BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Depresijos link

Nedaug kas prisimena, kad šitas galiais kvepiantis raistas, kuris
dabar paprasčiausiai vadinamas durpynu, kažkada buvo Ežeralis. Dar
buvau vaikas, kai atvažiavo darbininkai, iškasė griovį, išleido
vandenį, ir liko ši kiminynė. Kažkada čia rinkdavom spanguoles, o dabar
tik vaivorai, gailiai ir šiek bruknių. Vaivorus kiti vadina
girtuokliais, nes mano, kad apgirsti nuo jų uogų. Iš tiesų apgirsti nuo
gailių kvapo. Karštą dieną, kai vėjas neįpučia į šitas džiungles, ilgai
būti tokiam kvapų debesy pavojinga - ima skaudėti galvą.
Mergos
sakydavo, kad joms galva taip susisuka, taip viskas susipainioja, kad
jos paklysta ir nežino, kur esančios. Bet tai netiesa. Daug sykių
uosčiau gailius ir mėginau paklysti raiste - neišeidavo. Buvo per toli
matyti. O rugiuose ir be gailių kvapo paklysti - kelių akimirkų darbas.
Nubėgi į vidurį, užsimerki, sukiesi aplink, sukiesi, kol nuvirsti. Tada
atsikeli, nusprendi, kur čia tavo namai, kur miškas, kur kas, ir mėgini
išeiti kur nors, tarkim, prie didžiojo ąžuolo. Išeini prie ąžuolo, o jo
nebėra, jis dingęs kažkur, vietoj ąžuolo stovi nematyta geltona troba,
kažkokia didžiulė ilga daržinė ir tvartas, kažkokie nepažįstami žmonės
vaikšto po kiemą… Prieini arčiau, žiūri - ogi tavo namai, tavo tėvas ir
tavo mama vaikšto po kiemą!
Ar nepuikus atradimas?
Dabar to
neberasi. Dabar ir raiste galėtum paklysti, jis šitiek prižėlė beržų ir
krūmų, o jei išeitum prie savo namų, jame nesutiktum nei tėvo, nei
mamos, nei brolio. Mama gyvena kitur, tėvo ir brolio seniai nebėra, o
mano vaikai didesni, nei aš tada laksčiau po rugius.
Tačiau liko kažkas, net nežinau - kas!
Nebėra
Gyvatkalnio, per krūmus ir medžius nebematyti kalvelės, bet eini ir
žinai, jauti, kad po kojom Gyvatkalnis, ta vieta, kur ganydavom
gyvulius. Čia visada šviesdavo saulė, būdavo šilta, o dabar nuo žemės
kyla sunkus drėgnas kvapas, kažkokia slogi vieta po karklais ir
alksniais. Už jos turėtų būti Juziūnės troba, taip, Juziūnės troba
turėtų būti šalia Pušympelkes, išlįsiu iš šito džiunglyno ir iškart
prieš akis - Juziūnės namelis. O gal ir ji dar gyva, vaikšto sukumpusi?
Bet ne, ji seniai mirusi…
Ir trobos kažkodėl nėra - tik nušienautas kalnas ir keli vieniši medžiai. Negi paklydau?
Paeisiu
toliau mišku, išlįsiu prie Dominyko trobelės. Įdomu, kas jo sodyboj
gyvena? Atsimenu, toks keistas mažas medinis namukas, sodelis, kūdra
šalia, stori ąžuolai…
O Dieve, aš iš tiesų palydau!
Ąžuolai
panašūs į tuos, kurie augo prie Dominyko trobos, o kur pati troba? Kur
takas link jos? Kur tvartas, kur šulinys? Negi šita žalio vandens duobė
- tai Dominyko prūdas? Kelios obelys - tai Dominyko sodas? Kodėl jis
atrodė toks didelis?
Ne, čia visai ne ta vieta!
Verčiau eisiu namo - šis žaidimas per daug pavojingas ir susuka galvą.
Patvinusi
ir medžių privirtusi pelkė tikriausiai Purvė, o tas nevalytas miškelis
ko gero Zuikinė. Iš kur čia tiek drebulių, jeigu augdavo ąžuolai?
Bet
usnių prižėlusį lauką pažįstu - tai dobiliena. Kai nuveždavo kolūkio
šieną, mums čia leisdavo ganyti karves. O kieno tasai mažas geltonas
namas tarp medžių? Iš kur toks didelis beržas, klevas prie prūdo?
Kas
tas žmogus, kuris eina per kiemą, nešinas malkas? Tėvas ar brolis?
Tikriausiai tėvas, nes jis nuėjo į trobą, įjungė radiją, ir pasigirdo
“Amerikos balsas”. Užknis jis mane su tuo savo “balsu”! Iš pradžių -
“Amerikos balsas”, po to - “Vatikano radijas”, o galiausiai - “Laisvoji
Europa”. Valdžia jam neduoda klausytis, įjungia trukdžius, pro begalinį
cypesį bei ūžesį neįmanoma nieko suprasti, tada jis paleidžia radiją
visu balsu, ir pro valdžios sukeltą ermydelį vienas kitas žodis
prasprūsta.
O gal ir gerai, kad vėl visi susirinksim? Ta apyjaunė
moteris, kuri darže skina svogūnų laiškus - tai mano mama. Svogūnų
laiškai su agurkais, grietine ir rūkytais  lašiniais arba kumpiu -
mamos rankų stebuklas. O kas čia kvepia nuo kiemo virtuvės? Tai duona
kepa ant ajerų!
- Nesusidėk su jais, - sako kažkas, bet aš nenoriu klausyti.
Kieme
brolis taiso dviratį, bet manęs tarsi nemato. Jisai dar jaunas,
visiškai vaikas, o man visada atrodė toks didelis. Pažiūriu pro langą -
taip, iš tiesų troboje tėvas, jis guli ant savo lovos, radijas šaukia
visu balsu, o jis knarkia, tarsi norėdamas perrėkti. Ir kodėl jį šitaip
migina radijas? Nueičiau, išjungčiau, ir jis pašoktų tarsi įgeltas.
“Nesupranti - nesikišk!” - suriktų.
- Nesusidėk su jais, -
vėl sako kažkas, bet aš neklausau ir einu pasitikti mamos, kuri grįžta
iš daržo pilna sauja svogūnų laiškų. Štai ji pamato mane ir klausia:
- Ar nematei mano Petruko?
Sustoju netekęs žado. Juk aš ir esu jos Petrukas!
- Tikrai
nematei? - klausia ji vėl. - Išsivilko kažkur nuo pietų, bijau, kad
nebūtų įkritęs kur nors į durpynę, tai velnio vaikas, valkatauja ir
valkatauja. Untani, gal jis vėl numovė pas Albinuką?
- Gerai, lekiu, pažiūrėsiu, - sako Untanis, šoka ant dviračio ir tarškėdamas pasileidžia į pakalnę.
Kas čia vyksta? Kodėl jie nepažįsta manęs?
- Mama,
čia aš, - sakau mamai, prieinu artyn ir paliečiu ranką, jos ranka
šilta, bet tik vienas akimirksnis, ir jos nebėra, net krūpteliu, ji
išnyksta lyg šmėkla. Bet “Amerikos balsą” girdžiu, ir tėvo knarkimas
sklinda pro atvirą langą. Įeinu į vidų, ryžtingai išjungiu radiją,
tėvas apsiverčia ant kito šono, staiga pašoka, žiūri į mane išsigandęs,
jis mano metų, o gal ir jaunesnis, išsižioja kažką sakyti, bet išnyksta
tarsi miražas.
 Išbėgu į kiemą, norėčiau pašaukti brolį, bet
jis nuvažiavęs toli ir nebegirdi. Aš žinau - ir jis nebegrįš niekada.
Niekada, niekada tai nebegrįš!
- Ar nesakiau? - burba kažkas. -
Ar neperspėjau? Prasidedi su šitais, o jie kaipmat išsilaksto, tada
lieki vienas, namai ištuštėja, viskas tuščia aplink, kam tau šitas
tuščias pasaulis?
Ir tikrai - kam?
Kam tie negyvi namai, vieniši medžiai, paklydę debesys? Nesuprantamas man šitas pasaulis, svetimas, jis tuščias tarsi depresija.
- Palik juos, eime paskui mane, - įtikinėja kažkas.
Kodėl amžinai neklausau?..
Atsigulsiu verčiau ant žolės, pagulėsiu šiek tiek, tada atsikelsiu ir pasakysiu, kad buvo tik sapnas.

Rodyk draugams

Komentarai (8)

kielas2005-08-17 23:40

šiek tiek kraupu buvo skaityti…

ir tikrai, keistas gyvenimas - tarsi iš šalies… o tas balsas vis tyliai šnibžda: "sek paskui mane…" ir jis toks švelnus, malonus, o aplinkui tik sukas vaizdai - baisu… ir kur tas tikrasis gyvenimas? kas jį turi? kur jį dalina?..

Petras2005-08-18 11:33

Mokytojo paliepimas palikti savo artimiausius zmones ir eiti paskui ji mazkada man atrode ziaurus, o dabar vis aiskiau patiriu, kad tai - vienintelis budas gyventi savo gyvenima. Arba patrauksi paskui savo Mokytoja kartu su laiku, arba prisirisi prie artimiausiu zmoniu ir paliksi iklimpes praeityje kartu su smeklomis, moksliskai sakant, projekcijomis. Praeityje nera gyvybes, bet kartais ten traukia nueiti ir pasiimti, ko negavai, arba atiduoti, ko laiku neatidavei. Nezinau, gal tai irgi sprendimas.

Anonimas2005-08-18 12:50

Nera paprasta ir lengva atsiriboti nuo praeities… ji pasiveja ir primena.Protingiausia būtų atsiriboti nuo jos.Bet tai buvo mano gyvenimas, mano spalvos , mano išgyvenimai. Ir nors šiandien žiūri į tuos pačius vaizdus,pirmiausia ieškai panašumo su praeitimi. Ir tada arba nusiramini arba esi priblokštas. Nes -šiandien -čia -ir dabar-viskas vėl kitaip…

aralzero

Anonimas2005-08-18 12:55

Tokius isgyvenimus patyriau, kartais jie ir dabar sugrizta. Jeigu ne Petras, kazkada labai ziauriai mane mokes, buciau tebeklaidziojusi vaiduokliu pasaulyje. Kai mire tevai, likau kaip zirnis prie kelio, nesubrendusi, nelaiminga, vienisa. Tiesiog per anksti praradau namus, seima. Tevai man nepaliko nei brolio, nei sesers. Klimpau i kosmarus. Ypac jie ryskiai pradejo mane pancioti ne is karto po laidotuviu, o praejus keleriems metams. tevus, ju pamokymus pradejau sapnuoti beveik kas nakti. Diena ieskodavau kitokiu sasaju su tevais, arba savo kolegose ieskodavau tevu atitikmens. Buvau pradejusi net grauztis del kiekvienos smulkmenos: tevai man butu neleide to daryti, mama butu supykusi, o tetis tikrai nebutu pritares vienokiam ar kitokam mano sprendimui. Grauzatis, kaltes jausmas persekiodavo nuolat.

Kazkaip Petras pastebejo, kad as per daug miniu savo tevus. Pradejo mane aukleti, kad as gyvenu su vaiduokliais ir lavonais. Nesupratau, siurpau nuo tokiu jo pamokymu. Kaip taip apie mano tevus, juk jie mano vieninteliai.

Karta Petrui papasakojau savo sapna apie kapo duobe, kurioje as su siaubu uzspaudziau kazkokios mesos gabalus ir islipau is tos duobes ten, kur saule sviecia. Siurpu, brr. Taip issigandau to sapno, o Petras juokesi, pagaliau as vaduojuosi is tevu kapo duobes: nutraukiu su jais bambagysle.

Reikejo dar nemazai laiko, kad as suprasciau, del ko jis juokesi. Veliau labai palengvejo. Del to, kad as supratau, jog negaliu gyventi tevu gyvenimo prisirisusi prie ju kapu.

Petrai esu dekinga uz pamokymus. Tik negalvokit, kad as ji, ta sena kriena, garbinu kaip nors. Tiesiog esu jam dekinga, kad issilaisvinau. Kai atsigreziu atgal, siurpas suima pagalvojus, kas buvo.

Rita

Anonimas2005-08-18 12:59

Atsiprasau, pamirsau pasakyti, kad as per tuos savo sapnus ne ejau depresijos link, bet ja isitaisiau.

dar karta Rita

Anonimas2005-08-22 22:32

Labas Petrai,

cia Tavo kaimyne Neringa "Is apacios". Pasirodo Tu gyveni p.KLuso bute, name, kuriame mes gyvename jau 30 metu. Mano sesuo Audrone yra baisi Tavo rasiniu gerbeja. Mudvi kvieciame dabar Tave (arba Jus) ateiti i svecius. :))

Neringa

ir Audrone

P.S. Butu labai malonu jeigu ateitum rugpjucio 28 d. i Metodistu baznycios sventines pamaldas 17 val. (Lydos g.)

Petras2005-08-23 10:58

…savo rašinių gerbėjomis ir tikiu, kad ta pagarba kyla iš pagarbos mūsų bendram Draugui. Į svečius būtinai ateisiu, pas metodistus - irgi, nes man patinka visos kompanijos, kuriose sukiojasi ir mano Mokytojas. Bet kol kas esu atostogose, tai naudojuosi galimybe gyventi kaimo sodyboje, bendruomeniniuose mūsų giminės namuose, o Šiauliuose būnu retai. Bet juk sugrįšiu, ir būtinai susitiksim, metodistų kompanija man patinka - tai tokie maži žmogeliai, visai kaip aš…

septyni2005-09-02 17:01

kol užaugsiu šventai tikėsiu, kad pasaulis nėra tuščias.

jis sklidinas jausmų.

visokių.

beje, tikiuosi, kad tiek, kad pamanyčiau, kad pasaulis yuščias, niekada neužaugsiu :)

Rašyti komentarą

Tavo komentaras