Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2007-01-29

Sugedęs autopilotas

Publikuota: Liudijimai

Atsitiko neįtikėtinas dalykas: labai aiškiai, gramo tikslumu prisiminiau tai, ko iš tiesų nebuvo.

Per prietus neturėjau su savimi dietos dienoraščio, todėl suvartotas kalorijas užsirašiau popieriaus lapuke ir įsidėjau į kelnių kišenę. Vakare, darant valgį ir skaičiuojant kalorijas, į tą lapelį net nereikėjo žiūrėti - aiškiai prisiminiau, kad per pietus buvau suvalgęs 240 kcal. Turėdamas vaizdinę atmintį, mintyse netgi mačiau skaičių 240.

Laikydamasis dietos, per dieną suvartoju nuo 900 iki 1000 kalorijų. Pusryčiams buvau sivalgęs 280 kcal, vadinasi, vakarienei liko  apie 500. Daugoka, vakarais paprastai tiek nevalgau, bet šį sykį svarbu dienos balansas - per smarkiai užlenkti dietą ir pereiti į badavimą yra pavojinga. Juk bado dieta visada baigiasi dar didesniu nutukimu.

Išsiviriau pilną lėtštę bulvių košės, pasidariau kupiną lėkštę salotų su pasukomis, dar lėkštė sultinio… Viską vos įveikiau.

Tada sėdau rašyti dienoraščio. Kadangi jis turi būti pildomas gramo tikslumu, be mažiausios klaidelės, dėl viso pikto išsitraukiau iš kišenės tą popieriuką.

O siaube! Kas jame parašyta?

Ne 240 kcal, kaip tikėjausi ir netgi aiškiai mačiau atmintyje, bet 413 kalorijų!

Štai tau ir vaizdinė atmintis - ji nusuko nuo manęs 173 kalorijas. Apdūmė lyg vaiką vidury dienos ir pasiekė, kad gerokai  viršyčiau maksimalią dienos normą.

Iki tol žinojau, kad giliai pasąmonėje tūnanti priklausomybė veikia kaip savarankiška jėga ir atkakliai stengiasi pasiekti savo - ji vis stengiasi sugunddyti kad ir tokiomis mintimis: “Kas tas saldainis? Nevalgysi - įžeisi žmogų, suvalgysi - nieko neatsitiks”. Arba: “Šiandien daug dirbai, galėtum truputį peržengti normą”.
Matydama, kad atviras gundymas pasidarė neefektyvus, priklausomybė ėmė atakuoti aplinkiniais keliais, taikydama į svarbiausius proto įrankius: svarstykles, kalkuliatorių, matematinį tikslumą. Kam viską sverti, jei iš akies matai, kad lėkštėje yra apie šimtas gramų salotų, jų energetinė verte - 14 kcal? Bet pasveri, paskaičiuoji - visko truputėlį daugiau…

Tuos priklausomybės fokusus pažinau, mesdamas gerti ir rūkyti. Bet kad ji galėtų šitaip išsidirbinėti su mano atmintimi? Žinodama, kad įsivaizduoju turįs gerą vaizdinę atmintimintį, ji netgi pakišo skaičiaus 240 vaizdą.

Daugiau neišdegs!

Jau žinau, kad dabar, mesdamas svorį, negaliu pasikliauti niekuo, kas gali būti susiję su mano pasąmone. Vienas internautas man neseniai pasiūlė elgtis taip, kaip jis - ne varginti save kalorijų skaičiavimu, bet valgyti tik tada, kai pajunti alkį, valgyti tol, kol pajunti sotumo jausmą. Geras metodas, bet jis tinka tik tiems, kurių jausmai dar neišderinti - kurie valgyti užsinori tik tada, kai būna tuščiais skrandžiais, o kai prisipildo pilvai, iškart pajunta sotumo jausmą. Žinoma, ir aš, kaip visi kiti gyvūnai, gimiau su tokiu savireguliacijos mechanizmu, bet dabar manyje viskas išderinta.  Pasąmoninis mechanizmas sugadintas, belieka psikliauti racionaliu protu.

Žmogų galėtume palyginti su lėktuvu. Pakilęs į tam tikrą aukštį, pilotas įjungia autopilotą ir tiesiogiai nevaldo skryžio. Daug ką už jį daro kompiuteris ir veda lėktuvą nustatytu kursu. Panašiai ir mums su mūsų kūnu. Juk mes nereguliuojame savo širdies darbo, kvėpavimo, net nežinome, kaip ten dirba skrandis, kiek mumyse yra ir ką ten daro žarnos, kuo užsiima daugybė liaukų. Mūsų instinktai ir visa pasąmonė puikiausiai veikia kaip autopilotas.

Bet štai lėktuve kažkas atsitiko, kompiuteris ėmė rodyti vėjus. Išsigandęs pilotas nenorom pripažįsta, kad autopilotas sugedo ir nebenuves lėktuvo į uostą. Ką daryti?

Yra du galimi variantai: arba lėktuvas toliau skris pagal sugedusio autopiloto komandas ir suduš, arba viso valdymo imsis pats pilotas.

Šitas pilotas - tai mūsų sąmoningasis AŠ. Jeigu jis pakankamai stiprus, ryžtingas, jeigu jis neišsigąs imtis į savo rankas lėktuvo šturvalų ir visos atsakomybės už tai, jeigu jis nesileis kvailinamas sugedusių prietaisų ir palaikys nuotatinį ryšį su oro uosto Vadovybe, jeigu atvira širdimi nesispyriodamas priims visus oro uosto Vadovybės nurodymus bei pamokymus ir nesiklausys pašalinių triukšmų, jeigu stengsis labai nenukrypti nuo skryžio maršruto, tai jis tikrai oro uostą pasieks.

Aš jau tikiu, kad nusileisiu šitam Ramybės Uoste.

Patikėkite, taip ir bus. Šitą uostą gali pasiekti visi, kurių autopilotas išderintas, ir jie nebegali vartoti alkoholio, narkotikų, kurie taip išderino savo autopilotą, kad tas ėmė reikalauti cigaretės dūmų arba sukti lėktuvą bažnyčion, kur būtų galima pauostyti kunigo smilkalų arba aistringai pabučiuoti geidžiamo molinio stabo kojas…

Svarbu žinoti: Ramybės Uostas, neasprėpiamos Jėzaus ganyklos, svetingai laukia manęs.

Ką pasirinkti: kupiną šaukštelį cukraus ar virtą kiaušinį? Ir vieno, ir kito energetinė vertė yra tokia pat. Racionalus protas sako, kad turėčiau rinktis kiaušinį, nes jis teikia sotumo jausmą ir turi labai reikalingų medžaigų, tokių, kaip baltymai. Tačiau sugedusi nuovoka gali šnypštelti, kad cukrus visgi saldžiau, skaniau, maloniau. Ką rintis dabar: saldžią garuojančią kavą mylimų draugų būry ar paprasčiausią sotumą? Metant svorį, tokius ir panašius apsisprendimus žmogui tenka daryti po kelis kartus per dieną.


Šia tema dar:


Vėl apsisprendimas




Apsisprendimas






Atgal į: Sugedęs autopilotas