Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-03-29

Biblijos kelias į naujas žemes (3)

Publikuota: Straipsniai

Biblijos kelias nėra tik kelionė laiku. Joje aprašyta ir labai konkreti kelionė dykuma, kai žydų tauta patraukė iš Egipto į Pažadėtąją Žemę - labai konkrečią vietą, kurią šiandien vadiname Artimaisiais Rytais.

Nuėję į tą naują derlingą žemę, kurią buvo išpurenusios darbščios žemdirbių tautos, žydai savo Dievo įsakymu turėjo išskersti visus vietinius gyventojus, visus iki vieno - senus ir mažus, sugriauti jų aukurus, o tada įsikurti patys.

- O kur Dievo įsakymas nežudyti? - galit paklausti. - Juk tai, ką čia sakai, šiandien vadinama genocidu! Kaip Dievo įsakymas imtis genocido gali derėti su to paties Dievo įsakymu nežudyti?

O iš kur jūs ištraukėt, kad Dievo įsakymas “nežudyk” yra absoliutus? Nusikrapštykit nuo akių žvynus, atsiverskit tą Knygų Knygą ir skaitykit: gyvendami tarp pagonių tautų, žydai nuolatos kariavo ir nuolatos žudė. Žudė ne tik mūšio lauke - jie naikindavo užimtų žemių gyventojus, žudė visus, įskaitant kūdikius. Darosi aiškiau, kodėl psalmininkas meldžia Dievą, kad tas nutvertų priešų vaikus už kojų ir ištaškytų jų galvas į sieną?

Taigi Senojo Testamento  įsakymas “nežudyk” nėra absoliutus, tai nėra įsakymas, draudžiantis žudymą apskritai. Tai lokalus draudimas, jis galioja tik bendruomenės viduje, taikomas tik saviems. Visus kitus galima ir reikia žudyti - kaip kitaip skelbsi karus kaimynams, kaip užimsi jų “pažadėtąsias” teritorijas? Įsakymą “nežudyk” pavertus absoliučiu, nebeliktų galimybės kariauti. O kariaujama buvo per visą istoriją.

Tik pamatę įsakymo lokalumą, ribotumą, įveikiame tariamus prieštaravimus tarp Biblijos vietų, kuriose tai liepiama nežudyti, tai liepiama išskersti visus krašto gyventojus. Pasigailėti reikia savų, žudyti reikia svetimus. Beje, įsakymo dvilypumu iki šiol naudojasi visos vadinamosios krikščioniškosios šalys, visos krikščionių bažnyčios - sakyklose yra kalbama apie gailestingumą, bet po pamokslo čia pat laiminamos karių priesaikos žudyti priešus, šventinami ginklais vadinami žudymo įrankiai. O dar “šventieji” karai, kada pačios bažnyčios organizavo kitatikių žudymą…

Tokiu pat lokalumu pasižymi ir kiti Dekalogo įsakymai. Iš esmės tai bendruomenės gyvenimo normos, vidaus taisyklės. Tarkim, kai Dievas draudžia negeisti svetimo turto, tas “svetimas” iš tiesų yra saviškis, žydas. O visus kitus, su kuriais kariaujame, reikia ne tik naikinti, juos reikia ir plėšti, gabenti į namus karo grobį…

Senovės žydų pasaulis nebuvo labai didelis. Šiaurėje - Kaukazo kalnai, pietuose - Egiptas. Vakaruose - Gibraltaras, Rytuose - Indija. Didžiąją dalį šito pasaulio užėmė pagonių tautos.

Visgi kartu su nacionaliniu ribotumu Senajame Testamente jau reiškiasi ir globali tema. Žydų Jahvė nėra tik vienos tautos nuosavas Dievas, kaip, sakysime, žemaičių Žaltys, kurio jokiu būdu nereikėtų nešti ir siūlyti kaimynams, tarkime, rusams ar vokiečiams.  Psalmėse jau aiškiai sakoma, kad Jahvė yra globalus, visuotinis, absoliutus, jis  sukūrė viską - ir  derlingus laukus, ir dykumas, ir kalnus, ir jūras, todėl teisėtai valdo viską, ką yra sukūręs - ir jūras, ir vėjus, ir potvynius…

Tai kodėl Dievas negalėtų valdyti visų tautų?

Aišku, galėtų! Jis ir valdys. O kada? Tada, kai jo išrinktoji tauta nukariaus visas tautas…

Žydų religija buvo labai praktiška, ji neklaidžiojo filosofinėse abstrakcijose, kaip dabar klaidžioja vakariečių protas. Šita religija kūrė labai paprastą, praktišką, dvasiškai pagrįstą nukariavimų ideologiją.

Kaip žinome, žydams nukariauti pasaulio nepavyko - jie patys buvo nukariauti, o jų šventykla sugriauta. Nežiūrint į tai, žydų bendruomeninis egocentrizmas išliko, išliko tikėjimas savo tautos išrinktumu.

Reikia manyti, pradžioje savo misiją taip suvokė ir Jėzus. Kai pagonė moteris paprašė jo pagalbos, Jėzus  atsakė, kad nedera šunyčiams mėtyti duonos, kuri skirta vaikams, tokiu būdu darydamas aiškią užuominą, kad “šunyčiai” yra pagonys, o jis neša duoną tik Tėvo “vaikams” - žydams. Visgi pagonės tikėjimas paveikė Jėzų, ir jis jai suteikė malonę - tokią pat, kaip ir “vaikams” - žydams. Kitose Evangelijos vietose skaitome, kad jis nesišalino samariečių, kurių žydas turėjo vengti, muitininkų, raupsuotųjų ir kitų atstumtųjų, o galiausiai “artimo” sąvoką išplėtė praktiškai iki begalybės.

Kai Rašto aiškintojai, matydami Jėzaus broliavimąsi su kitataučiais bei nusidėjėliais, nebegalėjo susigaudyti ir paklausė, ką jis laiko “artimu”, Jėzus jiems papasakojo palyginimą apie vieną sumuštą, apiplėštą ir pakelėje paliktą žmogų, kurio šalinosi visi tautiečiai, įskaitant kunigą, bet pasigailėjo ir išgelbėjo svetimu laikomas samarietis. Palyginimo išklausę religijos lyderiai turėjo sutikti, kad tas gelbėjęs “svetimasis” žmogui yra artimesnis už negailestingą “saviškį”. Taip Evangelijoje ne tik peržengiama nacionalinė ir religinė riba, kurią šiandien vadintume prietaru, bet ir nurodoma nauja kryptis, naujas veikimo būdas - mes galime visą pasaulį padaryti savo artimaisiais, jeigu priglausime, užjausime, aptvarstysime, paguosime kiekvieną sutiktą mūsų pagalbos reikalingą žmogų.

Jaučiate skirtumą? Galima pulti prieš visą pasaulį kardu, kaip darė Senojo Testamento žydai ir pralaimėjo, bet galima eiti į pasaulį atvira širdimi, kaip mokė Jėzus, ir užkariauti viso pasaulio simpatijas švelnumu bei meile. Gaila, kad Jėzaus pradėto ir jo mokinių sėkmingai perimto naujojo žygio pasaulis labai greitai atsisakė ir su visomis savo bažnyčiomis grįžo į Senojo Testamento laikus, prie senosios žmonių suskaldymo, supriešinimo ir naujų teritorijų užkariavimo ideologijos.

Visgi Jėzus mums paliko savo Testamentą, kurio nesuprasime, neatskyrę seno ir naujo, laikino ir amžino, riboto ir absoliutaus. Nieko nedarydami, mes taip ir liksime įstrigę tarp praeities ir dabarties. Šiandien man kyla įtarimas, kad ta painiava daroma ir sąmoningai, su teologine išmone. Prie profesionalų bažnytininkų prisideda suklaidinti naivuoliai, kurie demonstruoja tariamą pagarbą Dievo Žodžiui, bet iš tiesų tempia į turgų muziejaus relikvijas ir negali pabaigti Senojo Testamento laikų.

 Mano oponentai tvirtina, kad sena ir nauja yra tas pats, kad tų dalykų skirti nereikia. Aš tuo šiek tiek abejoju.


Atgal į: Biblijos kelias į naujas žemes (3)