Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2007-06-04

Trys žingsniai iki Karalystės. Antrasis

Publikuota: Straipsniai

Kai vieną dieną suvokiam savo tikėjimą ir sąmoningai pasirenkam kelią, mes privalom tuoj pat apie jį pranešti kitiems. Slaptas tikėjimas laisvų žmonių karalystei netinka.

Ir kūnas tampa žodžiu

- Sekmadienį buvau kapuose. Juk tėvo diena.

- Tavo tėvas gyvena kapinėse? - nustebau.

- Juk žinai, mano tėvas miręs. Aš jį turiu prisiminti.

- Mano tėvo irgi nebėra. Aš jį geriausiai prisimenu jo statytoj sodyboj. Kartais atrodo, kad jis čia vaikšto kažkur ir raukosi, jeigu laiku nenupjaunu žolės. Arba gal patenkintas, kai priskaldau žiemai daug malkų.

- Aš irgi tėvą geriausiai prisimenu namuose, ypač - ūkiniame pastate. Atsimenu, kaip jis atsikėlęs mėgdavo eiti ten ir krapštytis. Tarsi jis ten tebebūtų…

- Na štai, tėvas tarsi gyvena ūkiniame, o tu eini į kapines…

- Taip, tu teisus, - atsakė ji paglvojusi. - Bet jei nenueičiau, manęs nesuprastų.

Ką reiškia jos ėjimas į kapines? Ką ji išreiškia tokiu savo veiksmu: pagarbą tėvui, kuris jos atmintyje niekaip nesusijęs su kapinėmis, ar aplinkos baimę, aklą paklusimą tradicijai?

Vienas mano kolega nusprendė daugiau nebegerti. Jis pajuto pareigą ateiti ir pranešti man apie tai. Jis kalbėjo tvirtai, visi žodžiai skambėjo ryžtingai, todėl man trodė, kad jis tvirtai apsisprendęs. Kitą dieną bendradarbiai ėmė svarstyti, kuo - alumi ar brendžiu pažymėti spaudos dieną. Ir savo, ir apsisprendusio kolegos vardu prie visų pasakiau, kad mums, metusiems gerti, būtų geriausia grynas spiritas. Vieni nusijuokė, kiti nustebo, kad ir kabineto draugą “užverbavau į blaivininkus”.

- Aš maniau, kad tu patikimas žmogus, - pasikvietęs mane į šalį, ėmė priekaištauti kolega. - Nemaniau, kad tu išpliurpsi visiems.

Pasirodo, jis nusprendė negerti… slapta, niekam apie tai nesakydamas, o prisipažindamas tik man vienam.

Kurį laiką jis iš tiesų mėgino laikytis savo slapto “apsisprendimo”, o man būdavo gaila žiūrėti, kaip jis kavinėje arba vakarėliuose išsisukinėja, meluoja apie “sustreikavusį skrandį”, apie tai, kad jis “už vairo”…  Neatsimenu, kiek jis kankinosi - gal dvi savaites, gal mėnesį. Kaip ir turėjo būti, netrukus jis grįžo į seną vagą.

Keletas mano pažįstamų mėgino slapta mesti rūkyti arba slapta sulieknėti. Keisčiausia, jog taip daryti kartais pataria ir kai kurie medikai. Girdi, nesireklamuodamas apie savo apsisprendimą, išvengsi aplikos spaudimo ir nepatirsi baimės apsijuokti. Žinoma, pasislėpęs spaudimo patirsi mažiau, bet iš kur “baimė apsijuokti”? Ar ji nerodo, kad žmogus pats abejoja, t. y. kad jis dar neapsiprendęs? Vietoj to, kad paskatinę sustiprinti tikėjimą savo keliu, tokie patarėjai pasiūlo abejoti toliau.

Štai mes turime du atvejus, kai žmonės neįstengia išreikšti savęs arba išreiškia klaidingai ir sukelia savyje sumaištį. Ir “slapto apisprendimo”, ir “netikro demonstravimo” atveju žmogus tarsi susidvejima. Viena jo dalis pasidaro tarsi skirta viešumai, o kita - sau pačiam. Žmogus slapta apsisprendžia negerti, nerūkyti, lieknėti, o viešumoje nori būti ir geriantis, ir rūkantis, ir apsirijėlis. Arba eina ir viešai atlieka ”iškilmingus”, “šventus” ritualus, nors širdyje nejaučia nei šventumo, nei iškilmės, tik baimę ir pareigą daryti taip, kaip visi.

Yra žmonių, kurie “slapta tiki” Jėzumi, bet nedrįsta apie tai prasižioti. Yra ir tokių, kurie kiekvieną sekmadienį stropiai atlieka visus Jėzaus garbinimo ritualus, bet nėra atsivertę Evangelijos ir nė nenutuokia, ką sakė Jėzus, ko jisai mokė, kas ir už ką jį nužudė.

Ką gali duoti šitoks “tikėjimas”?

“Aš jums sakau: kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą Žmogaus Sūnus išpažins Dievo angelų akivaizdoje.  O kas manęs išsigins žmonių akivaizdoje, to bus išsiginta Dievo angelų akivaizdoje,” - perspėjo Mokytojas. Lk 12,8 - 9

Daugelį metų negalėjau tų eilučių suprasti. “Kodėl taip griežtai?” - sukdavau galvą. Man netgi atrodė, kad Jėzus užlenkė žiauriai, negailestingai.

Dabar žinau - nei griežtai, nei žiauriai.

Ar verta žemės traukos dėsnį vadinti žiauriu? O juk žmonės krenta žemyn, susižeidžia. Negirdėjau, kad išcentrinės jėgos dėsnį kas nors vadintų griežtu, bet vairuodami automobilį ties kiekvienu posūkiu jį prisimenam ir sumažinam greitį. Kas nepaklūsta - lekia į griovį.

Gyvenimo dėsniai yra tokie pat.

“Ir žodis tapo kūnu”, - sakoma Jono evangelijoje. O mes kiekvieną dieną matome, kad ir kūnas tampa žodžiu - alkanas vaikas pravirksta, piktas žmogus pratrūksta keiksmais, bailus ima plepėti apie išsigalvotus pavojus… Matom ir kitą stebuklą - žodis sužeidžia, žodis išgąsdina, nuo išgirsto žodžio gali pakilti kraujo spaudimas, į kraują gali plūstelti adrenalino, bet žodis gali ir nuraminti, švelnus žodis gali sukelti erekciją, monotoniškas žodis migina geriau už migdomųjų piliulę…

Nežinau, ar kas būtų nuneigęs žodžio ryšį su kūnu, Žodžio - su Visata.

Gal todėl mums teks atsakyti už kiekvieną tuščiai pasakytą žodį. Ne po mirties kažkur pragare, ne kažkada vėliau - mes atsakom už ištartą žodį čia pat, tuojau pat, vos jį ištarę. Arba - už neištartą, kurį reikėjo ištarti.

Neištarti žodžiai sprogdina mus iš vidaus, neišreiktas tikėjimas žūva kaip nepadėtas grūdas.

Suvokei, apsisprendei ir pasakei - žengei žingsnį link Karalystės. Antrą didelį žingsnį.

Tu jau čia pat prie didžiųjų Jėzaus ganyklų.

Liko dar vienas, ir būsi pabėgęs iš aptvaro.

Šia tema dar:

Trys žingsniai iki Karalystės. Pirmasis

 


Atgal į: Trys žingsniai iki Karalystės. Antrasis