Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-10-26

Dorybės kaip ydos ir atvirkščiai

Publikuota: Straipsniai

- O, kad
žmonėse išnyktų pavydas, godumas, šykštumas, puikybė! - užsisvajojęs
sako pamokslininkas. Nežinau, ar jis kalba nuoširdžiai, ar tik atlieka
vaidmenį, bet negaliu patikėti, kad jis supranta, ką sako.

Ar pagalvojom kada, kaip pasikeistų pasaulis, jeigu ydos išnyktų?

Pamėginkim įsivaizduoti.

Jeigu
pamėgintume iš savo gyvenimo išguiti ydas, kurias mūsų kultūra iš tiesų
laiko ydomis, mes sugriautume savo kultūrą. Keistas dalykas: pavydas,
godulys, šykštumas, teisuoliškumas, žiaurumas, puikybė, arogancija
vienu metu yra ir kritikuojamos ydos, ir mūsų kultūros kertiniai
akmenys.

Kad ir ką šių dienų lyderiai kalbėtų apie santarvę ir
susitaikymą, priešiškumas bei konkurencija yra pagrindiniai šito
pasaulio varikliai, o baimė tapo saugumo garantu. Ne tik branduolinio
karo baimė - keistu būdu saugumo jausmą suteikia ir visuotinė įstatymų
baimė, kuri vėlgi gali remtis visuotine Dievo baime.

Atvirai
sakoma, kad pavydas ir godulys - civilizacijos varikliai. Turi tu?
Noriu ir aš! Vartojimo visuomenei tai itin svarbu, ir reklama nuolatos
budina mūsų godumą. Moki už vieną - gauni du. Nesvarbu - reikia,
nereikia, bet gali gauti daugiau. Reklamos dėka Kalėdų laukimas
prasideda ankstyvą rudenį kartu su nuolaidų akcijomis, jos tiek ir
tereiškia - masinį apsipirkimą. Tačiau tai nėra tik prekybininkų
užgaida, kurią bendromis moralistų ir bažnytininkų jėgomis būtų galima
išguiti iš mūsų gyvenimo. Pamėginkime įsivaizduoti, kokį smūgį patirtų
pasaulio ekonomika, jeigu vieną mėnesį viso pasaulio žmonės liautųsi
pirkę tai, kas jiems galbūt nėra reikalinga. Ar ji atlaikytų tokią
globalią krizę? Iš ko tada mistų patys moralistai ir bažnytininkai?


Noras
turėti daugiau įpainioja žmones į konkurenciją ir suteikia pavydui
ekonominį pagrindą - visi turėti negali. Visi negali būti čempionais,
lyderiais, visi negali valdyti, visi negali iškilti virš visų. Be
konkurencijos neįsivaizduoju nei paprasčiausios kontoros, nei kaimo
turgaus gyvenimo.

Konkurencija prasideda nuo kūdikystės ir
nesibaigia senatvėje - vaikų darželiuose rengiami gražiausių kūdikių
konkursai, o močiutės ir seneliai kviečiami į šauniausios močiutės aš
šauniausio senelio varžybas. Kūdikis negali būti šiaip sau gražus - jis
turi būti gražesnis už kitą, močiutė negali būti anūkui šiaip sau šauni
- ji turi būti dar ir šaunesnė už kito anūko močiutę. Tai, ką
oficialiai vadiname puikybės yda, iš tiesų yra moralinis mūsų kultūros
pagrindas. Kaip tu sukeltum žmonių tarpusavio kovą, jeigu niekas
nenorėtų būti pranašesnis už kitą?

Kuklumas
tradiciškai laikomas dorybe, bet mūsų kultūros idealas yra ne kuklus,
bet kuo nors pranašesnis žmogus. Jis gali būti pranašesnis ir fizine
jėga (tarkime, čempionas), ir grožiu (mis Visata), ir turtais
(multimilijonierius), ir politine galia (prezidentas), ir kokiais nors
meniniais ar intelektiniais sugebėjimais (žvaigždė). Atrodo, yra
linkstama prie to, kad žmogus gali nurungti kitus ir kokiomis nors
dvasinėmis bei moralinėmis savybėmis - tapti šventuoju arba visų
liaupsinamu kankiniu. Beliko žengti paskutinį logišką žingsnį -
surengti kukliausio pasaulio žmogaus konkursą.


Kuklumas
yra mūsų kultūros stabdis ir gali reikštis tik kaip paradoksas arba
maskaradinė kaukė. Ritualinį kuklumą gali pademonstruoti ir grožio
karalienė, ir prezidentas, ir milijonierius, ir išsišiepęs vyskupas, ir
pats popiežius, bet sunku patikėti, kad nepaprastu savo kuklumu jie
būtų pamynę po kojomis tūkstančius konkurentų.

Kur kas
vertesnės vertybės yra šventeiviškumas ir teisuoliškumas - sunku ir
įsivaizduoti, kas ištiktų politiką, jeigu vieną dieną jis liautųsi
veidmainiavęs ir viešai pasakytų rinkėjams apie savo tikruosius
motyvus. O jei apie tikruosius motyvus prasitartų valstybės vadovas,
galėtų kilti politinė krizė. Tarkim, vienos supervalstybės prezidentas
neiškentęs pareiškia, kad į Iraką kariuomenę pasiuntė visai ne dėl
branduolinio, cheminio ar baktereologinio ginklo, kurių ten nė nebuvo,
bet dėl naftos. Taigi pagrindinis motyvas - ne taika ir ne demokratija,
apie ką taip garsiai giedojo visa jo svita, bet naftos monopolis, kuris
leistų pasauliui diktuoti paties sugalvotas kainas. Po tokio atviro
pareiškimo jį apmėtytų akmenimis milijonai apgautųjų, kurie taip noriai
leidosi mulkinami ir sekė iš paskos. Be veidmaisnystės mūsų kultūra
vargiai ištvertų.

Be
godumą žadinančios reklamos televizija neišgyventų, o be žiaurumo ir
apskritai smurto ji nelabai turėtų ką rodyti. Be konflikto drama
neįmanoma, o šiuolaikinį kiną be smurto ištiktų šokas. Menas minta mūsų
gyvenimu, o mūsų gyvenimas persunktas mūsų pačių krauju.

Žudymui
pasaulis išleidžia daugiau negu gydymui, o statyba reiškia gamtos
griovimą. Nacionaliniais didvyriais tampa didžiausi žudikai - tiesa,
jie ne žudė, bet paprasčiausiai naikino priešus. Žudymo įrankius galime
pavadinti ginklais, žudikus - kariais, banditus ar civilių gyventojų
teroristus - partizanais, kovotojais, žudytinus žmones - taikiniais ir
objektais, tačiau pavadinimas kraują
tegali pridengti - jo nuplauti negali.

Kraujas
prasimuša ne tik sapnuose ir pokarinių traumų neurozėse - jis nudažo
mūsų gyvenimą neaiškiu kaltės jausmu. Šiandien vidutinis europietis
gali jaustis kaltas dėl to, kad naftos magnatai baigia išsiurbti iš
žemės gelmių paskutines atsargas, kad Afrikoje naikinamas miškas arba
kur nors Japonijoje plentvolis sutraiškė drugelį. Kuriama kaltės
filosofija, atsiranda kažkokia prigimtinė kaltė, visi žmonės tampa
kalti, jie gimsta jau nusikaltę. Kaip tu pakeisi prigimtį?

Jie sako, kad tai - prigimtis.

Ar iš tiesų?

Kažkada
atsirado žmogus, kuris ištarė: ne! Ne priešiškumas ir baimė yra mūsų
jungtis, o meilė. Iš pradžių jį palaikė kvailiu, po to pamatė - jis
kalba rimtai. Kada minios ėmė sekti iš paskos - iškilo pavojus
priešiškumo ir baimės religijai. Pats mūsų kultūros pamatas galėjo
neatlaikyti!


Ne
visi žino, kuo baigėsi ši keistuolio istorija. Tiesą sakant, ji dar
nesibaigė, nors pagrindinis herojus seniai nužudytas, o jo tariamas
atvaizdas tebelaikomas prikaltas prie kryžiaus.

Ta alavinė,
molinė arba medinė kankinio figūra yra lyg priminimas: taip pasibaigs
kiekvienam, kuris ryšis kėsintis prieš karo kultūrą, prieš šventąjį
Baimės kultą.

Bet
kada nors tai atsitiks. Kultūros, civilizacijos - tarsi medžiai, kurie
užauga, išvirsta, ir juos pakeičia kiti medžiai. Kada nors ir
krikščionišką baimės bei neapykantos kultūrą pakeis kokia nors kita,
tarkime, meilės kultūra, kurią kažkada pasiūlė elito išjuoktas
Mokytojas.


Atgal į: Dorybės kaip ydos ir atvirkščiai