Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2007-03-26

Išsigalvotos baimės

Publikuota: Liudijimai

Nors sunku patikėti, žmogui per parą vidutiniškai kyla 66000 minčių, iš kurių du trečdaliai priskirtini prie negatyvių. Iš pastarųjų, kaip parodė Viskonsino universtitete atlikti tyrimai, 40% yra susijusios su dalykais, kurie niekada neatsitiks, 30% - su praeities įvykiais, 12% - su nepagrįstais pergyvenimais dėl sveikatos, 10% - su įvairiais nereikšmingais rūpesčiais ir tik 8 % - su pagrįstais rūpesčiais. Kitaip sakant, didžioji dalis nerimo - tai ne kas kita, kaip iššvaistyta ir net priešingą rezultatą duodanti energija. M. Clakson, Kaip įveikti baimes, 2005, p 13.


Taigi didžią laiko dalį mano smegeninė dirba tuščiai. O tuos 8% pagrįsto nerimo galėčiau įveikti gana lengvai, jeigu neiššvastyčiau laiko ir energijos išsigalvotiems. Kiek atliktų jėgų laiko reikalingiems dalykams!


Manau taip. Kadangi nesu kažkokia išskirtinė asmenybė, o vidutinis žmogus, toks, kaip ir kiti, man irgi būdingas šitoks tuščias minčių malimas. Man nėra ko užsiimti tuščia gynyba ir apgaudinėti save, kad “aš ne toks”, “man tai nebūdinga”.


Vietoj to aš truputėlį pertvarkysiu savo mąstyseną ir turėsiu didžiulės naudos. Ir nėra ko baimintis, kad nepasiseks: jeigu mano Draugas padėjo,  kai mečiau gerti, rūkyti, jeigu padeda dabar, kai metu  ansvorį ir pertvarkau mitybos įpročius, tai ko jis turėtų nepadėti,  kai imsiuosi šito  darbo?


Jeigu du trečdaliai minčių priskirtini negatyvui, aš jį  labai paprastai  sumažinsiu, mažiau maldamas smegenimis. Mažiau laiko galvojimams ir pergalvojimams, daugiau laiko veiksmui.  Ko man tuščiai fantazuoti, kaip aš lentutėmis apkalsiu pirtį, jeigu galiu šiandien pat nuvažiuoti, nusipirkti lentučių ir pradėti darbą?


Likusį negatyvą man padės įveikti gerasis Kūrėjas. Ko man baimintis dėl globalių dalykų? Daugeliui mano pažįstamų neramu dėl gamtos ir pasaulio. Jiems atrodo, kad gamtoje yra atsitikę kažkas nenormalaus, ir dabar gali atsitikti kažkas dar baisesnio - žiemos būna per šaltos arba per šiltos, vasaros tai per lietingos, tai per sausos… Kiekvieną dieną aš vis labiau ir labiau pasitikiu Dievo valia. Dievo valioje aš jaučiuosi saugus, labai saugus, visiškai saugus. Nes Dievas saugo mane, Dievas myli mane, Dievas yra meilė ir dalija savo meilę mums visiems žemėje: Dievas myli mamą, Dievas myli sesę, Dievas myli kitą sesę, Dievas myli Tomą, Dievas myli Vincą… Dažną rytą kartoju šitą maldelę, bet kartais pamirštu. Dabar pasistengsiu ją prisiminti kasryt ir kiekvieną rytą pradėti ramybe.


Negatyvo porciją galiu sumažinti, didindamas pozityviųjų  minčių kiekį. Aš jų galėčiau nuolatos patirti didelį srautą, jeigu nuolatos suvokčiau, koks nuostabus dalykas yra kiekviena Dievo dovanota diena, kiekviena jo dovanota akimirka. Ačiū, Viešpatie, už šį nuostabų rytą, kurį dabar man dovanoji! Ačiū už šį mano apsisprendimą šiek tiek pakeisti savo mąstyseną.


Kodėl reikia dėkoti? Tai - paprasčiausias būdas atkreipi dėmesį į gerus dalykus - už blogus juk nedėkojama! O jei dėkoju Dievui už sunkumus, jie irgi tampa geru dalyku, padeda susikoncentruoti, ugdyti tvirtesnį būdą. Nuolatos dėkodamas, būsiu kartu su geruoju Kūrėju, kartu su didžiąja ramybės ir gėrio versme.


Dar abejonės… Ko man gyventi tuščiomis dvejonėmis ir kankintis, jeigu galiu jas paprasčiausiai patikrinti? Kelis mano draugus nutukėlius gydytojai priskyrė diabeto rizikos grupei. Man galvoje jau krebžda mintis, kad ir mano kraujyje gali būti per daug cukraus. Geriau nekovosiu su ta mintimi ir nestumsiu jos į pasąmonę. Paprasčiausiai pasitikrinsiu cukraus kiekį. Ne kada nors rytoj, o šiandien, tuojau pat. Nueisiu į vaistinę ir už kelis litus nusipirksiu aparačiuką.


Ir taip - su visomis abejonėmis.


Nerimas apima tada, kai mintimis nusikeliu iš čia į kitas vietas ir kitus laikus. Vadinasi, nuolatos turiu būti čia, tik čia, ir dabar. Štai valandą važiuoju į darbą. Ko man golfuke sukti galvą dėl tų problemų, kurias spręsiu kabinete? Kada atvažiuosiu, tada ir spręsiu. Dabar man geriausia ryškiai suvokti tai, ką matau, girdžiu, jaučiu ar užuodžiu - suktą keliuko vingį, pilkšvą rūkelį horizonte, pavasario saulę, kuri pro langą kaitina veido odą, ratų šiugždesį, kai jie trinasi į žvyrkelio akmenukus… Geriausias būdas išsilaikyti čia, kur esi, - nuolatos suvokti fizinius pojūčius.


Kai atvažiuosiu į darbą, aš jau būsiu pasisėmęs jėgų ir ramybės.


Matysit, man tai pavyks. Mano gerasis Kūrėjas ir vėl man padės!


Šia tema dar:


Ramybė ir nerimas


Atgal į: Išsigalvotos baimės