Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-04-20

Atsisakau tikėti

Publikuota: Straipsniai

Aš ją norėjau nusivesti ant ledo.

- Storas, nelūš! - drąsinau.

- Aš žinau! - tvirtino ji.

- Žinai - tada einam!..

- Žinau, bet…

Ji stovėjo ant kranto. Kas tasai “bet”?

Paskui ji pamatė už trobos gulintį papuvusį kryžių.

- Kodėl čia laikai?

- Norėjau išrauti ir perkelti kitur. Baseinukui reikėjo vietos. Bet
apačia nulūžo, ir palikau čia. Vis neprisiruošiu supjaustyti malkoms.

- Jį sunaudosi malkoms?

- Taip, juk tai ąžuolas. Kad ir papuvęs, ugnis jo kaitri. Tą alavinį
niekuti reikės nusilupti ir išsilydyti. Juk, šiaip ar taip,
gabaliukas alavo.

- Gabaliukas alavo?

- Na, dar galima sakyti - stabas. Paprasčiausias stabukas, kurio baidosi prietaringi žmonės. Tai tas pats, kas ir šamano užburtas akmenukas ar kitas fetišas.

- Aš žinau, bet… - abejojo ji.

Pradėjau aiškintis, ką reiškia tas “bet”. Ji žino, bet… Yra kažkas šalia žinojimo.

Kas tai galėtų būti?

Aišku, tikėjimas. Ji žino, kad ledas storas, mato, kad einu juo ir nelūžtu, bet netiki savo pačios akimis. Ji tiki bailių  tėvų nuo vaikystės įkaltomis baimėmis, kad ledas būtinai turi lūžti. Žino, kad serijinės gamybos stabukas yra paprasčiasias niekas, bet giliai širdyje nešioja tėvų įkaltą tikėjimą, kad tas alavinis niekutis turi magiškų galių.

Man visada atrodė, kad žinojimas gali įveikti tikėjimą. Pasirodo - ne.

Žinojimas neišvaduoja.

Jeigu tikiu tėvų įkalta nesąmone, mano dalia beviltiška? Jeigu augau
pritaringų tėvų šeimoje, tai būtinai tikėsiu, kad šventinta žvakė
apsaugo nuo žaibo, juoda katė neša nelaimę, žegnonė apgina nuo tariamų vaiduoklių, o įskilęs veidrodis pranašauja mirtį? Negi mes tarsi kokie kompiuteriai iš savo tėvų permimam prietarus tarsi kokią programą ir patys jų nebegalim pakeisti?

Jeigu būtų taip ir niekaip kitaip, mūsų tėvai būtų meldęsi žalčiui, ąžuolui, perkūnui, ugniai… Bet pasaulis keičiasi, prietarai kinta, kai kurie išnyksta visai.

Vadinasi, galim atsisakyti savo tėvų kvailysčių ir baimių. Kaip sakė vienas Mokytojas, dėl naujo tikėjimo mes netgi turim atsisakyti savo tėvų ir brolių.

Kaip tai padaryti? Kaip likviduoti kvailą tikėjimą, kuris prieštarauja žinojimui?

Skaitydamas vieną kognityvinės psichologijos knygą neseniai aptikai įdomią mintį. Tėvai ir visa kultūrinė aplinka sudėjo į mūsų galvas tam tikras nuostatas, iš kurių vienos yra racionalios, o kitos - ne, kai kurios - akivaizdžiai beprotiškos.  Mes galim toliau tikėti jomis ir perduoti savo vaikams, bet galime atsisakyti tikėti.

O taip, atsisakyti tikėti! Kaip aš pats nepastebėjau?

Atsisakyti tikėti - tai kur kas daugiau, nei žinoti. Tai - valios aktas.

Daugeliu gerų ir kvailų dalykų mes tikim ne savo valia. Mes tikim, kad žemė apvali ir sukasi apie saulę, nors patys namų sąlygomis vargiai galėtume tai įrodyti. Mūsų proprotėviai kažkada tikėjo kitaip ir pasitelkę bažnyčią laužė kaulus tiems, kurie norėjo sužinoti daugiau. Bet žmonės kažkokiu būdu nugalėjo naivų tikėjimą.

Norėdami sužinoti tiesą, jie turėjo atsisakyti tikėti klaidingais dalykais. Skirtingai nei mes, Galilėjus ir Kopernikas turėjo sukaupti drąsą. Tai buvo valingas aktas.

Mes irgi galim sukaupti drąsą ir pasakyti: atsisakau
tikėti bažnyčios mokymu, kad Žemė - pasaulio centras, o visas kosmosas sukasi apie ją.

Atsisakau tikėti, kad ledas būtinai turi lūžti.
Jei ledas mano akyse atlaiko žmogų, atsisakau tikėti, kad jis dabar
lūžta. Atsisakai tikėti, kad lūžta ir tvirtas ledas.

Atsisakau tikėti, kad alavinis niekutis gali turėti magiškų galių. Atsisakau tikėti bet kokiais stabais.

Aišku, tas darbas nebus lengvas. Tėvai, mokytojai, visa kultūrinė aplinka daugelį metų mums kalė į galvas “paveldimas” nuostatas, jas įkalė taip giliai, kad ėmėm tikėti kažkaip automatiškai, nei kiek neabejodami. Daugeliu atvejų tai labai patogu. Man nereikia įrodinėti, kad žemė sukasi apie saulę - žinau tai tarsi “savaime”. Man “savaime suprantama”, kad reikia užsidirbti pragyvenimui, kad žiemai turiu pasiruošti malkų, kad už prekes turiu sumokėti, kad turiu pasisveikintui su kaimynu…

Tačiau vyresnieji sudėjo į galvas ir kitokių nuostatų. Be galo ilgai tikėjau, kad šventė - tai gėrimas, kad rūkymas - geras dalykas, kad storas - stiprus, kad turtingas - laimingas, kad religingas - dvasingas, kad tikintis - doras ir t.t.

Neužtenka žinoti, kad tai - netiesa. Dar reikia atsisakyti tikėti.

Mesti gerti man pavyko lengvai. Tikriausiai todėl, kad labai sąmoningai ir ryžtingai atsisakiau tai daryti. Kai man siūlydavo išgerti, aš ne išsisukinėdavau ir ne imituodavau gėrimą, bet atsisakydavau dalyvauti tame pavojingame žaidime. Po to vienu sykiu ryštingai atsisakiau rūkyti. Provokatoriai man vis pasiūlydavo, bet atsisakydavau. Kažkur pasąmonėje įsitaisęs kipšiukas irgi pasiūlydavo, bet atsakydavau ir jam.

Su visais kitais kvailais įpročiais man ėjo truputį sunkiau, nes juos
tikėjausi nugalėti “kažkaip savaime”. Tarsi savaime turėjo išnykti
religijos likučiai ir kiti paveldėti prietarai, tarkim, patriotizmas.
Man atrodė, kad žinojimas tarsi sieros rūgštis tyrėtų pats išdeginti iš
galvos nepagrįstas nuostatas. Neakcentavau sąmoningo atsisakymo, ir tai buvo klaida - ilgą laiką dar užsiliko tikėjimo absurdiškiausiais
dalykais, tokiais, kaip lietvių vienybė, inkvizicijos šventumas, penkis
vaikus pagimdžiusios Marijos nekaltybė, žydų klastingumas, tautos
atsakomybė ir panašiais.

Dabar suprantu: norėdamas kuo greičiau išgydyti vidinius prieštaravimus, turi sąmoningai atsisakyti tikėti viskuo, kas griauna žinojimą. Jeigu žinojimas buvo klaidingas - atsisakyk tikėti ir juo.

Jeigu tai būčiau daręs iškart, daugybė vidinių prieštaravimų ir abejonių būtų apleidę lengviau.

Neabejoju - mes visi turime šansą išsivaduoti iš idiotizmo. Jeigu augome krikščioniškoje šeimoje, mums nėra būtina tikėti, kad žydai kažkuo prastesni už mus, jeigu pasitaikė gimti dar ir tarp katalikų, mes neprivalome tikėti, kad automatiškai tapome katalikais, jeigu motina tikėjo vaškine žvake ar stebuklinga knyga, mums nėra būtina tikėti jos prietarais. Patriotų tėvų vaikai gali atsisakyti neapykantos kitoms tautoms, kaip ir alkoholikų vaikai gali atsispirti peršamam tikėjimui, jog alkoholis - gėris. Daugybė pavyzdžių liudija, kad tai - visai reali galimybė.

Dabar aš žinau aiškų ir paprastą kelią: tsisakau tikėti.

Atsisakau tikėti, kad švęsti reikia išgėrus. Aš juk žinau, kad blaiviam šventė didesnė. Atsiskau tikėti melu, kad neišgėrus neįmanoma atsipalaiduoti ir pasilinksminti.

Atsisakau tikėti, kad rūkymas - geras dalykas. Atsisakau tikėti melu, kad rūkymas nekenkia.

Atasisakau tikėti, kad sportas yra sveikata. Aš juk žinau, kad sportininkai žaloja savo sveikatą. Atsisakau tikėti melu, kad sveika žaloti sveikatą sporto varžybose.

Atsisakau tikėti, kad bažnyčia moko Evangelijos. Aš
juk žinau, kad bažnyčia moko dalykų, kuriuos uždraudė Evangelija.
Atsisakau tikėti melu, kad Jėzaus mokslo klastojimas yra Jėzaus sekimas.

Atsisakau tikėti, kad keturios evangelijos yra vienintelė Jėzaus gyvenimo versija. Aš juk žinau, kad dar atsirado Tomo ir Judo evangelijos. Atsisakau tikėti, kad melas yra tiesa arba tiesos slėpimas didina tiesą.

Atsisakau tikėti, kad turtas gali atnešti laimę. Aš juk žinau, kad pinigai sukelia nerimą. Atsisakau tikėti melu, kad neturtingas negali būti laimingas.

Atsisakau tikėti, kad reikia rūpintis ateitimi. Aš
juk žinau, kad rūpestis - tai tik emocija, o emocijos niekos nesukuria.
Atsisakau tikėti melu, kad privalau gyventi dėl ateities, kuri niekada
neateis.

Atsisakau tikėti…

Ir taip toliau, ir taip toliau. Sąrašas gali būti be galo ilgas. Iš kur jis bus trumpas, jei niekad nedarėm revizijos ir daugelį metų veikėm tarsi kokie kompiuteriai ar kavos automatai? Kažkas paspaudė mygtuką - kava be cukraus, paspaudė kitą mygtuką - kava su šventintu vandeniu.

Tu sakai: nenoriu daryti revizijos?

Nenori - tai nedaryk. Kas tave verčia? Baimė netekti baimių galių būti baisesnė už visas baimes.

Gyvenk savo baimėmis.

Bet nesakyk, kad negali. Dabar tu žinai ir apsisprendei pats.

Dabar tu atsakingas.

Patiko (0)


Atgal į: Atsisakau tikėti