Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2007-04-08

Blogoji bažnyčių naujiena vietoj Gerosios

Publikuota: Liudijimai

- Ir kodėl į Bažnyčią atėją žmonės dažniausiai būna rimtais, liudnais veidais? Ar Dievas nenorėjo, kad mes džiaugtumėmės jo dovana-gyvenimu? Kodėl Bažnyčia aukština kryžių-Kristaus kančios simbolį? Neprašau tavęs atsakyti į šiuos klausimus, tiesiog šiaip, pamasčiau, - svarsto TD.
Aš irgi pastebėjau, kad bažnyčioje žmonės būna perdėtai rimti ir išsigandę. Mano galva, eidami į bažnyčią prie stabų ir toldami nuo Dievo, jie ir turi būti liūdni. Atsisakydami bendrauti su Dievu betarpiškai, savo kambarėlyje ir ieškodami tarpininkų, jie praranda galimybę patirti tiesiai iš Dievo plūstančią ramybę. Tokia visų bedievių - tiek ateistų, tiek stabmeldžių, bėda.
O kryžius nėra Jėzaus kančios ženklas, tai senas pagonių simbolis, kuris reiškia daug ką, bet su Jėzumi neturi nieko bendro. Jėzus buvo prikaltas ne ant +, bet ant T formos žudymo įrankio. Tapę stabmeldžiais, krikščionys pasiėmė pagonių simbolį ir šventvagiškai painioja jį su Jėzaus vardu.
Jeigu esi skaitęs Bibliją, pats žinai, kad stabų garbinimas nieko gero duoti negali.
Bažnyčių, stabų, kunigų, žvakių, kapinių baimė dažniausiai yra tokia pat tuščia fobija, kaip ir tamsos, nepažįstamų žmonių, svetimų sektų, ekstrasesų, burtininkų, kitų nežinomų dalykų baimė. Paprastai jas atsinešame iš vaikystės ir leidžiame kitiems manipuliuoti. Tik prieidamas prie baimę keliančio dalyko, pažindamas jį protu ir pasikliaudamas visur esančio Kūrėjo gera valia bei pagalba, gali tapti laisvas.
Rolando PARAFINAVIČIAUS nuotr.
- Gera mintis: “Ir liūdesys, ir džiaugsmas yra gyvenimo dalis ir vienodai svarbūs. …..” va čia ir reikėjo sustoti. Labiau, aišku, norėtųsi visą laiką džiaugtis, bet neišeina padaryti sąmoningai nes tai jausmai, - samprotauja eklipas apie mano puslapyje kritikuotą citatą, kad ir liūdesys, ir džiagsmas yra svarbūs, bet geriau pastebėti tik liūdesį ir džiaugtis jo grožiu.
Taip, liūdesys yra neatskiriama gyvenimo dalis, manau aš. Nepatyrę baimės ir įtampos prieš šuolį, parašiutininkai nepatirtų ir laisvo kritimo džiaugsmo, o gimdymo skausmai tik padidina džiaugsmą, kurį motina patiria, išvydusi kūdikėlį.
Nuolatos kvatoti galėtų nebent psichiškai nesveikas žmogus, o be tamsos neatskirtume šviesos.
Visa problema, kaip žiūrėsim į liūdesį - pozityviai ar negatyviai? Žiūrėdami į liūdesį pozityviai, kaip į grūdo žūtį, mes išleisime naujus sielos daigus.
Antra vertus, ir į gėlės žiedą žiūrėdami gamim matyti jį jau nuvytusį. Vienu atveju mūsų dėmesys ir visos pastangos bus sutelktos pirmyn, į gėrį, kitu atveju trauksim atgal, į regresą ir nieko negimdančią mirtį.
Evangelija moko pozityvaus požiūrio, Jėzus vartojo ir gymdyvės metaforą. “Tačiau visa tai - gimdymo skausmų pradžia”, - sakė jis apie Evangelijos kelio sunkumus. Mt 24,8
- Žmogus yra silpna, nuodėminga būtybė, jo kūnas pilnas gašlumo, melagystės, paleistuvavimo…
Kas čia gali būti gero? - oponuoja kažkas daug sykių girdėtais pamokslo žodžiais.
Taip, jeigu pažvelgsim į žmogų religingo vakariečio akimis, pamatysim, kad tai - silpna, nuodėminga būtybė, pilna gašlumų ir kitokių blogybių. Ir nieko gero šiame Dievo kūrinyje tikrai nerasim!
Visoms vakarietiškoms religijoms, tiek katalikams, tiek stačiatikiams, tiek protestantams, būdingas negatyvus požiūris į žmogų ir gyvenimą. Visas gėris ir visa viltis nukeliama į pomirtinį pasaulį, o čia paliekamas tik blogis. Ne veltui ši žemė dar vadinama ašarų pakalne.
Apie tai, kaip bažnyčiose akcentuojama kančia ir mirtis, neverta ir kalbėti - užtenka pažvelgti į prikaltą prie kryžiaus stabuką ir liūdnus šventųjų paveikslus.
Bet jeigu vadovausimės Biblija, žmogų turėsim laikyti tobulu Dievo kūriniu. Niekinti žmogų, vadinasi, niekinti jo Kūrėją. Garbinti Kūrėją - tai pripažinti, kad žmogus (ir jo kūnas, žinoma) sukurtas tobulai, jam nebereikia patobulinimų.
Dabar turim atskirti žmogų ir jo darbus, o to vakarietiškos religijos neįstengia padaryti. Peilis gali būti tobulas įrankis, juo galime atlikti gerų darbų, tarkim, papjaustyti duonos, tačiau galim tuo peiliu padaryti ir nusikaltimą.
Ar peilis pasidarys blogesnis, jeigu juo nužudysim žmogų?
Ką smerksime - peilį ar nusikaltimą?
Religinis mąstymas sutapatina nusikaltimą su nusikaltėliu, todėl pasmerkiamas ne tik nusikaltimas, bet ir jį padaręs žmogus. O kai mėginama išteisinti savą žmogų, tarkim, apsivogusį kunigą arba pedofilą kardinolą, imama teisinti vagystę ir podofiliją. Tai - labai dažna religingų žmonių reakcija.
Tik pradėję skirti žmogų nuo jo darbų, tobulą Dievo kūrinį nuo paties kūrinio kūrybos, galėsim suprasti blogio prigimtį ir nebesitapatinti su blogiu.
Dievas žmogų sukūrė laisvą, o tai reikškia, gad jis gali ir klysti, ir elgtis teisingai. Taip, žmogus gali elgtis ir teisingai, nesileiskime kunigų ir pastorių apgaudinėjami, kad žmogus - tik blogio šaltinis.
Ką sako Geroji naujiena? Padaręs sunkiausią nusikaltimą, žmogus nėra pasmerktas, sūnus paklydėlis bet kada gali atsitokėti ir sugįžti pas mylintį Tėvą. Taip, apsisukti ir drąsiai eiti pas Dievą be jokių kunigų, pastorių, sakramentų ir kitų burtų bei burtininkų. Štai kodėl Jėzus sakė, kad kekšės, muitininkai ir didžiausi nusidėjėliai gali atsidurti Karalystėje pirmiau už kunigus, Rašto aiškintojus ir fariziejus.
Tai - dinamiškas, o ne statiškas požiūris.
Pasižiūrėkim į save ir pamatysim: per savo gyvenimą mes tai darome daugybę kartų. Mes ir tolstame nuo Dievo, priešgyniaujame jam, ir atsitokėję vėl einame link jo lyg tas Evangelijos sūnus paklydėlis.
Ko gero, didžiausia išmintis būtų skirti tuodu judėjimus, o ne aklai sekti paskui kitus lyg gyvulių bandoje.
O, kad kiekvienas mano paklydimas sustiprintų šitos krypties nuojautą!
- Kai peiliu nužudomas žmogus, peilis susikruvina. O pats nusikaltėlis? Negi jis, darydamas nusikaltimą, nesusitepa? Petrai, negi šito nepastebėjai? - stebisi oponentas.
O taip, žinoma, daugybę kartų aš tai pastebėjau pats savyje. Tiek ilgai nuodijau save alkoholiu, kad ėmiau darytis našta ne tik kitiems, bet ir pats sau: mano sveikata sušlubavo, ėmė siaurėti interesų ratas, tiesą` sakant, liko svarbiausias interesas, kuris stūmė iš akiračio visus kitus, - išgerti. Turėjau fenomenalią atmintį, o pagiringas ėmiau pastebėti, kad neprisimenu žmonių veidų ir vardų, ištisi gyvenimo gabalai ėmė dilti iš atminties. Nusikaltimas, kurį dariau sau ir kitiems, mane labai sužalojo.
Apie trisdešimt metų rūkiau. Vis dažniau ėmiau sirgti bronchitu, neparūkius kamuodavo nemiga, vis dažniau ėmė dygčioti širdį…
Tiesą sakant, aš jau maniau, kad su manimi atsitiko kažkas nepataisomo. Juk alkoholizmas nepagydomas, man atrodė, kad ir prarūkyti plaučiai nebeišsivalys…
Visa laimė, kad patikėjau Gerąja naujiena.
Aš vėl sveikas. Susižalojimai, kuriuos padariau pats sau, kiek įmanoma atsistatė. Vidaus ligų gydytojas nusistebėjo, kaip “švariai dirba” mano plaučiai. Alkoholizmas, žinoma, nepagydomas, bet alkoholikas, pasirodo, gali gyventi ir be alkoholio. Naujasis mano gyvenimas tikrai yra laimingesnis.
Tai nuolatinis gyvenimas Kelyje, o ne su pakelės stabais, tai grįžtančio paklydėlio džiaugsmas, o ne klimpimas į liūdesį dėl praeities nuodėmių.
O kas būtų buvę, jeigu būčiau patikėjęs religine nuostata, kad darydamas blogus darbus ir pats tapau nepataisomu blogiu?
Būčiau galėjęs pagiringas vaikščioti į kokią tradicinę bažnyčią ar sektą, o ten kartu su visais užsiimti savigrauža ir savęs menkinimu, pasakoti kitiems, koks žmogus yra silpnas ir nuodėmingas.
Kokia man būtų nauda iš to?
Iš to būtų nauda tik kunigams, Rašto aiškintojams ir kitiems manipuliatoriams.

Šia tema dar:

Išsigalvotos baimės

Renkuosi laimę

Yra ir toks pasirinkimas


Atgal į: Blogoji bažnyčių naujiena vietoj Gerosios