Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-12-13

Draudimas mylėti

Publikuota: Straipsniai

Ji sėdėjo bulvare su tokiu berniuku ant kito suoliuko ir kažko neršė po celofaninį maišelį. Tai buvo jauna tamsi moteris, o tas berniukas - tikriausiai jos vaikas. Jie abu patyliukais kikeno, lukšteno iš popieriukų ir kažką kišo į burną. Taip, saldainiai. Tylus kikenimas po truputį stiprėjo, o aš negalėjau suprasti, kas čia juokingo.

- Atrodo, mudu vakar prisiekėm, kad saldainių šią savaitę daugiau nė į burną, - juokdamasi sakė ji.

Aha! Vakar jie buvo patys sau be galo griežti ir kažkodėl, gal kad turi kiaurus dantis, uždraudė smaguriauti saldainiais, šiandien jie jau du sąmokslininkai ir juokdamiesi laužo savo pačių draudimą.

- Rytoj prisieksime dvigubai, - sakė berniukas, traukdamas iš maišelio dar vieną saldainį.

Dabar buvo juokinga ir man.

Žiūrėdamas į tuodu sąmokslininkus, pajutau kažkokį sunkiai atpažįstamą labai šiltą jausmą. Labiausiai mane žavėjo miela moteris - nepasakyčiau, kad ji buvo iš tų nulaižytų misių, bet tamsus, saulėj įdegęs veidas ir linksmos akys reiškė kažką labai patrauklaus ir artimo. Kažkas labai rimto ir labai vaikiško, kažkas itin gilaus ir nerūpestingo. Vienu momentu šovė į galvą noras atsistoti, prieiti prie jų ir pasakyti:

- Sveiki, man labai graži jūsų kompanija. Jūsų berniukas žavus, o jūs pati - nuostabi moteris.

Nuo tos minties į nugarą smeigė baimė. Kaip tai atrodys? Prieina svetimas vyras ir rėžia iškart komplimentą, be ceremonijų rodo svetimai moteriai susižavėjimą… Juk tai priekabiavimas! Jie išsigąs arba įsižeis. Arba palaikys kvailiu.

Bala žino, kaip būtų buvę.

Dabar visa tai - tik prielaidos.

Aš jų nepatikrinau.

Neturėjau drąsos prieiti ir svetimiems žmonėms pasakyti savo šiltų jausmų. Ne pastabų, ne kritikos, ne užgauliojimų, bet malonių žodžių.

Kodėl taip atsitiko?

Turėjo nutekėti nemažai laiko, kol supratau keistą dalyką: mūsų krikščioniška kultūra draudžia atvirai rodyti palankumą. Jį galima rodyti tik labai artimiems žmonėms: sutuoktiniams, artimiausiems draugams, tėvams - vaikams, broliams ir seserims bei kitiems artimiausiems giminaičiams. Iš pradžių tai gali pasirodyti kaip neįveikiamas paradoksas ar netgi absurdas: juk meilė pagal Kristaus idėją turėtų būti ne draudžiama ir varžoma, bet pati svarbiausia žmonių jungtis. Bet jei prisiminsim, kad ši labai praktiška ir agresyvi kultūra iš Kristaus yra paėmusi tik pavadinimą, nieko daugiau, mintis pasirodys nebe tokia absurdiška.

Jeigu norit, galit nesunkiai patikrinti.

Kam atrodo, jog aš truputėlį nusišneku ar perlenkiau lazdą, atlikit nedidelį eksperimentą.

Išeikit į gatvę ir nusižiūrėkite kokį nors simpatišką žmogų. Labai norėdamas, ką nors simpatiško rasi kiekviename. Vyrams, mano supratimu, yra visai paprasta: moterys visada gražesnės už juos, be to, jos labai puoselėja savo išvaizdą ir stengiasi patraukti dėmesį. Štai šitos labai gražūs apnuoginti pečiai, ana labai simpatiškai šypsosi beveik nedažytomis lūpomis… Prieikite ir pasakykite. Svarbu tai daryti rimtai, nuoširdžiai, neperdedant - jeigu perlenksit lazdą, jūsų žodžiai gali nuskambėti ironiškai.

Žodžiu, girkite tik už tai, kas jums iš tiesų patinka. Jeigu patinka akys, taip ir sakykite: man labai gražios jūsų akys. Jeigu patinka šypsena, irgi tiek tesakykit: jūs labai simpatiškai šypsotės.

Dabar eikit ir sutriuškinkit mano prielaidą.

Bet…

Aš labai abejoju, kad tai darysite.

Gal tik vienas kitas, pats drąsiausias, mažiausiai suvaržytas keistuolis ryšis tokiai “įžūlybei” - prieiti ir be ceremonijų nepažįstam žmogui išdėti į akis komplimentą.

Tiek to, neikit į gatvę, nekalbinkit nepažįstamųjų - tai gali būti pernelyg sunku.

Tokiu atveju siūlyčiau paprastesnį eksperimentą. Manau, iš jo galit turėti naudos.

Pasakykit labai malonų žodį pažįstamam - sutuoktiniui, broliui, motinai, tėvui, vaikui, kolegai, kaimynui…  Ne už tai, kad jis paskolino pinigų arba suplovė indus - tai bus panašu į atlygį. Šiaip, nė už ką. Imkit, ir pasakykit, kas gero yra susikaupę jūsų širdy, kas retkarčiais veržiasi iš gilumos, bet vis nesurandat tinkamo momento. Tas momentas yra dabar. Darykite tai tuojau pat - neatidėkit to darbo rytojui, šventėms, gimtadieniui, nelaukit, kol artimasis numirs, ir jūs paliksit prie kapo su neišsakytais šiltais jausmais.

Sakydami stebėkit save ir tą kitą žmogų.

Bus labai įdomu, gal net rizikinga.

Negaliu pasakyti, kaip atsitiks jūsų atveju - išgirdę atvirai rodomą palankumą, žmonės reaguoja įvairiai. Vieni susijaudina ir susigraudina, kiti net pravirksta, baikštūs išsigąsta (kokie čia spąstai?), autoritarai kito meilumą ir draugiškumą palaiko  silpnumo ženklu…

Pirmyn, ko čia varžytis?

Juk gyvename meilės kultūroje!


Atgal į: Draudimas mylėti