Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-01-24

Mūsų prezidentas

Publikuota: Straipsniai

Pagaliau turime naująjį prezidentą.

Visą naktį buvau širdimi su
tais, kurie jį inauguravo, verkiau iš džiaugsmo, pamatęs jo atvaizdą
per televizorių. Kaip jis ėjo per sostinę, kaip jis šypsojosi, kaip jis
mojavo ranka rekordinei miniai ir kaip nebijojo galimų snaiperių!..

Vienu
metu net persižegnojau, nors žinau, kad jis gal ne visai krikščionis,
na, toks mūsų akimis kaip ir sektantas, nelanko vienintelės tikrosios
mūsų bažnyčios. Girdėjau burbant, kam iškilmingas mišias laikęs ne tos
pakraipos vyskupas vyras, o pamokslą sakiusi kažkokia kunigė boba. Bet
gal ir gerai? Gal su jo atėjimu mūsų tautoje atsiras daugiau pakantumo
visokiems kitatikiams, kurių čia priviso kaip šunyje blusų?

Reikšminga
ir tai, kad naujasis lyderis yra truputį kitos spalvos. Manęs nei kiek
negąsdina, kad nuo šiol vadovaus negras, atsiprašau, afroamerikinės
kilmės individas. Taip, visi mums žinomi praeities didžiavyriai, tokie
kaip Mindaugas, abu Vytautai didieji, Jogaila, Kęstutis, Vašingtonas,
Ruzveltas, Kenedis, Smetona, Sniečkus ar Bušas buvo baltieji, bet dabar
- nauja pakantumo era. Gali būti, išmokę pakęsti tamsiagymius, jausim
mažiau neapykantos ir baltaodžiams?

Labai
kilnu ir simboliška,
kad jis pažadėjo Iraką atiduoti Irakui. Po to, kai tą šalį išnaršė
superinio ginklo ieškoję laisvės kariai, Irako likučius geriausiai
palikti
patiems irakiečiams. Gal jie po taikdarių viešnagės ir pilietinį karą
kaip nors patys pabaigs, ir išlaisvintą šalį kaip nors atstatys? Aišku,
būtų per didelė prabanga patiems irakiečiams palikti dar ir Irako
naftą. Nusibeldę į tolimą priešišką šalį ieškoti atominių
bombų, cheminio bei bakterijų ginklo, laisvės kariai negali grįžti
namo kaip grobą pūtę. Na, to ginklo gal ir nebuvo, gal koks CŽV klerkas
per klaidą parašė kongresui ne tą šalį ir ne tą gatvės numerį, bet juk
nafta - ne ką blogiau už taiką ir stabilumą.

Turėtų atsigauti ir
Afganistanas. Po to, kai pavyko atkurti blogųjų talibų nusiaubtas
aguonų plantacijas, afganai irgi galės tvarkytis vieni. Svarbu, kad laiku
pasėtų ir užauginę nukultų svaigiąsias aguonas, kad už žmonišką kainą
pristatytų derlių kam reikia. Narkomanija plinta po globalųjį kaimą,
vis daugiau globaliųjų  kaimiečių kenčia traukulius dėl abstinencijos,
apsiputoję krenta ant žemės ir nieko daugiau netrokšta, tik įsikalti
dozę hašišo. Kaip jiems nepadėti, kaip neparūpinti kaifo?

Nepraraskim
vilties, kad prezidentas gali padidinti ir Lietuvos autonomiją. Gal jis
mums leis su savo kaimynais gyventi kaimyniškai, iš prekybos daryti
pelną, o ne laisvę ir demokratiją? Gal jis pasakys: žiūrėkit į savo
naftotiekį, o ne į tą, kurį kažkur Kaukaze kažkam žada nutiesti
gruzinai? Arba gal patars nekišti pirštų tarp rusų ir ukrainiečių? O
gal net leis namuose tvarkytis patiems, patiems išsirinkti vietinį
prezidentą? Ne būtinai amerikoną - gal kokį dzūką, suvalkietį, arba,
atleiskit už įžūlumą, netgi žemaitį?..

Štai kokia viltis bei tikėjimas atgimsta su šituo nauju žmogumi.

Tas
tikėjimas mūsų tėvus ir protėvius kažkada kvietė sėsti į laivus ir
miniomis vykti už jūrų ir marių į pažadėtąją žemę bei demokratiją. O
tie, kurie liko statyti ir kurti naujos Lietuvos, visada turėjo
vilties, kad ir jiems kada nors pavyks išnešti kudašių. Netgi tada, kai
atėjo blogieji okupantai ir viską atėmė, neišnyko tikėjimas, kad iš
Amerikos atskris ginkluoti rojaus arkangelai ir viską grąžins. Atskris
per Kalėdas, jūs tik išeikite į miškus ir pakentėkite, išsikaskite
bunkerius ir palaukit Velykų, nes per Kalėdas angelai nespėjo
užsitaisyti šautuvų ir susikrauti kuprinių…

Ir taip nuo
Kalėdų iki Velykų ir nuo Velykų iki Kalėdų šitas tikėjimas mūsų tėvus
ir senelius vedė laisvės kovų keliais, kol juos visus išnaikino
pagiringi stribai. Bet jeigu ne ši kova, ką senieji mūsų istorikai
rašytų į naują istorijos knygą? Kam statytume paminklus, jei neturėtume
didvyrių?

O kai augo mano karta, tėvai vakarais sėdėjo prikišę
ausį prie radijo ir klausė pažadėtosios žemės balso. Jie gyveno
tikėjimu, kad tuoj tuoj gėrio imperija paskelbs paskutinį karą blogio
imperijai, numes atominę bombą kur nors ant Maskvos, Leningrado, na, gal
ir ant Klaipėdos, visi okupantai žus, o mes liksim gyvi ir laimingi.

Ir štai, pagaliau!..

Jie
mus išvadavo be karo. Dabar mes laisvi, turtingi ir orūs, mums nereikia
lankstytis ir žemintis, mūsų kaimo ūkis nebuvo pakirstas, o miestų
gamyklos neuždarytos, todėl mums nereikia eiti į svetimųjų fabrikus ir
lenkti nugarą už minimalų duonos kąsnį. Mes garantuoti dėl ateities, o
mūsų vaikams nereikia palikti namų ir trenktis už tūkstančius mylių dėl
sotėlesnio trupinio.

Na,
gal truputėlį ne taip, o gal ir visai
kitaip, bet aš tikiu, kad bus dar geriau, kad naujasis vilties
prezidentas atstatys ir Lietuvos ekonomiką, kad jis pabaigs su krize ir
atgaivins tokias vertybes, kaip doleris, euras bei lito likučiai.

Atminkite, skeptikai: kažkada buvo blogiau.

Kažkada Griškevičius ėjo Lenino prospektu ir saulėtą dieną nešėsi skėtį.

- Kam tau skėtis, jeigu nelyja? - paklausė kažkas.

- Kaip tai nelyja? - nustebo tas. - Maskvoje šiandien lietus!

Dabar - kitokie laikai.

Dabar tuo pačiu Gedimino prospektu eina Adamkus atsilapojęs. Ar jam nešalta?

Ne, juk Amerikoj šilta!

Išeikit ir jūs į gatvę, giliai įtraukite oro, pajuskit, kaip dabar gera mūsų Amerikoj.

Laikas suprasti - jis yra mūsų. Mūsų tikrasis Obama.


Atgal į: Mūsų prezidentas