Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-11-13

Šimtagalviai arba miniažmogiai (papildytas)

Publikuota: Liudijimai

Šalia mūsų gyvena įdomi žmonių rūšis. Tai nėra paprasti žmonės su viena galva ir dviem kojomis, tų žmonių apskritai po vieną nebūna - jie patys suvokia save tarsi klonuotų padarų rinkinys, būrelis, minia, visuomenė. Štai ką jie sako apie savo būseną:

“Žengiam į priekį, bet tuo pačiu metu ir skurstam. Skurstam ne materialine prasme. Greičiau moraline. Nesupratingoje visuomenėje tikrai nei vienas iš mūsų nenorėtų gyventi. Tačiau kiekvienas iš mūsų ir esame VISUOMENĖ”, - tvirtina internete žmogus-visuomenė, net nesakydamas “aš”, bet suvokdamas save kaip “mes”.

Kuo didesnė minia, tuo didesnis šimatagalvis miniažmogis. Mažo miestelio šimtagalviai yra maži, o didmiesčių jie dideli, daug didesni nei kaimo. Mažos valstybės miniažmogis menkas, o didelės - didis. Todėl jie bėga į didelį būrį, didelę minią, didelius atlaidus, jungiasi į dideles sąjungas, sinodus ir konferencijas.

Kai miniažmogis prilimpa prie didesnio žmogaus, jis ir pats tarsi padidėja, todėl nuolatos ieško stipresnio, garsesnio, turtingesnio objekto, kurį visa širdimi garbina ir negali atsižavėti.

    - Aš buvau per du žingsnius nuo Jos Didenybės! - laikraštyje pratrūksta viena iš karalienės sutiktuvių minios. - Tai nuostabus žmogus, jos akys žibėjo paslaptinga šviesa, - įtikinėja miniažmogė, tarsi Anglijos karalienė būtų ne žmogus, o kažkokia švytinčių akių ufonautė.

Kai miršta ryški žvaigždė, diktatorius, popiežius ar kita garsenybė, miniažmogis apsipila ašaromis dar labiau, negu prie savo brolio karsto. Užtat mažo žmogelio jis šalinasi, nes susidėjęs su mažesniu, miniažmogis bijo pats sumažėti. Kol tebebuvo miniažmogis, apaštalas Petras išsižadėjo paties Dievo Sūnaus, vos tas pateko į bėdą.

    - Toks mūsų tikėjimas, - tvirtina jie. - Šių tiesų peržiūrą galima atlikti tik Generalines Konferencijos sesijoje.

    Viena galva jokių tiesų neperžiūri - tam reikia daugybės galvų. Tokių žmonių viena galva net nesutiksi, galvų kartais būna labai daug, ir visos jų galvos paprastai kalba vienu metu:

    - Čia jums skambina namo gyventojai, - girdžiu telefono ragelyje ir iškart suprantu, kad kalbuosi iškart su visu namu.

    - Mes, pensininkai, esame pasipiktinę… - vienu metu pasigirsta pensininkų balsai.

    Jie ne tik skambina, piktinasi, bet ir myli visi kartu:

    - Mes visi dar kartą įrodėme savo meilę mergelei, - prisipažįsta meilėje visas būrys miniažmogių, įsižiūrėjusių kažkokią paną ir vis tikinčių jos nekaltybe.

    Tuščia jų klausti, kodėl jie daro būtent taip, o ne kitaip - eina ratu pasauliui, o ne prieš saulę, atlieka rankomis kažkokius judesius, kartu tupiasi, klaupiasi, stojasi, pagal vieną komandą įsijungia televizorių ir sutartinai piktinasi kokiu nors negeru žmogumi.

    - Tokia tradicija, - atsako visi kaip vienas.
    - Kaip radome, taip ir paliksim, - priduria.

    Prieš Kalėdas jie puola į parduotuves ir išperka visą šlamštą, nes tuo metu perka visi, lapkričio pirmąją jie subėga į kapines ir stengiasi uždegti kuo daugiau žvakių - nesvarbu, ar lietus, ar vėjas, bet jie turi uždegti būtent tą dieną, nes tada dega visi.

    - Jeigu visi, tai ko ne mes?..

    Jeigu miniažmogis bent truputėlį išsiskiria iš minios, jį apima baimė. Tarkim, jeigu jis autobuse skaito knygą, o kiti tuo metu knygos neskaito, miniažmogis pasijunta raupsuotu:

    “Šiukštu autobuse negalima skaityti knygos - pasijusi kaip koks raupsuotasis. Žmonės nuo tavęs šalinsis ir niekad niekas neprisės šalia”, - internete savo baimėmis dalijasi išsigandęs miniažmogis.

    Įdomu, ar žmonės tikrai šalinasi skaitančio žmogaus, ar taip tik atrodo truputėlį nuo kitų atitrūkusiam žmogui-visuomenei?

    “Iš tiesų kažkiek keista būsena, nes atrodo natūralu, kad žmonės turėtų domėtis grožine literatūra, - stebisi raupsuotasis, nes visi juk turi domėtis tuo, kuo jis dabar natūraliai domisi. - Tačiau paskutiniu metu matau priešingą rezultatą…”

    Dėl to  jį apima dar didesnės baimės:

    “Jei kas nors pamatys tave kur nors egzistuojantį su knyga rankoje (ne duok Dieve dar atversta… ir neduok Die - JAU ties viduriu), automatiškai patapsi knygų žiurkium”.

    Knygų žiurkius neištvėręs padeda knygą ir vėl saugus su visais.

Paprastai tie žmonės sprendžia vienas už kitą, bet niekada - už save. Tėvai sprendžia už vaikus, viršininkai - už pavaldinius, kunigai, vyskupai ir kardinolai - už tikinčiuosius, prezidentai - už piliečius, bet kai paklausi apie sprendimą, jie visi atsakys, kad negalėjo kitaip, nes to reikalavo daugelis, tokios buvo tradicijos, tokia aplinka, toks tikėjimas, tokia geopolitika.

Šitos būtybės dauginasi ypatingu būdu. Miniažmogiais negimstama, bet jie ir patys savęs nepasidaro, tokiais juos paverčia kiti, o jie su viskuo sutinka, nes patys nieko nesprendžia.

- Mes nepasirenkam savo tėvų, savo tautybės, savo vardo, - dėsto miniažmogių kunigas. - Jeigu tėvai mums davė gyvybę, kodėl jie negali padaryti mus katalikais?

Tėvai patys irgi netapo katalikais, stačiatikiais arba protestantais - tą sprendimą už juos priėmė anksčiau gyvenę žmonės.

Kartais sprendimas būna negeras, bet apie tai neverta kalbėti, nes kaltų vis tiek nėra – visi kaip mat pratrūkta vienu balsu:

- Tik ne aš, tik ne aš, tik ne aš!..

Tų žmonių tarsi nėra, bet jų pilnos gatvės, šventyklos, pilni stadionai, prekybos centrai.
Kas jie tokie, kas tai per žmonės, kaip juos atskirti?
Atskirti? Kaip tik atskirti jų neįmanoma!
- Tai mes visi! - sako jie choru.

P.S. Po to, kai šį strapsnį paskelbiau, draugas man atsiuntė keletą internetinio folkloro nuotraukų, kurios ne tik sustiprino, bet ir praplėtė mintį.

Į tas nuotraukas galima pažiūrėti ir kaip į pokštą, bet aš pažiūrėįjau rimtai. Nenorėdamas įaudrinti suvaržytų žmonių erotinės fantazijos ir paleisti iš pasąmonės rūsių įkalintų demonų, kai kurias ištryniau, o kai kurias vietikes pafotošopinau.

Paskutinėje nuotraukoje rodomas ženklas turėtų reikšti kažkokią pergalę ar išsivadavimą (”žiūrėkite, mes tai galime!”), bet aš nematau jokios pergalės ir jokio išsivadavimo. Minioje žmonės daro tai,  ko neįstengia dviese, intymioje aplinkoje, pasilikę akis į akį.

Kažkada vieno sektanto paprašiau, kad jis balsu perskaitytų kelias Evangelijos eilutes, kur Jėzus liepia savo mokiniams melstis ne sinagogose ir gatvių kampuose, bet užsirakinus savo kambarėlyje, akis į akį su Tėvu. Žmogus pradėjo raitytis lyg ungurys ant keptuvės, bet perskaityti tų eilučių neįstengė. Pradėjus nuo klapčiuko ir vėliau visą laiką praktikavus koletyvinį tikėjimą įvairiose sektose, jam buvo sunku suvokti, kad tikėti bei savo meilę išreikšti gali ir pats vienas žmogus, susitikęs akis į akį su Meile.

O man - atvirkščiai. Teoriškai žinau, kad ir apspangusi sunkiojo roko minia, ir panikos apimta bei pati save traiškanti metro minia, ir įsiaudrinusi sporto sirgalių minia, ir fiureriui skanduojanti nacių minia, ir iš džiaugsmo pravirkusi popiežiaus garbintojų minia, ir per Stalino laidotuves prie garsiakalbių suklupusi vergų minia yra to pačio grūdo daigai. Buvau girdėjęs apie įvairių masinės meditacijos centrų taikomas grupinio sekso procedūras bei kai kurių sektų praktikuojamas masines santuokas, bet man sunku suvokti, kad tai iš tiesų vyksta.

Kažkada su draugu per vieną šventę pamėginom įsivaizduoti, kaip minia solidžių dėdžių bei tetų nusirenginėja, bet mums nelabai pavyko. Buvo juokinga, bet nepasisekė.

Tiesą sakant, man ir dabar atrodo, kad tai ne visai įmanoma.


Atgal į: Šimtagalviai arba miniažmogiai (papildytas)