Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-03-16

Gimtadieniai ir atgimimai

Publikuota: Liudijimai

- Kada tavo gimtadienis? - paklausiau Aliaus Sakinio. Aš jį norėjau pasveikinti.
- O, tai buvo seniai, - susimąstęs atsakė Alius. - Tiesą sakant, aš tos dienos neprisimenu.
- Tu neprisimeni savo gimtadienio? - nustebau.
- O tu bene prisimeni? Juk buvom tokie maži - kaip mes prisiminsim? Esu skaitęs, kad hipnozėj žmogus gali prisiminti savo gimimą, bet tikriausiai tai blefas. Ko gero, gimtadienio siaubas neįrašytas į mūsų galvas.
- Gimtadienio siaubas?
- O tu manai, kūdikiui šventė būti grūdamam lauk iš savo šiltų pirmųjų namų? Būti taip grūdamam, kad skečiasi motinos kaulai? Juk ne prie stalo kviečia, kur laukia tortukas ir žvakė, - Alius Sakinis pradėjo juoktis.
- Klausiu ne apie tai. Klausiu ne apie tą dieną, kai iš tiesų kažkada gimei, aš klausiu apie gimtadienį, kuris būna kasmet.
- Tu manai, aš gimstu kasmet, vieną sykį kiekvienais metais?
- Na, negimsti… Vadinkime ne gimtadieniu, bet paminėjimu. Diena, kai prisimeni savo gimimą.
- Neprisimenu savo gimimo, - susierzino Alius. - Velnias griebtų, aš tai jau sakiau!
- Na, prisimeni, kad apskritai kažkada kažkada esi gimęs… Aliau, ar tu apsimeti, ar tikrai negali suprasti, apie ką šneku?
- Atrodo, dabar supratau… Sykį per metus žmonės prisimena, kad yra kažkada gimę. Kodėl tik sykį?
- Na, yra tokia tikra diena. Kas tikrai gimė vasario 12-tą, tas vasario 12-tą ir prisimena.
- O jei gimė vasario 29- tą? Tie prisimena tik kas ketveri metai? - Alius pradėjo šaipytis.
- Gerai, sakysim, nėra tokios tikros dienos, tai sutartinė diena.
- Tai susitarkim dažniau. Tarkim, gimiau septynioliktąją mėnesio dieną. Tai švęskim kiekvieno mėnesio septynioliktą dieną. Gimiau pirmadienį - švęskim kiekvieną pirmadienį. Gimiau šeštą valandą paryčiais - švęskim kiekvieną rytą. Tiesą sakant, kažką panašaus ir darau, - Alius užsisvajojo. - Kiekvieną rytą pabudęs atrandu save gyvą ir be galo apsidžiaugiu. Man tai didelis džiaugsmas - suprasti, kad esu gyvas ir gyvenu.
- Na, žinoma… - turėjau sutikti. - Bet jeigu taip, išnyksta daug švenčių. Tarkim, Naujieji metai…
- Naujieji? O tu iš tiesų manai, kad sausio 1-oji naujesnė už sausio 2-ąją?
- Na, prasideda kitas laikas… Gali prasidėti naujas amžius, nauja epocha.
- O taip, aš prisimenu, kaip jūs šventėte naują tūkstantmetį. Visa žemė drebėjo, šaudė patrankos, daug sektantų pranašavo pasaulio pabaigą, psichiniams ligoniams apsireiškė dvasios…
- Sakysi, kad tai ne įvykis? Naujo amžiaus, naujo tūkstantmečio pradžia - paprasčiausia diena, kaip visos kitos?
- Tarkime, įvykis. Ir kada jis buvo?
- Buvo tada, kai prasidėjo trečiasis tūkstantmetis.
- O kada prasidėjo? Sakysi, 2000-ųjų sausio pirmąją?
- Tai ne!
- Tu iš tiesų tiki, kad trečiasis tūkstantmetis prasidėjo 2000-aisis?
- Na, juk praėjo 2000 metų.
- Praėjo? 2000- ųjų sausio pirmąją? 2000-ieji priklauso trečiajam tūkstantmečiui? Kada pradedi trečią alaus butelį? Ar kai atkemši antrą, ar kai abu išgerti ir pradarai trečią? Kada prasideda trečia alaus dėžė? Ar kai praimi dvidešimtąjį, paskutinįjį antrosios dėžės butelį, ar kai abi dėžės jau išgertos ir atkemši dvidešimt pirmąjį?
- Tai velnias! - buvau priblokštas. - Iš tiesų naujas amžius prasidėjo metais vėliau… Bet juk šventė visas pasaulis.
- Taip, visas pasaulis. Yra sakoma, kad mūsų pasaulis serga. Gali būti tikras - ta liga psichinė. Jeigu tai būtų vienas konkretus žmogus, kuris kažkurią dieną susigalvojęs nė iš šio nė iš to pradėtų šaudyti iš patrankų, laidyti fejerverkus, glėbesčiuoti kitus ir vapėti apie kažkokį tariamą įvykį, psichiatras tikriausiai pasakytų, kad jam psichozė.
- Na taip, tai buvo reklamos sukelta globali psichozė. Niekas nepastebėjo, kad švenčiam matematinę klaidą?
- Aš pastebėjau, bet manęs niekas neklausė. Matematikai žinojo, bet šventė kartu su visais.
- Švenčiau ir aš… - turėjau prisipažinti. - Negalėjau atsitraukti nuo televizoriaus, žiūrėjau, kaip švenčia Vilnius, Paryžius, Londonas ir visas pasaulis. Prisimenu jaudulį - man atrodė, kad iš tiesų keičiasi laikas.
- Taip tau atrodė.
- Keista… Išeitų, šventų dienų nėra, yra tik susitartas laikas?
- O tu manai - yra?
- Kalėdų irgi nėra? - pasibaisėjau.
- Ką turi galvoje, kai šneki apie Kalėdas?
- Jėzaus gimtadienį… Ak taip, suprantu, tu sakysi, kad niekas nežino, kada buvo Jėzaus gimtadienis. Bet vis tiek galime pasidžiaugti, kad jis kažkada gimė. Negi tu nepasidžiaugi?
- Pasidžiaugiu. Drausmingi žmonės mėgsta džiaugtis nustatytu laiku. Katalikai - prieš Naujuosius, stačiatikiai - tuoj po Naujųjų. Jų vadovai pasako, kada jiems džiaugtis, o kada ne. Man taip neišeina. Aš ir kariuomenėj negalėjau džiaugtis pagal seržanto komandą. Nekyla džiaugsmas, ir tiek.
- O kada kyla? Jeigu ne paslaptis - kada tavo Kalėdos?
- Jos būna dažniau, nei visiems. Būtinai - žiemą. Nežinau, kodėl, bet turi būtų pasnigę, balta, be vėjo. Dar geriau, kada šviežias sniegas laikosi mano sode ant šakų. Tas balto sniego šviežumas man reiškia, kad Jėzus gimė dabar, šią akimirką, ir toks apima džiaugsmas… - Alius Sakinis žvelgė pro langą ir užsisvajojo.
- Artėja Velykos. Išeitų, ir jų nešvęsi kartu su visais?
- Ko nešvęsiu, su kuo? Nešvęsiu Paschos su žydais?
- Ne Paschos su žydais - Jėzaus prisikėlimo su krikščionimis…
- Su kokiais krikščionimis? Katalikai ir protestantai švenčia vienu metu, stačiatikiai - kitu.
- Supratau - tu nei su tais, nei su tais.
Alius Sakinis patraukė pečiais.
- O kada būna tavo Velykos? -  paklausiau.
- Velykos - pavasario šventė ar kas?
- Prisikėlimo šventė.
- O, prisikėlimas… - Aliaus veidas paliko liūdnas. - Prisikėlimas - tai žingsnis iš kapo duobės. Tai laikas tuoj po mirties, o aš mirštu kasdien.
- Sergi epilepsija?
- Ne, aš sergu mirtimi. Pats supranti - tai skausminga.
- Nori pasakyti, kad miršti dabar?
- Taip, dalis manęs ką tik numirė.
- Kokia dalis?
- Ta, kur buvo dalis tikėjimo. Aš juk tikėjau šventėmis. Savo gimtadienių seniai nešvęsdavau, bet kažkur širdies kamputyje patyliukais tikėjau, kad sausio septyniolikta diena yra truputį kitokia.
- Tikėjai, o man aiškinai, kad tai - tik iliuzija?
- Taip, kada aiškinau tau, man pačiam pasidarė aiškiau, - prisipažino jis kažkaip paprastai.
- Tu mane mulkinai! - truputį pyktelėjau. - Prausei ne mane, o save patį!
- Aišku, save! - nusijuokė Alius. - Kam aš prausiu kitus? Susirasi vandens, nusiprausi pats.
- Savanaudis.
- Aišku, kad savanaudis. O tu man padėjai. Atnešei vandens, muilo, šampūno… Manei - maudau tave, bet iš tiesų aš pats - kaip po pirties. Dabar tarsi iš naujo atgimęs. Man pačiam daug kas kitaip.
- Tu žinai, aš irgi truputį pasikeičiau. Dabar, ką tik.
- Buvo skausminga?
- Buvo liūdna netekti gimtadienių. Aš juos taip mėgau…
- Tada susigrąžink.
- Kada, kaip?
- Dabar, paprastai. Pats sakei - truputėlį atgimei.
- Taip, aš truputėlį kitoks. Jaučiu - kažkas iš tiesų vyksta.
- Tada sveikinu, dabar - tavo gimtadienis. Dabar, šita akimirka.
- O taip, dabar - naujas laikas.
Mes išėjom į lauką. Buvo pavasaris, purškė lietus, sode ant šakos atsitūpęs nepažįstamas paukštis traukė kažkokią nežinomą dainą.
- Ar nematai - Kalėdos? - juokėsi Alius, atradęs naują Kalėdų metą.
- O taip, Kalėdos, Velykos, mano gimtadienis - viskas vienu metu!
- Ir metai nauji! Pažiūrėk - juk visai kitas laikas.
Viskas atrodė kitaip.
Tai buvo ta pati diena, kaip ir prieš valandą, bet laikas visai kitoks.




Atgal į: Gimtadieniai ir atgimimai