Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-08-11

Mirtinas apkabinimas

Publikuota: Liudijimai

Iš trišakio kelmo padariau kojas, viršuje prikaliau drožlių plokštę, ir išėjo mažas apvalus staliukas. Bet trišakio kojos per menkai išsiskėtusios, atramos plotas per mažas – atsiremti į tokį stalelį neatsargu.

Kai birželį atvyko jaunystės draugai, ant jo susidėjome vaišes. Kažkuris neatsargiai pasirėmė, stalelis pasviro – vaikinai vos spėjo sugaudyti krentančius alaus butelius.

Po kelių savaičių atvyko Arūnas ir atvežė dovanų lauko staliuką. Tvirtą, keturiomis kojomis. Sakė visą valandą dirbęs prie jo.

    - Pažiūrėjau, anas toks nelabai stabilus, - pasakė jis taktiškai. - Sakau, padarysiu stabilų…

    - Pažiūrėk, kėdutės irgi nestabilios, - pasidariau savikritiškas.

    - Gerai, supratau, - nusijuokė jis, pamatęs, kur aš suku. - Kitą sykį atvešiu kėdučių.

    Arūnas visada buvo mūsų pozityvas. O tą jo staliuką dabar rodau visiems kaip pozityvios kritikos pavyzdį. Ką darė tikras draugas, kai pamatė mano nevykusį darbą? Įgėlė, pasijuokė? Ne, jis pagavo krentančius butelius, bet nesišaipė iš meistro. Nesakė: „Petrai, koks buvai nevykėlis, toks ir likai“. Arba: “Teisingai sakė pedagogai – iš tavęs žmogaus nebus. Nė stalo negali padaryti!“

    Ne tik nevykėlio meistro neužkabino – Arūnas nekliudė ir stalo, kuris tikrai vertas kritikos. Atvežė kitą, geresnį, ir paprasčiausiai pastatė į vietą.

    Štai tokie mano draugai – jie visada laukiami mano sodyboj.

    Kitokie ir neatvyksta.

    Be sodybos kaime turiu ir kitą svetainę – internete. Į ją gali ateiti visi, kas tiktai nori, renkasi ne tik draugai, bet ir mirtini priešai – tie, kurie nežino, kaip prikibti prie darbo, bet visada gali prikibti prie šeimininko. Slampinėja tarsi po savo namus, ieško, kur pakabintas kryželis, ir be galo nustemba, kad nėra ne tik kryželio, bet iš švento paveikslo, už kurio būtų galima užkišti stebuklingą verbų šakelę arba gydančią duonos plutą.

    - Kas tave saugo nuo žaibo? - stebisi jie.

    - Dievas, - atsakau, ir jie krūpteli.

    Išpučia šnerves ir uostinėja orą lyg rujojančios karvės – kur čia smilkalų kvapas? O išgirdę, kad svetainė kunigo net nepašventinta, nepasmilkyta šventais smilkalais ir neaptaškyta šventintu vandeniu, jie pasmardina orą šeško kvapu. Arba pasikelia sutaną ir pradeda tuštintis vidury aslos. Ištepliotų savo nekaltom fekalijom lubas – bet jos per aukštai,. išmozotų sienas – bet jos per toli. Užtat galima teplioti šeimininką – jis visada pasiekiamas.

    Vienas toks išsituštino, atsikėlė, užsisagstė kelnes, atsikrenkštęs nusispjovė šeimininkui į veidą ir paklausė lyg niekur nieko:

    - Petrai, girdėjau, numetei 30 kilogramų svorio. Mane ta problema labai kankina. Ką galėtum patarti?

    Nusivaliau nuo veido skreples ir atsakiau pagal jo tikėjimą:

    - Tai labai paprasta. Užpirk bažnyčioj mišias už kelis šimtus litų, užsidek žvakę, šventintą prie didžiojo altoriaus, o jei turi pinigų mažiau, bus gerai šventinta ir prie mažesnio. Pastatyk ją priešais šventą paveikslą, apsišlakstyk visas stebuklingu vandeniu ir pakramtyk šventos Agotos duonos – svoris nukris kartu su kelnėmis…

    Antrą sykį žmogus pasmirdo tokia davatka, kad turėjau grūsti lauk ir užtrenkti po nosim duris.

    Užtrenki duris – jie lipa pro langus.

    Nė vieno tikro žmogaus – visi be veidų lyg monstrai, be vardų ir pavardžių – tik klaupkų numeriai. Ir be kūno, žinoma, kūnas jiems yra nešvarumų šaltinis… Sekdami paskui savo beverčius stabus, jie patys tapo beverčiai. Įsirita vidun lyg smilkalų dūmas, šnypšteli pro rakto skylutę lyg kvapelis iš po sutanos…

    Ko jiems čia reikia? Parašiau aiškiai virš durų: nėra čia šventų paveikslėlių ir statulėlių, nerasite čia smilkalų tvaiko, niekas čia su jumis neatliks magiškų ritualų.

    Negi jie mano, kad susineš čia savo stabus, ir aš jų štampuotus paveikslėlius bei alavinius dievukus bučiuosiu su įsiurbimais? Suvilks čia savo nutrintas maldaknyges, ir aš mąstysiu pagal jų reglamentą kiekvienai dienai?

    Ne? Tai ko jie tikisi?

    Ak taip, jie girdėjo, kad aš pasveikau. Nuo kelių sunkių ligų, o vienos – mirtinos. Tiesiog iš kapo duobės kažkas ištraukė mane, išvadavo iš kilpos, paskutinę akimirką sustabdė giljotinos peilį.

    - Kas? - klausia jie. - Kryžių kalnas? Girdėjom, gyveni netoli jo… Arba gal buvai dar šventesnėj vietoj, kur nors šventame Lurde arba parsivežei saujelę šventosios Fatimos žemės?..

    - O taip, gyvenu šventoje vietoje, vaikštau šventa žeme, kurią sukūrė pats Dievas.

    - Sakyk konkrečiau, kas tai per vieta? Kas tau padėjo? Šiluvos atlaidai ar šventosios mišios? O gal tas mišias eksebravo pats jo ekscelencija vyskupas?

    - Ne, - atsakau. - Dievas.

    Išgirdę tą vardą, jie krūpteli vėl ir šneka toliau savo kalba:

    - Dievas tai Dievas, bet per ką gavai Jo malonę? Per švenčiausios mergelės paveikslą, per rožinio bumbuliukus, su šventintos žvakės šviesa ar iš kunigo rankų?

    - Ne, viską gavau iš Jo, tiesiai iš Jo rankų.

    - O kunigų luomas?

    - Mano Dievas viską daro iš meilės, savo valia, nepaveiktas magijos ir be kunigų leidimo, - atsakiau, ir vienai prasidėjo isterija:

    - Be kunigų leidimo? Tada žinau – tave išgydė šėtonas!

    Norėjau jai pasakyti, kad Jėzus nėra šėtonas, kad Šventosios Dvasios nereikėtų maišyti su velniu, bet senoji mergaitė draskėsi nuo savęs drabužius ir šaukė tarsi apsėsta:

    - Šėtonas, šėtonas, aš žinau, kad Jis šėtonas!

    Jos tikėjimo broliai stovėjo šalia, laikydami rankose savo stabus, bet nestabdė nė vienas, nesulaikė jos ir nesudraudė, jie stovėjo šalia ir palaikė tikėjimo sesę tyliu pritarimu. Jie irgi neleis, kad Dievas veiktų be kunigų leidimo.

    Kurį laiką mes stovėjom vienas prieš kitą, ir tai buvo paskutinis pokalbis. Jokių apgaulingų šypsenų, jokių iliuzijų, priešais mane – mirtinas priešas. Atrodo, dar akimirka, ir jis apkabins mane, vampyro lūpos įsisiurbs į kaklo arteriją.

    Mes palinkom į priekį ir tarsi pasiruošėm. Jų kruvinos akys sakė: jokių atlaidų ir išrišimų - kol eisiu pas Jėzų pats vienas, kol kreipsiuosi tiesiai, o ne per juos, kol nemokėsiu duoklės jų kunigaikščiui, tol jie puls mane lyg alkani šunys, stengsis pargriauti ant žemės ir perkąsti gerklę.

    - Kas leidžia tokias svetaines? - pasibaisėjo įpuolęs inkvizitorius, kai vietoj savo dievų pamatė kelias karikatūras. - O jeigu užeis vaikai ir pamatys? Kodėl neuždraudžia niekas?

    Ne laiku prisikėlęs iš dvokiančio kapo inkvizicijos tarnas niekaip negali suprasti, kodėl jo bažnyčia nesunaikina tokių dalykų, kodėl nesudegina kaip svetimos kultūros ženklų? Kur ištikimieji vienuoliai, kodėl jie neįpila šeimininkui į gerklę išlydyto alavo, kodėl neišlupa jam liežuvio, kodėl nesulaužo kojų ispaniškais batais, kodėl nelupa gyvam odos? Ar nebėra bažnyčios?

    Tebėra, tebėra jo stabmeldykla, ir karas dar nepasibaigė. Mirtinas karas vardan gyvybės arba mirties. Vakar prisikėliau, kad gyvenčiau, o rytoj galiu vėl nugarmėti į pragaro vartų bažnyčią. Atsigėriau iš gyvojo vandens  šaltinio, kad išblaivėčiau, bet galiu vėl apgirsti nuo ugninio vandens arba apkvaišti nuo smilkalų žolės. Atsikėliau, kad eičiau, bet susvyravęs galiu vėl suklupti po senaisiais stabais. Stepių hienos stovi toliau ir laukia, dykumų grifai suka ratus virš galvos.

    - Nebijok, čia aš! - išgirstu pažįstamą balsą. Atrodo, jį atpažinsiu tarp daugybės apsišaukėlių piemenų, tarp tūkstančio netikrų pranašų, tarp milijono Šventosios Dvasios prekeivių.

    - Ateik! - Jis pažiūri į mane vaiko akimis iš smėlio dėžės, nuosijuokia bedante elgetos burna, pamoja ranka ir draugiškai sako: - Ateik pas mane ir gyvensi!

    Žingsnį žengiu, ir išsisklaido tamsa. Smilkalų miga išsiplaiksto be vėjo, išnyksta bekūniai vaiduokliai, išsilaksto šešėliai, palikę krūvą molinių stabų. Antai stebuklingų žodžių knygelės, išmėtytos šventojo karo vėliavos… Lieka tik kruvinos pėdos, įspaustos ispaniškais batais, senos inkvizitoriaus replės, palietas šlakelis šventinto vandens, sumišęs su šlapimu.

    Atbėga peralkęs šuo, pauosto šventintos duonos plutą ir pagriebęs nusineša vieną relikvijos kaulą.

    Nežinau, kodėl, bet mane suima juokas.


Atgal į: Mirtinas apkabinimas