Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-10-20

Keletas baimės spalvų

Publikuota: Straipsniai

Sėdime kieme ant kelmų, o ant centrinio didžiojo kelmo susikraunam viso pasaulio gėrybes: torčiukus, pyragus, uogienes ir, žinoma, kavą. Prisistato smaližė vapsva, kažkodėl užsigeidžia maniškio gabalo. Gal jai atrodo, kad kitų gabalai mažesni, ne tokie saldūs?

- Eik pas kitus, - įtikinėju ją. - Žiūrėk, ta ponia turi saldesnį tortą…

Tačiau vapsva netiki - patogiai įsitaisė ant mano nykšties ir jau kabina kremą - pačią skaniausią torčiuko dalį.

- Kaip tu gali? - klausia kažkas. - Vapsva gali įkąsti!

Kam jinai kąs? Tortas geriau už mane. Tortas saldus, o mano mėsa dar ir kieta. Vapsvos ir širšės - apsigimę smaližės, joms niekas daugiau nerūpi, tik saldumynai. Jos neturi savo teritorijos ir negina jos, kaip tai daro naminės bitės. Žmonės painioja vapsvas bei širšes su bitėmis, kurios tikrai kartais būna labai agresyvios - kai bitė zyzdama ima lakstyti aplink, geriau pasitraukti nuo čia.

Kompanija nesiginčija, bet nelabai tiki. Vapsva pakyla nuo mano piršto - visi kaip vienas atsilošia.

- Nieko jai nedarykit, ir ji nedarys, - mėginu nuraminti, bet viena ponia ima mušti vapsvą ranka.

- Aš nieko jai nedarau! Aš nieko jai nedarau! - šaukia ponia, atkala ranka mušdama vabalą. Išgąsdinta vapsva neiškentusi cvakteli jai į ranką ir pati dingsta kažkur.

- Ar nesakiau, kad kanda? - dejuodama, bet triumfuodama sako ponia.

Kai žmogus pasaulį suvokia kaip priešišką jėgą ir pats nusiteikia priešiškai, tą priešiškumą geriausiai išduoda fobijos - nevalingi ir nevaldomi baimės protrūkiai, sumišę su agresijos proveržiais. Baimė - tai tik kita agresijos pusė, moneta niekada negali turėti tik vieną pusę. Žmogus ir muša vapsvą, ir klykia iš baimės. O kartais jis gali visai nejausti ar nesuvokti savo baimės - tik priešiškumą. Viena mano giminaitė kenčia nuo vorų ir sliekų fobijos, bet pati dažniausiai nejaučia baimės - vorams ir sliekams ji jaučianti tiktai šleikštulį, tokį kažkur giliai viduje kylantį priešiškumą. Voro išsigąsta ji tik tada, kai tas atsiduria pernelyg arti, o kai užropoja ant jos, ji net klykteli. Užtat, pamačiusi vorą ant žemės, ji pripuolusi sutrypia koja tarsi didžiausią priešą. Ta pati bėda su sliekais.

Kitais atvejais baimę ne taip lengva pažinti. Priešiškumas turi tokią gausybę spalvų, kad gali net neįtarti, jog ten pasislėpusi baimė.

Keletas mūsų kultūroje labiausiai smerkiamų ir užmaskuotų baimių.

Pavydas - baimė, kad atiteks kitam. Jeigu saldainis kliuvo sesei, jo nebeliko man. Nesaugioje aplinkoje augančiam nemylimam vaikui gali atrodyti, kad tėvai sesę ar brolį myli “jo sąskaita”. Juk anksčiau jį tėvai taip mylėjo, o dabar, kai gimė broliukas, visa meilė atiteko tam prišiktkelniui. Vadinasi, meilė, kaip ir saldainis, yra kažkoks vienas daiktas - jeigu kliuvo kitam, nebeliko man. Sėkmė - irgi viena. Pasisekė kaimynui - nebeliko sėkmės man. Ilgainiui gyvenimas tampa nuolatinėmis varžybomis, kur pergalė kliūna tiktai vienam. Kraštutiniu atveju nebesvarbu ir pergalė - kur kas maloniau ir saugiau pasidaro pakišti koją kitam. Pavydų žmogų gali apimti baimės priepuolis, jeigu tenka padėti kitam. Padėti kitam - tai juk apiplėšti save! Gali būti baisu netgi pagirti, pasakyti kitam komplimentą - girdamas kitą save tarsi statai į blogesnę vietą.

Godulys - baimė, kad nebeliks. Kol yra, kimškime pilna burna, nes pasibaigs ir torčiukas, ir saldainiai, o rytoj gali nebūti. Nesvarbu - reikia nereikia, šluokime parduotuves. Ką žinai, kas laukia rytoj? Juk viskas brangsta, o čia dar akcija, kalėdinė nuolaida… Pardavėjai pažįsta tas baimes ir moka pažaisti jomis. Jie nesako: prekių turiu absčiai. Geriau jie sakys: na, nežinau, rytoj gali nebūti. Baimė, kad nebeliks ir neturėsi, kartais sukuria komiškas situacijas, kai žmogus ima temti į namus paprasčiausią šlamštą. Ne taip juokingai atrodo tos pačios prigimties baimė, kuri verčia žmogų kaupti kolekcijas.

Šykštumas - baimė nebeturėti. Tai savotiškas godulio tęsinys. Bet godus žmogus dar gali pasinaudoti geidžiamais dalykais - jis kemša pilna burna, jis puola išmėginti visus malonumus, jis siekia turėti visus daiktus. O šykštuolis bijo prarasti sukauptą turtą, ima jį saugoti ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs. Jis laiko ant stalo obuolius, kol tie supūva, saugo po pagalve pinigus, kol tuos suėda infliacija. Kai mano kaimynas turėdavo savo vaikams duoti bent vieną kapeiką, jį apimdavo nepaprastai baimė , ir jis išsigandęs sakydavo: “Ar ilgai taip varysim?” Kapeika po kapeikos - taip gali vėjais paleisti visas sunkiai sukauptas santaupas. Kraštutiniu atveju šykštuolis gali mirti ant maisto krūvos nuo išsekimo.

Puikybė - baimė, kad nepažemintų. Kartais ta baimė būna tokia stipri, kad ir paprasčiausią pastabą ar net patarimą žmogus ima laikyti pažeminimu. O kai ima aplink vaidentis vieni pažeminimai, nieko daugiau nelieka, tik pasistatyti aukštas gynybos sienas ir užimti kuo aukštesnę poziciją. Aukšta pozicija vėlgi provokuoja kitų pavydą, sutelkia priešus, tenka pasikelti dar truputėlį aukščiau, o ten - dar baisiau… Priėjęs prie tokio žmogaus arčiau, netrunki pamatyti, kad po išorine didybe slypi labai menkutė savivertė. Gali būti, žmogų taip gintis verčia anksčiau patirti o dabar gal net pamiršti skaudūs pažeminimai. Žmogus ima gintis nuo tų, kurie net nemano pulti. Taip jis pats susikuria gana priešišką aplinką, kurios labiausiai bijo.

Puikybė paprastai perauga į aroganciją - žmogui pasidaro svarbu ne tiek pasikelti pačiam, kiek pažeminti kitą. Juk gali atsidurti virš visų, ne tik kildamas pats, bet ir pažeminęs tariamus priešus. Kai arogantiškas žmogus ima kalti kitus prie kryžiaus už jų pavydą, godumą, puikybę, kvailumą ir kitus tikrus arba tariamus trūkumus, nesunkiai aptiksi, kad jis kalba apie savo paties ydas, tik priskiria jas kitiems. Arogancija - tai jau atvira priešiškumo forma, ji neišvengiamai veda į saviizoliaciją. Doras, šviesus ir teisus žmogus pasijunta vienas ir vienišas tarp šitų šliužų, tarp tų gyvulių, tame baisiame pasaulyje, kur vienas blogis ir nieko gero nėra.

Teisuoliškumas - baimė, kad pasmerks. Kuo daugiau žmoguje susikaupia priešiškumo, tuo didesnė rizika būti demaskuotam ir išprovokuoti atsakomąjį priešiškumą. Nesvarbu, ar tokį pavojų žmogus sąmoningai suvokia, ar nesuvokia, jis ima dengtis teisumo, dorumo, kilnumo ir net nuolankumo maskuote, o pabrėžtinu kuklumu nebūtų galima nė abejoti. Tačiau šventąją uždangą labai lengva praskleisti. Po išoriniu teisumu slypinčią baimę gali išduoti menkiausias nepritarimas arba abejonė jo šventomis dorybėmis. Nepaprastai “kuklus ir nuolankus” žmogus gali pratrūkti pykčiu ar pablykšti iš baimės dėl “provokuojančio” klausimo ar kvailos pašaipos. Kadangi toks žmogus visus gyvus padarus skirsto į teisius ir neteisius, jis automatiškai pasijunta teisėjo pozicijoj. O teisėjo neteisia - teisėjas yra tas, kuris teisia pats.

Saviplaka - bausmės baimė. Kai kurie žmonės pasižymi tokiu kaltės jausmu, kad juo reaguoja į menkiausią klaidą arba paprasčiausią nesėkmę. Gyvenimas jiems tarsi didelis teismas, o teisme nuolatos kuo nors kaltina, beje, vyriausias teisėjas gali būti pats Dievas. Nelaimingą atsitikimą, gamtos nelaimę toks žmogus gali suvokti kaip Dievo bausmę. Kaltas - nekaltas, štai tos supynės, kuriose balansuoja visas žmogaus gyvenimas. Jeigu nekaltas aš, tai kaltas kažkas kitas. Kaltė - tarsi kažkoks pastovus dydis, gal net gyvenimo pagrindas. Ir jeigu žmogus yra linkęs save kaltinti, dar nereikia manyti, kad iš tiesų širdyje jaučiasi kaltas. Jis turi tik vieną tikslą - išvengti bausmės visai arba ją sumažinti.

Bausmės laukimas - pati sunkiausia dalia. Štai kodėl nuplaktas vaikas gali pasijusti lengviau, kitam palengvėja ir po nelaimės - štai aš jau nubaustas, antrą sykį niekas nebaus! Tokį palengvėjimą galima pajusti ir po ritualinės išpažinties, kai gauni tokį pat simbolinį atleidimą - štai sukalbėjau už bausmę tris sveikamarijas, Dievas daugiau nebebaus!

Gali pasirodyti keista, bet saviplaką pamėgęs žmogus kritišku momentu labai sunkiai prisiima atsakomybę - širdies kamputyje jis bijo būti apkaltintas dėl pasekmių ir susilaukti bausmės. Jeigu tėvai ir mokytojai bausdavo už menkiausią klaidelę, bet kokioje nemalonioje situacijoje, tarkim, nedidelėje avarijoje, jis gali įžiūrėti kaltę ir išsigąsti tariamos bausmės. Kaltę geriau primesti kitam. Nesvarbu, nei kur, nei už ką - mėgstamiausi jo žodžiai: “kaltas tu pats” arba “kaltas jis pats”. Vagys pavogė piniginę? Tai ko nesaugojai! Parke banditai išprievartavo merginą - o ko ji ten valkiojosi? Padarei avariją? Tai ko žioplinėjai? Kaltas tu pats!..

Kaltę saviplakos meistras suvokia panašiai, kaip pavyduolis saldainį ar meilę. Kaltė, kaip ir saldainis ar meilė, yra viena, tik pavyduolis visus saldainius ir meilę linkęs išsaugoti sau, o nuo bausmės bėgantis žmogus visą kaltę numestų kitam. Realiame teisme jis gali prisipažinti kaltas ir užsiimti vieša saviplaka, bet tik todėl, kad išvengtų didesnės bausmės. Po teismo toks žmogus gali žurnalistams pareikšti, kad jis absoliučiai nekaltas.

Veidmainystė - baimė, kad demaskuos. Demaskuotas gali būti ir pavyduolis, iš šykštuolis, ir godišius, ir teisuolis, ir savilpakos meistras. Galima sakyti, kad veidmainystė - tai metodas, vainikuojantis visas ydomis vadinamas baimes. Su kitais susipriešinęs žmogus irgi negyvens vienas, o įgąsdintam žmogui tuo labiau reikalinga kitų parama bei pritarimas. Tai verčia imtis dvigubo žaidimo: išoriškai rodyti nuolankumą ir meilę, o širdyje slėpti baimę ir pyktį.

O visų baimių baimė, visas baimes sujungianti į vieną globalią baimę, tai, žinoma, Dievo baimė. Šykštumas, pavydas, puikybė ir kitos ydos supriešina mus su likimo broliais, Dievo baimė supriešina su pačiu Dievu. Tačiau priešiškumo - smurto ir baimės - kultūroje, kurioje gyvename mes, Dievo baimė laikoma moraline ir net dvasine vertybe. Dar visai neseniai buvo teigiama, kad doras žmogus gali būti tik dievobaimingas.

Dabar ši nuostata keičiasi, bet ne todėl, kad priešiškumo kultūra virstų į meilės kultūrą. Visiškai ne. Paprasčiausiai atsirado naujų baimių, tarkim, viešumos ar žiniasklaidos baimė, kurios galėjo nustumti tolėliau mistinio Dievo baimę. Bet nemanau, kad Dievo baimė išnyktų visai - kol žmogus gyvena susipriešinęs su savo pasauliu ir su savimi, jis negali išvengti ir tariamo kitų priešiškumo. Dievo baimė - tai tik globalus priešiškumas, suabsoliutinta baimė. Įbaugintas ir pyktį užspaudęs širdy vargšas žmogelis pasijunta tarsi peliukas visagalio Katino naguose. Kur tu pabėgsi nuo tokio galingo, kerštingo, viską matančio ir už viską baudžiančio budelio, koks yra Dievas?

Niekur nuo jo nepabėgsi… O gal mėginkim papirkti jį aukomis, permaldauti maldomis, paveikti kokiais nors burtažodžiais ir ritualais?

Baimė yra dalis mūsų gyvenimo, ir mes jos niekaip neišvengsim. Baimė - savotiška signalizacija, pranešanti mums apie pavojų. Visa problema - ar pavojus tikras, ar tariamas? Ar mes adekvačiai reaguojame tam tikroje situacijoje? Kai neįžiūrim artėjančios grėsmės, mus gali ištikti nelaimė, kai grėsmę įžiūrim visur, gyvenimas tampa nelaime. Belieka užsidėti kankinio kaukę.

Tikriausiai visi esam pažinę visas čia aprašytas baimes. Tikrai? Tada nieko baisaus - dar nebijot bijoti.

Dar sykį užmeskite akį į sąrašą. Kurią iš tų baimių labiausiai norėtumėt neigti?

Šykštumą, saviplaką?..

Tai va, pasižiūrėkim geriau.


Atgal į: Keletas baimės spalvų