BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Atsisakau tikėti

Aš ją norėjau nusivesti ant ledo.

- Storas, nelūš! - drąsinau.

- Aš žinau! - tvirtino ji.

- Žinai - tada einam!..

- Žinau, bet…

Ji stovėjo ant kranto. Kas tasai “bet”?

Paskui ji pamatė už trobos gulintį papuvusį kryžių.

- Kodėl čia laikai?

- Norėjau išrauti ir perkelti kitur. Baseinukui reikėjo vietos. Bet
apačia nulūžo, ir palikau čia. Vis neprisiruošiu supjaustyti malkoms.

- Jį sunaudosi malkoms?

- Taip, juk tai ąžuolas. Kad ir papuvęs, ugnis jo kaitri. Tą alavinį
niekuti reikės nusilupti ir išsilydyti. Juk, šiaip ar taip,
gabaliukas alavo.

- Gabaliukas alavo?

- Na, dar galima sakyti - stabas. Paprasčiausias stabukas, kurio baidosi prietaringi žmonės. Tai tas pats, kas ir šamano užburtas akmenukas ar kitas fetišas.

- Aš žinau, bet… - abejojo ji.

Pradėjau aiškintis, ką reiškia tas “bet”. Ji žino, bet… Yra kažkas šalia žinojimo.

Kas tai galėtų būti?

Aišku, tikėjimas. Ji žino, kad ledas storas, mato, kad einu juo ir nelūžtu, bet netiki savo pačios akimis. Ji tiki bailių  tėvų nuo vaikystės įkaltomis baimėmis, kad ledas būtinai turi lūžti. Žino, kad serijinės gamybos stabukas yra paprasčiasias niekas, bet giliai širdyje nešioja tėvų įkaltą tikėjimą, kad tas alavinis niekutis turi magiškų galių.

Man visada atrodė, kad žinojimas gali įveikti tikėjimą. Pasirodo - ne.

Žinojimas neišvaduoja.

Jeigu tikiu tėvų įkalta nesąmone, mano dalia beviltiška? Jeigu augau
pritaringų tėvų šeimoje, tai būtinai tikėsiu, kad šventinta žvakė
apsaugo nuo žaibo, juoda katė neša nelaimę, žegnonė apgina nuo tariamų vaiduoklių, o įskilęs veidrodis pranašauja mirtį? Negi mes tarsi kokie kompiuteriai iš savo tėvų permimam prietarus tarsi kokią programą ir patys jų nebegalim pakeisti?

Jeigu būtų taip ir niekaip kitaip, mūsų tėvai būtų meldęsi žalčiui, ąžuolui, perkūnui, ugniai… Bet pasaulis keičiasi, prietarai kinta, kai kurie išnyksta visai.

Vadinasi, galim atsisakyti savo tėvų kvailysčių ir baimių. Kaip sakė vienas Mokytojas, dėl naujo tikėjimo mes netgi turim atsisakyti savo tėvų ir brolių.

Kaip tai padaryti? Kaip likviduoti kvailą tikėjimą, kuris prieštarauja žinojimui?

Skaitydamas vieną kognityvinės psichologijos knygą neseniai aptikai įdomią mintį. Tėvai ir visa kultūrinė aplinka sudėjo į mūsų galvas tam tikras nuostatas, iš kurių vienos yra racionalios, o kitos - ne, kai kurios - akivaizdžiai beprotiškos.  Mes galim toliau tikėti jomis ir perduoti savo vaikams, bet galime atsisakyti tikėti.

O taip, atsisakyti tikėti! Kaip aš pats nepastebėjau?

Atsisakyti tikėti - tai kur kas daugiau, nei žinoti. Tai - valios aktas.

Daugeliu gerų ir kvailų dalykų mes tikim ne savo valia. Mes tikim, kad žemė apvali ir sukasi apie saulę, nors patys namų sąlygomis vargiai galėtume tai įrodyti. Mūsų proprotėviai kažkada tikėjo kitaip ir pasitelkę bažnyčią laužė kaulus tiems, kurie norėjo sužinoti daugiau. Bet žmonės kažkokiu būdu nugalėjo naivų tikėjimą.

Norėdami sužinoti tiesą, jie turėjo atsisakyti tikėti klaidingais dalykais. Skirtingai nei mes, Galilėjus ir Kopernikas turėjo sukaupti drąsą. Tai buvo valingas aktas.

Mes irgi galim sukaupti drąsą ir pasakyti: atsisakau
tikėti bažnyčios mokymu, kad Žemė - pasaulio centras, o visas kosmosas sukasi apie ją.

Atsisakau tikėti, kad ledas būtinai turi lūžti.
Jei ledas mano akyse atlaiko žmogų, atsisakau tikėti, kad jis dabar
lūžta. Atsisakai tikėti, kad lūžta ir tvirtas ledas.

Atsisakau tikėti, kad alavinis niekutis gali turėti magiškų galių. Atsisakau tikėti bet kokiais stabais.

Aišku, tas darbas nebus lengvas. Tėvai, mokytojai, visa kultūrinė aplinka daugelį metų mums kalė į galvas “paveldimas” nuostatas, jas įkalė taip giliai, kad ėmėm tikėti kažkaip automatiškai, nei kiek neabejodami. Daugeliu atvejų tai labai patogu. Man nereikia įrodinėti, kad žemė sukasi apie saulę - žinau tai tarsi “savaime”. Man “savaime suprantama”, kad reikia užsidirbti pragyvenimui, kad žiemai turiu pasiruošti malkų, kad už prekes turiu sumokėti, kad turiu pasisveikintui su kaimynu…

Tačiau vyresnieji sudėjo į galvas ir kitokių nuostatų. Be galo ilgai tikėjau, kad šventė - tai gėrimas, kad rūkymas - geras dalykas, kad storas - stiprus, kad turtingas - laimingas, kad religingas - dvasingas, kad tikintis - doras ir t.t.

Neužtenka žinoti, kad tai - netiesa. Dar reikia atsisakyti tikėti.

Mesti gerti man pavyko lengvai. Tikriausiai todėl, kad labai sąmoningai ir ryžtingai atsisakiau tai daryti. Kai man siūlydavo išgerti, aš ne išsisukinėdavau ir ne imituodavau gėrimą, bet atsisakydavau dalyvauti tame pavojingame žaidime. Po to vienu sykiu ryštingai atsisakiau rūkyti. Provokatoriai man vis pasiūlydavo, bet atsisakydavau. Kažkur pasąmonėje įsitaisęs kipšiukas irgi pasiūlydavo, bet atsakydavau ir jam.

Su visais kitais kvailais įpročiais man ėjo truputį sunkiau, nes juos
tikėjausi nugalėti “kažkaip savaime”. Tarsi savaime turėjo išnykti
religijos likučiai ir kiti paveldėti prietarai, tarkim, patriotizmas.
Man atrodė, kad žinojimas tarsi sieros rūgštis tyrėtų pats išdeginti iš
galvos nepagrįstas nuostatas. Neakcentavau sąmoningo atsisakymo, ir tai buvo klaida - ilgą laiką dar užsiliko tikėjimo absurdiškiausiais
dalykais, tokiais, kaip lietvių vienybė, inkvizicijos šventumas, penkis
vaikus pagimdžiusios Marijos nekaltybė, žydų klastingumas, tautos
atsakomybė ir panašiais.

Dabar suprantu: norėdamas kuo greičiau išgydyti vidinius prieštaravimus, turi sąmoningai atsisakyti tikėti viskuo, kas griauna žinojimą. Jeigu žinojimas buvo klaidingas - atsisakyk tikėti ir juo.

Jeigu tai būčiau daręs iškart, daugybė vidinių prieštaravimų ir abejonių būtų apleidę lengviau.

Neabejoju - mes visi turime šansą išsivaduoti iš idiotizmo. Jeigu augome krikščioniškoje šeimoje, mums nėra būtina tikėti, kad žydai kažkuo prastesni už mus, jeigu pasitaikė gimti dar ir tarp katalikų, mes neprivalome tikėti, kad automatiškai tapome katalikais, jeigu motina tikėjo vaškine žvake ar stebuklinga knyga, mums nėra būtina tikėti jos prietarais. Patriotų tėvų vaikai gali atsisakyti neapykantos kitoms tautoms, kaip ir alkoholikų vaikai gali atsispirti peršamam tikėjimui, jog alkoholis - gėris. Daugybė pavyzdžių liudija, kad tai - visai reali galimybė.

Dabar aš žinau aiškų ir paprastą kelią: tsisakau tikėti.

Atsisakau tikėti, kad švęsti reikia išgėrus. Aš juk žinau, kad blaiviam šventė didesnė. Atsiskau tikėti melu, kad neišgėrus neįmanoma atsipalaiduoti ir pasilinksminti.

Atsisakau tikėti, kad rūkymas - geras dalykas. Atsisakau tikėti melu, kad rūkymas nekenkia.

Atasisakau tikėti, kad sportas yra sveikata. Aš juk žinau, kad sportininkai žaloja savo sveikatą. Atsisakau tikėti melu, kad sveika žaloti sveikatą sporto varžybose.

Atsisakau tikėti, kad bažnyčia moko Evangelijos. Aš
juk žinau, kad bažnyčia moko dalykų, kuriuos uždraudė Evangelija.
Atsisakau tikėti melu, kad Jėzaus mokslo klastojimas yra Jėzaus sekimas.

Atsisakau tikėti, kad keturios evangelijos yra vienintelė Jėzaus gyvenimo versija. Aš juk žinau, kad dar atsirado Tomo ir Judo evangelijos. Atsisakau tikėti, kad melas yra tiesa arba tiesos slėpimas didina tiesą.

Atsisakau tikėti, kad turtas gali atnešti laimę. Aš juk žinau, kad pinigai sukelia nerimą. Atsisakau tikėti melu, kad neturtingas negali būti laimingas.

Atsisakau tikėti, kad reikia rūpintis ateitimi. Aš
juk žinau, kad rūpestis - tai tik emocija, o emocijos niekos nesukuria.
Atsisakau tikėti melu, kad privalau gyventi dėl ateities, kuri niekada
neateis.

Atsisakau tikėti…

Ir taip toliau, ir taip toliau. Sąrašas gali būti be galo ilgas. Iš kur jis bus trumpas, jei niekad nedarėm revizijos ir daugelį metų veikėm tarsi kokie kompiuteriai ar kavos automatai? Kažkas paspaudė mygtuką - kava be cukraus, paspaudė kitą mygtuką - kava su šventintu vandeniu.

Tu sakai: nenoriu daryti revizijos?

Nenori - tai nedaryk. Kas tave verčia? Baimė netekti baimių galių būti baisesnė už visas baimes.

Gyvenk savo baimėmis.

Bet nesakyk, kad negali. Dabar tu žinai ir apsisprendei pats.

Dabar tu atsakingas.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (11)

deimantukas2009-04-20 15:04

Labai geras straipsnis. Ačiū,Petrai.

balta varna2009-06-12 10:55

Įtikinai, Petrai. Paskui Tave eitų minios…:))

TVR2009-07-07 23:39

Ir kur buvau aš anksčiau kai šita užkrečianti (gerąją prasme) rašliava atsirado tinkle? Skaitau ir skaitau ir man tai patinka!

Remigijus2009-07-20 23:59

Patiko. Ypač – pabaiga: dabar tu atsakingas. Tikslus akcentas. Manyčiau, kad krikščionių religijos pagrindinė blogybė yra ta, kad žmogui neleidžia būti atsakingu SAU kiekviename žingsnyje. Apkalbėjai kaimyną, nuskriaudei silpnesnį, ar pavogei ką – mini į bažnyčia, klaupiesi ant kelių, sakai išpažintį ir kunigas duoda bausmę – sukalbėk 10 sveikmarijų, 20 tėvmūsų, ir atsakomybės jausmas nuslopinamas būk tai suteikiant dangišką palaimą. Ir vėl daryk tą patį apsisukęs, būk katalikas „in action“, „veiksme…. Visuotinos religinės doktrinos išvaduoja žmogų nuo asmeninės atsakomybės. Ta tema dar pridursiu vieną atmintin įkritusi dalyką… Kartą per vieną viktoriną buvo klausimas: „Kokioje šalyje kadais buvo neįmanoma sukurti detektyvo?“ Atsakymas: iki krikščioniškoje Skandinavijoje. Nes vikingų laikais niekas nebėgdavo nuo atsakomybės ir padaręs nusikaltimą nedelsiant prisipažindavo savo bendruomenėje, nes melas buvo smerktina blogybė. Todėl ir detektyvo kurti su to meto žmonėmis - neįmanoma.

Petras2009-07-21 09:43

Įdomus Remigijaus pateiktas faktas apie senovės skandinavų atsakomybę. Jeigu tai tiesa, išeitų, tie žmonės buvo laisvi.
Atsakomybę galime laikyti laisvės sinonimu. Vergas negali būti atsakingas už vergvaldį, kalinys - už kalėjimo tvarką. Jeigu žmogus neturėjo pasirinkimo, jis neteisiamas.
Štai kodėl romėnų krikščionybė neleidžia žmogui pasijusti atsakingu - kaip tu pavergsi atsakingą, t.y. laisvą žmogų?
Stebėjau, kaip krikščionių sektos, įskaitant katalikus, verbuoja į savo organizacijas alkoholikus ir narkomanus. Ideologija labai paprasta: atseit, žmogus laisvas būti negali. Jis priklausys arba nuo bažnyčios, arba nuo kvaišalų. Kadangi priklausomybė nuo alkoholio arba narkotikų daug pavojingesnė, apkvailintas žmogus dažnai renkasi priklausomybę nuo bažnyčios valdininkų.
Visų religijų pagrindinis tikslas - valdyti žmones (dažniausiai - per baimes ir fantazijas). Jos visos reikalauja absoliutaus paklusnumo vyreniesiems - “dvasiniams tėvams”, pastoriams, guru, žyniams ir kitiems “Dievo įgaliotiniams”. Kaip tai suderinsi su laisve, t.y. atsakomybe?

Remigijus2009-07-22 05:15

Sveiki. Na ir vėl neturiu Jums kažkokių esminių pastebėjimų. Visai neblogai suvedėte taškus. Kas liečia dėl mano minėto senovės skandinavų ne detektyvinio gyvenimo būdo, tai tas pasitvirtina skaitant skandinaviškas sagas, arba kad ir švedą Nilsą B. Kvastadą (Paranormalūs reiškiniai senojoje skandinavų literatūroje, Kaunas, 2000) . Šioje knygoje yra ištraukų iš sagų, o ir, apskritai, įdomi knyga. Tik gal nelabai sutikčiau, kad senovės baltų (o ir skandinavų) tikėjimas (pagal savo individo užvaldymo metodiką) buvo panašus į judėjų, krikščionių ar kitas dabar mums žinomas religijas. Tik vienas argumentas: baltai niekada nekariavo religinių karų. Tai yra, pradėdavo karo žygį, kad nukariautoms gentims primestų savo tikėjimą. Kitaip tariant, buvo pakantūs, tolerantiški kitokio tikėjimo žmonėms, ir tuo išsiskyrė iš visos tuometinės krikščioniškos Europos, kuri su kalavijais ir ugnimi plėtė globalistinės religijos plotus. Ypač kai pasižiūriu mokslininkų sudaryta trijų mus liečiančių religijų lentelę, ką kiekviena religija teigė esant gerai ir kas- blogai, tai priimtinesnis „pagoniškais“ variantas. Jo nuostatos, nuodėmių sąrašas yra išplaukęs iš natūralaus sąlyčio su gamta, su kasdiene aplinka, su bendruomenės, o ne besaikiais žynių poreikiais. Mūsiškiai iki ateinat krikščionis nepardavinėjo žemės, manė, kad tai yra ne jų, o Dievų, todėl išskirdavo visiems pagal poreikius: šeima pagausėdavo, gaudavo daugiau, jei šioje žemėje gentis nesutilpdavo, mesdavę burtus ir 25 nuošimčiai keldavo į užkariautas žemes, tapdavo naujakuriais. Bet ten savo baltiško tikėjimo irgi niekam nebrukdavo. O atėjus į mūsų kraštą judokrikščionims, žemė pradėjo tapti bažnyčios nuosavybė. Engė taip vietinius, kad net pats popiežius savo bulėje paprašė savo vietininkų Baltų žemėse sumažinti priespaudą. Visos mūsų dievybės gyvendavo harmonijoje; atnašaudavo ir geriems ir blogiems dievams: Perkūnui ir Patrimpui, Pikuliui (Pokliui) ir Vėlinui ir t.t.. Galėčiau daugiau rašyti, tačiau būkštauju, kad tai gali būti niekaip susieję su Kristaus liudijimais, todėl tai gali kaip nors žeisti jūsų įsitikinimus. Bet šiaip bažnyčios neignoruoju, žiūriu į tai, kaip į dalį mūsų istorijos paveldo, gerbiu, nes dauguma yra susitarę ją gerbti, o daugumos susitarimus, manau, privalome gerbti – ir visa tai man netrukdo jaustis laisvam, ypač kaip atidžiau pastudijuoji Bibliją ir pačios religijos ištakas.

Petras2009-07-22 08:00

Taip, tavo požiūris į pagonybę neprieštarauja istorijos faktams. Kiek esu uostęs religijotyros, pagonys apskritai neužsiima misionierivimu, t.y. neprimeta savo dievų kitiems. Pavyzdžiui, žemaičiai tikėjo, kad Perkūnas yra jų toks kaip ir nuosavas Dievas, tai kaip jį primes lietuviams, latviams ar rusams? Juk tu neprimesi kitam savo tėvo ar motinos…

Dėl mano įsitikinimų. Aš žaviuosi Jėzumi ir jo idėjomis, jomis ne tik tikiu - kai kurias esu išbandęs savo kailiu ir galiu liudytui, kad tai yra absoliuti išmintis. Taigi esu Jėzaus šalininkas, mokinys, gal net sekėjas, nors tai skamba pernelyg garsiai ir šiek tiek rėžia ausį. O Jėzus nebuvo religingas, jis vadavo žmones iš religijos, jiems kūrė mylinčio Dievo Tėvo, o ne baudžiančio Dievo Savininko vaizdinį, stengėsi juos paversti pasitikinčiais Dievo vaikais, o ne išsigandusiais Dievo belaisviais. Pagal jo mokymą, mes visi esame Dievo sūnūs ir dukros, kaip ir jis pats - Dievo Sūnus, t.y. mes visi esame broliai bei seserys ir negalime būti vienas kito vergai. Iš tio seka kiti postulatai, bet nenoriu plėstis - apie tai esu rašęs daugybę kartų.

Krikščionybė, bene pati žiauriausia pasaulio religija, yra paėmusi Jėzaus vardą, bet nieko bendro neturi su jo mokymu. Daugeliu atveju ji moko priešingai, nei mokė Jėzus. Apie tai esu rašęs savo straipsniuose “Nebe tas Jėzus”, “Visai kita Evangelija”, “Krikščionybės iliuzija” ir t.t.

Taigi tapatinti Jėzų su krikščionybe, o tuo pačiu su inkvizicija, šventaisiais grobikiškais karais, stabmeldyste, magija, žmonių išnaudojimu reikštų Jėzaus atminimo išniekinimą. Beje, krikščionys, formaliai garbinantys Jėzaus vardą ir stabą, kaip pamačiau, visiškai nieko nežino apie jo mokymą. Man tai buvo labai keista, kol pagaliau supratau, kaip tai atsitinka - evangelijas jie naudoja ritualams, o ne gyvenimui. Ritualo metu išgirsti žodiai pakutena emocijas ir sužadina fantazijas, bet nepaliečia mąstymo - šitie nuo gyvenimo atitrūkę fantastiniai vaizdiniai apie senmergę motiną, vaikštinėjimą vandens paviršiumi, stebuklingą žvaigždę visai netinka gyvenimui! Štai kodėl minios žiūri, bet nemato, girdi, bet nesupranta. O tai, ką daro dauguma, ne būtinai yra teisinga ir gerbtina. Jeigu taip būtų, mes ir toliau gyventume plokščioje žemėje, apie kurią specialiai uždėtu diskusu suktųsi saulė, mėnulis, žvaigždės. Žvaigždės, kurios taip ir būtų likusios mažos skylutės dangaus sferoje, jeigu kažkuris vienas žmogus, tarkime, Galiliejus, nebūtų pamatęs, kad religingos masės klysta.

Šiandien kiekvienas prieš akis turime alternatyvą - galime ir toliau savanoriškai tikėti masine beprotybe, galime apsispręsti ir pasirinkti tiesą. Supratę tai, mes daromės atsakingi, t.y. laisvi. Net jeigu renkamės religijos vergovę, mes pasidarome atsakingi už savo vergystę.

Paulius2009-10-04 23:32

Sveiki Petrai,
jūsų rašiniuose randu daug įdomių minčių, kurios sukosi mano galvoje, bet taip iki galo ir nebuvo aiškiai suformuluotos, tą padarė jūsų tekstai, tad dėkui, už tai, kad rašote. Taip pat manau, kad aš dar per jaunas suprasti viską, ką norite pasakyti, tad noriu paklausti, ką turėjote galvoje, sakydamas:

“Atsisakau tikėti, kad reikia rūpintis ateitimi. Aš
juk žinau, kad rūpestis - tai tik emocija, o emocijos niekos nesukuria.
Atsisakau tikėti melu, kad privalau gyventi dėl ateities, kuri niekada
neateis.”

Tai man nesuprantama. Kaip galima negalvoti apie savo ateitį? Gal rašėte apie tai?

Beje, manau, kad šioje vietoje esate neteisus:

“Atasisakau tikėti, kad sportas yra sveikata. Aš juk žinau, kad sportininkai žaloja savo sveikatą. Atsisakau tikėti melu, kad sveika žaloti sveikatą sporto varžybose.”

Nes sportas yra sveikata. Galėsiu paaiškinti plačiau jei bus įdomu.

Petras2009-10-05 10:03

Pauliau, galvojimas apie ateitį - tai nerimo būsena, o apie nerimą esu rašęs daug. Gaila, po BLOGO reformos subiro visi mano katalogai, ir aš pats dabar turiu ieškoti savo straipsnių viena arba kita tema. Štai keletą radau:
http://petras.blogas.lt/renkiesi-nerima-248.html
http://petras.blogas.lt/zmones-kuriu-niekur-nera-94.html
http://petras.blogas.lt/planuoti-ar-nerimauti-249.html\
http://petras.blogas.lt/rupesciu-peciaus-neikurensi-96.html
Pauliau, noriu dar sykį atkreipti tavo dėrmesį, kad straipsnyje “Atsisakau tikėti” rašau apie tikėjimus. Aš atsisakau tikėti, kad savo gyvenimą turiu paaukoti ateičiai, o tu gali neatsisakyti.
Tu gali ir toliau tikėti, kad sportas - sveikata. Sulauksi mano metų, gal suprasi, apie ką aš. Ačiū Dievui, sportavau nedaug, o štai keletas mano draugų sportavo rimčiau ir paskui savo vaikus perspėjo nedaryti jų klaidų. Bet jeigu tu tiki, kad traukyti sausgysles, laužyti kaulus ir mutuoti nuo hormonų bei narkotikų yra labai sveika, tikėk ir toliau. Aš tavo tikėjimų nežadu laužyti, su tikėjimais net nediskutuoju, nes tai beprasmiška. Kai žmogus ima gyventi tikėjimais (ne būtinai - religiniais), jie užblokuoja protą ir neleidžia priimti tikėjimus ardančios informacijos.
Štai kodėl nedaužau galvos į sieną ir neįtikinėju netikėti. Išsivaduoti iš žalingų tikėjimų žmogus gali tik pats, valios pastangomis atsisakydamas kuo nors tikėti. Kaip tik apie tai šis straipsnis.

Paulius2009-10-05 23:47

Jūsų mintys įdomios, kai rasiu laiko, būtinai perskaitysiu nurodytus straipsnius. Bet deja nustebino jūsų keistas užsipuolimas:

“Bet jeigu tu tiki, kad traukyti sausgysles, laužyti kaulus ir mutuoti nuo hormonų bei narkotikų yra labai sveika, tikėk ir toliau”

Kartais tenka gyvenime išgirsti išgalvotus kaltinimus savo atžvilgiu, bet iš jūsų to nesitikėjau. Supratau jūsų straipsnio mintį ir supratau, kad šis ginčas tarp mūsų kilo dėl mažyčio vienas kito nesupratimo (galėčiau paaiškinti plačiau). Tikiuosi, kad sekantį kartą išdėstęs savo nuomonę nebūsiu užsipultas.

Petras2009-10-06 09:39

Pauliau, kas tave užsipuolė? Ar su tavimi viskas gerai?
Aš tvirtinu, kad sportas - tai kaulų laužymas ir sausgyslių traukymas, tai mutacija nuo hormonų ir narkotikų. Jeigu šiuose žodžiuose išgirdai asmeninių kaltinimų, tau reikėtų rimčiau susirūpinti.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras