BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Alkoholis yra šventas

Alkoholis yra šventas gėrimas. Nežiūrėkit, kad jau seniai negeriu - aš iš tiesų taip manau.

- Na, bent per šventes išgeri?

- Ne, nei per šventes.

- Tai kokios šventės, jeigu neišgeri?

Jie teisūs, kurie šito klausia. Iš tiesų tai jokios šventės. Tai paprasčiausios dienas, gal išeiginės, bet jokiu būdu - ne šventės. Šventės - tai kolektyvinis svaigulys, kita, nekasdieniška sąmonės būsena. Aš jau seniai nešvenčiu.

Urviniai žmonės dar nemokėjo pasidaryti alkoholio, bet jeigu švęsdavo, tai juk turėdavo pabėgti iš kasdienybės, pasiekti kitą, įsivaizduojamą, nekasdienišką realybę. Visiems šokant kartu ritmingus šokius ir dainuojant vienu ritmu, galima pasiekti kitą sąmonės būseną, kuri dar vadinama transu. Tradicijų tyrinėtojai sako, kad pirmykščiai šokiai turėjo ne pramoginį, kaip dabar, bet visai kitokį, dvasinį pobūdį. Ritualiniai šokiai ir dabar džiunglių tautelių žmones nukelia į fantastinę realybę, kur jie susitinka su protėviais ir kitomis dvasiomis. O jeigu dar parūkius tokių žolelių? Jeigu tokių žolelių įbėrus į laužą, į šventiko smilkalinę? Visai kitas dvasingumas!

Iš labai senų piešinių bei ritualinių akmenų istorikai daro išvadą, kad dar urviniai žmonės bendraudavo su įsivaizduojamomis dvasiomis ir aukodavo joms maistą. Visa gentis susėsdavo su mirusiais protėviais ir kartu švęsdavo. Šventės ir šiandien sulipusios su įsivaizduojama realybe. Su išgalvotu vaizduotės pasauliu bendraujame kiekvienais metais, kai gauname dovanėlių nuo Kalėdų Senio arba kai patys apsimetame tokiu seniu. Mūsų Kalėdos pilnos nykštukų, angeliukų, dar yra tokia Snieguolė ir be lytinio akto pradėtas kūdikis… Per Kūčių vakarienę daug kas padeda lėkštę dvasioms, o per Vėlines visa tauta išsikelia aplankyti numirėlių. Dar mirusiųjų metinės, “kalnai už mirusius”… Įprasta švęsti su vaiduokliais ir dvasiomis.

Biblijoje pasakyta: šešias dienas turėsi sau, o septintą atiduosi Dievui. Šešios dienos yra šitai, septintoji - anai realybei. Ar įmanoma būtų tas dvi realybes sujungti?

Taip, įmanoma. Ne tik ritualiniais šokiais ir žolelėmis. Žemdirbių tautos išmoko užraugti vynuogių sultis ir pasidaryti alkoholį. Kaip ir visos naujovės, iš pradžių tai buvo smerkiama. Šis pasikeitimas matyti ir Biblijoje. Pagonių tautos pradžioje smerkiamos už girtavimą, vyno prisigėrę Biblijos herojai pridaro kvailysčių, o galiausiai vynas tampa Dievo krauju - pačiu švenčiausiu gėrimu. Sentikiai per Sekmines (o tai - Šventosios Dvasios šventė!) net geria kapinėse, o nueidami palieka dvasioms pilną taurelę ir užkandos. Viešpatie, savo krauju sustiprink šį nematomą ryšį!

Beje, vynas Dievo krauju tapo gerokai prieš Kristų. Kristaus pirmtakas Dievo Dzeuso ir nekaltos mergelės sūnus Dionisas irgi labai mėgo vyną, jis vandenį versdavo vynu, jo gyslomis irgi tekėjo vynas. Jis netgi prisikėlė iš mirusių! O Dioniso garbinimo šventės būdavo girtavimo orgijos. Graikai tikėjo socialine vyno nauda. Bendras svaigulys suvienija žmones taip pat, kaip ir bendra baimė.

Vėliau vyno taurę iš Dioniso perėmė Kristus. Nors krikščionių bažnyčiose geriama simboliškai, bet iš krikščionybės kūrėjo Pauliaus laiškų matyti, kad pirmųjų krikščionių bendruomenėse būta girtavimo orgijų. Štai jis bara korintiečius, kam tie per viešpaties Vakarienę “kiekvienas paskuba suvalgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria”. Iš kitų rašytinių šaltinių bei piešinių matyti, kad ir viduramžiais švenčiama būdavo kaip reikiant, o vienuolynai mirkdavo vyne. Girtas kaip vienuolis, storas kaip vyno bačka - tai vienuoliams skirti satyrų epitetai. Šampaną ir daugelį kitų vyno rūšių išrado vienuoliai, o to nepadarys atsitiktinis mėgėjas. Ir šiandien tarp kunigų alkoholizmas nėra reta liga.

Bet juk bažnyčia pasisako prieš girtavimą, o vyskupas Motiejus Valančius kažkada išblaivė prasigėrusius žemaičius!

Taip, žinoma. Alkoholis yra šventas gėrimas, jis skirtas šventėms, o kai tikintieji ima svaigintis kasdien, net ir tomis dienomis, kurios priklauso šitai realybei, tenka stabdyti. Žemaičiai buvo prasigėrę tiek, kad nebeįstengė mokėti duoklės nei dvarams, nei vyskupui. Juos teko šiek tiek prablaivyti. Bet negirdėjau, kad bažnyčia pasisakytų prieš alkoholį kaip prieš nuodą ir ruoštųsi nebegarbinti vyno. Negi Dievo kraujas gali būti nuodingas?

- Mūsų laikais žmonės gerdavo tik per šventes, - sako viena senutė.

Užtat dabar netvarka. Alkoholis skirtas šventėms, tai šventas gėrimas, svaigintis kasdien - nuodėmė. Tokia mūsų kultūros nuostata.

Alkoholio šventumu šiandien tiki daugelis tų, kurie jau nebegeria. “Alkoholis - geras dalykas, bet - ne man”, - sako jie. Jie tiki praradę labai gerą dalyką. Tokios nuostatos laikosi ir anoniminiai alkoholikai. Alkoholis jiems - šventenybė, kurios jie nebegali pasiekti.

- O tu? - vėl klausia manęs.

Aš juk sakiau: nebešvenčiu. Nei Velykų, nei Kalėdų, nei vestuvių, nei gimtadienių. Aš noriu eiti tvirta žeme ir matyti tikrus dalykus - ne dvasias, ne vaiduoklius, ne baltas peles, ne angelus.

Nieko švento man nebėra.

-Tai ką tu darai per šventes? - klausia pažįstami.

Aš džiaugiuosi tikrais, o ne šventais dalykais. Atvažiuoja Vincas - aš džiaugiuosi savo sūnum, o ne tuo butaforiniu molinuku iš stebuklinės pasakos, kaip Dievas Jahvė be lytinio akto įtaisė Marijai vaiką. Atvyksta svečių per kitas išeigines - aš džiaugiuosi svečiais, o ne vasario penkiolikta, atsiprašau, šešiolikta, ne kažkada priimtu politikų nutarimu, ne istorikų sukurto legendinio Mindaugo karūnavimu. Jokio džiaugsmo man neteikia ir Vatikano senuko nutarimas legendinę Mariją su visu kūnu ir raudonais bateliais nukelti į dangų - aš juk nemačiau, kaip popiežiaus liepimu angelai ją kėlė aukštyn, ir nežiūrėjau jai po sijonu. Bet vaikai, draugai ir anūkai atvažiuoja realūs, mes bendraujam šitoj realybėj, be šventų narkotikų ir be švento alkoholio.

Po to, kai iš mano smegenų išgaravo paskutiniai Dievo kraujo lašai, daug tvirčiau jaučiu po kojomis žemę (net nejaučiu, kaip ji sukasi), o kontūrus matau daug ryškesnius (tarp realių daiktų ir fantazijų atsirado linija). Beje, tie ryškesni daiktai ir gyvi žmonės man teikia tikrą, o ne iliuzinį džiaugsmą.

Patikėkit, gyvenimu galima džiaugtis dabar, nelaukiant mirties.

Realybė gražiau už kliedesį.

Kitas gyvenimas

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (13)

zuvis2011-01-05 08:25

Nieko švento man nebėra.

Petras2011-01-05 08:39

Man irgi… :)
Kitoje svetainėje manęs jau klausė, ar tikrai nieko švento man nėra. Štai ką atsakiau:

Lyg ir nieko. Pereikime mintimis.

Apie šventes jau rašiau - aš jų nelaikau šventomis ir nesisvaiginu.

Šventi paveikslėliai, kryželiai ir visokie kiti niekučiai iš tiesų yra stabukai ir fetišai - net Biblija juos draudžia garbinti. Bažnyčia skelbia kažkokius “šventuosius”, bet man vieni žmonės nėra šventesni už kitus. Net oficialiosios evangelijos draudžia ką nors žemėje vadinti tėvais ir ganytojais - nekalbant apie “šventuosius” tėvus… Žemė kur nors Palestinoje nėra šventesnė už Žemaitijos grumstą. Šventas vanduo, kaip ir kiti fetišai, man kelia juoką. Tėvynė? Aš nemanau, kad mano tėvynė yra šventesnė už rusų ar vokiečių tėvynes.

Uždėdami daiktams, žmonėms arba organizacijoms kažkokį tariamą šventumą, mūsų jausmų vadovai tarsi suteikia jiems išskirtinę savybę. Bet iš tiesų kunigo burtais pašventintas vanduo yra tas pats H2O, jokia ekspertizė neaptiks jokių “šventumo” požymių. “Šventos” Kalėdos yra paprasčiausia metų diena, tai netgi ne Jėzaus gimtadienis - jeigu Jėzus tikrai gimė per gyventojų surašymą, tai negalėjo atsitikti žiemą, nes tokiu metu gyventojų niekas nešaukdavo į surašymus. Žodžiu, tai melas, saviapgaulė.

Šventumas egzistuoja tik mūsų fantazijoje, kaip ir vaiduokliai, angelai, ufonautai, balti peliukai, balti arkliai bei kitos dvasios, kurių geriau nesutikti.

Pilkas Žmogeliukas2011-01-05 14:04

Šventės yra šventės, nesvarbu ar tu svaiginiesi ar ne. Aš taip pat visiškai nevartoju alkoholio, tačiau tai nėra priežastis nešvęsti.

Petras2011-01-05 14:11

Taip, Pilkasai Žmogeliuk, nėra jokios priežasties nesisvaiginti, nešvęsti, nelankyti bažnyčios, nebučiuoti stabų, negarbinti melo, negyventi debesyse… Tai tik pasirinkimas.

Bet, man atrodo, tu manęs nesupratai. Šventumas = svaigulys. Jie kyla vienas iš kito. Šventė be svaigulio, be realybių sumaišymo yra malonus ir prasmingas laisvalaikio praleidimas, bet jokiu būdu - ne šventė tikrąja žodžio prasme. Alkoholikai teisūs: kokia šventė, jeigu blaivus?

Išsiblaivyti - ne tik iškentėti pagirias. Kai išsiblaivo protas, išsisklaido iliuzijos, ir ateina laikas džiaugtis tikrais dalykais. Kai atvažiuoja svečiai, aš džiaugiuosi svečiais, o ne kažkokiu mistinio dievažmogio gimimu. Man jau nė į galvą neateina švęsti kažkokio istorikų sukurto Mindaugo karūnavimo ar popiežiaus nustatyto Marijos ėmimo dangun. Atvažiuoja vaikai - kaip nuostabu, reikia iškepti blynų! Bažnyčios keptais plonyčiais vafliukais žmonių nepamaitinsi…

O tas pasakymas “šventės yra šventės”… Ką jis sako? Stalas yra stalas, elektra yra elektra, religija yra religija. Jeigu laikysi egzaminą, ir tavęs profesorius paklaus, kas yra rinkodara, taip ir atsakyk: “Rinkodara yra rinkodara”. Sėkmės!

deimantukas2011-01-05 16:24

…O tas pasakymas “šventės yra šventės”… Ką jis sako? Stalas yra stalas, elektra yra elektra, religija yra religija. Jeigu laikysi egzaminą, ir tavęs profesorius paklaus, kas yra rinkodara, taip ir atsakyk: “Rinkodara yra rinkodara”. …
Man patiko.

me2011-01-05 17:11

Labai labai super :) http://www.filmai.in/uzeik-271411.html

valexas2011-01-05 22:46

Šaunuolis, Petrai. labai patiko Tavo samprotavimai :)

:]2011-01-06 12:25

P. Petrai, Jūs pamiršote degančias vaiko akis, žvelgiančias į Kalėdų senelį. Ne, ne dėl dovanų, bet dėl paties stebuklo, net jei ir kitų iš nieko sukurto. Linkiu įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose :)

Petras2011-01-06 12:43

Ak, davatkos, jūs davatkėlės! Kaip jūs gerai žinote, ką aš pamiršau ir ko - ne!..

Mano vaikystė buvo laiminga, labai išmintingo senučio pagražinta pasakomis, klajonėmis kaimo keliukais, beieškant “laimės šalies Amerikos”, kurios taip ir nerasdavom, ir senutis nemeluodavo, kad atsidūrėme pasakoje arba sutikome kokią raganą. Tas kvailas žaidimas su Laplandijos seniu mūsų namuose nebuvo žaidžiamas, o ir kitaip man nebuvo supainiojamos realybės - aš vis gyvenau čia ir turėjau skirti pasaką nuo tikrovės. O suaugęs pamačiau, kad apgaudinėti vaikus Kalėdų Seniu ir painioti jiems realybes yra labiau suaugusiųjų, o ne vaikų pramoga. Vaikai instinktyviai siekia tiesos ir, ačiū Dievui, iššifruoja melą. Keista, kad tikintieji mano, jog be apgaulės negalima džiaugtis.

Jūs, davatkėlės, stebuklus matot religiniuose maskaraduose ir savo stabukuose, man stebuklas - tai iš tiesų paprasti ir tikri dalykai, nesumaišyti su kliedeiais. Tai ir kūdikio akys, kurių nereikia krikštyti pagiringo kunigo burtais, ir šaltinio vanduo, kuris juodaskvernių nepašventitas teka iš šaltinių už mano trobos, o ne iš Marijos… Atsiprašau, man tas jūsų vaizdinys su Marijos vandeniu nėra labai malonus.

Šitas pasaulis, net paprasta stiklu rėpliojanti musė, yra didžiulis stebuklas. Ir tik jums, davatkoms, kurios negali matyti tikrų, pačių tikriausių stebuklų, reikia kažkokių Šiluvų, Lurdų, Laplandijų, suklastotų Turino drobulių ir kito šlamšto. Davatkos mąsto taip: jeigu moteriai nepripieši angelo sparnų, tai ji nebus graži. Bet moterys man gražios ir taip, nebūdamos angelais.

Jūs švenčiat ir tariamus savo stebuklus matote tik kunigų nustatytu laiku, aš džiaugiuosi kiekviena diena. Per metus man būna daugybė kalėdų ir daugybė velykų, o be kliedesių jausmai yra tikri.

Deimantukas2011-01-06 12:52

Ir man šventų dalykų mažiau
Man po ilgo nesisvaiginimo alkoholiu kažkaip savaime irgi išnyko daug netikrų dalykų: gimimo dienų, naujųjų metų, lietuvos nepriklausomybių ir kitų šventų švenčių poreikis.Nustojau matyti vaiduoklius, daug ko bijoti- vis dar valausi, kasdien ir kasdien. Šituos dalykus pakeitė tikri džiaugsmai-bendravimas su man nuoširdžiais žmonėmis, tikras juokas ir ašaros-tikri jausmai ir pojūčiai. Net Lietuva tapo lietuva, nors buvau didelis PATRIJOTAS. Aplamai blėsta bet koks fanatizmas. Kiekviena diena tapo dideliu džiaugsmu visiškai neskirstant jų nei į pirmadienius, ne į sekmadienius. Metus gert su alkoholiu pasišalino labai daug brudo iš smegenų. Labai daug jo liko ir valyt jį yra labai malonus kasdienis darbas keliaujant į vis didesnę vidinę laisvę.

Krytis2011-01-06 20:11

Na, aš išgeriu retkarčiais šimtą-kitą retsykiais. Tik ne tom privalomom progom, o šiaip, bet kada, kai užsinoriu. Vakarais, po visų lėkimų arba priešingai - vietoj jų. Neieškau sugėrovų, tad vienas iš baro šimtgramį piluosi - nenoriu klausytis kalbų, viskas jau kažkadaise pasakyta ir žinoma.
Visų čia aukščiau minėtų švenčių nešvenčiu - ir man gi nieko švento. :)

Petras2011-01-06 21:19

Nieko švento, išskyrus alkoholį - Dievo kraują. :))
Alkoholis, kaip ir šamanų atrasti narkotikai, kaip tik ir yra tikrasis šventumas, pats geriausias ryšys su dvasių pasauliu.

ingo2011-01-12 18:17

amen

Rašyti komentarą

Tavo komentaras