Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2005-09-29

Krikščionybės iliuzija

Publikuota: Straipsniai

 


Esu tikras - didesnis tikėjimas daug ką pakeistų mano gyvenime. Turėčiau tikėjimą kaip aguonos grūdą - kalną pajudinčiau. Deja, aguonos grūdelis nepajuda…
Kiti sako, jog galėčiau savo problemą išspręsti labai paprastai - nueiti į artimiausią bažnyčią ir įsirašyti į dorus katalikus, dorus liuteronus arba dar doresnius baptistus. Tapęs doru kataliku, dar ir giminėms įtikčiau. Nauda būtų dviguba.
Manot, bendri ritualai, visoks ten vaikščiojimas būriu ratais apie bažnyčią, klaupimasis sutartinai, stojimasis sutartinai yra tuščias laiko gaišimas? Ne, gerbiamieji! Ritualai ne tik nuramina, ne tik sukelia bendrumo iliuziją - veikdamas išvien su kitais, norom nenorom imsi panašėti į ritualų partnerius. Kaip sakoma, su kuo sutapsi, tuo ir patapsi.
Ne su paleistuviais juk, ne su stabmeldžiais, o su krikščionimis turėčiau sutapti.
Ar nepuiki perspektyva?
Imkime Evangeliją ir rimtai panagrinėkime, kokiu žmogumi tapsiu, susitapatinęs su krikščionimis, tai yra Kristaus mokiniais arba sekėjais.
Skaitant Evangeliją, pirmiausia man krito į akis Jėzaus propaguojama ramybė. Sekdamas savo mokytoju, gali sėkmingai atsikratyti nerimo - tikri krikščionys visai nesuka galvos dėl rytojaus, nes kiekviename žingsnyje pasikliauja savo Viešpaties garantijomis. Todėl nerasi krikščionies, kuris būtų sutaupęs bent kiek juodai dienai arba rūpintųsi pensija. Iš tiesų jiems ir nėra ko rūpintis - juk aplink gausybė tikėjimo brolių, kurie sunkią valandą nepaliks tavęs alkano, neaprengto, nepaslaugyto. Mat krikščionys šventai tiki, kad nepadarydami paslaugos savo broliui, jie nepatarnautų Jėzui. Todėl apie vieną vargšą tūpinėja bent keli stipresnieji ir iš akių stengiasi nuspėti, ko jam reikia. Krikščionių šalyse nėra senelių prieglaudų, vaikų namų ir kitų valdiškų socialinės globos įstaigų - visus specialių poreikių turinčius žmones bemat išgraibsto kaimynai, giminės ir kiti Jėzaus tarnai.
Padaryti artimui paslaugą - didžiausia kiekvieno krikščionio laimė. Jie mielai skolina pinigus į kairę ir į dešinę, visai nesitikėdami skolą atgauti. O jei negali grąžinti skolos, jie mielai nurašys - mat tiki, kad jiems patiems yra nurašyti kur kas didesni dalykai. Gal dėl tos priežasties krikščionių kraštuose bankai neišsilaiko. Be to, kaupti tokius turtus, kuriuos infliacija gali suėsti ir vagys išvogti, krikščionims atrodo kvailas dalykas. Vietoj to jie kaupia dvasinius turtus dangaus karalystei.
Krikščionių kraštuose striuka ne tik bankams, bet ir teismams. Nė už ką krikščionių neprikalbinsi dirbti teisėjais, nes teisdami kitus, jie bijo patys atsidurti dar baisesniam teisme. Teisėjais samdomi kitatikiai, bet ir jie trinasi be darbo, nes krikščionys nemėgsta bylinėtis - gavę šaukimą į teismą, jie atsiskaito su ieškovu dar pakeliui į teimą, ir teisėjui belieka patvirtinti taikos sutartį. Teisėsaugos darbą paralyžuoja ir begalinis krikščionių atlaidumas - už padarytą skriaudą jie savo broliui atleidžia ne vieną, ne du ir ne devynis, bet devyniasdešimt devynis kartus. Jie net nesigina, gavę antausį - vietoj to atsuka kitą žandą, ir nebekyla ranka smogti dar sykį.
Krikščionys neturi ir savo kariuomenių. Jie ne tik bijo pakelti kardą, nuo kurio žūtų patys. Kristaus mokiniai negali tarnauti kariuomenėje ir dėl vienos formalios priežasties: kareiviai turi prisiekti, o krikščionių Viešpats kategoriškai uždraudė priesaikas. Įdomu tai, kad į visus, net menkiausius savo Mokytojo nurodymus krikščionys žiūri itin rimtai - žinodami ir nevykdydami Jo nurodymų, krikščionys jaustųsi tarsi kokie kvailiai, pasistatę namą ne ant olos, o ant smėlio.
Beje, krikščionių pasaulyje seniai išnyko tokie žodžiai, kaip kvailys, beprotis, idiotas. Kristaus sekėjai bijo kam nors juos ištarti, nes už tokį žmogaus paniekinimą jų Dievas pažadėjo nutrenkti į tokią vietą, kur bus verksmas ir dantų griežimas.
Būdami nepaprastai reiklūs sau, krikščionys žavi savo pakantumu kitiems. Jų kraštuose negirdėsi nei religinių, nei etninių, nei rasinių rietenų. Ir ne vien dėl to, kad šie žmonės išmoko mylėti savo priešus. Jie laikosi savo Mokytojo nuostatos: kas ne prieš mus, tas su mumis. Jų neįmanoma suskaldyti į priešiškas konfesijas ir kitas grupuotes, nes visi laikosi vieno mokslo ir vieno Mokytojo, o žmonių mokymai jiems yra antraeilis dalykas. Įdomu ir tai, kad krikščionių nepamatysi meldžiantis kur nors aikštėje, šventykloje ar kitoje viešoje vietoje. Jie užsirakina savo kambarėliuose ir kalbasi su savo Tėvu akis į akį, o šventyklų nė neturi, nes jų Dievas gyvena ne žmonių rankomis pastatytose šventovėse, bet širdyse.
O buitinės rietenos krikščionių pasaulyje tikriausiai išnyko dėl to, kad Kristaus mokiniai neskuba krapštyti šapelio iš brolio akies - pamatę jį, jie pirmiausia bėga išsiridenti rąsto iš savo akies. Paprastai būna taip: išvydę brolio nuodėmę, jie tuoj ima muštis į krūtinę - girdi, aš, nusidėjėlis, esu padaręs dar baisesnį dalyką! Gal todėl neišgirsi, kad krikščionys būtų ką nors pasmerkę - nė vienas iš jų nemeta akmens pirmas, bet visi jaučiasi esą tokie pat arba dar didesni nusidėjėliai.
Kristaus mokslą Jo sekėjai platina labai taikiu, neįkyriu būdu - paprasčiausiai daro gerus darbus ir savo asmeniniu pavyzdžiu šviečia kitiems tarsi žibintai arba miestai, pastatyti ant kalno. Niekada jie neplatino krikščionybės šventaisiais karais, kankinimais, moraline prievarta, bet visada traukė aplinkinius savo romumu, išmintimi ir meilumu. Tik teisumo darbus krikščionys daro slapta - jie aukoja lengva ranka, bet niekada neprasitars, kad yra paaukoję bent centą. Jeigu atsidursi krikščionių šaly ir tau kas nors paaukos tūkstantį litų, namą ar automobilį, nė nemėgink išsiaiškinti, kas tai padarė - atsidėkodamas savo geradariui, sugriautum jo viltį, kad atlygins pats Jėzus.
Tikriausiai nė nereikia sakyti, kad skyrybos krikščionių šalyse seniai išnykusios, o jų šeimos labai stiprios. Krikščionys taip vertina meilę, kad jiems net nesvarbu, ką mylėti - kitą žmogų jie myli taip pat, kaip ir save. Gyvendamas tarp krikščionių, jauti ne konkurenciją, ne pavydą, bet meilę. Gali būti ramus - iš krikščionio niekada nesulauksi to, ko jis pats nenorėtų sulaukti iš kito. Konfliktuoti su juo beprasmiška - pareikalausi, kad atiduotų švarką, o jis priedo nusivilks marškinius.
Tikiuosi, užteks marškinių - ką čia daugiau pridėsi?..
Tai štai, kokiu turėčiau tapti žmogum, susidėjęs su krikščionių bendruomene. Kas gali būti puikesnio už tokią kompaniją?
Esu apsisprendęs - kai tik surasiu tokią bendruomenę, tokią krikščionių tautą, iškart su ja susidėsiu, ištirpsiu joje ir visur seksiu tų žmonių pėdomis. O kol krikščionių šalis yra greičiau iliuzija, bet ne realybė, mėginu sekti ne mokiniais, bet pačiu Mokytoju. Atvirai sakant, prastas iš manęs mokinys, nusirašyti nuo manęs nėra ko, todėl ir jums patarčiau dairytis originalo.


Religija prieš Jėzų



 


Atgal į: Krikščionybės iliuzija