BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Aš ir ne aš

Kuris skaldysim malkas?

Visi laukė, kad pasakyčiau: “Aš”.

Neprisimenu tos dienos, kai pirmą sykį ištariau magišką “aš”. Keista, kad tas įvykis neišliko asmeninėje mano istorijoje. Juk tai buvo nepaprastas atradimas - pasirodo, mano pasaulis sudarytas iš dviejų dalių: viena dalis vadinasi “aš”, o kita - “ne aš”. Jeigu malkas skaldysiu aš, tai juk neskaldys kiti.

Kitų yra daugiau, todėl mums sakoma, kad “ne aš” yra didesnioji, svarbesnioji dalis, o “aš” -  tik didesniosios dalis ar net trupinys.  Kurį laiką ir aš taip sakydavau, bet vieną dieną pamačiau, kad meluoju pats sau. Kas iš to, jei laimėčiau visą pasaulį, visą “didesniąją”, “svarbesniąją” dalį, bet pražudyčiau save?

Dabar savo pasaulį matau kitaip. Savo dalis rikiuoju ne pagal didumą ir mažumą, bet pagal atstumą. Vienos mano pasaulio dalys, pavyzdžiui, mano rankos, kojos, ausys, širdis, užpakalis, yra arčiau, o kitos, tarkime, miškas, sodas, debesėlis virš lauko ir saulė yra gerokai toliau. Negalėčiau pasakyti, kuri dalis svarbesnė, o kuri ne tokia svarbi. Neliktų manęs - kam man tas miškas ir sodas, kam man visas likęs pasaulis su visais savo turtais? Nebūtų šitos žemės po mano kojomis, žemės negaubtų šiltas atmosferos patalas, vieną rytą nepatekėtų saulė - ar galėčiau išlikti aš?

Mano “aš” ir “ne aš” yra lyg kirvis ir kotas, lyg pliusas ir minusas, lyg vyras ir moteris.

Gaila, kad jie susipyksta.

Paprastai mano “aš” žiūri į savo antrąją dalį tarsi į svetimą. Miške gali gyventi vilkas, kuris surijo Raudonkepuraitę, palovyje gyvena vaiduoklis, kuris mane gąsdina. Teoriškai suprantu, kad vaiduoklis gyvena ne palovyje, kad jo kilmės šalis yra giliai manyje, bet kažkodėl patogiau savo baimę nukelti toliau - kur nors į palovį, į mišką, į svetimą šalį, primesti ją “grėsmingiems” svetimiems žmonėms, tarkime, vaikus medžiojantiems žydams arba musulmonams, kurie nė nežino, kad kažkur Žemaitijos vienkiemyje gyvena toks Petras ir jų kažkodėl bijo.

“Ne aš” yra grėsmingas dar ir dėl to, kad verčia daryti tai, ko mano “aš” visai nenorėtų. Atsimenu, kokia nuobodybė būdavo ruošti pamokas, rašyti pilną sąsiuvinio lapą kažkokių kvailų brūkšnelių ir raidžių. O tai, kas tikrai įdomu ir gera, pavyzdžiui, slidėmis lėkti nuo skardžio, važiuoti dviračiu be rankų, šaudyti iš lanko ar savadarbio šautuvėlio, čepsėti, persti, braidyti po purvą, keiktis, šokinėti iš medžių kiti žmonės kažkodėl drausdavo.

Ir dabar esu priverstas daryti daugelį nemalonių dalykų, pavyzdžiui, gražią saulėtą dieną murksoti kabinete ir šlifuoti beviltiškus tekstus, pirkti naują švarką, nors visai pakenčiamas senas, kartais netgi turiu eiti į nuobodų oficialų susitikimą  ir dar užsinerti sau ant kaklo idiotišką pailgą skudurą, kuris nei šildo, nei pridengia - tik smaugia.

Ko gero, dabar mano padėtis sunkesnė ir painesnė, nei buvo tada, kai viską mačiau aiškiau. Tada buvo aišku, kad rašyti kvailo diktanto nenoriu, bet piktas mokytojas verčia tai daryti, gražią saulėtą dieną jis laiko mane prismirdusioj klasėj ir neleidžia mėtyti lėktuvėlių. Dabar gražią saulėtą dieną lyg ir pats murksau kabinete, šalia nieko nėra, kas draustų mesti atsibodusį darbą, bet yra kažkas, kas laiko mane už rankos. Kas? Kur jis gyvena, jei nėra šalia?

Aha, kažkas svetimas įsitaisė į mano “aš” ir vadovauja iš vidaus! Kad tik nepradėtų krėsti kvailysčių…

Mūsų kaimynė turėjo įprotį kalbėtis viena ir ginčytis su savimi. Kai eidavo į namus pro mūsų trobą, mes jau nuo miško girdėdavom visokiausius riksmus, tarsi artėtų triukšmingų čigonų taboras.

- Tu, kūrva, dar pamatysi! - grasindavo viena mūsų kaimynės dalis. - Aš tau, sena karve, parodysiu!

- Ar tai aš - sena karvė? - pasišiaušdavo antroji mūsų kaimynės dalis, šaukdama truputį plonesniu balsu. - Ir tu, nuvalkiota kekše, žadi man kažką parodyti?

- Nuvalkiota kekšė? - įsižeisdavo pirmoji dalis. - Aš - nuvalkiota kekšė? Gerai, kaimo kumele, dabar pažiūrėsim!..

Kol pareidavo į namus, mūsų kaimynė būdavo taip įsiutusi, kad kliūdavo kiekvienam, kuris pasitaikydavo po ranka - ir broliui, ir sesei, ir motinai. Nemušdavo tiktai tėvo, kurio bijojo labiau nei savęs pačios.

Nenorėčiau, kad mano “aš” taip susirietų su kita dalimi.

Geriau tegu gyvena gražiuoju.

Ar tai įmanoma?

Vienas psichologas kažkada pamokė tokios maldelės. Tiesą sakant, aš ją buvau iškalęs seniai, bet - kaip religinį magišką tekstą, savotišką abradabrą, kuris apsaugo velniai žino nuo ko velniai žino kaip. Psichologas pasiūlė į tą trumpą maldelę pažiūrėti ne kaip į magišką burtažodį, bet kaip į santykį, kaip į “aš” ir “ne aš” susidūrimą.

Jis pasiūlė tik vieną maldelės frazę: “Teesie tavo valia“. Tavo valia - vadinasi, tai ne mano valia. Mano “aš” susitinka su kitu, nusileidžia jam. Mano “aš” truputį pavargo, nes kelia sau per didelius reikalavimus. Jis galėtų atsipūsti, dalį darbo palikdamas kitiems - tiems, kurie yra “ne aš”. Tai gali būti ir žmonės, ir aplinkybės. Tai gali būti net laikas - jis eina savaime, ir visai nesvarbu, ar aš prieštarausiu, ar ne. Upės vis tiek neužtvenksi, o siena stipresnė už galvą.

Tai va, teesie tavo valia…

Kieno valia?

Pradedu taip: Tėve mūsų, kuris esi danguje. Aš kreipiuosi į tą, kuris yra kažkur toli, išorėje, kažkokiam danguje. Iš kitų anksčiau girdėtų sakinių žinau, kad tasai Tėvas gyvena žmonių širdyse, vadinasi, ir manyje, bet dabar pradedu iš tolo: kol kas Tėvas yra kažkur ten, toli, aukštai danguje.

Nustatau su juo savo santykį: teesie šventas tavo vardas. Tegu tai bus pagarbus santykis, aš demonstruoju nuolankumą. Po to atkeliu savo sodybos vartus: teateinie tavo karalystė. Teritorija apie mane tegu būna jo valda. Dabar atveriu namo duris: teesie tavo valia. Įsivaizduojat? Ne mano, bet tavo valia! Kur jo valia? Visur: kaip danguje, taip ir žemėje. Ne tik TEN, bet ir ČIA.

Kasdieninės duonos duok mums šiandien - aš jau prašau ne tik sau. Aš prašau ir sau, ir ne sau, “aš” ir “ne aš” jau nebe svetimieji, jie tapo “mes”. Vidinio konflikto nėra, atslūgo nerimas (duonos tikrai užteks), norėčiau, kad nebeliktų išorinio: atleisk mums mūsų kaltes. Tačiau jie mums galės atleisti tik tada, kai mes atleisime jiems. Todėl priduriu: kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Mes atleidome jums, jūs atleidote mums - pusiausvyra.

Būtų gerai, jeigu taika išliktų: ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto. Aš kreipiuosi į savo “ne aš” ne kaip palovio vaiduoklį, ne į miške, danguje ar žmonėse pasislėpusią grėsmę, bet kaip į kažką, kas saugo ir gelbsti. Gelbsti visus - ir mane, ir kitus, kurie yra “ne aš”.

Atrodo, neturėtume susipešti kaip ta nelaiminga kaimynė su savimi…

Dabar, kada rašau šituos žodžius, į galvą lenda kita mintis: o gal ne? Tikriausiai ta kita dalis yra didesnė, svarbesnė, ji yra tikslas, o aš esu priemonė. “Smiltele būk prie kietojo mūro, jeigu akmeniu būt negali”, - rašė garsi poetė. Mūsų pašaukimas - tarnauti kam nors kitam: tėvynei, visuomenei, bendruomenei, tėvams, vaikams, šeimai, Dievui, bažnyčiai, draugijai, darbdaviui, artimui… Aha, artimui! Gyventi dėl kito, dėl artimo - štai kur žmogaus pašaukimas. Aš gyvenu dėl tavęs, o tu - dėl manęs. Tu man svarbesnis nei aš, aš tau svarbesnis nei tu… Ne, kažkas čia ne taip!

Mylėk savo artimą kaip patys save“, - atsako Mokytojas. Nei daugiau, nei mažiau - lygiai tiek pat.  Neiškelk artimo virš savęs - jokiu būdu! Bet ir nepamink jo po savimi: “nedaryk kitam to, ko nenorėtumei, kad tau darytų“.

Dabar žinau, kur galėtų būti balansas.

Balansas būtų prie malkų krūvos.

Aš mėgstu skaldyti malkas, o mano namiškiai mėgsta gyventi šiltai.

Duokite kirvį.



Rodyk draugams

Komentarai (2)

aralzero2008-05-19 10:50

Kaip visada - ir labai protinga ir labai gražu.

deimantukas2008-05-19 13:16

Man irgi labai patiko straipsnis.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras