BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Du būdai paneigti mokytoją

- Ir kaip tu gali tikėti išsigalvotu asmeniu? Remtis žmogumi, kurio niekadada nebuvo? - stebisi internautas. - Ir dar vadini mokslu! Koks gali būti mokslas, jeigu nebuvo mokytojo?

Aišku, tai logiška. Nebuvo tėvo - nėra ir sūnaus. Negimė išradėjas - kaip gali būti išradimas?

Bet jeigu yra išradimas? Vadinasi, buvo ir išradėjas? Iš kažkus atsirado mokslas - yra ir mokytojas?

Į tuos klausimus mano oponentas atsakyti negali ir nė nėsiruošia. Netrukus paaiškėja - jis paprasčiausiai TIKI. Jis tiki, kad nebuvo tokio žmogaus, ir baigta.

Yra kita didelė grupė žmonių, kurie irgi neigia šį žmogų, tik kitokiu būdu. Jie susikūrė ir patikėjo legenda, kad tai buvo visai ne žmogus, o dievažmogis. Antikos pasaulyje dievažmogiai buvo įprastas reikalas, mat graikų dievai mėgo gulinėti su žemės moterimis ir joms daryti vaikus. O šis dievažmogis, pasirodo, gimė dar keistesniu ir nenatūralesniu būdu, nei kitos fantastinės būtybės - jo motina buvo apsėklinta kažkaip be gulinėjimo. Be to, kai vėliau legenda dar buvo pagražinta, paaiškėjo, kad ir pati dievažmogio motina gimė be lytinio akto.

- Ir kaip tu gali tikėti šitokia pasaka? - stebisi skeptikas. - Kaip tu gali sakyti, kad egzistavo tokia būtybė?

Noriu paaiškinti, kad pasaka netikiu, bet jis nesiklauso. Žmogus paprasčiausiai tiki, kad aš tikiu dievažmogiu ir stebuklingu apsėklinimu.

O kaip dar?

Ar negalėjo būti kaip nors kitaip? Ar neglėjo kažkada gyventi žmogus, kaip ir visi kiti žmonės gimęs iš tėvo ir motinos - taip, kaip sukurta paties Kūrėjo, nesvarbu, ar tu jį laikysi Gamta, ar Dievu, ar kokiu Vėžliu, ant kurio viskas laikosi?..

Ar negalėjo jis paprasčiausiai užaugti, kaip užauga visi kiti vaikai, tik būti gabesnis, nes juk būna labai gabių vaikų? Augti ir matyti neteisybę bei neapykantą, kuri valdo pasaulį? Veidmainystę, kuri dengia šito pasaulio religijos gėdą?.. O jeigu žmogus sąžiningas ir mylintis skriaudžiamuosius? Ar jis negalėjo išeiti iš namų ir pradėti skleisti visai kitokį gyvenimo mokslą?

Ir jeigu tas žmogus kalbėjo apie religiją kaip apie veidmainystę ir kaip apie žmogaus engimo būdą?.. Kas čia keisto, jeigu kunigai pasipiktino ir įskundė valdžiai, o valdžia už religijos ardymą nubaudė maištininką pačia baisiausia tų laikų bausme? Kur jūs matėte, kad valdžia leistų ardyti religiją - savo patį tvirčiausią ramstį?

- Bet ne, - sako dievažmogio kūrėjai. - Tu pikžodžiauji! Kaip tu galį Dievą laikyti paprasčiausiu žmogumi?

Jais remiasi skeptikai. Jie sako:

- Dabar matai? Jis dievažmogis! Kaip dievažmogis gali gyventi žemėje ir mokyti žmones? Kaip tu gali tikėti tokia pasaka?

Tai va, abu kraštutiniai tikėjimai paneigia realiai gyvenusį žmogų ir jo labai išmintingą mokymą. Vieni žmogų paverčia pasakų heroju, o jo sakytus žodžius naudoja kaip foną magiškiems ritualams, kiti žmogų nurašo kartu su visa apie jį sukurtą legenda.

O įdomiausia, kad abu tikėjimai, įskaitant ir ateistinį, veda į mistiką.

Aš klausiu dar kartą: iš kur tada mokslas, jeigu nebuvo žmogaus mokytojo?

Kas sugalvojo būdą gyventi iš meilės o ne iš neapykantis? Kas ragino kreiptis tiesiai į Dievą, o ne į kunigus ar kitus tarpininkus? Ir kas paskleidė gerą naujieną, kad žmonės - Dievo vaikai, o ne atmatos? Kas šito mokė?

Ak taip, kažkokia dvasia!..

Įtariu, tai gali būti ta pati dvasia, kuri apsėklino moterį be lytinio akto.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (31)

deimantukas2009-11-02 11:02

Teisingai. Jei atsirado mokymas, vadinasi buvo ir mokytojas. Aš tikiu tuo mokymu ir man jis labai patinka. Ir tikiu,kad buvo to mokymo pradininkas. Paprastas žmogus-gal, kaip aš, gal,kaip tu, Petrai, kaip daugelis iš mūsų šiuo metu gyvenančių žemėje. Tiesiog jis pamatė ir išgirdo daug skriaudų ir neteisybės. Ir nuėjo padėti. Padėti nuskriaustiems gyviesiems. Ir jokios čia mistikos. Galvoju apie jį tiesiogiai ir man visai nereik kažkur ir kažkokiom dienom eiti,kad kažkas man leistų ar uždraustų su juo susitikti.
Kas dėl dvasių….? Būna. Esu jas pajautęs. Kartais ir pamatau. Ypač vėlų vakarą, kai einu iš garažo namo, kai būna tamsu ir būnu labai pavargęs nuo darbo. Ir dar kai būnu labai piktas. Ir dar, kai ko nors nekenčiu. Tada aš susitinku su šmėklom. Bet iš patyrimo žinau, kad jos netikros, nes jos yra manyje,o ne aplink. Išsimiegu, protas prasiblaivo ir vėl kuo puikiausiai matau ir girdžiu. O ir dvasiu nebėra.

deimantukas2009-11-02 11:16

Žmogus negali gimti, kaip daržovė- kažkaip apsėklinant(nesu agronomas).Kiek žinau, visi vaikai gimsta lytinio akto būdu, kuris yra Dievo dovana ir didelis malonumas. Matau jėzų, kaip žmogų, todėl manau, kad jis irgi gimė šiuo paprastu, visiems žmonėms, o ne kažkokioms antgamtinėms būtybėms(apie kurias tik skaičiau pasakose) būdingu būdu. Kaip galima tikėti kažkokiom nesąmonėm, kad žmogus gimsta be lytinio akto???
Žinoma, jei tuo pradėčiau tikėti, tai ko gero tikėčiau, kad ir jėzus buvo kažkoks antgamtiškas, o tada ir jo darbai būtų antgamtiški ir neprieinami paprastam žmogui, o kadangi aš esu žmogus, tai kuriems galams man tos pasakos. Aš jau didelis berniukas.

Petras2009-11-02 11:26

Didelė bedievybė nuo tavęs, Deimantuk, dvelkia. Tu turi tikėti ne mokymu, bet mokytojo gimimu be lytinio akto. Juk lytinis aktas - tai toks baisus, tikriausiai paties velnio išrastas dalykas, kad jo baidosi ne tik kunigai ir vienuoliai, bet ir kiti šventieji žmonės. Ir koks tau reikalas, ko mokė tas mokytojas? Apie tai tegu žino tie, kurie baigė specialius teologijos mokslus, o tavo pareiga pagarbiai tarti kai kuriuos žodžiu, laiku atsiklaupti, persižegnoti ir susimokėti už šv. mišias. Štai kada būsi tikras krikščionis, kaip sako ganytojai, Jėzaus sekėjas.

deimantukas2009-11-02 11:32

Kuriems galams man tie žaidimai bažnyčioje? Ten juk tik ritualai. Jei tiesiogiai jaučiu Jėzaus mokymą, kam man tuos ritualus atlikinėt? Aš renkuosi tikrą gyvenimą ir džiaugsmą juo, o ne apeiginį. Gaila laiko tokioms nesąmonėms.

Petras2009-11-02 11:51

Štai kur didžioji nuodėmė, vedanti tave nuo motinos bažnyčios - tu tiki mokymu, o ne ritualais. Šlovinimo ritualai ir magiški eksperimentai su duona ir vandeniu - štai kur krikščionybės esmė. Tu - ne krikščionis. Tokius kaip tu savo viešpatavimo metais gailestingoji bažnyčia smaigydavo ant kuolų arba suteikdavo malonę mirti nuo karšto alavo kur nors gerklėje ar kitoje nuodėmingo kūno
angoje.

deimantukas2009-11-02 15:12

Neprapulsiu aš be MOTINOS BAŽNYČIOS. Manau liks jai dar labai daug jos vaikų. Brrrrr-kuo toliau nuo tarpininkų.

Tvėrėjas2009-11-03 13:18

O jei Viskas jau egzistavo prieš tėvą ir savaime suprantama sūnų, mokytoją, mokinį? Kas jei Viskas neturi pradžios ir pabaigos o yra vientisa laiko, kuris yra niekaip neapskaitomas, atkarpoje evoliucionuojanti Visuma?

Petras2009-11-03 16:12

Taip. Tvėrėjau, aš irgi labai panašiai suvokiu Visumą, ją dar vadinu Kūrėju. Bet visa tai niekaip negali sutapti su vienu konkrečiu žmogumi, gyvenusiu prieš 2000 metų. Gyvenimo mokytojas yra vienas dalykas, mūsų mėginimai suvokti Visumą - tai jau kas kita.

Religingi žmonės Visumos dažniausiai nė nemėgina suvokti - jų žvilgsnis užstringa ties labai konkrečiais daiktais (stabais, fetišais) ir asmenimis. Jiems ir Dievas yra vienas iš mūsų, tik didelis viršininkas, visų valstybių ir įmonių Bosas. Kaip rašo daugelio tautų legendos, jis ir atrodo kaip mes visi. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą - prisimeni tai? Štai kodėl kažkada gyvenusio pranašo ir mokytojo istoriją buvo taip lengva paversti mitu, o patį herojų - sudievinti.

Dabar reabilituoti Jėzų kaip žmogų yra neįmanoma - jis laikomas fantastine būtybe, o ne realiu žmogumi, skleidusiu labai konkretų mokytmą. Beje, apie tą mokymą paprastai niekas nieko nežino - jo pasakyti žodžiai stabmeldyklose naudojami tik kaip emocingas magiškų ritualų fonas.

Tvėrėjas2009-11-03 21:22

Su fantastinėm būtybėm kaip ir viskas aišku. Tik kaip tada sužinoti, kiek tiesos apie Kūrėją ir Sūnų didžiojoje knygoje - Biblijoje? Juk ją per kelis šimtmečius rašė ir tobulino, pritaikant konkrečiam laikmečiui paprasti žmogėnai. Ar negalėjo Biblijos turinys su visais jos veikėjais tapti pasaka (aišku ne be juodaskvernių įsikišimo), skirta nemąstančioms masėms valdyti, konkrečios grupės asmeniniams interesams tenkinti, fantazijai audrinti?
…ir jei Biblija rašyta Dievo įkvėpimu, o žmogus sukurtas pagal Dievo (biblijinio)paveikslą, kyla rimtų abejonių del pastarojo tobulybės…pakvipo kažkuo baisiai netobula ir primityvumu…
Jėzaus gyvenimo pasaka - visai patrauklus rašinys formuojant asmeniui žmogiškąsias vertybęs ar kliaujantis sprendžiant gyvenimo klausimus (išskyrus tas vietas, prieštaraujančias realiam aplinkos suvokimui, remiantis ne tikėjimu o Mokslu (Žinojimu ir tyrinėjimu atrandant, ne įtikėjus paskaičius kažkieno seniai sukurtą rašinį) ir jo paaiškinimais(lakstymas vandens paviršium, duonos dauginimas iki begalybės, medicininiai fokusai, medžio nudžiovinimas iš pasiutimo, kad nėr abalių…). Be to yra stebėtinai labai daug panašumų, (ką ten daug, tiesiog marios) su senųjų religijų, gyvavusių dar gerokai anksčiau iki Biblijos sukūrimo ir pačio Jėzaus gimimo ir gyvavimo faktais - graikų, senovės egipto, indų ir kt. t. y. paimti faktai iš kitų religjų ir adaptuoti Jėzaus atveju). Koks tų rašinių (Biblijos ir evangelijų) tikslas? Gal amžinas grupės fanatikų sąmokslas, siekiant užvaldyti žmogaus prigimtinę mąstymo, pasirinkimo laisvę? Žmonės juk yra egoistai - pirmiausia galvoja apie save, tik po to apie kitą (natūrali evoliucijos pasekmė)… Buriantis į grupę tikėtina lengviau pasirūpinti savimi ir lengviau valdyti (būdai beprotiškai įvairūs) pavienius individus siekiant gerovės sau ir žadant gyvenimą ateityje (čia manau apie bažnyčios organizaciją, nors to paties Jėzaus retorikoje apstu daug žadančių pažadų Tėvo vardu neaiškaus artumo ateityje, raginant atsisakyti viskas ką turi čia ir dabar, pasikliaujant tik aklu tikėjimu ir atsidavimu dėl vieno tikslo būti apvaldytam)… Gal todėl taip sunkiai juda reikalai su reabilitacija?..

Tvėrėjas2009-11-04 08:41

Žmonijos vystymosi istorijoje matyti, kad žmogus nežinau sąmoningai ar ne visada nori sukurti už save tobulesnį, pranašesnį prototipą. Ar nebus taip kad mokytojas sukurtas pačių mokinių …žmonėms reikia lyderio, kelrodės žvaigždės? Ar tai būtu Jėzus, ar Supermenas, Betmenas (visi kovojo už teisybę, gėrį, tvarką, gynė mažutėlius skriaudžiamus)…

Petras2009-11-04 10:18

Taip, Tvėrėjau, žinoma. Šiandien ir kai kurie tikėjimo profesionalai (bažnytininkai) sutinka, kad Biblija - tai pasakų, legendų, poemų, gal ir tikrų istorijų rinkinys. Tai labai vertingos knygos, nes jose užfiksuota, kaip žmogus suvokė ir jautė pasaulį, galima sekti, kaip keitėsi tas suvokimas. Aišku, ten yra sukaupta ir labai daug išminties (Mokytojo knyga, Psalmynas, erotinė Giesmių giesmė). Bet pasaka - ne melas, naiviais fantastiniais vaizdinias žmogus iškloja savo sielos turinį. Tai jau seniai suvokė psichoanalitikai, piešiniais ir fantazavimais naudojasi ir kiti psichologai, kai nori pažinti žmogaus slaptąjį vidų.

Nėra jokios abejonės, kad ir Jėzus tapo legendų herojumi. Istorijos apie jį ilgą laiką keliavo iš lūpų į lūpas, o tokiu būdu sklindantys kūriniai turi savybę gražėti ir tobulėti. Jie tampa mūsų lūkesčių ir vilčių išsipildymu. Kaip tu sakai, žmonės susikūrė tobulybę Mokytoją. Aš tuo irgi nei kiek neabejoju. Beje, bažnyčios profesionalų redeguotos evangelijos, kaip paaiškėjo praeitame amžiuje - ne vienintelė Jėzaus gyvenimo versija. Kitas versijas galingieji krikšionys buvo paslėpę ir sunaikinę - jų likučiai išliko tik per stebuklą.

Bet jeigu norime susigaudyti tarp fantazijų ir realybės, turime pirmiausia atskirti du dalykus. Tai istorijos apie mokytoją ir pats mokymas.

Pačios istorijos, kaip abu sutariame, yra masių kūrinys, jį šiek tiek redagavo tikėjimo profesionalai. Legendinis Jėzus, be jokios abejonės, - tai masių išsvajotasis Idealas.

O kaip su mokymu? Jeigu susikoncentruosime ties moralinėmis normomis, kurias mėgino diegti mokytojas, pamatysieme, kad tai absoliučiai naujas dalykas, jis prištarauja ir šių laikų vyraujančioms normoms, nekalbant apie anuos laikus. Kaip masės gali sukurti naują dalyką, apie kurį nieko nežino ir kuriam netgi nepritaria? Jeigu šiandien atidžiau pažvelgsime į bet kurios bažnyčios mokymą, tai pamatysime, kad jis absoliučiai priešingas mokytojo mokymui. Argi religijos funkcionieriai galėjo kurti nuostatas, nukreiptas prieš religiją ir juos pačius? Argi godžios, pavydžios, neapykantos ir nerimo kamuojamos masės galėjo kurti altruizmo, meilės, pacifizmo vaizdinius?

Nerūpestingas žmogus - tai ir šiais laikais visuotinai smerkiamas blogiukas, o kaip tik nesirūpinti rytojumui, gyventi šia diena mokė mokytojas. Tokiam mokymui masės iki šiol atkakliai priešinasi. Kartais atlieku nedidelius eksperimentus - imu ir pacituoju ką nors iš Jėzaus mokymo, bet nesakau, kad tai evangelijos citata. Reakcija visada būna vienareikšmiška - žmonės ima juoktis, o kartais pasipiktina. Beje, labiausiai įsiunta uolys krikščionys.

Tai va, fantastinis Jėzus yra krikščionių kūrinys, bet Jėzaus mokymas neturi nieko bendro su krikšionybe, jis yra absoliučiai priešingas krikščionybei. Išvada - jis negalėjo būti sukurtas prietaringos minios, tai iš tiesų naujo ir originalaus mąstymo produktas, kelis tūkstančius metų aplenkęs istoriją.

Dabar žmogus yra atsidūręs tarp tų dviejų prieštaringų dalykų - jis gali rinktis arba fantastinius tauzalus apie legendinį Jėzų, arba realaus Jėzaus moralinį mokymą, kuris absoliučiai priešingas religiniams plepalams. Štai klodėl religingi žmonės pasirenka pasakas ir nieko nenori žinoti apie Jėzaus mokymą. Viena ir kita yra nesuderinama. Dar nesutikau nė vieno katalikų davatkos, kurį domintų evangelija. Jie turi tą knygą, laiko šventa, gal meldžiasi jai, bet… “Kada nors paskaitysiu”, - taip paprastai sako. Atviresni prisipažįsta: “Labai sunku suprasti”.

Taip, protas negali priimti tiesų, kurios prieštarauja jo nuostatoms. Kaip jis gali suprati “Nesirūpink rytojumi”, jeigu laikopsi visuotinės nuostatos “Negyvenk šia diena”? Kaip jis supras “Išvis neprisiekite”, jeigu priesaiką laiko šventu dalyku? Kaip jis sutiks su mokymu melstis ne “sinagogose ir gatvių kampuose”, bet užsidarius savam kambarėlyje, jeigu katekizmas liepia: “bažnyčią lankyk”?..

Aš jau seniai pasirinkau mokymą, ir tai neišvengiamai veda į konfliktą su krikščionybe. Nežiūrint į tai, kad pats esu kilęs iš prietaringų katalikų, aš jau išbandžiau ne vieną Jėzaus pasiūlytą dalyką ir labai daug laimėjau. Galima sakyti, aš laimėjau antrą gyvenimą, kai krikščionybė man galėjo duoti tik kančios ir mirties kultą. Bet tai - asmeninis kelias, tai kelias ne pro didžiuosius bažnyčios vartus, kurie veda tikrą pragarą, turiu galvoje - kančią.

Dabar vis daugiau žmnių vaduojasi iš bažnytininkų hipnozės, mokslu paremtas pasaulio pažinimas palengva išstumia naivius religinius prietarus. Aš manau, ateis laikas, ir žmonės senoje suplėkusių stabų ir išaugtų sutanų krūvoje tarp nuraštytų bažnytinių knygų aptiks tūkstančius metų slėptą antireliginį Jėzaus mokymą.

deimantukas2009-11-04 10:28

Ačiū.

Tvėrėjas2009-11-05 09:06

Dar kartą įtikinai Petrai :)

Apokalypsis2009-11-18 04:57

Tai kad krikščionybė nesikerta su mokymu. Katalikybė ir kitos sektos/religijos kertasi.

Petras2009-11-18 08:53

Nežinau, ką tu, Apokalipsiau, vadini krikščionybe. Aš krikščionybe laikau romėnų imperijos religiją, dar vadinamą Romos katalikais, iš kurios vėliau išsirito daugybė kitų giminingų religijų, vadinamų protestantiškomis. To paties lizdo paukščiai irgi yra paukščiai. Jie visi mėgsta tupėti ant kryžiaus - archaiško saulės simbolio.

Apokalypsis2009-11-18 11:55

Taip ir supratau. Aš tokią klaidą taip pat dariau, kol Nepradėjau plačiau domėtis.
Pats žodis krikščionis lietuvių kalboje šiek tiek sudarkytas, turėtų būti “krisčionis”, nes šitas terminas nusako sekimą Kristumi. O ne krikštą, kaip kai kas gali sieti šiuos žodžius (Biblijoje, originale krikštas yra “baptizo”, todėl tokios etimologijos su lietuvių kalba, kaip kas mano, nėra).
Tai aš Romos katalikus taip ir vadinu katalikais, jie nėra krikščionys. Kaip ir stačiatikiai ar kitos sektos/religijos “kildinančios”save iš Biblijos, t.y. teigiančios, kad remiasi Biblijos mokymu.

Kas dėl kryžiaus tai čia simbolis dar iš Senovės Babilono religijos paimtas - nuo ten ir prasidėjo visokios katalikybės, etc., juk ne tik kryžius vienija šitas religijas. O man vienas stačiatikis bandė įrodyti (net nežinau ar taip galima vadinti tiesiog teigimą, be argumentų), kad Kristus mirė ant kryžiaus, kad “mes turėtume jo kančios simbolį”. Absurdas, Biblijoje vartojamas žodis visai nereiškia kryžiaus (pliuso formos), o kaip tik reiškia “stulpas”, t.y. tiesus

Petras2009-11-18 13:19

Iš tiesų nebedarau klaidos. Krikščionybė - visuotinai žinomas terminas, jis reiškia labai žiaurią religiją, apie kurią abu kalbame. Šita religija, krikščionybė, neturi nieko bendro su Jėzaus mokymu, sekimu Jėzumi. Kažkada save laikiau krikčionimi, turėdamas omenyje, kad mokausi iš savo Mokytojo ir mėginu jį sekti, bet tai sukėlė painiavą - mane visi palaikė romėnų religijos šalininku. Dabar tos klaidos nebedarau. Jėzaus mokymo nebepainioju su Jėzaus priešų religija.

Žinoma, apmaudu, kad nėra kokio vieno žodžio ar termono, kuris nusakytų Jėzaus mokymu paremtą pasaulėžiūrą ar Jėzaus šalininkus. Belieka sakyti: Jėzaus mokymas, Jėzaus mokiniai.

Sakyčiau, nuo krikčionių reliigijos krito kruvinas šešėlis ir ant paties Jėzaus. Išgirdę Jėzaus vardą, žmonės pagalvoja apie krikščionių dievažmogį, įsteigusį inkviziciją ir skelbusį šventuoius karus.

Apokalypsis2009-11-18 15:00

Tai kad toji religija specialiai juodina tikėjimą, religija visuomet jam pavydi, nes jis gyvas.
Nejau suradau tikintį žmogų? Tai atrodo tarsi neįmanoma šiais laikais. Kaip kad sakoma, “ar beras Jėzus tikėjimą grįžęs”, na čia necituoju, o perfrazuoju, nes tiksliai neatsimenu.
Jums leidus, norėčiau daugiau pašnekėti apie tikėjimą. Nenoriu ir nemėgstu kabinėtis, tai iš karto atsiprašau, jei kartais taip pasirodytų, mano rašymo stilius kiek keistokas ir kitaip nepavyksta.
O kodėl Jums nepatinka būti supainiotam su katalikais? Iš perskaitytų tekstų supratau, kad kartu su jais vistiek dalyvaujate religinėse apeigose, švenčiate šventes. Tai pagal pačius katalikus Jūs tikrai toks esate, nes katalikų bažnyčia turi tokią dogmą, ką dabar laikyti kataliku ir į jų sąrašus įeina tie, kurie bent jau švenčia didžiąsias šventes, o jei dar apsilanko bažnyčioje, ar užperka mišias už mirusius tai jau katalikų katalikas…

Aš iš šio teksto nelabai suprantu koks Jūsų požiūris į Jėzų? Kiek teko domėtis, žmonės rimtai studijuojantys Bibliją Jį gali suvokti arijoniškai - kaip pirmąjį kūrinį, angelų viršininką, bet ne Dievą (Jehovos liudytojai) trejybės Biblijoje iš viso nėra, todėl niekaip negaliu suprasti protestantų, matyt jiems buvo patogu pasilengvinti buvimą bažnyčioje, nesižegnoti ir panašiai, tačiau tikrą reformą jie patingėjo padaryti. Tai iš esmės jie nesiskiria nuo katalikų.
Gal Jūs norėjote įvardinti Jį, kaip Dievą atėjusį kūne išpildyti įstatymo, tik aš to neišskaičiau. Nes viendievystės slėpinį gana sunku atskleisti, kai jau apie 1600 metų formaliai įvesta trejybė, tiesiog kad ir kaip formuluotum vistiek sunku išaiškinti ką turi omenyje tiems, kurie pasikliauja labiau ne savo galva, o atkritusia dvasininkija.
Nežinau ar rišliai suformulavau mintis, tikiuosi supratote mano klausimą.

Petras2009-11-18 16:15

Suformulavai tiksliai.
Aš nenoriu būti painiojamas nei su katalikais, nei su inkviziocija, nei su žydšaudiais, nei su homoseksualais, tarkime. Į savo sąrašus mane galėjo įrašyti ne tik katalikai, bet ir piderai, bet ar aš nuo to tapau pideru? Bene man svarbu, kokią dogmą susikūrė Vatikano valdininkai arba Maputu genties žyniai?
Jokiuos magiškuose ritualuose nedalyvauju, įskaitant ir religinius. Kažkada tarp krikščionių, įskaitant katalikus (jie - irgi krikščionys) mėginau ieškoti bendraminčių, kol pamačiau, kad jų Jėzus - išsigalvotas dievažmogis, o jo mokslas - tai tik magiškų apeigų skaitiniai emociniam fonui sukurti. Niekada su jais nebuvau bendramintis - aš tik ieškojau medaus geduto statinėje. Dabar nebeieškau.
Jėzus man - realus Mokytojas, kurio mokslas atmestas, bet suprantamas žmogui. Suprantamas tik tada, kai`išpilamas lauk iš taurės užburtas vynas, o užburtieji plotkeliai nuleidžiami su unitazo vandeniu.
Dabar aš liudiju, kad Jėzaus mokymas - galinga dydanti jėga, tai šansas atgimti, tai naujo gyvenimo dovana. AStgimti - tai ne atlikti magišką ritualą su vandeniu, tai pakeisti gyvenseną ir tapti kitu žmogumi, sveiku nuo religinių prietarų.

Apokalypsis2009-11-18 16:44

Gerai, aš matau, iš Jūsų minčių bei jų dėstymo, kad Jūs stengietės gyventi pagal Šventąjį Raštą. Pastebėjau nemažai gerų minčių, kurios rodo Jūsų rimtumą ir mokėjimą naudotis galva. Tikiuosi nevarginu klausimais, čia matyt dėl to, kad tikrai stebėtinas reiškinys surasti tikinčių žmonių ir taip reiškiasi mano entuziazmas.
Paskutinėje žinutėje aprašyta situacija (su bendraminčių ieškojimu) man tikrai gerai pažįstama ir dėkui, tai padėjo gauti atsakymą į mano nepilnai formuluotą klausimą.
Skaitysiu Jūsų blogą, jį verta skaityti jau vien dėlto, kad praėjote namažą gyvenimo kelią ir turite daug patirties, kurią sugebate pateikti įdomiai ir informatyviai. Taigi, dar kartą noriu pasakyti, kad mano toks priekabus, tarsi kritiškas ar skeptiškas stilius - gali varginti. Jei neturite laiko, tai pasistengsiu Jūsų nevarginti įvairiais klausimais. Bet jeigu neįkyrėsiu, ar Jus domina diskusija religiniais bei tikėjimo klausimais būtų malonu padiskutuoti. Mane labai domina Biblija, tai pagrindinis dalykas , kuriuo šiuo metu domiuosi ir nemanau, kad kada nustosiu, jei tik sugebėsiu mąstyti.
Jeigu neturite laiko pašnekesiams, tai galiu susilaikyti nuo komentavimo tada. Žinau kad su manimi yra ganėtinai sudėtinga bendrauti todėl jau įsitaisiau įprotį perspėjinėti būsimus ar esamus pašnekovus.

Petras2009-11-18 17:51

Apokalipsiau, manęs nevargina bendravimas, o tavo tonas man neatrodo įkyrus, bent kol kas.

Į mane kreipėsi nemažai religingų žmonių ir turėjo labai nusivilti. Taip atsitinka todėl, kad Jėzaus vardas žmonėse laikomas religiniu simboliu - jį tariantis žmogus būtinai palaikomas religingu. Kad žmonėms daugiau netektų patirti apmaudo, iškart jiems pranešu, kad neturiu nieko bendro su jokia religija, tuo labiau - su didžiausiais mano Mokytojo priešais krikščionimis, todėl nesileidžiu į jokius religinius svaičiojimus: man visai nesvarbu, ar Jėzus buvo vienatinis Kalėdų senelio sūnus, ar vyresnysis Snieguolės brolis, ar jo daugiavaikė motina kažkokiu būdu išsaugojo nekaltybės plėvelę, ar neišsaugojo… Man įdomu pats mokymas, o ne kliedesiai apie Mokytoją.

Mano liudijimai turi pagrindinį tikslą: aš noriu parodyti,. kad tai gyvas mokymas, kad gelbsti ėjimas paskui Mokytoją, o ne šlakstymasis užburtu vandeniu, užkalbėtų plotkelių rijimas, buratžodžių bubenimas ir kiti magiški magiški ritualai. Aš galiu kalbėti apie tai, ką patyriau ir kaip tai įvyko, taip pat - apie prietarų beprotybę. Manau, vis tai rasi šioje svetainėje.

Apokalypsis2009-11-18 18:34

Mane tai labai nervina religijos, ypač dabar, kai turiu tikėjimą (anksčiau mane būtų buvę galima pavadinti “deistu”, nors tada tiesiog stengiausi nesikišti į religijas ar “kažkokius svetimus, nelogiškus tikėjimus”, žinojau sau kad Dievas yra, tačiau maniau kad kur nors kitur, sukūręs ir palikęs savo kūrinį autonomijai, nesikišantis į kūrinijos reikalus).
Taigi, dabar tenka ir daugiau susidurti su jomis, kai tyrinėju Bibliją. Taigi ir ima erzinti.

Labai geras tikslas, aš taip pat noriu gyventi pagal Dievo žodį ir skelbti Amžinąją Evangeliją, bet kol kas nelabai turiu kompetensijos, tik šiek tiek peršneku su draugais prie progos. Dabar daugiau vykdau informacijos rinkimą, tobulinimąsi, jei tai galima šitaip pavadinti. Kitaip sakant ugdau savo tikėjimą pažinimu.

Petras2009-11-18 19:16

Aš jau esu išmokęs skaitydamas Bibliją skirti pasakas, legendas, mitus nuo galimai tikrų dalykų, nebeprievartauju savęs tikėti, kad minia iš tiesų pavalgė duonos rieke arba žmogus išgyveno žuvies pilve (kokios žuvies?) tris paras ir išliko gyvas… Kai tuos dalykus pradėjau skirti ir į pasakas žiūrėti kaip į pasakas, o į gyvenimo mokymą - kaip į mokymą, religinės fantazijos nustojo mane erzinti.

Beje,. visas Šventasis raštas negali manęs mokyti - aš tikrai nesimokysiu žudyti kitatikių (įskaitant kitatikių vaikus ir gyvulius), nepritarsiu tautų genocidui ir kitiems dalykams, kurių moko Senasis Testamentas. Nematau reikalo iš Kunigų knygos mokytis aukojimo apeigų… Visa tai - žiaurios praeities šelėliai, žmonijos dvasinio augimo istorija, kūdikystės ligos. Taigi aš nesiruošiu gyventi pagal visą Raštą, nes tai neįmanoma ir būtų pati tikriausia beprotybė.

Štai tokiu būdu skiriu Šventojo Rašto tikrus dalykus nuo pasakaičių, ir jos manęs nei painioja, nei erzina. Tikėjimas be pažinimo - kliedesys ir nieko daugiau.

Apokalypsis2009-11-18 20:24

Tai aišku, kad ceremonialinis įstatymas panaikintas, nes žydams buvo duotas toks įstatymas, kuris nurodė į Kristų, tačiau jie tai suprato viską tiesiogiai ir kūniškai. Kad tokių klaidų niekas nedarytų (o tikrai daug kas mėgsta daryti), tai yra parašyta Hebrajams - kas yra tikras žydas (apipjaustytas dvasioje) ir kad įstatymas teisumo nesuteikia. Teisumas gaunamas grynai malonės dėka, per Kristų.

Tačiau pats Kristus sakė: “Aš atėjau įstatymo ne panaikinti, o įvykdyti”[Mt.5:17] bei ” iš įstatymo nebus panaikinta nei viena jota” (kituose vertimuose - raidė, arba “nei vienas brūkšnelis”) Mt.5:18
Taigi, juokingi tie, kurie sako, jog Kristus panaikino 10 Dievo įsakymų.
Tiesa, pateptiesiems, kuriems įstatymas įrašomas į širdis turi būti lengviau perprasti ir vykdyti Dievo valią.
Kaip kad Dievas yra liepęs būti šventiems, nes ir jis yra šventas. O jis save išreiškė per moralinį įstatymą - dekalogą.
Kristus fariziejams ir Rašto aiškintojams atėjo paskelbti jų siauraprotiškumo ir parodyti į dvasinę dekalogo pusę [Mt.5:27,28]. Ir kūniškiems žydams, maniusiems jog gali įsigyti teisumą per ceremonialinį įsakymą atverti akis. O jie vistiek nieko nenorėjo suprasti ir taip Dievas nusprendė sau išsirinkti dvasinį izraelį iš visų tautų, taip suprantamas tas palyginimas su vynmedžiu, kuris laiku nedavė vaisių.
1 Petro laiške neblogai rašo apie Kristų 1 Pet.2:6-10 - “(…)Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta(…)”

Na bet matyt nieko naujo Jums nepasakiau. Tiesiog jei jau skaitai Senajį Testamentą, Jėzus yra raktas atrakinantis tas paslaptis.
Hebrajam 10 skyriuje rašo, kad įstatymas tėra būsimųjų gėrybių šešėlis, o ne pats dalykų vaizdas.
Taip kad kai kas nors pasako, kad Dievas žmogų sukūrė pagal savo atvaizdą ir ima svarstyti ar juodaodis ar koks gi galėjo būti Dievas (o gal hermafroditas, juk “sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį”) , o nepagalvoja, kad Dievas davė žmogui protą, galimybę įsigyti išminties ir moralę pagal save. Biblija juk nurodo, kad “Dievas yra visur esanti dvasia”, tai apie kokį materialų žmogaus panašumą galima kalbėti, niekaip nesuprantu.

Mane piktina religijų siauraprotiškumas, tik tiek. Ir dar žlugusios dvasininkijos bjaurumas, kaip nusakyta Mt.23:13 - “Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate nei trokštančių į ją patekti neleidžiate”.

Gerai, tikrai reikia apsiraminti. Aš dabar noriu perskaityti senesnius įrašus, o ne kurpti pamokslus…

Petras2009-11-18 22:11

Žinau tą pasakaitę, kaip Dievas per vieną savaitę padirbo pasaulį, o žmogų nulipdė pagal savo nuotrauką. Šiandien tai skamba naivokai ir rodo senovės žmonių labai ribotą pasaulio supratimą. Beje, religinį supratimą. Toje pasakoje yra teigiamas vienas esminis dalykas: pažinimas vedąs į nuodėmę ir atskiriąs žmogų nuo Dievo. Tam tikra prasme tai teisinga: pažinimas išsklaido religinę miglą, fantastinės būtybės, iskaitant ir žmogaus protipipą - Dievą, paaiškėja buvus tik pasaka. O kas gelbsti, jei pažinimas veda į pražūtį? Gelbsti tik aklas tikėjimas (be pažinimo). Tai religinis požiūris. Juo remiasi absoliučiai visos religijos.

Jeigu apie pažinomo žalą rašoma pačioje Biblijos pradžioje, vadinasi, tuo metu jau kovėsi tarp savęs du požiūriai į pasaulį - tai religinis, paremtas fantazijomis ir aklu tikėjimu, bei mokslinis, paremtas pažinimu. Pažinimas be fantazijos neturėtų sparnų, o fantazija be pažinimo - tai kliedesys. Bet įdomu tai, kad religija jau nuo Biblijos laikų kovojo su pažinimu, niekino jį. Vadinasi, mokslinis požiūris į pasaulį atsirado ne Švietimo epchoje, kai žmonija pažabojo įsisiautėjusią krikščionybę, bet gerokai anksčiau, tik buvo kvailinamas religinėmis pasakomis ir naikinamas šventosios inkvizicijos staklėmis.

Dėl įstatymo. Taip, aš irgi girdėjau, kad susirinkę bažnytininkai kažkurias Įstatymo vietas panaikino, kai kurių - ne, bet manęs teologiniai jų išvedžiojimai nelabai domina. Kaip ir visokie “kuniškumo” bei “dvasiškumo” terminai, kaip ir visa Platono filosofija, tapusi teologiniu krikščionybės pagrindu. Deja, daug Platono filosofijos prikišta ir į Jėzaus lūpas, ypač - dvasiškių rašytoje Jono evangelijoje, o Paulius kartais kalba kaip tikras platonininkas. Man sunku patikėti, kad Jėzus iš tiesų būtų skleidęs pagonišką Platono filosofiją apie “dvasiškuosius” ir “kūniškuosius” pradus. Žydai neskaidė pasaulio į dvasią ir materiją, žmogaus - į kūną ir sielą, o Jėzus neniekino žmogaus kūno, jis gydė visą žmogų, nedalydamas jo į “nuodėmingą” kūną ir “šventą” sielą. Visa tai ima ryškėti tik vėlesniuose platoniškos pakraipos Pauliaus laiškuose.

Visa tai, žinoma, bažnytinės apnašos, klaidinantys suktų Dievo tarpininkų vingiai.

Apokalypsis2009-11-18 23:22

Aš tai nelabai galiu suprasti, kodėl vienas vietas bažnyčia galėjo sudarkyti o kitų ne? Man tikėjimas neleidžia teigti, kad iš Biblijos išsirinksiu tai kas man patinka. O gal netgi labiau mano maksimalistiškas būdas. Kad arba viskas arba nieko. Kažkaip nesuprantu, kodėl Dievas būdamas visagalis negalėjo apsaugoti savo pačio žodžio nuo erezijų. O viduramžiais, kai vyko visuotinis tikinčiųjų naikinimas ir Bibliją tegalėjo skaityti tik aukščiausio rango dvasininkai, jos visai nesunaikino. Žinau istorinį faktą, kad biblijas tikrai atiminėjo ir buvo tokie valdensai, kurie mokėsi atskiras Biblijos knygas atmintinai (kad atėmus nebūtų toks didelis praradimas), taip pat perrašinėjo ir platino, kiek buvo įmanoma, net vertė į kitas kalbas. Tuo metu Biblija tikrai buvo prie išnykimo, tačiau dabar netgi dar yra išlikę rankraščių originalo kalba. Kodėl gi popiežius turėdamas absoliučią pasaulietinę ir religinę valdžią nesunaikino Švento rašto visam laikui ir vietoj jo nepakišo savo Biblijos? Mormonai netgi nieko nenaikindami pasirašė savo Bibliją ir apsimeta, kad yra krikščionys…
Ką pastebėjau Biblijoje, tai kad neišsiversi be kokio ne lietuviško varianto, nes jau šitą tikrai sugebėjo pagadint. Žinoma geriausia būtų moketi originalo kalbas, bet bent jau palyginus Kavaliausko vertimą su anglišku King James ar rusišku sinodaliniu galima išsiaiškinti kai kuriuos niuansus.

Žydai turėjo ir kūno ir sielos koncepcijas, tačiau jos ir šiuolaikinis, Babiloniškas sielos supratimas skiriasi kaip diena ir naktis. Siela buvo neatskiriama nuo kūno, labiausiai siejama su krauju (vartojama kaip sinonimai) ir vadinama gyvybės alsavimu. Senajame Testamente pilna pasakymų, kad visi keliauja į bendrą žmonijos kapą - Šeolą. O Babilonas turėjo tokį mokymą, kad siela nemiršta, gali klajoti (jei mirė smurtine mirtimi) arba pakliūti į baisų pomirtinį pasaulį, kur gyvena įvairios pabaisos (man tai primena tam tikras šiuolaikines religijas), todėl babiloniečiai nepaprastai bijojo mirties.
Beje apie mirtingą sielą skaičiau taip pat ir katalikų leidinyje (žinoma jis senas ir vidinio naudojimo) ir ją parašęs kunigas nekreipia dėmesio į savo turimas žinias ir laiko mišias už mirusius. Juk tai turbūt pagrindinės bažnyčios įplaukos.

O kaip kitaip galima suprasti Kristaus mokymus apie dekalogą, kur jis išdėsto grynai dvasinius aspektus ir išplečia kūnišką jų taikymą? Neatsimenu kurioje vietoje, bet turėtum žinoti, Kristus aiškina, kad nekęsdamas savo brolio jau žudai. O taip pat ta vieta apie svetimavimą širdyje.
Kristus juk ne šiaip sau nusižemino iki žmonių lygio - kad išaiškintų tai, ko jokie pranašai nesugebėjo, parodytų kaip reikia laikytis įstatymo ir pats jį įvykdytų - ko būtent ir nesugebėjo paprastas žmogus. Tik įvykdydamas visą įstatymą Jis galėjo Panaikinti nuodėmės įstatymą.

Jono evangelija rašyta dvasiškių? Juk būtent Jonas daugiausiai kalba apie viendievystę, o dvasininkai nuo 325 metų įsivedė dvejybę, o po to ir trejybę…

Petras2009-11-19 10:08

Žiūriu, tu įklimpęs į teologinius bruzgynus ir labai sunkiai iš jų kapstysiesi, nes pats apie save sakai: “Mano tikėjimas neleidžia…” Tu nori pažinti šitą pasakų ir legendų rinkinį, vadovaudamasis tikėjimu, o ne pažinimu?

Man teologiniai svaičiojimai apie “kūniškumą” ir “dvasiškumą” nieko gyvenime nedavė - tik painiojo supratimą apie vientisą pasaulį, vieną kūrėją ir jo tobulą kūrybą. Aklu tikėjimu paremtas suvokimas rūšiuoja Dievo kūrybą į “gerą” ir “blogą”, netgi žmogaus kūną padalijo į “švarius” ir “nešvarius” organus. Toks supratimas labai pavojingas žmogaus asmenybei ir jo psichinei sveikatai.

Aš visa tai išmečiau į unitazą, kaip ir užburtus komunijos plotkelius. Tikrasis pažinimas prasidėjo po to, kai supratau: Biblija - tai ne Dievo rašytas kūrinys apie žmones, tai žmonių rašytas kūrinys apie Dievą, apie tai, kaip jie įsivaizdavo savo didžiausią viršininką. Kitaip sakant, tai kultūros produktas, ir daugybėje Biblijos knygų išliko daugybė kultūrinių sluoksnių, tarsi kokioje upės slėnio atodangoje. Tai vertingas dalykas, leidžiantis suprasti, kaip žmonija ėjo link Jėzaus - link naujo supratimo, iki kurio iki šiol taipir nepriėjo. Sutrukdė krikščionybė - buvo žengtas didelis žingsnis atgal.

Evangelijų analizė prasidėjo po to, kai supratau, kad visa Jėzaus istorija buvo bažnyčios klastojama, cenzūruojama ir, žinoma, redaguojama. Bet jai nepavyko paslėpti tiesos - juk žmonės pagaliau atrado ir kitų evangelijos versijų - tų, kurias bažnyčia norėjo sunaikinti.

Nežinau visų motyvų, kodėl bažnyčia naikino Bibliją ir kodėl ji sukūrė tik savo evangelijos versiją, bet neperrašė viso Testamento (kaip tavo minimi Mormonai). Svarbiausias motyvas naikinti Raštą, manau, buvo tai, kad jis draudžia stabmeldystę ir politeizmą - pagrindinius krikščionybės ramsčius. Taigi bažnyčia susikūrė evangelijos nuosavą versiją, o Senąjį Testamentą mėgino sunaikinti - tai labai logiška, žiūrint iš jos pozicijų. Aš ne istorikas, ir man užtenka žinoti, kad krikščionių bažnyčia - tamsos karalija, melo duobė. Todėl niekuo, ką sako bažnyčia, aš negaliu remtis ir naudotis savo gyvenime.

Daugiausia man davė vientiso, nuolatos kuriamo ir todėl kintančio pasaulio suvokimas, kuris visas - vieno Kūrėjo rankose. Dievas nėra uždarytas kur nors stabmeldykloje arba ilipdytas į kunigo užburtą plotkelį, tai visas pasaulis yra Dievuje. Žiūrint iš tokio taško, religija su visais savo stabais, fetišais ir magiškais ritualais netenka jokios prasmės, o pasakos atsiduria pasakų vietoje. Ir toks suvokimas nei kiek neprieštarauja moksliniam pažinimui, tie du dalykai - tikėjimas vientiso pasaulio kuriančiąja jėga ir pažinimas - nesipjauna kaip šuo su kate, man nereikia atmesti pažinimo, kaip tai darė senovės tautos ir užrašė savo sufantazuotuose “pasaulio sukūrimo” psakose. Tokias naivias pasakaites šiandien laikyti istoriniu faktu - pyktis su sveiku protu ir klimpti į ligą.

Apokalypsis2009-11-19 13:26

Aš neapriboju savęs tokiu pasakymu, tiesiog nėra kaip kitaip išsireikšti. Minėjau, kad man tiesiog nesuvokiamas dalykas, kad Biblija - visiškai prieštaraujanti katalikų mokymui - galėjo būti redaguota kad sušvelnintų tikinčiųjų požiūrį į religijas. Biblija turi taurės, indo simbolį - religijos jį pasiima ir pripildo savo klaidžiamokslių, kuriais apgirtina žmones taip, kad jie netgi neatsiverčia to, kas laikoma autoritetu. O netgi kai atsiverčia, tuomet religijos duoda atsakyma, kad Biblija ne visa vertinga ir parodyta vieta nėra tiesiogiai suprantama ir iš viso nereikšminga. Ir deja žmonės patiki ne savo galva, o kunigėlio autoritetu (kas gi jis toks, tik vargšas pasaulietis, o kunigėlis baigė teologijos mokslus - toks pagrindinis šitos nesąmonės argumentas). Dėl tokių dalykų reikia išmenyti ir šiek tiek teologijos. Ar bandėte kada nors kalbėtis su kunigu tomis temomis, kurias aprašote čia? Jie yra neblogai apmokyti meluoti ir atsirastų nemažai tokių, kurie išjuoktų jūsų įsitikinimus naudodami tą pačią Bibliją. Tam jie ir yra apmokyti, negalima išsigalvoti, kad į seminarijas sustoję vien iškrypėliai, kurie ten nieko visiškai neveikia. Tarp krūvos nenormalių (retas normalus žmogus susitaiko su celibatu) pasitaiko ir vienas kitas protingas, tikintis. Tai jo patikėjimas melu ir geras apmokymas gali padaryti nepataisomą žalą. Kaip ten Mato: “Jūs keliaujate jūra ir sausuma, kad laimėtumėte vieną naujatikį, o kai toks atsiranda, jūs padarote iš jo pragaro vaiką, dvigubai blogesnį už jus pačius” nusakoma padėtis kas nutinka su sąmoningais žmonėmis, patekusiais į tą irštvą.

Aš skaitau Bibliją ir suvokiu ją racionaliu, loginiu mąstymu (koks nors ateistas pasipiktintų šiuo sakiniu, sakytų, kad logika ir “pasakos” nesuderinama). Tos “pasakaitės” kaip, žinoma, galima pavadinti, daugumoje yra simboliai, metaforos (kurios žinoma, ne beprasmės). Jų reikšmes ir tyrinėju, kad geriau matyčiau kas buvo norėta pasakyti.
Taigi ir nesakau, kad pažinimas pjaunasi su tikėjimu, sakau kad pažinimu ugdomas tikėjimas (čia juk kaip simbiozė, o ne prieštaravimasi tarp šių dviejų dalykų).

Dar senesniuse straipsniuose (kiek kol kas perskaičiau) suradau nagrinėtų panašių temų. Tai buvo pasakyta, kad žmogus yra tobulas. Tai šito teiginio niekaip negaliu užskaityti, kaip logiško. Visas pasaulis ir žmonija iš karto paneigia tokį teiginį.
Aš žodį “tobulas” galiu taikyti tik Dievui, kūriniams niekad nepriskirčiau šio žodžio. Jie tegali būti sąlyginai tobuli.

Petras2009-11-19 19:18

Na štai, pagaliau aišku, su kuo turiu reikalą.
Dvi mūsų sielos akys: fantazija ir pažinimimas, religija ir mokslas, teologija ir religijotyra.
Puiku, kai fantazija pekelia meną ant savo sparnų, absurdiška, kai fantazija ima pretenduoti į tiesą.
Fantazija pati savęs pažinti negali, mokslas negali įvertinti pats savęs.
Religijai pažinti yra mokslinis metodas - religijotyra, jos prigimtis priešinga teologijai arba ateizmui. Teologija bei ateizmas paremti išankstiniu “žinojimu”, kad šitaip yra arba šitaip nėra, religijortyra, būdama mokslo sritis, neturi išankstinių “tiesų”.
Teologija turi užduotį pagrįsti tai, kas “ir taip yra žinoma”, todėl pažinimui jos išvedžiojimai niekuo padėti negali - jie gali būti tik pažinimo objektas, o ne priemonė.
Nemanyk, kad nebuvau sisidūręs su kunigais. Buvau, ir ne sykį. Turiu tave nuvilti - tie tikėjimo profesionalai, su kuriais bendravau, pasirodė gana žemo išprusimo žmonės, argumentuotai diskutuoti jie nemoka (kam sakykloje argumetai - bene davatka su kunigėliu ginčysis?), apie kultūros lygį geriau patylėti. Anksčiau mano svetainėje galėjo rašyti visi ir bet ką, bet buvau priverstas įsivesti filtrą. Kaip tu manai - kodėl? Kokios profesijos vyrukai čia labiausiai spjaudėsi, užgauliuodami ne tik mane, bet ir kitus komentatorius?..
Beje, su tikėjimo profesionalais esu bendravęs ir artimesnėje aplinkoje. Buvau pritrenktas, sužinojęs apie jų “kvalifikacioją” - tai viso labo ritualų meistrai! Manau, ir mikštesnio proto žmogus nesunkiai išmoks daryti magišką kryžiaus ženklą ir pabubenti mintinai išmoktas frazes.
Esu skaitęs kažkuriame bažnytininkų puslapyje apie tokią problemą - girdi, dvasininkai ne visada būna pasirengę atlaikyti pasaulio “iššūkius” ir atremti pasaulėjančių intelektualų argumentus. Aš manyčiau, kad dėl to kalti ne kunigai ir ne teologijos profesoriai, bet pati teologija - išvesta į argumentų lauką, ji akimirksiu sprogsta kaip muilo burbulas. Lieka tik aklas tikėjimas - o kas daugiau?
O didžiasusias teologijos paradoksas yra tai, kad vienais žodžiais ji tarsi aukštindama Kūrėją ir jo kūrybą, visu kitu savo turiniu niekina Kūrėją, žemindama jo kūrybą, jo kūrinius vadindama “netobulais”.
Kadangi tokiai Dievo vertintojų ekipai priklausai ir tu, aš laukiu, kad tu pats sukurtumei ką nors tobulesnio už Dievo kūrinį. Ne būtinai - žmogų, kurį ką tik išbrokavai kaip netopbulai padarytą, man užteks ir ko nors paprastesnio, tarkime, blusos arba utėlės, galų gale, man užteks tavo žinutės, kad tu sukūrei bent vieną pačią primityviausią ląstelę.
Taigi dabar laukiu žinutės apie tavo sukurtą ląstelę, ir mūsų diskusija nepajudės iš vietos, kol to nepraneši. Jeigu to negali, patariu nesivarginti ir nieko daugiau nerašyti - dabar aš neskaitysiu jokios tavo žinios, išskyrus pranešimką apie tavo tobulesnį kūrinį.
Ate, Apokalipsiau! Tu pasilik su savo bažnyčia, aš lieku su savo Kūrėju.

Vladas2010-10-30 08:58

Gerb. Petras, nors ir ne šventas, bet jo samprotavimuose glūdi labai daug tiesos. Daug tiesos yra ir Biblijoje, tik tikintis žmogus, skaitydamas Jobo, Išminties, Siracido, Ekleziasto knygas, užsimekia prieš tas vietas ir todėl priima “aklo tikėjimo” aureolę. Kodėl? Viską diktuoja biologinis instinktas - BŪTI. Religija - tai fantastinė kovos už BŪVĮ forma.
Kristus negali nepatraukti žmogaus savo giliu humanizmu - jautrumu pažeminantiems ir
nuskriaustiesiems, pasisakymu prieš turtuolius ir engėjus, savo nusistatymu prieš grubius, kvailus judaizmo įsakus, savo didžiuoju meilės (netgi priešams) įsakymu. Tačiau jausdamas savo pranašumą prieš rabinus, jis troško būti “INRI”, tuo sueidamas į konfliktą su jais. Vis tik jis buvo gilus mistikas, įtikėjęs savo “aš” nuostabiu, stebuklingu unikalumu. Jo mokyme
labai ryški jo paties arogancija, ir net jo paties nusižeminimas (plaunant mokinių kojas)
tebuvo jam “kelias į išaukštinimą”. Kiekvienas medalis turi dvi puses. Viešpatavimo idėja
yra nesuderinama su humanizmu. Čia glūdi Kristaus mokymo paradoksalumas.

Petras2010-10-30 10:07

Taip, Vladai, jeigu nagrinėsime šį keturiose imperatoriaus Konstantino patvirtintose evangelijose aprašytą personažą, jame rasime nemažai paradoksų ir prieštaravimų. Vertinant griežtai, tai buvo susimovęs pranašas: jis juk žadėjo sugrįžti dar jį mačiusiųjų kartoje, o tų kartų praėjo jau devynios galybės… Susimovęs pranašas - tai jau realaus žmogaus personažas, nors legendos perdirbo jį į dievažmogį.

Reikia neišleisti iš akių ir tokio fakto, kad tos legendos buvo surinktos ir sutvarkytos Romos imperijos kunigų - oficialios imperatoriaus patvirtintos religijos pareigūnų. Kitos Jėzaus gyvenimo versijos, kaip dabar žinome, valstybinės bažnyčios buvo sunaikintos, ir tik per stebuklą išliko jų trupiniai. Ko gero, tais laikais po žydų kraštą klajojo daug išsiilgtų mesijų ir mokytojų, ir juos kažkodėl apjungė vienas Jėzaus vardas. Reikia manyti, Jėzus buvo populiariausias mokytojas, ir jo vardu prikurta daug mokymų.

Mane žavi humaniškasis mokymas, legendinio Jėzaus mėginimai išvaduoti žmogų iš religijos pančių, o Biblijos dievą - kerštinga, žiaurų, pavydų pabaisą, pakeisti mylinčio ir atlaidaus tėvo paveikslu. Didžiausias paradoksas yra tai, kad iš tokio humaniško pacifistinio mokymo buvo sukurta pati karingiausia ir žiauriausia visų laikų religija - krikščionybė.

Matyt, religijos esmės neįmanoma pakeisti, to negali netgi legendomis tapusios asmenybės - jos paverčiamos dievažmogiais ir tampa naujų religijų baubais.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras