Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-08-05

Paragrafo garbintojai

Publikuota: Straipsniai

Redakcijos telefonas sukliko pagalbos šauksmais: gelbėkit mūsų bažnyčią! Atėjo vyskupas ir nori ją sunaikinti! Jis iškirto medžius, išmėtė šventuosius – ką dar padarys? Eikit, pažiūrėkit, negi nematėt šitokio vandalizmo?

Tuoj pat pašokau iš nuėjau pažiūrėti.

Tai, ką pamačiau, mane suglumino – aplink bažnyčią žaliavo daugybė medžių, platus takas į ją buvo išgrįstas betoninėmis trinkelėmis, visa bažnyčia, dabar ji vadinosi katedra, baltai nudažyta – darbininkai kaip tik ardė pastolius. Vidus irgi buvo išdažytas baltai, man tai pasirodė labai skoninga, o aplink nesimėtė išmėtytų šventųjų – dalis stabų, kaip ir visose katalikų bažnyčiose, buvo sukabinti ant sienų, dalis buvo pastatyti kaip žmonės, tik nudažyti baltai, kad nekristų labai į akis.

Gal tai davatkai pasimaišė protas?

Šiauliuose dirbau palyginti neseniai, katalikų stabmeldykloje reikalų kol kas neturėjau. Žinojau tiek, kad Šiauliai dabar – vyskupijos centras ir gavo amžinai išsišiepusį vyskupą, kuris tuoj pat pradėjo ką tik gautos savo katedros remontą. Remontas baigtas – ką ir nuo ko turėčiau gelbėti?

Telefonas pasiuto visai.

Tai buvo panašu į masinį išprotėjimą - man skambino vis nauji ir nauji žmonės:

    - Eikit, žiūrėkit, argi nematot, kas darosi?

    - Buvau! Nieko nesuprantu – aplink stovi daugybė medžių…

    - Daugybė? Jų buvo dar daugiau! Atėjo kažkoks mafijozas ir pradėjo retinti, neatsiklausęs mūsų. Mes nuo vaikystės vaikštom į šitą bažnyčią, augte suaugom su šventoriaus medžiais. Ar jis supranta, kad tuos medžius iškirto iš mūsų širdies?

    Daug ko negalėjau suprasti. Žinojau, kad katalikų davatkai kunigas, o tuo labiau – vyskupas, yra pats didžiausias stabas, savotiškas dievas, kurį ji gina besąlygiškai – net tada, kai tas padaro nusikaltimą.

    Bet jeigu davatkos sukilo prieš patį vyskupą, vadinasi, yra kažkas dar didesnio, ko negali kliudyti ir šis?

    Ką užkabino vyskupas?

    Panašus konfliktas Šiauliuose kilo šiemet, kai buvo pradėta bulvaro rekonstrukcija. Kol reikėdavo eiti nevykusiai sudėtomis betoninėmis plokštėmis, visi piktinosi tokia gėdinga centrine miesto gatve, bet kai vieną dieną atsivėrė visai kitas vaizdas, daug ką apėmė siaubas.

    Tik pamanykit, viskas kitaip! Vietoj įprastų, tegu ir kreivų bei nepatogių, bet įprastų betoninių plokščių - kažkokios mažos kvailos ir pilkos trinkelės. O vietoj liepų, Dieve, vietoj didžiųjų liepų, kurios suaugo su mūsų širdimi, – kažkokie menki juokingi medeliai!..

    Kažką panašaus esu patyręs ir aš, kai po daugybės metų atvykau į tėviškę. Vietoj didžiulių karvidžių, kurių statyboje kažkada pats dalyvavau, – negyvi griuvėsiai, buvęs ūkio direktorius, su kuriuo visi skaitėsi – paprasčiausias pensininkas, tėvo draugai, su kuriais, atrodo, dar vakar kalbėjau – seniai po velėna, kažkur dingę daugelis trobesių…

    Kurį laiką negalėjau suprasti, ar einu per senuosius Kaltinėnus, ar tai viso labo – nerealus vaizdinys, kliedinčio žmogaus sapnas?

    Brrr… Kol atsigavau, turėjo praeiti laiko.

    Kartais mus išgąsdina ir menkesnis pasikeitimas. Atsimenu, kai praūžė Ervinas, kuris viską naktį džiugino protu nesuvokiama savo jėga ir judino mano trobelės sienas, rytą, vėjui aprimus, išėjau į lauką ir radau išverstą eglę. Vieną vienintelę, bet išverstą – toje vietoje, kur būdavo plati ir žalia eglės suknia, dabar atsirado tarsi skylė.

    - O siaube! - prasitariau.

    Nukirstas medis, pasikeitusi gatvė, tirpstantis sniegas – visa tai akivaizdūs ženklai, kad ir mes amžinai nebūsim tokie, kokie esam. Laiko dvelksmas nuskins mus kaip eglę, ištirpins tarsi sniegą ir pavasario upeliu nuneš į nebūties vandenyną.

    Kaip sustabdyti šį vyksmą? Ar tai įmanoma? Ar mėgino kas nors?

    Atsakymą suradau, landydamas po internetą.

    „Jėzų nužudė tie, kuriuos Jis mylėjo, - rašo viena moteris. - Nužudė iš politinių ir kitokių motyvų…“

    Politinių?..

    Nuo kada Jėzus tapo politiku ir kam Jis kėlė politinė grėsmę? Ar Evangelijoj rasit bent vieną politinę kalbą, ar Jis sprendė bent vieną politinį uždavinį?

    Tai dėl kokių motyvų žmonės nužudė Jėzų, kokius motyvus pati nuo savęs nori nuslėpti ši religinga moteris?

    Aišku, religinius!

    Romos imperijos vietininkas Pilotas Jėzaus veikloj nerado jokios politikos, tame keistuolyje jis nematė jokio pavojaus ir norėjo paleisti, bet religijos lyderiai į Jėzų pažiūrėjo visai kitaip. Kunigai, Rašto aiškintojai ir jų užvaldyta davatkų minia Jėzuje matė patį baisiausią priešą.

    Ką pažeidė Jėzus, kad žmonės sukilo prieš Dievo Sūnų, prieš patį Dievą?

    Jėzus pažeidė jų įstatymą ir tradicijas, Jis paklibino jų religijos pagrindus. Jis lietė raupsuotuosius ir šaipėsi iš ritualinių apsiplovimų, bendravo su kitatikiais, o gerbiamus kunigus ir Rašto aiškintojus vadino veidmainiais bei angių išperomis, Jis mokė melstis ne sinagogose, bet kambarėlyje, Jis nesilaikė šabo. Įsivaizduojat? Jis net nesilaikė šabo!..

    Pagaliau atradome tai, kas religingam žmogui virš visko.

    Įstatymas, tradicija, taisyklė yra aukščiau Dievo. Jeigu Dievas pažeis taisyklę, religingi žmonės nukryžiuos patį Dievą.

    Žiūrėdami į tragikomišką Jėzaus istoriją (Dievą nukryžiavo Jo Paties kūriniai), galėtumėm sakyti, kad religija viršijo pati save ir panaikino savo tikslą ir pagrindą. Tai būtų teisinga, jeigu Dievas būtų religijos tikslas ir pagrindas.

    Bet ne! Ne Dievas, bet įstatymas, taisyklė, tradicija yra religijos tikslas ir pagrindas. Ji visa – draudimų, liepimų ir kitokių taisyklių klampus mišinys. Paklusti taisyklėms, nesvarbu, kokios jos būtų, yra religijos Tikslas.

    Ką duoda taisyklė, jeigu jai privalo paklusti pats Dievas?

    Sunku būtų įsivaizduoti pasaulį be dėsnių, tai yra, be tam tikrų taisyklių. Užauga ir miršta medžiai, iškyla ir žlunga imperijos, atsiranda ir sunyksta religijos – bet amžinas yra pats kitimo ir vyksmo dėsnis. Paleistas akmuo krito žemyn ir prieš tūkstantį, ir prieš milijoną metų, o šilti dūmai kilo aukštyn taip pat, kaip ir dabar. Pasaulyje, kuriame nėra nieko amžino ir pastovaus, amžina ir pastovi yra tik ši taisyklė.

    Taigi Taisyklė.

    O jeigu taisyklėmis suveržtume visą savo gyvenimą? Gal tada jis neišsprūstų iš saujos?

    Jeigu įvestume tvarką, kad batai visada turi būti padėti čia, ir tik čia, jeigu sekmadieniais visi eisime ten ir tik ten, jeigu klaupsimės bei stosimės tiktai taip ir tik taip? Pasenę medžiai tegu auga kaip augę, kreivi šaligatviai tegu lieka kaip buvę.

    Dvasinė vergija, į kuria patenka religingas žmogus, irgi turi savo įstatymus. Dalis katalikų atskilo nuo motininės bažnyčios tik todėl, kad Vatikanas įsakė kunigui prie altoriaus pasisukti kitaip, o burtažodžius iš mirusios lotynų kalbos liepė išversti į žmonių kalbą. Menkiausias, nereikšmingiausias pasikeitimas, kad ir centimetru patrumpintas margas šamano drabužis ar kitoks apeigų varpelis, religingą protą gali išmušti iš vėžių. Atsimenu, kaip sujudo mūsų kaimo davatkos, kai kunigas įvedė bažnyčioj elektrą ir vietoj žvakių (tik pamanykit!) įtaisė kvailas lemputes. O kai prie vargonų pastatė ne rankomis sukamą, bet elektrinį ventiliatorių, davatkėlės vos neišėjo iš proto.

    Žmogui sukurtos taisyklės gali palengvinti gyvenimą, bet taisyklėms pakinkytas pasaulis nebetenka gyvybės. Tarkime, šabas, septintoji, laisvoji diena buvo tikras kelias į žmogiškumą, laikas, kada vergas, toksai dvikojis darbinis galvijas, irgi tapdavo žmogumi. Tačiau Dievo dovaną pavertus prievole, šabas tampa našta, tokia pat, kaip ir kitos religinės naštos.

    Anūkėlis susipyko su močiute tik todėl, kad ši liepė vakare nusiplauti kojas. Pasičiupo iš lovos pagalvę, atbildėjo į mano kambarį ir įsijautęs aiškino, kad suaugę ir dideli vyrai, tokie, kaip jis, kartais gali gultis ir neplautomis kojomis. Supratau, kad žmogus nebeturi daugiau kur eiti, ir leidau ropštis į mano lovą.

    Atsigulęs anūkas visą vakarą aiškino, kad aš jo geriausias draugas.

    - Ir tu leidai vaikui gultis tokiomis kojomis? - nustebo kolegė, kai papasakojau vakarykštį nuotykį.

    - Didelio daikto… - patraukiau pečiais. - Turiu skalbimo mašiną – paklodę išskalbs. Be to, jo kojos nebuvo tokios baisios…

    - Bet juk vaikas turi žinoti, kad šitaip negalima! Kaip ir kada jį išmokysi? - piktinosi kolegė, bet staiga nutilo ir išsigando pati savęs: - Ar ne per daug susirūpinau ta taisykle?

    Ji susiprato, o dauguma taisyklės vergų nė nenutuokia, kad iš tiesų tarnauja ne žmogui, o savo taisyklei. Dažniausiai tai būna ne tik konservatyvūs, bet ir griežti dogmatikai, kurie dėl taisyklės padarytų bet ką. Kada tokie žmonės stojo prie ritualų mašinos vairo, ši tapo inkvizicijos staklėmis. Pasirodo, vardan meilės įstatymo tie žmonės gali patraukti žudyti kitatikių, negana to, jie gali lėtai jiems laužyti kaulus, sukti specialiai sukurtais kankinimo ratais, tempti sausgysles mechaninėmis staklėmis arba gyvam nulupti odą. Ne dėl meilės, ne, šitie žmonės nežino, kas yra meilė, bet dėl meilės įstatymo.

    Įstatymas pats vienas neveikia, tam reikia specialios institucijos, kaip ir žiaurumas pats vienas neveikia – tam dar reikia kankinimo mašinos. Todėl įstatymų žmones drąsiai galime vadinti ir institucijų žmonėmis. Savo institucijoms jie ne tik tarnauja - jie dar rūpinasi, žavisi jomis, net myli jas. Štai ką viena katalikė rašo apie savo organizaciją:

    „Ką mes, Lietuvos piliečiai, turėtume padaryti, kad Lietuvos katalikų bažnyčia būtų kuo lietuviškesnė, dvasingesnė, gražesnė ir patrauklesnė? Visų pirma – mylėdami ją…“

    Suprantu, kad galima mylėti socialinį darbuotoją, teisėją, tiekėją, netgi policininką, bet kaip pamilti socialinės apsaugos ministeriją, administracinį teismą, tiekimo skyrių ar policijos nuovadą? Galiu mylėti sutiktą kataliką, vargšą sulinkusį, amžinai klystantį ir mažiausiąjį Jėzaus brolį, bet kaip pamilti hierarchinę struktūrą, nusidriekusią nuo Kaltinėnų iki pat Vatikano?

    Ar mes kalbame apie tą patį, kai tariame žodį „meilė“?

    Įstatymų žmogus apie savo instituciją kalba tarsi apie žmogų. Štai ką minėtoji katalikė šneka apie savo organizaciją: jeigu mylėsime ją, būsime jai atviri, tai „mūsų atvirumas pagimdys ir jos atvirumą, mūsų pasikeitimai pagimdys jos pasikeitimus“. Tarsi žmogus, pajutęs meilės alsavimą, institucija atsakys tokia pat meile…

    Ar gali mylėti ministerija, teismas, vandentiekis, policijos nuovada? Išeitų, kad gali. Kviesdama mylėti bažnyčią, mano cituojama katalikė visai neatsitiktinai ateina prie kitos institucijos, į kurią liepia žiūrėti su tokia pat meile ir dėkingumu: „Lygiai taip pat būtų galima paklausti: ar mokame džiaugtis ir kita, galbūt viena didžiausių Dievo dovanų – Lietuvos Nepriklausoma Valstybe?“

    Lyg ir minties šuolis, bet iš tiesų jokio šuolio nėra. Jei institucija, tai reikia mylėti. Koks skirtumas, kaip ji vadinasi? Valstybė ir jos bažnyčia visada buvo tarsi du siamo dvyniai.

    O žmonės, kurie aptarnauja šitą galingą mašiną?

    Kas myli juos? Mašina?

    Šiandien Kaltinėnų davatkos svarsto, kokias klaidas padarė vakar jų garbintas kunigas, kad vyskupas jį nutėškė į kitą parapiją. Ar tikrai gerai valdė paties pastatytus senelių namus? Ar nepažeidė ko, inventorizuodamas paties pastatytą bažnyčią?..

    Ko gero, baisiausia ne tai, kad pamirštami vakarykščiai žmogaus darbai, na, kad jis statė bažnyčią, senelių namus, sveikatingumo centrą, įrengė katalikų taip mėgstamas Kaltinėnų kalvarijas, galima sakyti, tiesiog atgaivino senuosius Kaltinėnus. Visose tose rietenose ir turto dalybose pamirštas lieka pats žmogus. Kaip jis dabar gyvena? Kaip jis jaučiasi šiandien, kai žmonės, kurie juo vakar žavėjosi, jau nusisukę ir pila pamazgas?

    Ar rūpi mašinai žmogus, kuris ją statė?

    Mašina mylėti negali – mes turim mylėti mašiną.

    - Ji veikia! - apsidžiaugė kaimo išradėjas, kai jo sukurta kuliamoji įtraukė į spragilus ir nukirto sūneliui ranką.

    Stabų link


Atgal į: Paragrafo garbintojai