Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2005-05-09

Tėvo vardu

Publikuota: Miniatiuros

Didžiausia laimė - nueiti pas Sakinius tėvo vardu ir paprašyti
paskolinti rublį. Sesės nedrįsta, o mane mamaitė dar turi perspėti:
-
Bet neprasmegsi pas Sakinius visą dieną - pareisi iki pietų! Pradaręs
duris, nerėk ant žmogaus: “Sakini, tėvas liepė, paskolink rublį!”
Gražiai pasisveikink, pasižmonėk, paklausk, kaip jie gyvena, ar visi
sveiki, ar neserga kas, kaip auga paršiukai, ar neužtrūko karvė, o
tada  po truputį eik prie reikalo: sakyk, taip ir taip, tėvas
prašė, jeigu galėtumėt, kokį rublį iki algos…
- Bus padaryta! - pažadėjau ir nuėjau ryžtingai, truputį krypuodamas į šalis, kaip tai darydavo tėvas.
Eidamas pakartojau viską žodis į žodį.
-
Labas, Sakini, kaip gyveni! - surikau, pravėręs duris. - Ar visi
sveiki, ar neserga kas, kaip auga paršiukai, ar neužtrūko karvė, tėvas
liepė, jeigu gali, paskolink taip ir taip kokį rublį iki algos!..
Aliaus Sakinio tėvas sustingo, o jo šaukštas su bulvių koše taip ir liko stovėti netoli burnos.
- Ir nesakyk, kad neturi - kiaulę juk pardavei, - pridėjau nuo savęs.
Visi
loštelėjo ir pratrūko kvatotis, o Aliaus Sakinio tėvas pašoko, metė
šaukštą ir nuėjo į kambariuką, kur už švento Antano paveikslo laikydavo
pinigus.
- Še! - pasakė piktai. - Gali eiti atgal.
- Kad negaliu,
- atsakiau tvirtai ir įsitaisiau ant kėdės, o rublį įsikišau į kelnių
kišenę. - Tėvai liepė pabūti, pasižmonėti. Ar neprisvyla samagonas, kai
vasarinėje verdi?
Senis Sakinis perkreipė veidą, įkvėpė oro, bet susilaikė ir suinkštė pro dantis:
- Tu ir tai nužiūrėjai? Ubago paršeli, jeigu nebūtų atsiuntęs tėvas, tu žinai, ką tau padaryčiau?
-
Ai, nežinau. Mano tėvas turi panašų aparatą. Kad neprisviltų, jis
katilą stato į kitą, didesnį katilą. O Gėnikę kada nors ištekinsi, ar
ji taip ir paliks senmergė?..
- To jau per daug! - suriko senis
Sakinis, smeigė šaukštą į bulvių košę ir movė atgal į kambariuką. -
Ateisi pats vienas, ne tėvo vardu, aš tau taip nutarkuosiu subinę!..
- Nešnekus kažkoks, - pasakiau kitiems Sakiniams, kurie sėdėjo be žado. -
Tai ir einu.
Tada atsistojau, priėjau prie durų ir padaręs nedidelę pauzę sušukau į kambariuko pusę:
- Ei, dėde Sakini, ačiū tėvo vardu!
Tačiau didysis pikčiurna tylėjo kaip žemė.

Praėjo
daug metų, tada sužinojau, kad ir į Tėvą nebūtina kreiptis
savo vardu. Dabar dažnokai pasinaudoju savo Draugo įgaliavimu, kurį Jis
paliko šiaip, nė už ką, ir niekada nebūnu išspirtas lauk. Ir pas Sakinį
nueiti pats vienas nerizikuodavau…


Atgal į: Tėvo vardu