Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-09-27

Simbolinis, netikras, įsivaizduojamas

Publikuota: Straipsniai

Kalbu apie ritualą. Simbolinis, netikras, įsivaizduojamas veiksmas.

Įsivaizduokite svečią, kuris prie miesto vartų simboliškai sutiktas su duona ir druska, atsisėda ir iš tiesų ima valgyti. Kataliką, kuris eitų į bažnyčią užkąsti plotkelio, protestantą, kuris dar tikėtųsi pagerti apeigų vyno.

Tačiau kas pasakys, kad jie nevalgo ir negeria?

Juk matome - valgo ir geria.

Valgo nevalgydami, geria negerdami.

Įsivaizduokite gatvėje atsitiktinai sutiktą pažįstamą, kuris mandagų “Sveikas, kaip gyveni” priima už tikrą klausimą, sustoja ir ima pasakoti, kaip iš tiesų gyvena. Arba prezidentą, kuris atvykęs padėti naujo pastato kertinio akmens, pasiima statybininko mentelę ir iš tiesų ima mūryti.

Kaip dažnai mes bendraujam visai nebendraudami, dirbame nedirbdami.

Netikri, simboliniai veiksmai arba ritualai - dalis mūsų gyvenimo.

Sakyčiau, labai nemaža.

Simbolinis - visada daugiareikšmis. Ženklas 3 matematikoje reiškia tik tris, o romane tai gali būti labai sudėtingas, dramatiškas ir net tragiškas meilės trikampis.

Daugelio kasdieniškų simbolių reikšmių mes nė nežinome. Atropologai sako, kad rankos paspaudimas - tai ištiesto delno parodymas: štai, pažiūrėk, aš neturiu akmens. Ėjimas įsikibus į parankę - tai mechaniškas būdas išlaikyti partnerį prie savęs, kad jis nenubėgtų pas kitą patelę.

Paprasčiausias pasisveikinimas turi daugybę reikšmių.

Paprastai reikalaujama, kad jaunesnysis imtų sveikintis pirmas - nuolankumo parodymas. Kuo jis žemiau nulenkia galvą, tuo nuolankesnis. Iš labai aukšto viršininko arba karaliaus užtenka, kad jis vos pastebinai pajudina pirštą arba mirkteli akimis - oho, tai begalinio palankumo ženklas! Tik intymiai bendraujantys vienas kitam lygūs žmonės gali sveikindamiesi demonstruoti familiarumą. Visa kontora būtų šokiruota, jeigu rytą sekretorė pakšteltų savo mylimam šefui į žandą arba valiūkiškai pliaukšteltų jam per užpakalį.

Ritualai patogūs tuo, kad visi juos atlieka vienodai, o išmokti jų labai nesunku.

Jeigu nori pritapti naujoje bendruomenėje, pirmiausia turi išmokti jos ritualų.

Jie padeda prisitaikyti.

“Visi kartu!” - tai magiškas šūkis, kurį išgirdę visi atsistoja, išgeria, užtraukia dainą, ima eiti ratu, atsisėda, atsiklaupia, užgieda, nutyla.

Visi kaip vienas.

Mums, socialioms būtybėms, tai itin svarbu.

Ko gero, tai pats svarbiausias bet kurio ritualo tikslas.

Kai einame į kavinę pavalgyti ir išgerti taurelę vyno, mes pirmiausia norim pavalgyti ir atsigerti vyno. Visa kita - graži aplinka, gera muzika, nuolankus padavėjas - papildomi malonumai, kurių, žinoma, irgi siekiame, bet svarbiausi - ne jie.
Kavinė - pavalgyti ir atsigerti.

Bažnyčioje ritualo dalyviai irgi valgo ir geria, bet ateina čia visai ne dėl to, kad pavagytų ir atsigertų.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo baisus paradoksas - jie ateina, kad nieko negautų.

Jie valgo, kad nepavalgytų, geria, kad neatsigertų.

Bendrauja jie čia nebendraudami, atgailauja neatgailaudami. Draudžiama kalbėtis, intymiai liestis rankomis, kikenti, klausinėti, vaikščioti, netgi dairytis. Nepavadinsi dialogu vienakrypčio bendravimo, kai vienas tik šneka, nurodinėja ir moko, o kiti tiktai klauso, neturėdami šanso net paklausti. Įdomiausia, kad ir klauso jie nesiklausydami - juk niekas rimtai nežiūri į kunigo plepalus: jo darbas sakyti pamokslus, o man svarbu, kad atbuvau, išklausiau, sutikau. Parėjęs gyvensiu, kaip man išeina. Nėra ko per išpažintį dvasinio tėvelio apkrauti nemaloniomis smulkmenomis. Be to, prieš mišias nėra kada užsiimti savianalizėmis, už nugaros klūpo visa eilė atleidimo ištroškusių ritualo dalyvių. Trumpai susakyk, kas ir kaip, nestabdyk eilės, o išrišimas bus, gali nebijoti.

Žiūrint į rimtus išpažinties žaidėjų veidus, susidaro įspūdis, kad jie patys ima tikėti, jog yra išpažinę kažką svarbaus ir nuo kažko išsivadavę.

Aišku, jie nori išsivaduoti nuo kaltės jausmo.

Bet kaip tu išsivaduosi nesivaduodamas? Kaip tu išpažinsi neišpažindamas, kaip tu nugalėsi savo ydas, su jomis net  nekovodamas - tik simboliškai nusiplaudamas šventintu vandeniu?

Už simbolinį darbą - netikras, simbolinis atlygis.

Viskas teisinga.

Simboliškai pasakei kelias tradicines nuodėmes - tariamasis ganytojas sumurmėjo kelis paslaptingus žodžius ir ranka padarė simbolinį ženklą.

Simbolinė atgaila - simbolinis atleidimas.

Bet atlygis-atleidimas buvo!

Kas pasakys, kad nieko nevyko?

Nepatyrusi žurnalistė kažkada man atnešė atlaidų reportažą. Intriguojantis pavadinimas “Nepaprastas sekmadienis kaimo gyvenime” žadėjo kažką įdomaus, bet skaitydamas niekaip negalėjau suprasti, kur tas įdomumas ir apie ką ji apskritai rašo. Tai buvo paprasčiausias šimtus metų kartojamas ritualas: atsiklaupė, užgiedojo, pakylėjo, ekselebravo… O kur įvykis, kas čia įvyko? Pagiringas kunigas išmetė taurę ir išlaistė pašventintą vyną, vyskupas per pamokslą pasakė kažką naujo, svarbaus, šventoriuje susipešė ubagai?.. Na, ne, atsakė autorė, viskas vyko kaip visada - pakylėjo, pasakė pamokslą, atsiklaupė, atsistojo, pagiedojo… Tai kas įvyko? Kas konkretaus?

Buvo įdomu žiūrėti, kaip jauną ir šiek tiek tikinčią žurnalistę paveikė mano klausimas. Akys išsiplėtė, o veide kažkurią akimirką švystelėjo siaubas: taigi nieko ten neįvyko!

Ar gali taip būti?

Nustebusi ji sustojo prie durų ir paklausė dar sykį: “Tai negi ten nieko nevyksta? O aš nuo vaikystės maniau, kad vyksta kažkas svarbaus!”

Visi taip mano.

Aš irgi maniau.

Tai ir yra rezultatas, kurio tais “nepaprastais sekmadieniais” pasiekė vyskupas su savo svita ir visa ritualo minia: MUMS ĖMĖ ATRODYTI.

Mums ATRODO, kad vyksta kažkas svarbaus, nors iš tiesų nieko nevyko - buvo atliekamas tik ritualas.

Iš tiesų niekas neatgailavo, tik žaidė atgailautojus, niekas nei valgė, nei gėrė, tik žaidė valgymą bei gėrimą, niekas nieko neganė, tik žaidė ganytojus, niekas nesiklausė, tik mandagiai vaidino klausytojus. Iš tiesų niekas net nesimeldė, nes didelėje minioje neįmanoma susikaupti - visi paprasčiausiai stebėjo ir laukė tolesnės ritualo eigos.

Iliuzija yra visuotinis atlygis - jį gauna visi ritualo dalyviai.

Vienas sutvirtina savo iliuziją, kad jis kažką duoda nieko neduodamas, kitas dar labiau ima tikėti, kad jis kažką gauna, nieko negaudamas.

Kartais ritualo dalyviai įsižaidžia pernelyg rimtai ir mėgina iš tiesų kažką duoti, kažką pamokyti, išgelbėti, pagydyti. Tai reti atvejai, ir visada jie baigiasi labai dramatiškai ar net tragiškai. Jeigu kunigas ima kažką statyti, organizuoti, mėgina realiai pagelbėti vargstantiems, kaip tai neseniai atsitiko Kaltinėnuose, jį puola net tik bažnyčios hierarchija, kolegos kunigai, bet ir pačios davatkos. Tokiam kunigui sakoma: “Tu užsiimi ne tuo”.

Tuo, kuo jis užsiima (realiu darbu) kunigas užsiimti neturi.

Jis turi užsiimti kažkuo “dvasiniu” - realiai nieko nei daryti, nei duoti.

“Tarnauti” jis turi simboliškai.

Beržėje atsirado vienuolis kunigas, kuris įsijautė į dvasinio ganytojo vaidmenį ir mėgino realiai padėti visokio plauko nusidėjėliams, išklausydamas juos ir suteikdamas bent paguodą. Bažnyčios vadovybė jį ištrėmė į patį didžiausią Lietuvos užkampį, o kolegos kunigai apkaltino “populizmu”. Vos tik kunigas mirė, vadovybės nurodymu jo celėje buvo įrengtas tualetas, kad gerbėjai neįrengtų muziejaus.

Šitie žmonės buvo nubausti už tai, kad savo bažnyčiai padarė didelį nusikaltimą - jie pažeidė ritualo simbolinę esmę ir bažnyčią vienas galėjo paversti veikliųjų žmonių klubu, o kitas - psichiatrine gydykla.

Bažnyčia iš tiesų neturi nei veikti, nei gydyti, nei statyti, nei duoti.

Jeigu ką daro, ji gali daryti tik dėl savęs.

Bažnyčia negali ir išvaduoti - laisvieji daugiau neateis išpažinties ritualo.

Tai ką ji gali kitiems?

O, labai daug!

Ji gali sukelti iliuziją, kad mes visi kažką darome: kad atgailaujame, kad nusivalome nuodėmes, kad daromės dvasingesni ir geresni, kad padedam artimui, kad meldžiamės, kad klausome Dievo, kad bendraujame vieni su kitais, kad turime tikslą, kad gydomės, kad išvengiam KALTĖS.

Kaltės? Kokios?

Prigimtinės?

Kas ją uždėjo?

Aha, gudrus kunigėli, ar tik ne tu?

Ar tik ne tu, kuris mums viską atleidi, per pamokslus kali ir kali į galvas: mes visi gimę su nuodėme?

Visi, netgi kūdikiai yra nusikaltę. Tiek to.

Sakyk atvirai, vyriškai: kaip tu gyventum be nusidėjėlių?

Iš ko?..

Ar išmistumei savo plotkeliais, ar pasišildytum žvakėmis?

Juk dirbti gali tik simboliškai!


Atgal į: Simbolinis, netikras, įsivaizduojamas