visi tie fariziejai, judai ir kiti blogiukai – tai kažkokie kiti žmonės, su kuriais neturiu nieko bendro, - prisipažino ji. – Paskui žiūriu – juk tai aš! Tu žinai, kiek sykių buvau išdavikas Judas? Ir dabar nesu tikra, ar neparduočiau Jėzaus už kelis sidabrinius…


Tiesą sakant, buvau sukrėstas. Ne dėl to, kad mano pažįstama galėtų išduoti Jėzų, aš irgi jį daugybę kartų išduodu, visai ne – mane sukrėtė tai, kad ši nepaprasta knyga taip paveikė, kad moteris per savaitę – kitą atrado tai, dėl ko aš ieškodamas klaidžiojau keletą metų.


-         Evangelija – tai knyga apie mane ir man! – stebėjosi ji savo atradimu, o aš stebėjausi tokiu greitu Evangelijos poveikiu.


Sykį sėdėjau su religingais žmonėmis prie laužo ir papasakojau jiems apie šį atsitikimą. Maniau, kad tai bus puikiausias liudijimas apie savaiminį Dievo Žodžio veikimą, kuriam nereikia nei tarpininkų, nei teologų, nei kitokių pagalbininkų. Po mano naivios kalbos visi mandagiai nutilo, o vienas iš būrio, nedidelės sektos vadovas, atsargiai prasitarė:


-         Pasakyčiau, kad tai – nebrandžios asmenybės bruožas. Jeigu Evangelija – tiktai jai ir tik apie ją, tai nebrandus požiūris. Mes esame tam, kad neštume Dievo Žodį kitiems.


Kita labai panaši istorija.


Vienas nebrandus pilietis atrado, kad Kalėdas gali švęsti sau vienas, kada tiktai šauna į galvą. Jeigu niekas nežino, kurią dieną yra gimęs Jėzus, tai ko neatšventus jo gimtadienio šiandien? Tiksliau - jis švenčia ne bet kurią dieną, bet tik tokią, kuri jam labai panaši į kalėdinį vaikystės atviruką. Turi būti daug sniego, šviesti saulė, o eglės ir kiti medžiai laikyti ant šakų saujas puraus sniego. Kartais jis net paskambina savo draugams ir pasveikina juos su savo Kalėdomis.


Sykį apie savo šventes prasitarė vienai giminaitei – brandžiai katalikei ir tradicijų saugotojai. Gal tikėjosi susilaukti pagyrimo?


Išgirdus tokią naujieną, tradicijų saugotojos veidas perkrypo, o vietoj pagyrimo pasigirdo pagiežos kupinas balsas:


-         Tai tu – pats sau popiežius ir vienas nustatai visiems savo tvarką?


Žmogus pasijuto neteisėtai apkaltintas – nei jis popiežium skelbėsi, nei kitiems nustatinėjo tvarkos. Juk švenčia PATS VIENAS, niekam nekliūdamas… Kodėl prieš jį tokia agresija?


Manau, galima suprasti ir sektos vadovo, ir brandžiosios katalikės panieką tokiems naivuoliams, kurie linkę tikėti PATYS SAU ir džiaugtis Dievu PATYS VIENI. Tai, kas egzistuoja viduje ir neturi išoriškos socialinės išraiškos, “brandžioms” ekstravertiškoms asmenybėms paprasčiausiai neegzistuoja, atrodo nevertinga arba kelia grėsmę jų pasaulėjautai.


Tikriausiai pastebėjote ir kitą dalyką. Mano aprašyti naivuoliai yra nereligingi žmonės, jų tikėjimas nesankcionuotas ir neįstatytas į socialinius rėmus, o jų kritikų ištikimybė socialiniam statusui ir išoriškai tvarkai – neabejotina.


Nerizikuočiau spėti, kurių – intravertiško ar ekstravertiško tikėjimo žmonių šiandien yra daugiau. Atrodo, ekstravertai vis dar stengiasi išlaikyti dangaus raktų monopolį savo rankose (“kas nevaikšto į bažnyčią, tas – bedievis”), tačiau tuštėjančios stabmeldyklos ir maldininkų amžius rodo, kad jų laikrodyje smėlio vis mažiau. Antra vertus, visada buvo žmonių, kurie gyveno tikėjimu, o ne ritualais, meldėsi dėl savęs, o ne dėl akių, Dievą nešiojosi širdyse, o ne laikė pasidėję šventykloje. Net ir klerikališkose visuomenėse jie išdrįsdavo nelankyti bažnyčios, tačiau širdyje buvo giliai tikintys.


Šiandien jie vis drąsiau sako: “Evangelija – naujiena man ir apie mane!”


Daugiau


 


Pastaba. Serija dar rašoma. Jūsų komentarai ir nuomonė šia tema galėtų labai pasitarnauti.


Rodyk draugams

Komentarai (8)

Anonimas2005-12-20 08:41

Arti bažnyčia - toli Dievas…

Anonimas2005-12-20 09:43

Nemanau, kad vienas žmogus teisingai suprastų Šventąjį Raštą. Tai per didelė knyga vienai galvai.

Petras2005-12-20 12:01

Taip, vienas žmogus neapeitų Mėnulio. Bet gali jį pamatyti ir teisingai skirti nuo kelmo. Vienas žmogus neištyrinės viso moters organizmo ir jos psichikos, bet savo žmoną paprastai myli VIENAS. Mylėti grupėmis greičiau būtų ne meilė, o kažkas kita…

Atleiskit už grubų palyginimą, bet meilė ir pažinimas - individuali sielos patirtis, o ne kolektyvinis darbas. Kai būrys žmonių pamato tą patį saulėlydį, jie visi pamato vis kitą, kiekvienas patiria SAVO sasulėlydį. Antraip jie būtų ne žmonės, o filmavimo kameros arba kompiuteriai.

kinder2005-12-20 13:02

Evangelijos pažinimas yra tiek asmeninis, tiek bendruomeninis. Tiesiogiai tai yra asmeninis pažinimas, nes nieko mes negalime suvokti neasmeniškai. Kita vertus, kad giliai tai pažinti, mums reikia aplinkinių žmonių. Nebūtinai su jais kartu skaityti Evangeliją, bet per aplinkinius žmones suprasti tai, kas Evangelijoje rašoma.

Tiems, kas sako, kad vienas žmogus negali teisingai suprasti visos Evangelijos, sakau, kad vienam žmogui ir nebūtina suprasti visą Evangeliją. Evangelija nėra tiesa, tai knyga, vedanti į tiesą. Kiekvienas iš Evangelijos gali pasiimti tik tai, kas jau jame yra, ką jis jau yra išgyvenęs. Jeigu visą gyvenimą gyvensi uždarytas viename kambaryje, tai iš Evangelijos mažai ką pasiimsi, nes tiesiog trūks išgyvenimų. Kaip gi tu suprasi, kas yra išdavystė, jeigu niekada gyvenime nieko neišdavei ir tavęs niekas neišdavė? Tada gali tą išdavystę suprasti taip pat, kaip kad tai, jog kasdien nuo skurdo ir bado miršta apie 20 000 žmonių. Ar tai keičia tavo gyvenimą? Manau tai netgi emocijų nesukelia, nes tu ten nebuvai, tu to nematei, tau neteko tiesiogei susidurti su tokio lygio skurdu, su tuo skausmu, kai motinai ant rankų miršta sūnus iš bado.

Patiko Petro palyginimas su žmonos mylėjimu. Manau tai neprieštarauja jo nuomonei, jog ir žmoną mums pažinti mes galime geriau tada, kaip aplink yra kitų moterų, o ne ji vienintelė visame pasaulyje. Bet vistiek pažinimas gaunasi asmeninis, nors tam padeda kiti.

Petras2005-12-20 13:36

Taip, Kinder, jau iš antraštės aišku, kad pripažįstu do požiūrius: intravertišką ir ekstravertišką. Jie egzistuoja abu ir vargiai vienas be kito būtų įmanomas. Primityvu būtų manyti, kad pliusas geriau už minusą, arba minusas kada nors įveiks pliusą.

Tačiau neskirti tų dviejų žvilgsnių (ekstravertiško ir intravertiško) reikštų kažkokį "vidurkį" tarp vieno ir kito, savotikšką nulį.

Gyvenime taip nėra. Reikalas tas, kad negalime vienu metu sutelkti dėmesio į kelis dalykus. Kai dėmesys sutelktas į vidų, tarsi išnyksta išoriniai dalykai, o kai susitelkiame į išorinius, blogiau matome vidinius. Moterims būdingas "periferinis žiūrėjimas", jos vienu metu sėkmingai gali prižiūrėti verdantį puodą, valgantį vaiką, plepėti telefonu ir nepamesti televizijos serialo siuželto linijos. Tačiau nustatyta, kas ir jų dėmesys vienu metu neaprėpia visko - jis nuolatos, bet labai greitai, šokinėja nuo vieno dalyko prie kito.

Mes negyvename tarp "grynų" intravertų ir ekstravertų (nekalbėsime apie patologinius autizmo ar psichozės atvejus), bet plika akimi matome, kad vieni žmonės labiau susirūpinę išoriniais dalykais ir aplinkos poveikiu ("ką pasakys žmonės?"), o kitiems labiau rūpi ne prekės įpakavimas, bet turinys, ne etiketas, bet etika…

Mano klausimas toks: kur mūsų žvilgsnį kreipė Jėzus? Ko mokė: tikėjimo? O gal ritualų išreikšti tikėjimui?..

Bet neužbėkim į priekį.

Matai, Kinder, tavo komentaras praplėtė straipsnio turinį. Mat apie intravertų ir ekstravertų psichologiją šį sykį nebuvau planavęs rašyti. Pasirodo, reikia…

Anonimas2005-12-21 23:36

Sveikas, Petrai. Atsipr, kad as l. trumpai.

Tavo pirmoji paminetoji citata yra Dostojevskio. Paieskosiu Tau tiksliai.

Straipsnio dar neskaiciau, tik uzmeciau aki i pradzia ir pab. Kai perskaitysiu, pakomentuosiu. O su sirdies balsu tai patariu atsargiau, juk ten visko pilna (Mt 15, 19 ir kt. :)

Audrone

Petras2005-12-22 12:19

Taip, Audrone, širdies balso kartais reikia pasisaugoti dar labiau, negu sektos įtakos. Viskas priklauso nuo to, kas jos centre - žmonių plepalai ar kažkas kita. Bet apie tai - toliau…

Josa2005-12-28 12:37

Evangelija yra ne mokymas. Evangelija - tai geroji naujiena. Ji skirta ne pati sau ir ne tiems kas ją neša, bet tiems, kas yra prislėgti, pavargę ir nuliūdę. Evangelijoje parašyta, kad ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams.

Čia norėčiau grįžti prie Petro aprašyto "nebrandaus požiūrio". Mano nuomone, tai labai sveikas ir autentiškas požiūris. Man jis patinka. Tai yra tiesa ir jeigu kas nors ieško Evangelijoje gilumos, tai tegu prisimena savo vakarykštę dieną. Jei tai per sunku - tai tegu pasižiūri ką jis veikia dabar ir ką tai turi bendro su Evangelija. O tai kaip tai pavadinti - ekstravertiška ar intravertiška - man nesvarbu.

Geros dienos visiems.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras