Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-07-02

Liga - tai ne ligonis

Publikuota: Straipsniai

Sėdime su keliais draugais ir plepame apie šį bei tą.

- Petrai, pasakyk atvirai - liūdna, kad nebeišgeri? - klausia vienas.

- Aišku, liūdna. Nebegaliu papasakoti, kaip girtas sėdžiu apsišikęs vidury gatvės.

- Baik tyčiotis! - netikėtai pašoka kitas. - Ko mane žemini?

Jis trenkia duris ir išeina.

Likę susižvalgome. Ko jis įsiuto?

Pasirodo, jis mano žodžius prisiėmė sau. Dabar stipriai geria, o kartais girtas sėdi miestelyje vidury gatvės. Aš nežinojau, o jis žino.

Panaši istorija atsitiko internete.

“Stebuklas - tai abrakadabra,
Tai tūpinėjimas apie altorių.
Lotynų kalba, kurios negali suprasti.
Kažkas pakabintas ant kryžiaus.
Kičinis paveiksliukas už litą 22″, - parašiau savo puslapyje dėl juoko.

- Ko mus smerki? - pratrūko keli nepažįstami žmonės. - Neteisk ir nebūsi teisiamas!

Vienas pratrūko keiktis.

Kas jiems atsitiko?

Pritaikęs analogija galiu spėti, kad šitie man nepažįstami žmonės stebuklu laiko abrakadabra ir savo kičinius paveiksliukus vertina lyg brangenybes.

Tai va: girdėdamas apie girtavimą, mano vaikystės draugas išgirdo apie save, skaitydami apie stabmeldystę, anie vaikinai perskaitė apie save.

Bet apie juos niekas nieko nesakė! Jie galėjo praleisti tuos žodžius negirdomis, kaip tai padarė daugybė kitų žmonių. Bet nepraleido - prisitaikė sau.

Tas reiškinys vadinasi susitapatinimu.

Mano draugas yra susitapatinęs su girtavimu, anie vaikinai susitapatino su stabmeldyste.

Bet ar tikrai žmogus ir liga yra tas pats? Žmogus ir jo klaida, žmogus ir jo yda?… Nuodėmė ir nusidėjėlis?..

Ilgą laiką taip buvo laikoma. Dar Biblijos laikais raupsuotumas buvo tapatinamas su raupsuotuoju. Nelaimingieji turėdavo išeiti iš bendruomenės ir gyventi kur nors miškuose arba uolose. Kada sveikieji atnešdavo maisto, pasmerktieji turėdavo išeiti iš savo lindynių ir garsiai šaukti: “Aš raupsuotas! Aš raupsuotas!”

Jėzus buvo bene pirmasis, kuris palietė raupsuotą žmogų.

Pasirodo, liga ir žmogus nėra tas pats! Ligonį išgydai, ir jis vėl žmogus.

Stebuklas!

Pasirodo, galima prisiartinti ir prie samarietės, atsigerti jos pasemto vandens.

Kas čia dabar?

Iki Jėzaus tai buvo laikoma nusikaltimu.

Iki Jėzaus nuodėmė buvo tapatinama su nusidėjėliu. Nusidėjęs žmogus buvo laikomas nešvariu ir vertu mirties.

Jėzus netikėtai pasakė, kad nusidėjėlis gali ramiai grįžti pas mylintį Tėvą - svarbu, kad liautųsi daryti nusikaltimus. Vėliau jo pasekėjas Paulius negalintiems tuo patikėti žydams aiškino, kad jie tikrai gali grįžti pas Tėvą be jokių specialių ritualų, nes jų nuodėmės esančios nuplautos Jėzaus krauju.

Jėzus netgi mokė, kad reikia mylėti nusidėjėlį. Norėčiau atkreipti dėmesį: ne nuodėmę, bet nusidėjėlį! Ne girtavimą, bet vargšą alkoholiką, ne stabmeldystę, bet suklydusį ir stabų pavergta žmogų.

Šiandien daug religingų žmonių tiki, kad Jėzus liepęs mylėti nuodėmę. Jiems taip atsitinka tik dėl to, kad neįstengia atskirti nusidėjėlio ir nuodėmės, nuodėmės ir savęs. Teisindami nusikaltimą, jie tikisi išteisinti save. Iš tiesų reikėtų daryti atvirkščiai - pasmerkti nuodėmę ir nusigręžti nuo jos, o tada tapti laisvu. Tarkim, nebelaikyti girtavimo dideliu žygdarbiu, mesti girtauti ir tapti normaliu žmogumi. Štai aš 10 metų nebegeriu, ir net mano priešai nebedrįsta vadinti manęs girtuokliu. O stabmeldys norėdamas bet kada gali išmesti į sąvartyną kvailus stabukus, ir nebebus stabmeldžiu.

Blogą žinią atnešęs pasiuntinys būdavo nužudomas, o gerą - apdovanojamas. Sunku patikėti? Bet pažiūrėkim į savo dienas. Juk visi žinome, kaip nemalonu ir kaip gali būti pavojinga, jeigu tenka dirglesniam  šefui pranešti apie įmonės nesėkmę. Blogą žinią jis gali sutapatinti su pranešėju ir pradėti rėkti ant jo. Dar blogiau lektoriams, žurnalistams, prokurorams, kurie kartais kalba prieš mūsų interesus ir įsitikinimus.

Štai policininkas sustabdo vairuotoją ir sako:

- Jūs pažeidėte kelių eismo taisykles.

Ar už tokį teisingą pranešimą (taisyklės tikrai pažeistos) jį kas nors apkabino ir padėkojo?

Nuo seniausių laikų žmogus mėgina sunaikinti blogį, naikindamas “blogus” žmones. Daugelyje valstybių po šiai dienai yra išlikusi mirties bausmė, apklausos rodo, kad už jos sugrąžinimą balsuotų daugybė Lietuvos žmonių, jei vyktų toks referendumas.

Keisčiausia, kada norima sunaikinti mintį arba idėją, sudorojant ją pasakiusį žmogų. Juk yra paprastesnis būdas: jeigu mintis neteisinga, ją galima sutriuškinti logiškai, jeigu žinia klaidinga, ją galima paneigti kita, teisinga žinia. Bet paskaitykite bet kurio internetinio tinklalapio komentarus: dažniausiai yra puolamas autorius, o ne jo žodžiai.

Įrodinėjimas į autorių šiandien laikomas nesusipratimu ir vartojamas mažiau išprususių žmonių. O kažkada tai buvo norma. Kad išnyktų bloga mintis, ją sugalvojęs žmogus turėjo būti nužudomas. Toliausiai nuėjo inkvizicija, mėginusi įveikti ereziją, naikindama pačius eretikus. Baisiausia, kad ji ėmė kovoti ir su šėtonais, raganomis bei kitomis savo vaizduotės šmėklomis, kankindama bei žudydama visai realius žmones.

Jėzaus idėja skirti nuodėmę ir nusidėjėlį labai sunkiai skinasi kelią.

Abejoju, ar religijos sąmonei tai apskritai įmanoma.

Pažiūrėkit į bažnyčių sukurtus pragaro vaizdinius.

Ką ten šakėmis bado velniai - ar tik ne nusidėjėlius?


Atgal į: Liga - tai ne ligonis