Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-07-24

Šalia žinojimo

Publikuota: Straipsniai

Mes vėl kalbame apie tikėjimą ir žinojimą.



Vienais dalykais tikiu, o kitus jau žinau.



Norėčiau sakyti: žinau, kad šeštadienį atvažiuos Vincas.



Bet ne…



Iš kur galiu žinoti?



Na, mano jaunėlis labai laikosi žodžio. Jeigu pasako - visada atvažiuoja.



Vadinasi, žinau, kad atvažiuos?



Ne, aš tik norėčiau.



Gali atsitikti nenumatytų dalykų, apie kuriuos negaliu žinoti nei aš, nei jis.



Bet tikėti galiu.



Yra pagrindo - Vincas pažadėjo, o jis niekada nemeluoja.



Sakyčiau tikėjimas racionalus, sveikam protui neprieštarauja.



Jis paremtas ankstesniu
žinojimu ir prielaida, kad neatsitiks “kas nors”, ta prielaida vėlgi
remiasi ankstesniu žinojimu, kad atsitinka retai…




Atsimenu, mano vaikai
tikėjo, kad daržinėje vakarais apsigyvena babaužis. Kuo paremtas toks
tikėjimas? Na, kažkas sakė, o juk sakoma paprastai tiesa…




Aš nenorėjau, kad jie bijotų daržinės, nuėjau ten vakare ir pasakiau:



- Ateikit, žiūrėkit, nėra jokio babaužio, niekas manęs nesudraskė.



- Buvo buvo, nieko neišmanai!.. - pareiškė jie nepatenkinti.



Tada pirmą sykį pamačiau,
kad tikėjimas gali sėkmingai gyvuoti be menkiausio pagrindo - užtenka
labai norėti, ir tikėjimas gyvas be nieko.




Neseniai skaičiau žinutę,
kad 17 metų vaikigalis išprievartavo pagyvenusią moterį. Policija
surinko pakankamai įrodymų, prisipažino ir pats įtariamasis, o motina
sako: ne, aš netikiu, šito negali būti!




Motina liko viena tikėti savo sūnaus nekaltybe.



Iracionalus tikėjimas gali būti ne tik be žinojimo - jis gali neigti žinojimą.



Tūkstančius metų žmonės
tikėjo, kad žemė yra plokščia, o tą naivų tikėjimą laikė žinojimu. Kai
Galilėjus su Koperniku atrado kitokių įrodymų, tikintieji juos laikė
bepročiais.




Kaip ir mano vaikai jie šaukė: nieko jūs neišmanot!



Auga, bręsta žmogus - brendo ir žmonija.



Žinojimas keitė tikėjimus, kai kuriuos, naiviuosius, visai sunaikino.



Ar šiandien kas tiki, kad
saulė sukasi apie žemę, kad žemė Vakaruose prasideda Gibraltaru, o
Rytuose baigiasi Indija? Abejoju, ar šiandien tai norės išpažinti ir
kiečiausias fundamentalistas, nors tokios pasaulio ribos buvo apibrėžtos
pačioje Biblijoje.




Pradžios knygoje rasime
vaizdingą legendą, kaip visas pasaulis padarytas per septynias dienas.
Sukurta žemė, o ant jos lyg puodo dangtis uždėtas dagaus skliautas su
šviesuliais. Girdėjau šiandieninių teologų išvedžiojimų, kad tos
septynios dienos - tai tik tam tikras ciklas, kad viena diena galėjo
tęstis milijonus metų. Visgi daug paprasčiau manyti, kad kažkada žmonės
tas septynias dienas iš tiesų laikė dienomis, o ne metais. Kuo tikėjo -
tą užrašė į Knygą.




Brendo žmonija - keitėsi Biblijos požiūris.



Iš pradžių buvo manoma, kad
užtenka rituališkai apsivalyti ir paaukotais gyvuliais išsipirkti Dievo
malonę, po to atėjo kiti pranašai ir ėmė sakyti, kad apsivalyti reikia
ne rituališkai, bet širdimi, morališkai, apipjaustyti reikėtų ne
varpas, o širdis…




Mokytojo knygoje randame
požiūrį, kad viskas sukasi ratu, o iš esmės nieko naujo nevyksta.
Žodžiu, pasaulis sukasi vietoje tarsi malūno ratas. Argi ne tiesa?
Argi po žiemos nebūna pavasario, po vasaros neateina ruduo? Argi ne
taip buvo prieš du ir prieš dešimt tūkstančių metų, argi ne taip bus
šiemet?




Vėliau, kai žmonija
susikūrė raštą ir sukaupė truputėlį istorijos, ėmė aiškėti ir kitas
dalykas: taip, gamtoje sukasi ciklas, bet ne tik… Atsiranda, išnyksta
ir vėl atsiranda ištisos civilizacijos, bet naujosios skiriasi nuo
senųjų. Atsirado įrankių, kurių žmonės niekada neturėjo, technologijų,
kurių nė nesapnavo senovės išminčiai, pasikeitė pats istorijos proceso
tempas. Viskas vyksta greičiau!




Pagreitis.



Kas tai per daiktas?



Aha, kinta pasaulis!

Jis panašus ne į malūno, bet į vežimo greitėjantį ratą. Ką? Visa tai juda?



Tai buvo tokia baisi žinia, kaip ir ta, kurią Galilėjus su Koperniku pranešė apie saulės sistemą.



Kopernikas džiaugėsi Dievo
gražiai sukurta heliocentrine pasaulio sandara, Darvinas apsidžiaugė,
atradęs evoliuciją - Dievo kūrybos planą.




Evoliucija?



Seniai pabaigto tvirtai stovinčio
pasaulio sargai lyg susitarę puolė senelį Darviną: kokia čia bedievybė?
Pasaulis padarytas per septynias dienas ir baigta!




Juk tai pasakyta Biblijoj!



Tikrai? Net Evangelijoj?



Teologai ima gudrauti: ne, Evangelija - ne apie tai…



Kaip tik apie tai!



Šiandien atrodo keista,
kaip žmonės 2000 metų Jėzaus vardu kariavo vieni su kitais ir
neatkreipė dėmesio, ką tas kunigų nukryžiuotas novatorius sakė.




O jis sakė, kad esąs
Kelias. Bet juk Kelias - tai judėjimas, vyksmas, procesas! Kada kunigų
pasiųsti fariziejai kamantinėjo, kodėl jis nesilaiko šabo ir dirba
šventadieniais, Jėzus atsakė: mano Tėvas iki šiol dirba, aš irgi dirbu.


Aha, vadinasi Dievas dirbo ne tik tas septynias dienas!



Pagal Naująjį Mokslą išeitų, kad pasaulis toliau tebestatomas?



Gali būti, Darvinas taps šventuoju.



Kodėl Darvinas, kodėl jis gimė tik XIX amžiuje?



Naujas žinojimas atvėrė akis ir parodė tai, ko negalėjom matyti 2000 metų - suprasti Jėzų mums trūko žinojimo.



Mes negalėjome juo patikėti.



Ir dabar daug ko negalime.



Ateis laikas, paaugsime dar, šį tą sužinosim - pasikeis ir mūsų tikėjimas.



Arba kitam neateis, nepaaugs, nepasikeis niekas…



Aš vis kalbu apie racionalų
tikėjimą, kuris yra sveikas ir gali augti, misdamas žiniomis tarsi
duona. Ateistai šiandien mėgsta pasišaipyti iš kai kurių Biblijos
vietų, kad ir tų septynių pasaulio kūrimo dienų, vadindami jas
beprotybe. O jie patys, gyvendami pirmykščiais laikais ir neturėdami
televizoriaus, ką jie būtų geriau žinoję ir kuo būtų tikėję? Atsistokim
į protėvių klumpes, apsivilkime jų avikailius ir pamatysim: taip, pagal
savo laikus ir savo žinias jų tikėjimas tokia pasaulio tvarka buvo
labai ir net labai išmintingas.




Racionalus tikėjimas padeda susigaudyti.



Bet yra ir kitoks, iracionalus tikėjimas.



Kaip matėme, racionalus
tikėjimas turi tam tikrą realų pagrindą, o prietaras gali gyvuoti be
nieko. Kam juoda katė neša nelaimę, tam nereikia nei faktų, nei
logikos. Ką šventinta žvakė ar Marijos paveikslas gelbsti nuo ligų ir gaisrų - to neįtikins
niekas. Su prietaringu žmogumi netgi neverta diskutuoti: jis
nepripažįsta faktų, o logikos dėsnių net nesupranta. Paprastai jis
sako: “Tikiu ir viskas, nežinau kodėl, koks jūsų reikalas, mano
tikėjimas tvirtas ir t.t.” Kartais sakoma, kad toks tikėjimas remiasi
tradicija, bet naujieji absurdiški tikėjimai rodo, kad ufonautai arba
sniego žmonės gali išsiversti ir be tradicijų.




Racionalus tikėjimas yra
savotiška pažinimo tąsa, tai tarsi vaizduotės nubrėžta punktyrinė
linija, kuri seka po ryškios pažinimo kreivės. Taip iš smulkių, mažyčių
ryškiais kontūrais apibrėžtų pažinimo vaizdelių ir didžiulių miglotų
vaizduotės tolių susidaro pasaulio paveikslas.




Kad ir koks jis būtų
painus, netikslus - nepasiklysi. Eisi - surasi didesnę tiesą. Juk,
tikėję geocentriniu modeliu, senovės žmonės puikiausiai vertėsi juo ir
net apskaičiuodavo būsimus saulės užtemimus.




Žinoma, būtų kvailybė šiandien tikėti geocentriniu modeliu.



Tokia pat kvailybė, kaip ir
plokščia žeme, ant žemės užvožtu dangaus skliautu, ant debesų
sėdinčiais angelais, šventintų žvakių galia, horoskopais, pilnaties
baisumu, pasauliniu žydų ar KGB sąmokslu, ufonautais, sakramentais,
kortomis ir kitais išgalvotais dalykais. Toks tikėjimas niekur nenuveda
- jis traukia atgal ir klaidina. Prietarai, arba išgalvoti pasaulio
ryšiai, nieko neatveria - jie tik supainioja ir taip sudėtingą pasaulio
vaizdą.




Išeitų, ne bet koks tikėjimas padeda?



Taip, ne bet koks.



Kas tiki kortų būrėjomis,
kiša pinigus ekstrasensams, aiškiaregiams ir kitiems pranašams, baidosi
juodų kačių, slapstosi nuo ufonautų, šventomis žvakėmis ginasi nuo gaisrų - vargiai turi iš to naudos.




Bet kokį, nesvarbu - kokį,
tikėjimą aukština tie, kurie minta jūsų naiviais tikėjimais. Jie bijo,
kad nepabustų protas ir neatvertų akių.




Jie sako: tikėjimas - tai ne žinojimas. Kas žino - negali tikėti, kas tiki - nenori žinoti.



Taip, tai - tiesa, bet tik tada, kai kalbama apie prietarus ir kitas beprotybes.



O tiki ne tik bepročiai.



Sveikieji nebijo tikėjimo.



Sveikas tikėjimas nebijo žinojimo.



O žinojimas turi drąsos pasakyti: nebežinau.



Iki čia žinojau, toliau - migla.



Dievas atvedė čia, tikiuosi, nuves ir toliau.



Dievas? Žinai, kad yra?



Ne, žinot nežinau - tikiuosi…



Labai, labai - tarsi cemento.



Be Jo nesilaiko protingas mano pasaulis!









Atgal į: Šalia žinojimo