Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2005-05-13

Mažoji laimė

Publikuota: Liudijimai

Draugas
sumanė užklupti mane sodyboje netikėtai, nieko nesakęs. Jis atvažiavo į
Kaltinėnus ir ėmė visų klausinėti, kur gyvenu. Pagaliau tarp kalvų ir
gojelių rado nedidelį geltoną namuką.

- Petrai, tavęs niekas nežino! - pareiškė nustebęs.

Mudu
apėjome tvenkinį, mišką, nusileidome į giliąją daubą, kurioje ir
vasarą po ąžuolų lapais būna vėsu, o šaltiniai tokie šalti, kad
ima gelti pusbases kojas.

- Čia niekas tavęs nepažįsta! - pakartopjo jis vėl. - Šiauliuose tave rastum lengviau, negu šitam bažnytkaimy.

-
Kodėl nepažįsta? - įsižeidžiau. - Dvi antys dar kaip pažįsta! Pernai
išplaukdavau pašerti karosų, tai jos atpuldavo ir surydavo visus
trupinius. O kai nieko neturėdavau, jos sekdavo paskui valtį, žiūrėdavo
į akis ir reikalaudavo. Tai panašu į reketą. Kieme kielė visai
suįžūlėjo - ji šokinėja aplink, tarsi nieko nebūtų. Kartais sėdėdamas
dirbu ką nors, o ji tupi šalia ant obels šakos ir kraipo galvą. Sykį
atrodė, kad ji taikosi nutūpti ant manęs tarsi ant kelmo.

-
Petrai, neapsimesk! - nusijuokė draugas. - Tu supranti, ką sakau.
Turėjau apklausti nemažai žmonių, kol sužinojau, kur tavo sodyba.
Viename kieme du vyrai pasitarė, kad tai tikriausiai Antanio brolis,
tada parodė kelią. Tas Antanis - kažkokia įžymybė?

- O taip!
Jeigu būtum paklausęs, būčiau pataręs, kad ieškotum Antanio brolio. Jis
buvo geras suvirintojas. Jau dešimt metų, kaip mirė, o jo suvirinti
geležgaliai laiko. Be to, jis buvo neblogas santechnikas…

-
Šiauliuose vis tiek kas nors pasakytų, kad yra toks žurnalistas, o čia
- santechniko brolis… - stebėjosi kolega, irgi žurnalistas, be to,
jis labai gerbė savo profesiją. - Savo tėviškėj tarsi
būtumei niekas…

- Aš ir esu niekas! - pyktelėjau. -
Praeis kuris laikas, ir pėdos išnyks. Vakar radau negyvą žvirblį, kuris
buvo užkišęs lietvamzdį. Aš jį iškrapščiau ir užkasiau. Mus irgi išneš
iš namų ir užkas. Antims nerūpi mano profesija, o žmonėms reikalingas
geras suvirintojas. Bet ir jį greitai pamirš, nes jis kapuose
nieko nevirina. O medžiams apskritai nesvarbu, ar tu esi, ar ne.

Vakare
susiruošiau kurti ugnį, o draugas pareiškė norą priskaldyti šakalių.
Pasiėmęs kirvuką jis skaldė ir skaldė, gal kokį pusę vežimo, bet nieko
nesakiau - tegu sau skaldo.

- Tu šitaip atsikratai atsakomybės? - sustojęs paklausė. - Kai toks apskritas nulis, tai už nieką neatsakai?

- Kodėl neatsakau? Atsakau už vakarienę! - pranešiau svečiui ir susiruošiau skusti bulves.

Buvau
nusprendęs išvirti paukštienos su bulvėmis, dar įmečiau svogūnų ,
morkų, kopūstų, prieskonių, kelis grybus, visko tikriausiai per
daug, kažkokia kvapi nesąmonė… Draugas sėdėjo ir skaitė seną
kalendorių, aš maišiau puodą ir staiga į galvą šovė mintis, kad
visame pasaulyje niekam daugiau nerūpi, ar tas mano šedevras bus itin
skanus, ar nelabai.

Mažiems žmonėms didelių kurortų nereikia.


Atgal į: Mažoji laimė